Į pradžią



 

 
 
 
 
Kad ir vienam skaitytojui iš šimto...
2018-11-14

Rašytojas Aidas Jurašius atsako į Kęstučios Urbos klausimus.
 


Rašytojas Aidas Jurašius su Mažeikių r. jaunaisiais skaitytojais


– Gal neįsižeisi, jei pasakysiu, kad dar nesi visuotinai žinomas rašytojas. Atrodo, ir 
nesiverži toks būti. Tad pirmiausia ir noriu paprašyti, kad glaustai prisistatytum. Iš kur esi kilęs? Kokius mokslus krimtai? Iš ko duoną valgai? (Jeigu būčiau vaikas, būtinai paklausčiau, kiek Tau metų. Bet juk nebesu...) Žinau, kad beveik į visus šiuos ir kai kuriuos kitus klausimus atsakei Gintarei Adomaitytei kultūros svetainėje „Meno bangos“. Bet gal ne visi tuos atsakymus skaitė...

– Gimiau ir augau Naujojoje Akmenėje, paskui Vilniaus Universitete studijavau rusų filologiją. Kiek pasiblaškęs po magistrantūras, persikėliau į Klaipėdą, dabar vėl grįžau į sostinę. Duonai užsidirbu versdamas knygas iš anglų ir rusų kalbų.

O dėl to žinomumo... Literatūra, regis, jau senokai tapo nišine kultūros sritimi. Nežinau nei vieno rašytojo, kuris nuvažiuotų į kokią nors Ariogalą ir būtų visuotinai atpažintas vietinių. Gal sukiojantis sostinės kultūrinio geto šurmuly ir atrodo kitaip, bet getas todėl ir getas, kad veidai ne itin keičiasi. Laikai, kai rašytojai galėjo vaidinti roko žvaigždes, jau seniai praėjo, ir bent jau man dėl to širdies tikrai neskauda.

– Atsidarę elektroninį katalogą išvystame įspūdingą Tavo vertimų sąrašą. Ypatingą įspūdį daro verstų knygų apimtis – viena iš jų daugiau kaip 600 puslapių! Ką Tau reiškia vertimai? Ar verti savo pasirinktas knygas ar pasiūlytas? Ar turi širdžiai itin artimą išverstą knygą?

– Vertimai man pirmiausia darbas. Galbūt jei pats nerašyčiau, ambicingiau žiūrėčiau į šią veiklą ir siečiau ją su saviraiška, bet dabar man iš esmės tai tiesiog amatas. Įsivaizduoju save kaip padavėją – savotišką tarpininką tarp virtuvės ir kliento: gal ne visada pats ruoščiau ar užsisakyčiau konkretų patiekalą, bet ką padarysi. Kita vertus, pasitaiko ir išimčių, tarkim, Leonido Andrejevo „Judas Iskarijotas“: man tai bene mėgstamiausias prozos kūrinys (kartu su Italo Calvino „Nematomais miestais“), tad vertimas beveik prilygo kūrybos aktui.

„Karjeros“ pradžioje verčiau tai, ką siūlė – tiesiog reikėjo darbo, tad nesukau galvos dėl knygos vertės ar kitų idėjinių dalykų, tad iš tų laikų yra vertimų, nuo kurių visai mielai nutrinčiau savo pavardę. O dabar renkuosi iš to, ką siūlo, taigi įvertinu, ar knyga nors kiek man įdomi ar aktuali. Leidykloms paprastai pats nieko nebandau įpiršti, nes jos labiau vadovaujasi savo akivaizdžiais sumetimais, o ne vertėjo estetinėmis preferencijomis. Išimtis buvo C. S. Foresterio „Mičmanas Hornbloueris“, puikus istorinis nuotykių romanas jaunimui. Tikėjausi, kad knyga susilauks pasisekimo ir smagiai versiu visą šiam herojui skirtą romanų ciklą, bet, matyt, XIX amžiaus britų jūrų karininkas jau nebeturi galimybių konkuruoti su Hariu Poteriu.

