Į pradžią



 

 
 
 
 
Andrej Hočevar: „Literatūra ir kultūra apskritai yra viena didelė problema“
2018-11-07



Birželio 6 d. Venclovų namuose-muziejuje vykęs susitikimas su slovėnų poetu, prozininku ir kritiku Andrejumi Hočevaru – tai tęstinio ciklo „Vilniaus kryžkelės: Rytų Europos poezijos forumas“ renginys. A. Hočevaras rašo literatūros ir džiazo kritiką, yra vienas iš tarptautinio literatūros kritikos simpoziumo „Kritikos menas“ organizatorių, žurnalo „LUD literatūra“ įkūrėjas ir redaktorius, muzikinės grupės „Boring Couple“ narys.


Su svečiu kalbėjosi renginių ciklo kuratorė Justina Juozėnaitė ir literatūros kritikė, rašytoja Virginija Cibarauskė.

J. Juozėnaitė. Grupėje „Boring Couple“ groji bosine gitara?

Taip, bet dar svarbiau, kad kuriu muziką.

J. J. Esi ne tik rašytojas, muzikantas, bet ir literatūros lauko aktyvistas – dalyvauji protestuose ir diskusijose, kuriose su valdžia kalbamasi apie kultūros situaciją. O kaip sumanei įkurti internetinį žurnalą „LUD literatūra“?

„LUD literatūra“ yra asociacija, kuriai priklauso ir to paties pavadinimo leidykla. Ji veikia jau daugiau nei 25 metus. Prieš 13 metų įkurtas žurnalas, kuris dabar vadinasi „Literatūra“, – iki tol jis funkcionavo kaip kito, didesnio žurnalo „Literatūra ir problemos“, dalis. Šis pavadinimas mane visada pralinksmina, nes ir literatūra, ir kultūra savaime yra viena didelė problema. „Literatūroje“ rašyta apie literatūrą, o „Problemos“ skirtos filosofiniams svarstymams – dabar šie leidiniai atsiskyrę. Iš pradžių žurnale buvau atsakingas už eseistikos skiltį, laikytą mažiausiai svarbia, vėliau tvarkiau kritiką. 
O prieš penkerius metus įkūrėme internetinį leidinį „LUD literatūra“, turintį savo redakciją, autorius. Publikuojami tik nauji tekstai. Iš pradžių buvęs kuklus projektas dabar sulaukia vis didesnio dėmesio, gauna atskirą finansavimą, kuris, žinoma, per mažas. Populiarumas didėja, kadangi rašytojai, ypač jaunesni, mano: jei publikuosiesi internete, tavo tekstą tikrai perskaitys, o popierinis leidinys to negarantuoja. Tai netiesa, tačiau kai ką pasako apie jaunesnę kartą.

J. J. Rašai ne tik literatūros, bet ir muzikos recenzijas.

Rašau ir apie džiazą. Manau, jei esi kritikas, net puikiai neišmanydamas vienos ar kitos medijos, vis tiek turi būtinus įrankius ir įgūdžius, žinai, ką reiškia rašyti recenziją. Be to, rašydamas apie muziką jaučiau ypatingą malonumą, nes, kitaip nei recenzuodamas literatūrą, nepažįstu autorių. Slovėnija labai maža, literatūros laukas išties nedidelis. Parašai tekstą, o vakare jau susitinki autorių, leidėjus. Jei recenzija teigiama, priekaištauja, esą giri draugus, jei neigiama, kad kritikuoji tuos, kurių nenori publikuoti savo žurnale. Visa tai nusibodo, tad nusprendžiau rašyti apie muziką – pojūtis, kad neturiu socializuotis su muzikantais, išlaisvina. 
Tiesa, dabar kritikos apskritai neberašau, nors gal kada nors prie jos grįšiu. O pradėjęs rašyti apsakymus, išsilaisvinau ir iš poeto epiteto. Dabar esu tiesiog rašytojais ir tuo didžiuojuosi. Rašytojas man yra tas, kuris neapsiriboja vienu žanru, gali rašyti viską: poeziją, prozą, kritiką.

