Į pradžią



 

 
 
 
 
Apie devynis literatės Aldonos Liobytės darbus – vienoje knygoje
2020-05-25

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019
Moksleiviai, besimokantys pagal dabartinę (patvirtintą 2016 m.) pagrindinio ugdymo programą, 5–6 klasėse skaito Aldonos Liobytės tautosakinę pjesę „Devyniabrolė“, 7–8 klasėse – apsakymą „Sunki mama“, įvairių klasių moksleiviams kaip holokausto patirčių liudijimas yra svarbus Liobytės pasakojimas apie jos mokytojavimą Vilniaus mergaičių gimnazijoje karo metais ir mokinę žydaitę Irką Dincesaitę.


Tiesa, ši jautri istorija pasiekia tik tuos moksleivius, kurių mokytojai yra vartę 1995 m. išleistą Liobytės publicistikos, laiškų ir atsiminimų rinktinę Šmaikščioji rezistentė (sud. R. Z. Saukienė) arba yra išsaugoję 1965 m. žurnalo Pergalė Nr. 8. Kaip Liobytės kūryba, taip ir jos kūrybos recepcija, pasklidusi po atskirus leidinius, straipsnius, recenzijas. Liobytė daug metų nepriklausė oficialiam lietuvių literatūros kanonui, tad dažnas šiandieninis mokytojas neslepia nežinantis, kaip ją dėstyti, stingantis medžiagos ir profesionalaus jos kūrybos vertinimo. Bent iš dalies užpildyti juntamą Liobytės kūrybos mokslinės refleksijos stygių ėmėsi dr. Solveiga Daugirdaitė ir doc. dr. Kęstutis Urba, šių metų knygų mugėje pristatę straipsnių ir dokumentų rinktinę Devyniadarbė literatė Aldona Liobytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019). Knygoje pristatoma įvairiopa Liobytės kaip kultūros tarpininkės (redaktorės, vertėjos, kritikės, dramaturgės) veikla sovietmečiu, analizuojamos jos literatūrinės kūrybos tautosakiškumo šaknys. Pateikiama ir pačios Liobytės – aktyvios publicistės – straipsnių ir recenzijų pavyzdžių iš spaudos ir redakcijų vidinių archyvų, tai pat – dar niekur neskelbtų laiškų rašytojams; Liobytės gyventas laikas su visa savo specifika (pokario buities kontrastais, sovietmečio įtampomis) vaizdžiai atsiskleidžia pokalbyje su Liobytės šeimos moterimis. Su rinkinio sudarytojais literatūrologais SOLVEIGA DAUGIRDAITE ir KĘSTUČIU URBA kalbasi AKVILĖ RĖKLAITYTĖ.

 

AKVILĖ RĖKLAITYTĖ. Kęstuti, daug metų tyrinėjate Liobytės nuveiktus darbus ir kūrybą – ar keitėsi ir kaip Jūsų požiūris į šią kultūros veikėją? Kokie jūsų pirmieji įspūdžiai?

KĘSTUTIS URBA. Su Aldonos Liobytės kūryba susidūriau savo kaimo pradinės mokyklos pirmoje klasėje, kai mokiniai vaidino jos „Meškos trobelę“ – žinoma, tik ištraukas, ne visą kūrinį. Ilgą laiką man ji ir buvo dramaturgė, studijuojant Vilniaus universiteto aspirantūroje tapo svarbiu mano disertacijos objektu. Supratau, kad Liobytės draminė kūryba sudaro atskirą lietuvių vaikų teatro etapą. Berašant disertaciją, atėjo autorės 70-metis, kažkas (tikriausiai disertacijos vadovas Donatas Sauka) paskatino parašyti proginį straipsnelį į Literatūrą ir meną. Vėliau sužinojau, kad jubiliatei nepatiko mano nedrąsus jos kūrybos gretinimas su Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės pjese „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“. Jis, tiesa, ir buvo paviršutiniškas.