Be minėto „Judo Iskarijoto“ prie širdžiai artimiausių vertimų priskirčiau Patricko Rothfusso romanus „Vėjo vardas“ ir „Išminčiaus baimė“. Gal dar Malcolmo Gladwello „Išskirtis“ – vertimo požiūriu ten lyg ir nieko ypatingo, užtat daug įdomių įžvalgų.

 Žinau, kad rašai ir suaugusiesiems. Esi išleidęs eilėraščių knygą „Pirmosios knygos“ serijoje, laimėjęs pjesių konkursą. Bet pastaruoju metu į akis krinta trys Tavo knygos vaikams ir paaugliams. Kodėl ir kaip atėjai į vaikų literatūrą?

– Į vaikų literatūrą pasukau atsitiktinai. Po eilėraščių knygos jaučiausi, taip sakant, smagiai  pasikalbėjęs su savim, tad keletą metų apskritai nieko nekūriau. Kartais apimdavo ūpas, bet tarytum stigo motyvacijos. Tada pamačiau skelbimą apie nacionalinį vaikų literatūros konkursą, o paskui jau viskas savaime: konkretus tikslas, konkretūs terminai ir t.t.

Kitas dalykas, kad netgi šį konkursą laimėjusių „Akmenukų pasakų“ nelaikau grynai „vaikiška“ literatūra, o pastarosiose mano knygose apskritai vaikams skirtas nebent tas paviršinis, naratyvinis, lygmuo. Pasaka, rodos, kadaise reiškė tiesiog pasakojimą ir buvo skirta bet kokio amžiaus auditorijai (yra juk liaudies pasakų su seksualine potekste ir t.t.), tik paskui šis žanras buvo „suvaikiškintas“ ir paverstas kažkokia priešprieša „rimtai“ suaugusių literatūrai apie „tikrovę“. Kai po „Akmenukų“ ėmė lipinti vaikų rašytojo etiketę, iš pradžių tai erzino, o paskui nutariau savotiškai papokštauti ir pabandyti suardyti tą kategorišką skirstymą į lentynėles: čia vaikams, o čia jau suaugusiems. Norėdamas tai pabrėžti kitoje knygoje, „Naktis su raktininku“ net įdėjau paantraštę: „Pasakos žmonėms ir kitiems tolimojo kaimo gyventojams“. Aišku, nesitikiu, kad išklibinsiu kažkokius stereotipus, bet tai ir nėra mano tikslas. Tai, ką pasakiau „Pypu“ ar „Raktininku“, galėjau išsakyti ir „rimtaisiais“ žanrais, bet buvo įdomu pabandyti išplėsti pasakos sampratą. Sunku įvertinti, kiek tai pavyko, bet džiaugiuosi, kad, tarkim, vieną tų tekstų publikavo „Šiaurės Atėnai“ – įdomu, ar dar kada rimtosios kultūrinės spaudos puslapiuose apskritai yra buvę pasakų.

– Visos Tavo knygos lyg ir pagrįstos smulkiaisiais žanrais. Bet visur tie smulkūs kūriniai (kaip itin mėgstama sakyti kalbant apie vaikų literatūrą, – pasakaitės, apsakymėliai) dėliojasi į stambesnę visumą. Kaip dėliojosi „Akmenukų pasakos“? Kaip radosi jų jungtis?

– Kūryba man lyg žaidimas, taigi kiekviena knyga – atskira partija su sava strategija ir taisyklių variacijomis. Kai kuriais atvejais tai matoma plika akimi, kai kada gal sunkiau pastebima. Tarkim, viena iš „Raktininko“ partijos intrigų buvo ta, kad rašydamas pačias pasakas (tai negalioja jungiamiesiems intarpams) bandžiau nepavartoti nei vieno tarptautinio žodžio (lyg ir pavyko, nors galvos neguldau). Arba štai viena pagrindinių to paties „Raktininko“ linijų – menininko santykis su visuomene, jo „melų“ poveikis ir pasekmės. Pagal visą logiką turėjau rašyti „normalų“ tekstą apie egzistencinę ir visokią kitokią krizę išgyvenantį menininką, o vietoj to įspraudžiau šią temą į pasakos rėmus. Ir jaučiuosi tuo patenkintas – buvo labai įdomi partija. Net jei tie, kas iš tikrųjų galėtų suprasti šiuos teksto aspektus, jo neskaitys, nes tai „tik“ pasaka – tai taip pat žaidimo dalis.