V. Cibarauskė. Papasakok apie Slovėnijos literatūros ir kritikos tendencijas. Ar jos susijusios su skirtingomis kartomis, o gal kartos aspektas nebesvarbus?

Tendencijos tikrai susijusios su kartomis. Sunku išskirti vieną pagrindinę, nes mados kinta. Tarkime, senuose „Literatūros“ numeriuose recenzijos itin ilgos, parašytos gana moksliška, filosofine maniera. Jos tokios rimtos, kad šiandien jau sunku suprasti. Vėliau recenzijų autoriai – dažniausiai studentai arba studijas baigusieji – nuo šios tendencijos nutolo, tačiau dabar ji vėl grįžta, kritika vis labiau primena svarstymus apie tam tikras idėjas, jų sąsajas.

V. C. Tai gana panašu į Lietuvoje populiarią literatūros fenomenologiją, kai rašantįjį labiau domina literatūros teksto sukeliamos asociacijos, pajautos.

Tendencija panaši, tačiau pas mus literatūros tekstas vis tiek išlieka svarbus. Man recenzijose labiausiai trūksta aiškiai išreikštos nuomonės, vertinimo – dažnai perskaičius taip ir nepaaiškėja, ar knyga patiko, ar ji gera, ar prasta. Manau, kritikai tai būtina.
Grįžkime prie tendencijų. Pernai per „Kritikos meno“ simpoziumą svarstėme apie vadinamąsias literatūrines mažumas, marginalizuotas literatūrines grupes. Kolega parengė pranešimą, kaip šiandien kritikoje reprezentuojami LGBTQ autoriai. Netikėtai paaiškėjo, jog šie autoriai sulaukia itin daug dėmesio, pamažu tampa meinstrymu. Nesakau, kad jie integruojasi ir niveliuojasi, bet periferijos ribos keičiasi. Ir tai puiku. Tačiau tam tikra įtampa lieka – Liublianoje vykęs literatūrinis festivalis, pagrindinį dėmesį skiriantis LGBTQ autoriams, kartą negavo finansavimo, nes buvo nuspręsta, kad jis nėra orientuotas į gan didelę auditoriją. 
Kitas pavyzdys: tais pačiais metais simpoziume kritikai pasisakė už neangažuotą kritiką, o vos prieš keletą metų buvo itin vertinama aktyvistinė, politiškai ir socialiai kryptinga laikysena. O kokia situacija Lietuvoje – ar kritika įtakoja leidybą, skaitytojus?

V. C. Įtaka minimali, kartais apskritai nulinė. Pavyzdžiui, komercinės leidyklos mieliau leidžia menkos kokybės, bet itin plačiai auditorijai skirtus romanus. Nors kritika tokius tekstus vertina – jei apskritai recenzuoja – dažniausiai negatyviai, leidyklų tai nė kiek neveikia. Tokių romanų pirkėjų taip pat. O kai kurie kritikų ir kolegų rašytojų itin gerai vertinami autoriai sunkiai randa leidyklas. Taip nutinka ne tik debiutantams, pavyzdžiui, žinomo prozininko Vido Morkūno rankraštis keletą metų pragulėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje, galų gale nuspręsta knygos neleisti išvis. Kritikos įtaka menka ir todėl, kad recenzijas skaito beveik tik literatūros lauko atstovai – kiti kritikai, patys rašytojai. Skaitytojai dažniau atsižvelgia į reklamą, viršelį, draugų atsiliepimus.

Kas dvejus metus Slovėnijoje atliekami tyrimai, kokios knygos skaitomos ir perkamos. Prieš porą metų pasirodęs tyrimas atskleidė, kad recenzijos pardavimams neturi jokios įtakos.

V. C. Tačiau Slovėnijoje literatūros kritikai net turi savo sąjungą. Kaip kilo sumanymas įkurti kritikų sąjungą ir kokios jos funkcijos?