A. R.: Solveiga, kokia jūsų pažintis su Liobytės kūryba?

SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ: Ryškūs įspūdžiai du: namie Šuniukų abėcėlė, Kačiukų abėcėlė ir šiurpuliukus kėlusios Birutės Žilytės iliustracijos Liobytės Pasakai apie narsiąją Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį darželyje. Neprisimenu daugiau kitų knygų, kurios buvo skaitomos darželyje (o tikrai jų buvo), tik tą sunkiai nusakomą šiurpuliuką. Abėcėlės su gyvūnėlių nuotraukom atrodė gražios ir mielos, o Žilytės iliustracijos – priešingai. Iliustracijų klausimu mano jausmai su protu ir šiandien nesutaria: suprantu, kad vaikams reikia rodyti meną, ir Liobytė programiškai diegė modernųjį meną, bet tikrai prisimenu, kad visos mano vaikiškos simpatijos buvo, dabar sakyčiau, anos, su pasaldintom iliustracijom.

A. R.: Kęstuti, kuo jums, kaip vaikų literatūros dėstytojui, Liobytės kūryba atrodė ypatinga?

K. U.: Rengiant ir dėstant lietuvių vaikų literatūros kursą universitete ryškėjo Liobytės nuopelnai kitiems žanrams, ypač stilizuotoms ir autorinėms literatūrinėms pasakoms, taip pat apsakymui. Mane ypač stebino ir glumino rašytojos artumas liaudies kūrybai, gebėjimas ją taip kūrybingai panaudoti. Iš kur visa tai? Jubiliejinėje 100-mečio konferencijoje, o ypač leidinyje Devyniadarbė literatė Aldona Liobytė publikuotame Jūratės Šlekonytės tyrime gana aiškiai ir įtikinamai atskleista to reiškinio versmė: Liobytė naudojosi Jono Basanavičiaus pasakų rinkiniais ir labai jautriai jais pasirėmė.

A. R.: Tačiau šiandieniniai skaitytojai Liobytės kūrybinį palikimą pirmiausiai sieja ne tiek su pasakomis ir pjesėmis, bet su jos laiškais ir asmenybės charizma?

K. U.: Liobytės asmenybės spalvas ir kūrybos įvairiapusiškumą man, kaip ir daugeliui kitų jos nepažinojusių literatų, atskleidė Rūtos Saukienės parengta knyga Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė (1995). Skaičiau ją ne vieną kartą, keletą laiškų ištraukų perkėliau į savo literatūros vadovėlį, skirtą septintokams. Lietuvių epistolikos istorijoje Liobytę įtvirtino Giedrės Jankevičiūtės ir Gintarės Paškevičiūtės-Breivienės parengti Aldona Liobytė (1915–1985): Korespondencijos fragmentai (2015), kuriuos daugelis, manau, skaito su tokiu pat malonumu, kaip grožinę knygą.

S. D.: Tai aš ir būsiu iš tų Liobytės nepažinojusiųjų, kuriems Šmaikščioji rezistentė, ypač laiškai, buvo atradimas. Metų redakcija pasiūlė recenzuoti, sutikau nenujausdama, kad rasiu vieną iš savo kultūros herojų moterų. Gal suveikė atminties gelmėse tūnojęs dvieilis iš Šuniukų abėcėlės: „Šunes nemoka patys rašyti, / todėl čia rašo teta Liobytė“. Nuo vaikystės Liobytės pavardė gyvavo kartu su Velykų bobute, Kalėdų seneliu ir radijo Pasakų seneliu... Dabar stebiuosi, kaip ji suprato, kaip veikia vaiko atmintis, ir kad įsiminti lengviau pavartojus tarmiškus „šunes“, ne taisyklingus „šunys“. Tuo metu, 1995 m., taip pat nežinojau, kad gretimoje laiptinėje gyvena Liobytės dukra Gintarė Breivienė su šeima – Pašilaičiuoe, Medeinos gatvėje, pragyvenau 18 metų, bet su ja susipažinau ir apie kaimynystę sužinojau jau persikrausčiusi kitur. Tuo noriu pasakyti, kad visiems susitikimas turi ateiti savas laikas.