Konkrečiai „Akmenukai“ kažkuriame lygmenyje man iš tolo siejosi su jau minėtais I. Calvino „Nematomais miestais“ (tiksliau, manąja jų interpretacija) ir tuo pačiu buvo tiesiog geras pratimas palavinti vaizduotę.

O dėl smulkiųjų žanrų... Mano vienas mėgstamiausių priežodžių – JAV prezidentui R. Reaganui priskiriama frazė: „Sakoma, kad nuo darbo dar niekas nemirė, bet kam rizikuoti?“ Galbūt man tiesiog reikėtų pasiieškoti naujo mėgstamiausio priežodžio.

– Ar Tau rašant svarbu galvoti apie adresatą? Ar tai padeda?  

– Mintys apie konkretų adresatą ar tikslinę auditoriją, manau, savotiškai apriboja: gali būti taip, kad atsisakysi įdomios idėjos, nes ji neatitiks kažkokio mistinio adresato ne mažiau mistinių poreikių. Kaip jau minėjau, rašau ne todėl, kad bandyčiau išgelbėti pasaulį ar paskleisti ypatingą žinutę, o todėl, kad ši veikla turi žaidimo žavesio. Jei negali iš visos širdies išsidūkti, kuriems galams tada apskritai tuo užsiimti.

Kita vertus, rašydamas pastarąsias knygas puikiai suvokiau, kad kils klausimas dėl adresato: vaikams juk visa tai lyg ir per sudėtinga, jie nesupras... Kai galvoju apie visą šitą „nesupras“ dilemą, prisimenu kaip kartą kažkokiais vėjais atsidūriau lėlių teatre ir nugirdau gal šešiamečių rusakalbių mergaičių pokalbį. Vienu metu scenoje pasirodė abstrakti, sunkiai nusakoma lėlė, vaizdavusi kažką labai paprasto, rodos, saulę. Viena mergaitė paklausė: „Что это?“, o kita atsakė: „Это – красота“. Ir labai džiaugiuosi, kad to teatro aktoriai tuomet turėjo drąsos sukurti tokią keistą ir nesuprantamą lėlę, nes jeigu ji būtų buvusi paprasta ir nuspėjama, nebūtų buvę ir šito nuostabaus dialogo.

Kažkuriuo metu atkreipiau dėmesį į tai, kaip suaugusieji bendrauja su dar kalbėti nemokančiais vaikais. Kiek pastebėjau, kaip lygus su lygiu kalbasi visiška mažuma suaugusiųjų. Visi kiti arba nesikalba, arba kalbasi minimaliai, arba peršoka į vaikų „kalbą“, t.y. visus tuos būbū ir utiūtiū. Ir tada kilo klausimas: kaip vaikai apskritai išmoksta kalbėti, jei beveik negirdi normalios kalbos? Peršasi turbūt vienintelė ir šiek tiek liūdnoka išvada: jie išmoksta kalbėti klausydamiesi kaip suaugusieji šnekasi tarpusavyje. Visa tai turbūt galioja ir knygoms, o tokie pavyzdžiai kaip „Mažasis princas“ lyg ir įrodo, kad rašytojai gali susikalbėti su vaikais neapsimesdami idiotais ir apsieidami be būbū. Juolab, kad būtent prie tokių – nesuprastų ar iki galo nesuprastų – knygų juk paprastai ir grįžtama suaugus?

