Į pradžią



 

 
 
 
 
Danutė Kalinauskaitė: „Rašant įtraukia nenuspėjamumo kūrimas“
2017-01-18

Rašytojos Danutės Kalinauskaitės apsakymų rinkinys „Skersvėjų namai“ dalyvauja akcijoje „ Metų knygos rinkimai 2016“. D. Kalinauskaitę kalbina Solveiga Daugirdaitė


 

Rašymas, kaip ir skaitymas, yra vienišas veiksmas. O dabar kai tik pasidomiu – vis kur nors dalyvauji, eini, važiuoji. Kaip paskui ištveri neišvengiamus viešinimo renginius – skaitymus, susitikimus, dalyvavimą Metų knygos rinkimuose?

Skersvėjų namai: novelės / Danutė Kalinauskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 173 p. – ISBN 978-609-466-128-0Nepasakyčiau, kad tai komfortiškiausia būsena, bet šuo ir kariamas pripranta. Užsidaryti medžio drevėj, pasikabinti sraigę vietoj spynos ir apsimesti, kad nežinai, jog už tų durų egzistuoja spauda ir reklama, būtų kvaila ir gal jau net nenormalu. Kaip šiais laikais nebepakanka (deja) žodžio meno ir per knygų pristatymus, skaitymus jis būtinai, kaip nebe savipakankamas, dar turi būti paramstomas performansais ir vizualika (kitaip auditorija užmigs), taip rašytojas, regis,  knygos į pasaulį nebegali paleisti neparemdamas savo fiziniu buvimu. Pabandyk knygų mugės organizatoriams čia ar užsieny įsiūlyti mirusį rašytoją – nė pro kur, duok jiems tik gyvą. O noras – nenoras dalyvauti… Man patinka istorija apie PAR ir Australijos rašytoją J. M. Coetzee, kai per jo garbei surengtus pietus jis leido sau nepratarti nė vieno žodžio, pavalgė žmogus, ir tiek, sakyčiau, pavydėtina laikysena, bet taip gali elgtis tik nobelistas. Kai paprasto žmogaus knyga dalyvauja Metų knygos rinkimuose, kūrybos viešinimą jis turi laikyti ne prievole, o privilegija. Nedalyvauti būtų kiaulystė. Pirmiausia savo knygos atžvilgiu, jau nekalbu apie skaitytojus, leidyklą ir akcijos rengėjus.

Bjaurioji viso šio reikalo pusė: dalydama interviu į kairę ir į dešinę, imi kartotis, Onė Baliukonytė tai vadindavo „katiliuko grandymu“. Valdas Gedgaudas, kai kadaise dalyvavau jo „Literatūros akiračiuose“, prieš tai atkalbėjusi Jolantos Kryževičienės „Kultūros savaitėje“, man sakė: „Ko jūs taip jaudinatės, juk čia bus absoliučiai kita tikslinė auditorija“. Suprantu, sakau, kad auditorija kita, bet aš – ta pati, sau.

Hmm, sakyčiau, visi mes paprasti (arba nepaprasti) žmonės. Coetzee garsėja askeze ir kuklumu, pats net nedalyvavo jam teikiant Bookerio premijas, bet, Lidijos Šimkutės pasakojimu, gali užsukti pasikalbėti važiuodamas pro šalį dviračiu. Bet jo elgesys išplaukia iš jo atsidavimo nuskriaustųjų vargams literatūroje. Yra pasaulinio garso išimčių iš rinkodaros valdomo literatūros pasaulio, gal pati žinomiausia dabar – tapatybės neatskleidžianti ir labai minimaliai duodanti interviu yra Elena Ferrante. Nors kas nors pamėgina sužinoti jos tapatybę, kolegos rašytojai gina būtinybę gerbti jos pasirinkimą. Na, mažoj Lietuvoj išsislapstyti būtų dar kebliau. Ar tavo Fabijoniškių kaimynai su tavim kalbasi apie literatūrą? Ar išvis tuo domisi, skaito? 

Su kaimynais savo laiptinėje (kitos laiptinės man išvis kaip tolimos, nepažįstamos planetos) nesu užmezgusi tokių intymių santykių, pasilabiname lifte, pasibėdojame dėl rūkalų dūmų, lendančių pro rozečių skylutes, ir viskas. Bet kai vaikštai po Vilniaus knygų mugę, kur susirenka šimtai tokių laiptinių, atrodo, kad žmonės daugiau nieko kito gyvenime neveikia – nei miega, nei valgo, nei vąšeliu neria – tik skaito, literatūra pasikloja ir užsikloja. Kadaise, dar mokykloje, dvi savaites viešėjau Leningrade ir vis krisdavo į akį, kad važiuodami metro visi ten įsikirtę į romanus, į kokias nors „Inostrannaja literatura“. Pernai dvi savaites važinėjau Madrido metro ir pastebėdavau (specialiai stebėjau) įsikirtusius tik į išmaniuosius. Jei vagone važiuoja šeši žmonės, tai visi šeši išmaniuosius ir skaito, aišku, ten ne grožinė. Kai apie šitą apokalipsę viešai paskelbiau per „Šiaurės vasaros“ forumą, salėj tuoj pasigirdo nepritarimo šurmulys. Buvau sukritikuota, pasirodo, per tas dvi savaites man tiesiog nepasisekė, nes metropolitene, pavyzdžiui, Berlyno, pagal stebėjimus ir tyrimus, žmonės kaip tik daug skaito, ką gi, vadinasi, ir pasaulis, ir Fabijoniškių laiptinė vizualiojoje epochoje dar nepraradę šio intereso.. Bet man neduoda ramybės kitkas: ar dar yra pas mus nerašančių (šitie tai tikrai nyksta kaip rūšis) ir kodėl?