A. R.: Jūsų abiejų sudarytame straipsnių ir dokumentų rinkinyje Aldona Liobytė vadinama „devyniadarbe literate“. Žinoma, šis titulas – ne vien dėl sąskambio su jos garsiąja pjese „Devyniabrolė“? Buvusieji kolegos iš anuometinės Valstybinės grožinės literatūros leidyklos prisimena ją kaip herojišką vyriausiąją redaktorę ir vaikų knygos meno puoselėtoją, jaunųjų iliustruotojų globėją. Kuo jos kūrybinė ir kultūrinė veikla atrodo išskirtinė jums?

K. U.: Prisipažinsiu, kad be grožinių tekstų, man ypatingą įspūdį daro Aldonos Liobytės recenzijos apie vaikų literatūrą – tiek vidinės, perspausdintos iš archyvų, tiek viešosios. Ji buvo ne tik „devyniadarbė literatė“, bet išskirtinių gabumų literatė, gebėjusi taikliai įžvelgti kūrinio privalumus ir seklumas. Ypač tas įžvalgumas stebina vidinėse recenzijose. Gebėjimas paaiškinti silpnąsias kūrinio vietas, patarti išduoda jos kaip leidyklos redaktorės patirtį ir įgūdžius. Tas leidykloje, Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijoje, jos praleistas dešimtmetis man ir dabar atrodo įstabus ir iki šiol paslaptingas. Kaip Liobytei sekėsi kovoti už menišką literatūrą, kokios diplomatinės strategijos jai padėjo, atskleistų leidyklos protokolų tyrimai. Galbūt kas nors ateityje šito ir imsis.

A. R.: Solveiga, o kuo Liobytė patraukė jūsų dėmesį?

S. D.: Man literatūroj įdomesni ne nuzulinti klasikai, bet sunkiau pastebimi autoriai, jų komplikuoti literatūriniai ir žmogiški likimai. Dažnai ir be reikalo pamirštama, kad literatūros raidai būtina ir periferiniais laikomų autorių kūryba. Kadangi mokslininkai šiek tiek gali rinktis, spontaniškai renkuosi tokius autorius. Liobytė iki šiol labiausiai domino kaip visuomenės ir meno kritikė laiškuose. Čia ji gyveno tarsi kokį paralelinį gyvenimą (atsargiai prilyginčiau jį dabarties žmonių gyvenimui socialiniuose tinkluose) – priklausomai nuo adresato, pasakojo, komentavo, kūrė planus, auklėjo, rūpinosi. Rengiant knygą tikras atradimas buvo jos recenzijos, kurių pluoštas iš archyvo ir spausdinamas. Jos parodo, kokia ji išmintinga literatūros kritikė, žvelgianti iš būsimo skaitytojo perspektyvos. Bet sakyčiau, kad tos recenzijos, kurios skirtos leidyklai, vidiniam naudojimui, yra įdomesnės už tas, kurios buvo skirtos spaudai. Todėl manau, kad tik dabar, iš laiko perspektyvos, galime geriau įvertinti Liobytės veiklos visumą, nes ir laiškai, ir šios recenzijos Liobytei gyvai esant buvo prieinamos tik labai siauram ratui. O atsvarai, kad ji neatrodytų buvusi kokia pogrindininkė, rūpėjo dabarties skaitytojui parodyti ir anuometinę viešąją Liobytės veiklą. Tam parinkom jos publicistikos iš sovietmečio periodikos, tik ją reikia mokėti skaityti, atskirti privalomąją sovietmečio retoriką nuo minties, kurią autorė nori išsakyti. Labai tikiuosi, kad dabarties skaitytojas pajėgus tai padaryti.     

