Į pradžią



 

 
 
 
 
Gražu kaip Kavarsko Paryžiuje

Apie Emilijos Vitkūnaitės knygą "Gryčiutė prie Šventosios"  (išleido Anykščių literatų klubas "Marčiupys", 2008)


Emilija Vitkūnaitė. GRYČIUTĖ PRIE ŠVENTOSIOS: novelių romanas. - Anykščiai: Anykščių literatų klubas MARČIUPYS, 2008. - 359 p.


Nežinau, koks šėtonas ar angelas retsykiais mane apkrauna širdžiai nemielu darbu: teisėjauti. Ir kur... Literatų konkursuose! Kas nežino, kad  rašantys žmonės ir jautrūs, ir ambicingi. Kaip paskirstyti prizines vietas? Vargas... Kartais - didelis vargas. Teksto gylio neišmatuosi, jo svarbos ir svarumo nedėsi ant svarstyklių.

Bet retsykiais, retsykiais... Ne šėtonas nutrenkė, o angelas mane atskraidino - taip tvirtinu sau. Bet tik tada, kaip netikėtai randu širdžiai artimą tekstą.

Taip nutiko 2006 metais Trakuose,  Rytų Lietuvos literatų konkurse. Turiu pabrėžti, kad šiuose konkursuose Rašytojų sąjungos nariams dalyvauti draudžiama.

Ir gerai, ir teisingai.

Literatai mėgėjai turi teisę bendrauti jiems tinkamais būdais.

Tęsdama šią ilgoką įžangą, dar noriu pasidžiaugti, kad žodis grafomanas Lietuvoje skamba vis rečiau. Tai anaiptol nereiškia, kad grafomanų sumažėjo. Tai reiškia, kad pagaliau atsiranda bent lašas pagarbos tiems žmonėms, kurie nesibaimina savęs vadinti mėgėjais - visai kaip daugybė jų bendraminčių. Jie šoka, dainuoja, vaidina ne dėl pinigų, o dėl savo asmeninio džiaugsmo. Kiti sakytų: dėl saviraiškos. Gal ir taip.

Bet grįžkime į tuos Trakus, į konkurso iškilmes...

Kartu su rašytoju Algirdu Pociumi negalėjome atsidžiaugti Emilijos Vitkūnaitės tekstais. Kas, kad rašyta paklibusia mašinėle. Man dar gražiau. Tartum uosčiau ano laiko aromatą.  Emiliją Vitkūnaitę džiugiai skaityčiau net tada, jei rašytoja  pateiktų tekstus išmargintus žąsies plunksna.

Emiliją Vitkūnaitę vadinu rašytoja nė kiek nesibaimindama. Jos publicistiką skaityti lengva ir gera. Ypač dabar, kai rašiniai darniai sugulė į profesionaliai išleistą knygą. Galiu tik pagirti leidėjus - anykštėnų literatų klubą "Marčiupys", knygos redaktores Bronę Brazauskaitę, Zitą Tutkutę, maketo autorių Rimvidą Zuką. Anykštėnai įrodė, kad pagarbos vertos knygos gimsta ne tik Vilniuje ar kituose didesniuose miestuose.

Kita vertus, būtų keista, net neteisinga, jei "Gryčiutę prie Šventosios" leistų žmonės, gyvenantys ne prie Šventosios. Juk apie nieką daugiau ir nerašoma - tik apie spalvingus įvykius įvykėlius netoli Kavarsko, Anykščių rajone. Mane net stebina, glumina autorės liūdesys, apimantis ją Vilniuje, Karoliniškėse. Liūdesys - švelniai tariant. Gal skepsis, gal - vienišystė. Nuo to knyga netampa prastesnė, anaiptol. Gal tik man, Vilnių ir jo keistenybes įsimylėjusiai, kyla noras diskutuoti: nejau viskas Karoliniškėse taip pilka?

Kavarsko Paryžiuje tai jau tikrai nepilka. Niekada ten nebuvau, laukais ir pievomis į Kavarską nėjau, bet Emilijos Vitkūnaitės įtaigia plunksna nepatikėti neįmanoma.