Rengiant leidimui „Pypą“ teko spręsti galvosūkį, ar palikti tekste tokias sąvokas kaip „abstrakcija“. Puikiai supratau, kad dalis vaikų, gal net devyniasdešimt devyni iš šimto, gali aptikę tokį jiems nežinomą žodį numesti knygą šalin. Bet juk lieka tas vienas nenumetęs, galbūt gabiausias ir imliausias iš jų visų. Taigi dilema: jei paliksi „abstrakciją“, galbūt prarasi devyniasdešimt devynis potencialius skaitytojus, bet jei tą „abstrakciją“ išmesi, galbūt nuskriausi tą vienintelį, bet patį geriausią skaitytoją...

„Abstrakciją“ aš, žinoma, palikau. Ir grįžtant prie klausimo, ar galvoju apie adresatą, atsakymas būtų toks: ne, iš esmės negalvoju. Bet jei galvočiau, tai būtų jis – tas vienas iš šimto.

Pypas ir jo nutikimai / Aidas Jurašius. – Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2017. – 88 p. – (Vaikų bibliotekėlė). – Knyga – ketvirtojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2016 m.) antrosios premijos laimėtoja. – ISBN 978-609-8161-24-3  „Pypas ir jo nutikimai“ laimėjo fondo „Švieskime vaikus“ rengiamą Vaikųliteratūros  konkursą, bet Metų knygos rinkimų komisija ją įrašė į Paaugliųknygų kategoriją. Kaip pats tai vertini?

– Kadaise teko versti knygą apie senovės Egipto kultūrą, ir autorė ten iškėlė įdomią mintį, kad nei Egiptas, nei kitos senosios civilizacijos neturėjo paauglystės sąvokos, kad ši koncepcija – visai nauja ir iš esmės dirbtinė. Taigi iš senovės Egipto ar Šumero taško žiūrint paauglių literatūros kategorija galbūt apskritai yra abejotinas reikalas.

Bet jei jau tarsim, kad paaugliai egzistuoja... „Pypas“ iš dalies yra savotiška „auklėjamojo romano“ (buvo toks požanris kadaise) parodija. Knygos herojus, skambiai šnekant, iškeliauja ieškoti savo tapatybės, keliaudamas kaupia patirtį, kvailioja, eksperimentuoja ir t.t. Šia prasme Pypas yra kuo tikriausias paauglys. Nežinau ar būtent dėl šios priežasties jis buvo priskirtas paauglių literatūros kategorijai, bet jis čia, kiek galiu spręsti, jaučiasi daugiau ar mažiau jaukiai.

Kita vertus, sunkokai įsivaizduoju šią knygą šiuolaikinio paauglio rankose. Bet ne todėl, kad ji negalėtų jo sudominti (gal kaip tik priešingai), o todėl, kad viskas priklaustų nuo jo gebėjimo gliaudyti metaforas.

– Nemažai jaunų rašytojų anksti suranda sau artimą žanro, stiliaus modelį ir kartoja iš knygos į knygą. Kaip kartais sakoma, mauna ant „ to paties kurpaliaus“. Visų Tavo knygų gana prigimtis skirtinga.

– Vienas iš mano jaunystės dievukų buvo „roko chameleonu“ vadintas Davidas Bowie: net jei nežinai konkrečios jo dainos, pagal aranžuotę ar stilistiką be vargo gali nuspėti kuriam albumui ar laikotarpiui ji priklauso. Kita vertus, kad ir kokių eksperimentų jis imdavosi, viskas turėjo kažkokią bendrą vienijančią jungtį, iš ko supranti, jog tai tas pats Davidas Bowie (visų pirma, žinoma, nesupainiojamą balso tembrą).