Slovėnija yra sąjungų šalis – turime pačių įvairiausių sąjungų. Kritikų sąjunga visai nauja, įkurta prieš maždaug penkerius metus. Tiesa, ji nėra labai aktyvi – visų pirma dėl lėšų stygiaus. Pavyzdžiui, jaunojo kritiko apdovanojimą įsteigė Slovėnijos rašytojų sąjunga. Manau, jei yra Kritikų sąjunga, tai ji turėtų teikti savo apdovanojimą.

V. C. Lietuvoje tarp kritikų ir rašytojų dažnai tvyro įtampa. Rašytojai skundžiasi, kad kritikai jų nesupranta, netinkamai įvertina. Komunikacija tarp šių literatūros lauko atstovų gana komplikuota. Kokia situacija Slovėnijoje?

Tikriausiai kiekvienas geras kritikas galėtų papasakoti ne vieną istoriją apie nepatenkintų rašytojų bandymus įtikinti, jog kritiko interpretacija klaidinga. Kartą vienas piktas rašytojas atėjo į redakciją ir paprašė žurnalo su jo knygos recenzija. Nors recenzija buvo gana negatyvi, jis manė, kad vis tiek pasitarnaus prašant stipendijos, nes paties teksto juk niekas neskaitys – svarbu, kad knyga apskritai recenzuota. 
Tačiau Slovėnijoje poetai ir kritikai bendrauja gana glaudžiai. Tarkime, rengiami festivaliai, kuriuose nugalėtojus – reikšmingiausias praėjusių metų poezijos knygas – renka ne poetai, o būtent kritikai. Vėliau vyksta diskusijos. Kritikų sąjunga skiria „Kritikų apdovanojimą už metų knygą“.

J. J. Lietuvoje gerai žinomi du slovėnų poetai – Alešas Štegeris ir Tomažas Šalamunas.

Pažįstu juos abu. Prieš porą metų miręs T. Šalamunas – vienas maloniausių pažinotų žmonių. Jis buvo vien poetas – nerašė recenzijų, apžvalgų. Be to, daugiausiai verstas slovėnų autorius. Juk nuostabu, kad daugiausiai verstas slovėnų autorius yra poetas? Neseniai atidarytas T. Šalamuno vardu pavadintas poezijos centras. 
A. Štegeris buvo kitokio tipo kūrėjas – aktyviai dalyvavo literatūros lauke, rengė du svarbiausius literatūros festivalius Slovėnijoje. Vienas iš jų, „Poezijos ir vyno dienos“, skirtas poezijai, o populiarusis „Fabula“ – prozai. Iš pradžių šis festivalis buvo skirtas mažiau perkamai trumpajai prozai, sumanytas net specialus apdovanojimas už trumposios prozos kūrinį. Bet dabar šis apdovanojimas nebeegzistuoja, o „Fabula“ tapo didžiausias ir ryškiausias žvaigždes pristatančiu, Liublianoje vykstančiu prozos festivaliu. 
Beje, neseniai viena kritikė apie „Fabulą“ parašė labai negatyvų straipsnį, pavadino jį masėms skirtu renginiu – per daug reklamos, per daug dėmesio žvaigždėms. Ir iš tiesų, jei ką nors pristatai „didžiausia šimtmečio žvaigžde“, žmonės patiki ir autorius trumpam išties tampa žvaigžde. Bet džiaugiuosi, kad festivalis egzistuoja, nes tuo metu didžiulė erdvė, kurioje paprastai literatūriniai renginiai nevyksta, prisipildo žmonių, ir apie literatūros naujienas, tegul paviršutiniškai, sužino net tie, kurie ypač nesidomi.

V. C. Šiek tiek primena knygų mugę.

Ir taip, ir ne. Mano mėgstamiausia Liublianoje vykstančios knygų mugės dalis yra „Leidėjų akademija“. Tai tikriausiai nepopuliariausias renginys, skirtas siaurai auditorijai, kurios didžiąją dalį sudaro leidybos studentai. Profesorius, buvęs leidėjas Miha Kovačas kviečia pasaulinio lygio leidėjus ir leidybos ekspertus, šie skaito trumpas paskaitas, paskui vyksta diskusijos. Svarstoma, kodėl vieną knygą perka, o kitos – ne ir pan. Apskritai Slovėnijoje leidyba tampa vis aktualesne tyrimų sritimi.