A. R.: Pamenu, 2015 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyko Liobytės šimtmečio jubiliejui skirta konferencija. Keistesnės konferencijos turbūt dar nesu mačiusi: po mokslinių pranešimų sesijos institute staiga visi sujudo, atgijo, į antro aukšto salę pradėjo plūsti padėklai su prašmatniais patiekalais – farširuotomis lydekomis, keptomis žąsimis, pyragais: Aldonos Liobytės artimieji surengė vaišes pagal autentiškus Liobytės receptus iš tų laikų, kai jos pačios namai Žvėryne buvo tapę kam prieglobsčiu, kam kultūriniu salonu. Tada klausantis prisiminimų atsivėrė netikėtai gyvas ir unikalus Liobytės ir jos epochos paveikslas. Pamenu, buvau nustebusi, kad sovietmečiu žmogus sugebėjo gyventi taip, lyg sovietinis režimas neegzistuotų arba bent ne tai būtų svarbiausia. Ar mano prisiminimai iš doktorantūros metų per naivūs?

S. D.: Atsiminimai visada subjektyvūs ir todėl visada teisingi. Dailininkas Petras Repšys kalbėjo panašiai (atsiminimai skelbiami šiame rinkinyje) – kad jam, ateidavusiam  iš studentų bendrabučio išdaužytais langais, Liobytės namai atrodę kaip koks dvaras... Konferenciją organizavome su Giedre Jankevičiūte ir Kęstučiu Urba, bet tikrai greta vyko dar kažkas, kas nuo mūsų nepriklausė ir ko neįmanoma suplanuoti. Pirmiausia – visiškai sausakimša salė, kai dalis įdomiausių konferencijų praeina pustuštėse. Daugiau nesu mačiusi tokio dalyvių (klausytojų ir publikos) entuziazmo – ne tik artimųjų, bet ir senųjų vilniečių palikuonių, jaučiančių pareigą palaikyti saviškius. Tarp kaleidoskopiškų atsiminimų toks: prieš konferenciją Vileišių rūmų vestibiulyje didinga, kaip man pasirodė, moteris, prieš save laikanti tortą, klausia, kur jį padėti? Kai ji prisistato, sušunku: „Muska!“ Pirmą kartą matomam žmogui... Iš nuostabos, kad literatūros herojai vaikšto tarp mūsų: taip Liobytė laiškuose kreipiasi į vertėją Almą Ločerytę-Dale (Alma→Almuska→Muska). Loreta Jakonytė pranešime, skirtame Liobytės socialumui, kalbėjo, kad apie jos veikimo būdus visuomenėje ir aplinką ligi šiol mažai tyrimų, bet daug daug emocijų ir legendų. Pagal atmosferą, kurią ir aš pirmą, galbūt ir paskutinį, kartą pamačiau, galiu tik įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti šventės... Bet mes čia jau toliau dauginam legendas. Sudarant rinkinį rūpėjo tas legendas ir prasklaidyti, todėl jame yra pokalbis apie tuos namus su dar juos atsimenančiomis – dukra Gintare, augintine Ramunėle Jankevičiene ir jos dukra Giedre Jankevičiūte. Pavyzdžiui, rūpėjo daugiau sužinoti ir apie Liobytės vyrą, gydytoją rentgenologą Vytautą Paškevičių, kuris ir Liobytės laiškuose, ir atsiminimuose pasirodo tarsi probėgšmom. Džiaugiuosi, kad apie jį paklausinėjau – atsiskleidė visai kita šeimos pusė – tokių skirtingų žmonių kasdienis rūpestis vienas kitu, pareiga, tarpusavio pagarba. 

A. R. Knygos įvade minite dėl ribotos leidinio apimties į rinkinį neįtrauktą Aldonos Liobytės knygelę apie Lietuvą, rašytą laiškų forma ir skirtą Sovietų Sąjungos mokyklinio amžiaus jaunimui. Pagal Maskvos leidyklos užsakymą, knygelė turėjusi išeiti rusų kalba 1965 m., minint Tarybų Lietuvos (kitaip tariant, okupacijos) 25-metį. Tačiau knyga taip ir nebuvo išleista – minite archyve saugomus leidėjų laiškus, kuriuose kritikuojamas Liobytės pasirinkimas rašyti daugiausiai apie Lietuvos istoriją, etnografiją ir meną, o ne nurodytas išreklamuoti sritis – pramonę, energetiką, žemės ūkį. Be kitų jos tekstų, už jūsų sudaryto rinkinio ribų lieka ir straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“ apie Vilniaus architektūros istoriją. Ką apie Liobytę ir jos laiką kalba atverti jos kūrybinės veiklos archyvai?