Sąmoningai ar ne, bet turbūt užsikrėčiau ta chameleono idėja: rašyti antrą „Akmenukų pasakų“ tomą man būtų tiesiog nuobodu, todėl vietoj to gimė kažkas visiškai kitokio – „Pypas“ ir „Naktis su raktininku“. Žinoma, būti chameleonu – slidus reikalas, nes neišvengiamai kažką nuvili. Žmogus, kuriam patiko knyga A, perskaitęs knygą B pasijus nusivylęs ir sakys, kad tai jau ne taip gerai, kaip knyga A, o paskui, kai apsipras su B, nusivils knyga C, na ir taip toliau. Tiksliai nežinau kurioje abėcėlės vietoje, bet optimistiniu atveju tas žmogus galiausiai turėtų suprasti, kad prieš jį ne voverė ar bebras, o chameleonas, ir imti vertinti jo gebėjimą keisti spalvas. Gyvenime visi daugiau ar mažiau esam priversti būti nuspėjamais, ir nematau priežasčių kam šį kryžių dar neštis į kūrybą.

– Bet paaiškink savo santykį su nonsensu, kuriam neabejotinai atstovauja „Pypas ir jo nutikimai“. Ir visų pirma tai lemia nepaprastos kilmės pagrindinis personažas Pypas. Ar mėgai (ar mėgsti) skaityti tokio pobūdžio knygas? Ar jauti kurios nors knygos (autoriaus) poveikį, įtaką?

– Tiesą sakant, nelaikau „Pypo“ nonsenso literatūra. Taip, knygos herojai yra abstrakcijos, veiksmas vyksta abstrakcijoje, bet tai nėra beprasmis žodžių žaismas ar absurdo kratinys – viskas turi logiką ir paaiškinimą.

Kai „Akmenukai“ buvo nominuoti Metų knygos rinkimams, teko šiek tiek važinėti po Lietuvą ir bent keletą kartų išgirdau, kad tos pasakos yra pamokamos. Tai mane suerzino, nes neketinau nieko mokyti – vaikų auklėjimas yra tėvų, o ne rašytojų reikalas. Tada ir gimė „Pypo“ idėjos užuomazga: ėmiau sukti galvą, ar įmanoma parašyti istoriją be jokio moralo. Taigi vienas iš knygos lygmenų – apie tai. Ne šiaip sau Pypą lydi būtent šuo ir ne šiaip sau to šuns vardas – Moralas. Ir ne šiaip sau knyga baigiasi tuo, kad Pypas su Šurum Burum žvejoja be masalo, o Moralas laksto po pievą ir loja ant praskriejančių debesų šešėlių. Tai ne nonsensas ar absurdas, o mano autorinė kapituliacija ir pripažinimas, kad moralas turbūt neišvengiamas, bet kad tai – menkas ir kvailas padarėlis, kovojantis su tuo, kas neišvengiama, ir manantis, kad ta neišvengiamybė pasitraukia (jei pasitraukia) dėl jo lojimo.

Atvirai sakant, buvo mintis knygą baigti tuo, kad Pypas bando atsikratyti Moralu jį palikdamas miške ar tiesiog nudaigodamas, bet galiausiai nutariau, jog galiu likti nesuprastas labiau negu reikia (žiaurus elgesys su gyvūnais ir t.t.). Taigi palikau jį gyvą, beprasmiškai bėgiojantį ir lojantį.

Kitas – „auklėjamojo romano“ – lygmuo su nonsensu taip pat, mano galva, neturi nieko bendro. Tai abstrakčios metaforos, turinčios savo logišką ašį. Galbūt ir esama nonsenso literatūros elementų, bet jie čia tiesiog įrankis ar išraiškos priemonė.

Kalbant apie įtakas, pirmiausia šauna galvon rusų rašytojas J. Švarcas – kadaise verčiau jo pjeses-pasakas. Tiesioginių sąsajų gal ir nėra daug, bet man patiko jo gebėjimas tradicinius pasakų siužetus (dažniausiai Anderseno) perpasakoti taip, kad užkabintų ir suaugusius. O kur dar mano mylimi aforizmai, tokie kaip „šią paslaptį žinojo tik princesė ir visas miestas“ arba „niekas taip nepuošia mergaitės, kaip kuklumas ir permatoma suknelė“.

