Naująją R. Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti“ ėmiau skaityti dėl kelių priežasčių: pirma, suintrigavo pažadas, kad pagrindinis jos veikėjas bus ne žmogus, o... šuo (pažadėta – ištesėta, taip ir buvo), antra – apysaka autobiografinė, apimanti paskutiniuosius sovietmečio ir pirmuosius atkurtosios Nepriklausomybės metus (irgi teisybė), trečia – R. Granausko stilius man visada patiko, taigi spėjau turėsianti intelektualią pramogą kelionėje Vilnius–Žagarė (perskaičiau kone vienu atsikvėpimu ir penkių valandų, praleistų autobusuose, beveik nepajutau). O pasakyti apie knygą ir jos personažus (!) yra ką...

Ši premija skiriama užsienio grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui į lietuvių kalbą už profesionalius ir meniškus pastarųjų trejų metų vertimus, už nuopelnus vertėjo profesijai, meniniam vertimui, meninio vertimo teorijai ir kritikai, vertėjų ugdymui.

2011 metų pabaigoje pasirodė Gintarės Adomaitytės knygelė „Laumių stalas. Ryčio ir Vakarės nuotykiai“. Ji neabejotinai skirta mažamečiam skaitytojui, bet daugiaplaniškumas, būdingas šiai autorei, išlieka: yra klodas, skirtas vaikui, ir klodas, skirtas suaugusiojo interpretacijoms.

Pažintis su knyga dažniausiai prasideda nuo jos viršelio bei nugarėlės. Taip su ja atsargiai apsiuostome, susipažįstame, tada galiu jau imti į rankas ir skaityti, ir tatai skaitydamas permanyti... Ant „Išlydžių zonos“ viršelio pamatau autoriaus paišą (Gytis būtent taip mėgsta įvardyti savo piešinius), pavadintą „Berniukas su kamuoliu“. Pati paišo stilistika primena pirmykščių žmonių piešinius olose, kurie vaizduoja kokį nors ritualą – žvėrių medžioklę, žūklę, įvairias apeigas. Akį patraukia fonas – nelygi, gruboka olos sienos faktūra, nuspalvinta geltona ochra, kamuolys – raudona ochra, apvesta angliuku, vaikas – judesyje pagautas pirmykštis žaidėjas.

Panevėžio rajono pedagogų švietimo centro, savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto skyriaus ir Raguvos gimnazijos iniciatyva 2012 m. balandžio 17 d. savivaldybės salėje įvyko regioninė mokyklų bibliotekininkų ir lietuvių kalbos mokytojų konferencija ,,Mokinių skaitymo skatinimo barai“. Konferencijos tikslas buvo aptarti mokinių skaitymo skatinimo galimybes, pasidalyti darbo patirtimi. Renginyje dalyvavo daugiau kaip 70 dalyvių iš Panevėžio, Pasvalio, Biržų miestų ir rajonų.

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centre 2012 m. balandžio 25 d. vyko šventiniai Nacionalinės bibliotekų savaitės renginiai – meninio skaitymo popietė ir diskusija „Bibliotekos vaidmuo šiandien“.

Tai labai ypatingi prisiminimai. Juose išvengiama net kelių kraštutinumų: saviplakos bei taip dažnai šiame žanre pasitaikančio praeities idealizavimo. Čia nesiteisinama ir neverkiama, ne falsifikuojama, bet kuo nuoširdžiausiai prisimenama. Tačiau suvokiant tokio veiksmo sąlygotumą, – todėl daug dėmesio knygoje tenka atminties darbui, atminties problematikai įvardinti („Atmintis nuolat perkuria, pats sau ne visada esu tas, kurį matė kiti“, p. 6), jos paradoksalumui („Labai keista, bet dabar aš pats apie save labai daug ko nežinau ir nesužinosiu“, p. 7). Šie įsivardijimai leidžia Marcelijui Martinaičiui, unikalių poetinių personažų, – Kukučio ir K. B., – autoriui, blaiviai vertinti savo paties tekstus bei sukurti sąžiningą, aktualų santykį su skaitytoju: „Visa, ką rašysiu, nebus dokumentiškai tikslu. Ta praeitis taip atrodo dabar, rašant“ (p. 5).

Kas nežino garsaus XIX-ojo amžiaus danų rašytojo, pasaulinę šlovę ir populiarumą pelniusio pasakininko Hanso Christiano Anderseno?! Tai pasakų karalius, turėjęs nepaprastą vaizduotės dovaną, be galo jautrią širdį, skaudžią nekilmingo ir daug iškentėjusio vienišiaus patirtį. Šį autorių atrandame vaikystėje ir įsimename visam gyvenimui, nes susitikimas su H.Ch. Andersenu – tai tikros, didelės literatūros pradžia.

Kaip dažnai tekstai kvepia viržiais, sakais ir samanomis? Violetos Palčinskaitės apysaka „Muzika troliui“ kvepia būtent taip. Ir dar pripildyta stebuklingos Edvardo Grygo muzikos. „Muzika troliui“ neatskiriama nuo jos – čia suskamba maloni šiaurietiška ramybė, nuo fiordų kylantys ūkai, šlapių keliuko akmenukų grukšėjimas. Nepaprastą būseną dar sustiprina Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracijos, tarsi iš miglų ir rasos lašelių išaustos. Visa tai apgaubia ir įsiūbuoja, o paskui staiga visu greitumu nuo kalniuko!.. Ir riba, skirianti tikrovę nuo pasakos, nuo prisiminimų ir sapnų, vos įžvelgiama.