S. D.:  1995-ųjų rinkinio, nuo kurio daugeliui prasidėjo pažintis su Liobytės epistolika,  pavadinime yra „rezistentė“, o tai lyg reikštų, kad ji tik kažkam priešinosi. Man atrodo, kad  pernelyg vienpusiška taip apibūdinti visapusiškai kūrybingą žmogų. Tikrovė daug sudėtingesnė. Ji dirbo, vadovavo leidyklos skyriui, naudojosi visomis legaliomis veikimo formomis, o tai jau labiau „kolaboravimas“. Žinoma, dar svarbu, kokias reikšmes suteikiam epitetams. Liobytė tęsė tradiciją – vadovavosi iš XIX a. pozityvizmo ateinančia nuostata, kad reikia daryti tai, ką galima tomis sąlygomis, kurių negali pakeisti. Tai buvo principinė jos nuostata, ją žinant nesunku suprasti, kodėl ji nepalaikė, pavyzdžiui, Jono Jurašo sprendimo emigruoti. Skaitant sovietmečiu publikuotus Liobytės straipsnius įdomiausia matyti, kaip ji stengėsi laviruoti. Nebaigta rašyti knyga apie Lietuvos pasiekimus atskleidžia, kad net ir talentingam žmogui nebūtinai pavykdavo išlaviruoti tarp „rezistencijos“ ir „kolaboravimo“. Jeigu suprantam, kad žmogui pavyksta įgyvendinti tik dalį savo sumanymų, įdomu matyti ir tai, kas nepavyko, tai padeda matyti visumą.

K. U.: Iš tiesų, straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“ dabar gal ir galėtų išeiti atskiru leidinuku, o štai jos rašyta ir turbūt įpusėta knyga apie tarybų Lietuvą priskirtina kūrybiniams nuostoliams. Tai mįslingas ir tam tikra prasme iškalbingas reiškinys. Kaip yra sakiusi Solveiga, jis bus įdomus sovietologams. Šiandien jau vargu ar įmanoma išsiaiškinti, kodėl Liobytė ėmėsi tokio užsakymo, kas jai pasiūlė šį darbą. Tikėtina, kad užsakymas iš Maskvos „Dietskaja literatura“ leidyklos atėjo, kai Liobytė dar vadovavo Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Gal jai toji autorystė teko pagal pareigas?.. Viena aišku, kad ji norėjo parašyti kaip galima intymesnę knygą, o tas intymumas aiškiai kirtosi su sovietine retorika. Rašytoja pasirinko laiškų forma: Vilniaus menų mokyklos dešimtokas Mikas rašo Leningrado mokyklos dešimtokui Mišai ir pasakoja apie Lietuvą. Pradedama nuo paauglio „mikropasaulio“ (tas terminas iš Miko laiško) – Antakalnio gyvenamojo rajono, pasakojama apie dailininkus, rašytojus, meno kūrinius. Laiškuose atsiranda ir autobiografinis Liobytės gyvenimo momentas – pasakojimas apie žydaitę Irką, pateikiamas kaip mamos pasakojimas, ir kita. Knygoje sumanyta naudoti „mėlynąjį sąsiuvinį“, kuriame neva klijuojamos iškarpos iš oficiozų su šaižiausia tų metų retorika, patetika. Tokiu būdu Liobytė savotiškai „kolaboravo“, stengėsi patenkinti užsakovo lūkesčius. Archyvuose išlikęs leidyklos redaktorės laiškas, kuriame, kaip minite, rašoma, kad knygos turinys pakrypęs ne taip. Šiandien skaitant tą neišleistą rankraštį apima nuostaba: negi Aldona Liobytė buvo tokia naivi, kad patikėjo pasakojimais apie tautinę Lietuvos kultūrą ir istoriją įtiksianti „visasąjunginiam“ skaitytojui. Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad knygą apie tarybų Lietuvą minėtoji leidykla išleido 1974 metais, tik jau parašytą kito autoriaus.

A. R. Ačiū už pokalbį.











 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.