V. C. Vilniaus knygų mugėje neturime nieko panašaus. Tiesa, užsienio leidėjai susitinka su rašytojais, jų leidėjais ir kritikais, tačiau šių susitikimų paskirtis kita – siekiama parduoti lietuvių autorių kūrybą. O kalbėti apie leidybą, tendencijas, literatūros madas Lietuvoje nėra labai populiaru, į komercinę sėkmę žiūrima kiek įtariai.

Tai lemia populiarus stereotipas: rimtas rašytojas, ypač – poetas, turi būti nuskuręs ir alkanas. Dažnai ne taip svarbu, ką toks žmogus rašo – tiesiog norime, kad rašytojas atitiktų šį stereotipą, nors jis nėra ir niekuomet nebuvo pagrįstas.

J. J. Ar pasisakai už žanrų niveliaciją? Klausiu, nes tavo prozoje esama poezijos elementų, o poezijoje – prozos struktūrų.

Labai nenorėjau, kad mano prozą skaitytų kaip poetinę prozą – stereotipiškai visi įsivaizduoja, jog būtent tokią prozą turėtų rašyti poetai. Mano prozą kartais vadina stilistiškai komplikuota – nesiekiau panaikinti ribos tarp autoriaus ir pasakotojo, norėjau paskatinti skaitytoją susimąstyti, kad pasakotojas gali aktualizuoti skirtingus subjektyvumo modusus. Poezijoje taip pat derinu išpažintinį diskursą ir abejonę pasakotojo vientisumu, fiksuota jo tapatybe. Taip atsiskleidžia mano netikėjimas pasakotojo balsu kaip homogeniška struktūra.

J. J. Dirbi ir skaitymą skatinančiame projekte.

Rengiame mažus, maždaug dešimčiai žmonių skirtus renginius. Pagrindinė idėja – skaitymas suteikia pasirinkimo laisvę. Susitikimuose įvairūs žmonės dalijasi trumpais pasakojimais apie savo skaitymo patirtis, svarbiausia – parodyti, jog yra daugybė būtų skaityti ir suprasti. Vienaip skaito kritikas, kitaip – leidėjas, dar kitaip – vertėjas. Pastaruoju metu Slovėnijoje itin išpopuliarėjo istorijų pasakojimas (story telling), buvome pasikvietę ir vieną populiarią pasakotoją pasidalyti savo skaitymo patirtimi.

V. C. Ar nebuvo sudėtinga keisti tapatybes – iš pradžių kritikas, paskui poetas, tada prozininkas, literatūros lauko aktyvistas, redaktorius. Kaip į virsmą reagavo kolegos kritikai ir rašytojai?

Pirmiausia pradėjau rašyti poeziją, tik paskui kritiką. Galiausiai ėmiau rašyti apsakymus. Man tai niekuomet nekėlė problemų, manau, tokie eksperimentai tik padeda. Pati naiviausia mintis, ypač pavojinga jauniems poetams: jei skaitai ir analizuoji kitų autorių kūrinius, tampi prastesniu poetu. Iš tiesų visiškai atvirkščiai, nes patirtis, kurią įgyji rašydamas kritiką, dirbdamas leidybos srityje, rašydamas poeziją, prozą ir kitus tekstus, leidžia suvokti literatūros esmę. Jei nebuvai redaktoriumi, nežinosi, ką reiškia iš tiesų kruopščiai dirbti su tekstu. Jei nedirbai leidybos srityje, nesuprasi, kodėl knygai reikalingi skaitytojai – kalbu ne tiek apie pardavimus, kiek apie auditoriją, kuriai kalbi. Kitaip tariant, mano požiūris į literatūrą – holistinis.

Parengė Virginija Cibarauskė

Nuotrauka iš Venclovų namo-muziejaus archyvo

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.