 „Auklėjamojo romano“ kategorija šioje vietoje labai įdomi... O vis dėlto Tavo „Pypą“ laikydamas nonsensu patikslinčiau, jog tai lingvistinis nonsensas. Knygos personažai – ištiktukai, abstrakcijos, idiomos ir net visokios nesamybės. Tie personažai, Pypui išsiruošus į Tiriamąjį Žygį, virsta tarsi iš gausybės rago. O iš kur jie (į)virto Tavo galvon? Ar augai, gyvenai kokioje nors ypatingoje kalbinėje aplinkoje? Bet gal visai ne kalbos jausmas čia svarbiausia? Gal – humoro?

– Jau mano poezijos knygoje buvo eilėraštis, kuris baigėsi eilutėmis: „kas po galais / yra tas sumautas kriukis / ir kodėl / jis toks baigtas / visiškai“. Jį rašydamas taip ir neišsiaiškinau šio žodžio reikšmės, bet kartą, versdamas ir naršydamas po internetinį žodyną, sužinojau, kad kriukis reiškia lazdą, ir tai mane nustebino. Ėmiau tarsi kolekcionuoti visokius nuo mažens žinomus žodžius ir frazeologizmus, kurių reikšmės bent jau pats negalėjau apibrėžti. Žodžiu, susidarė kriukių, padujų ir kitokių įdomybių sąrašas. Kai ėmiausi „Pypo“, pamaniau, kad visa tai čia galima smagiai panaudoti. O šiaip kažkokio ypatingo santykio su kalba lyg ir neturiu. Kažkada kilo mintis perrašinėti kinų hieroglifus ir bandyti suprasti, kodėl būtent tokią išraišką įgavo įvairios abstrakčios sąvokos, tarkim, meilė, vienatvė ar ilgesys, bet visai tai nebuvo iš meilės kalbai.
 
 
– Ar susitinki su skaitytojais? O gal kaip nors kitaip patiri jų reakcijas į savo knygas, jų vertinimus?

– Na, knygos paprastai nėra skaitomos autoriaus akivaizdoje, tad tikrąją pirminę reakciją pamatyti sunkoka. Ar tai literatų palaima, ar prakeiksmas – velniai žino. Štai, pavyzdžiui, tie patys vaikai yra savo atvirimu žiauroka auditorija. Suaugusiesiems galioja toks, pavadinkim, nusipirkto bilieto sindromas: sumokėjau pinigus už spektaklį, tad sėdėsiu iki galo net jei nepatinka, o paskui mandagiai paplosiu, gal net pasakysiu draugams, kad buvo „visai nieko“, nes negi pripažinsiu, kad išmečiau pinigus į balą. Vaikams visa tai nė motais. Jų dėmesį patraukti labai lengva, bet lygiai taip pat sunku jį išlaikyti, o jeigu jiems pasidaro nebeįdomu, jie nepasidrovės imti žiovauti, kuistis, žaisti ar reikalauti kitos veiklos. Ir šia prasme visai džiaugiuosi, kad esu rašytojas ir tų tiesioginių reakcijų dažniausiai nematau, nes kas ten žino – gal jos tokios, kad visai numuštų ūpą rašyti.

Kitas dalykas, kad viešasis diskursas (o gal – sąmoningai ar ne – ir kai kurie autoriai) kuria kažkokį išskirtinai pozityvaus vaikų rašytojo įvaizdį. Jis mane šiek tiek trikdo, nes tai, kad kartais rašau vaikams, dar nereiškia, jog esu ar turiu būti kažkoks Kalėdų Senelis. Literatūros kūrimas savaime stumia skaitytoją į savotišką iliuzijos burbulą. Vis dar nežinau, ar tas stūmimas – teigiamas dalykas. Bet jei jau tuo abejoju ir kartu negaliu to nedaryti, renkuosi tai daryti tik tekstais.

Dėkoju už pokalbį.










 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.