Mūsų ,,Paryžius"  - viso labo viena gatvė su abipus sustatytomis dviem eilėmis tvarkingų medinių namelių su gėlių darželiais palangėse, kruopščiai išravėtais daržais, dviem trim obelimis, keliom ankstyvųjų bulvių vagom. Vienos gatvelės pusės galudaržėse tyliai, ramiai sruvena Šventoji, kiti daržai atsiremia į kriaušelį ir akmeninę kapinių sieną. Tenai dirvonėly mekena balta senelių Butkų ožkytė. Ak, tai mano atminty ji mekena. Seniai nebėra nei tų senelių, nei jų mažos trobelės. Dabar Paryžių puošia vienas kitas baltas mūrelis su verandomis ir balkonais, su gražiai išpuoselėtais gazonais, retesnių rūšių ir spalvų gėlių, rožių, raganių girliandomis, salelėmis žalioje vejoje. Gera ir nenuobodu žingsniuoti per Paryžių. Tada, mano vaikystėje, jame buvo viena kita žydų krautuvėlė, batsiuvys, tad kai kuriuos reikalus buvo galima sutvarkyti ir nekopiant į miestelio centrą - į kalną, jei tik neturėjai kreiptis į kleboniją, valsčių, nuovadą, vaistinę, pieninę, mokyklą. Kai grįždavo kuris iš miestelio ir norėdami sužinoti daugiau naujienų paklausdavome: "Tai kas naujo Kavarske?" - neretai atsakydavo: "Tai kad aš tik Paryžiuj buvau..." 

Emilijos Vitkūnaitės atmintyje - ne tik baltos ožkytės mekenimas. Daugybė spalvų, garsų, kvapų - sodrus aukštaitiškas pasaulis. Ir žmonės... Šviesuolis tėvas, grindęs ir  didesnių, ir mažesnių miestų gatves, kelius, aikštes, išmintingoji mama. Dėdės, tetos, kiti giminaičiai, o dar kaimynai - kiekvienas su savo charakteriu, keistenybėmis. Štai kodėl publicistikos knygą skaitai tartum romaną. Kokia laimė, kad Emilijai Vitkūnaitei pakako išminties sąžiningai fiksuoti kasdienybę - tokią nekasdienišką. Spėju, kad išmone pagardintas romanas nebūtų toks įtaigus; prototipai neprilygtų realiems asmenims. Tikro gyvenimo alsavimas kitaip alsuoti ragina ir skaitantį.

Gal kada nors, kitoje knygoje skaitysime kitokio pobūdžio Emilijos Vitkūnaitės prisiminimus? Jei neklystu, konkursui buvo pateikusi ir savo medikės įspūdžius.

O jei dar kelis žodžius apie šią knygą...

Brolis Petras yra svarbiausias Emilijos Vitkūnaitės gyvenimo romane. Bent jau ,,Gryčiutėje prie Šventosios" - taip. Neapsakoma jo dovana sesei:

- Amiliut, kelkis! Aisma...

Kur eisim, aš neklausiu - žino brolis. Jis bus sugalvojęs iš vakaro, pabudęs naktį arba tik dabar, aušros pazarėliui rausvuojant virš Šilelio (...).

Ir jiedu aina, kaip eiti tegali vieno kraujo žmonės - taip abu švenčia savo vardadienius. Per miškus, paupiais, kol užtinka baltuojančią lomelę, apsipylusią baltosiomis plukėmis. Tai tokia brolio dovana...

Kodėl felčerė - akušerė Emilija Vitkūnaitė rašo? To teiravosi ir brolis.

- Amiliut, del ka tu rašai? Ka tu nori? Garbes? Pinigų? Išsiskirt iš visų? Da bala žina ka?...

Atsakymas ilgas - oi, koks ilgas.  Emilija, kaip ir beveik kiekvienas rašantis, aiškinasi  per aiškiai, o todėl - ne itin suprantamai, kad ir nuoširdžiai. Bet koks brolio apibendrinimas!

Pažvelgė nušvitusiomis guviomis akimis ir su keistu grauduliu balse tarė, tarsi užantspaudavo šitą visiško atsivėrimo prasmę:

- Tada rašyk! Negaišuok, kai jauti, kad prispiria - ir dūšia nori šikt...

Ir ką čia bepridursi...  

Gintarė Adomaitytė

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.