Patikinu, kad nerašančių tikrai yra. Na, rašančių nebent sms žinutes. Aš norėjau paklausti – ar tave atpažįsta kaip rašytoją? Viena vertus, ačiū, kad rašytojai nebėra „nepaprasti žmonės“ kaip sovietmečiu; kita vertus, pagarbos bet kokiam išsilavinusiam žmogui pas mus nėra – suvokimo, kad kultūros žmonės visuomenei taip pat būtini kaip kokie uždarų vienuolynų vienuoliai, kurių darbas – melstis už mus.

Ar atpažįsta, klausi? Retais išskirtiniais atvejais. Apie atpažinusį vyriškį ilga juoda prijuoste, iš kurio „Rimi“, „Ūkininkų turguje“, vis  perku lašinius, jau taip plačiai papasakojau, kad dabar net bijau prie to žmogaus prieiti – gal jau ir jį, jo nelaimei, atpažįsta..

Jis galėtų būti tavo pirmasis redaktorius! Pataisytų, kad Napoleono laikais, ko gera, gyvių pavyzdžius mokslininkai laikė ne formaline, bet spirite ar dar kame. Žinomesnių vakariečių rašytojų grožinėse knygose, ypač kur reikia specialiųjų žinių, kokios ilgos būna padėkos – iš jų ir supranti, kiek akių ten rinko faktus, peržiūrėjo ir konsultavo.

Dėl „gyvių formaline“ veikiausiai suklydo istoriniai šaltiniai, kuriais esu linkusi pasikliauti. Bet taip, tas mano skaitytojas labai akylas ir ausylas. Anąkart teiravosi, ką reiškia žodis „vaiskus“ Nacionalinio diktanto tekste, kurį pernai (pernai!) rašiau. Klausė per radiją, nepamiršo, mąstė. O aš štai vartoju žodžius ir nebemąstau, paskui imk ir paaiškink, kad gudri, kas tas „vaiskus“... Na, bet jei mane imtų atpažinti masiškai – nusišaučiau. Imčiau turbūt kažką vaidinti, neatsispirčiau pagundai fotografuotis „Žmonėse“ ir pagaliau tapti žmogumi, o ne būti tuo, kuo dabar esu. Tada ištiktų blogiausia – nebesutapčiau su savimi. Nepažįstamam niekada neišsiduodu, kad esu rašytoja (jaunystėje kaip tik – šitą briauną paskubėdavau atkišti), nes pastebėjau, kad bendravimas tuojau keičiasi. Išsikreipia, ir apie tą žmogų nesužinai nieko tikra, jis staiga tampa nebe tuo, kas yra iš tiesų.

Ar todėl, kad įtaria, kad kažkoks vampyras tavo galvoj tik ir tyko, ką čia pavogus ir panaudojus? Ar mano, kad turi antgamtinių galių pamatyti tikruosius žmonių veidus, jeigu tokie iš viso yra?

Tiesiog žmogus ima rodyti savo „blizgiąją“ pusę – darosi mielesnis, jautresnis, įdomesnis, paslaptingesnis ir dar visoks „-esnis“, koks gyvenime nėra. Na, tam tikromis aplinkybėmis visi prisimetam ne tuo, kuo esam.. O kad rašytojai – vampyrai, vilkai ėriuko kailyje, tai faktas. Jie tik ir žiūri, ką čia nugvelbus, nusavinus ir panaudojus. Aš irgi vagiu.  Ne tik plačiai besišypsančią gatvės dainininko undergraudininko burną, bet ir visus jo dantų kariesus. Jei tik jis žinotų, kad man rūpi tie kariesai, beveik neabejoju, išmuštų mano suremontuotus dantis.

Labai jau nedraugiškais laikai kitų sričių menininkus, sakyčiau.. O kas labiausiai patinka rašant? Kodėl rašymas įtraukia?

Labiausiai patinka „finišo tiesioji“. Tas etapas, kai žinai, kad jau nieko neperminkysi iš naujo, tik tikslų žodį pakeisi dar tikslesniu. Vladas Garastas kitados kalbėjo apie savo krepšininkus po nualinusios rungtynių rutinos: laukiu, kada jų rankos vėl pasiilgs kamuolio. Aš panašiai pasiilgstu žodžių. Kaip materijos. Santykių tarp jų. Įtampų. Rašant įtraukia nenuspėjamumo kūrimas. Nenuspėjamumo skaitytojui, bet dar svarbiau, kad paslaptis, intriga, nenuspėjamumas neapleistų tavęs pačios. Gerai paklausei, blogiausia, kai tavo rašymas tavęs ne(be)įtraukia, ir senstant, deja, tai nutinka vis dažniau. Bet atsiranda kitų privalumų, pavyzdžiui, išminties, kuri yra vyresnioji patirties sesuo.

Kaip veikia spaudimas, turbūt ir vidinis, ir išorinis, „rašyt vis geriau“, „pranokti save“, „nenuvilti skaitytojų“?

Išorinis „presas“ veikia neišvengiamai, ypač jei prieš tai buvusi knyga gerai vertinta: na, na, pažiūrėsim, gal ji jau nusivažiavo, nusivažiavimai paprastai pastebimi entuziastingai, pakilimai ne taip. Bet svarbiau tvarkytis su vidiniu spaudimu ir būti atskaitingai sau pačiai. Klaida norėti įtikti ir patikti visiems. Net G. G. Marqueso „Šimtas metų vienatvės“, pripažintas visų laikų geriausiu grožinu kūriniu, ta, sakytume, pastovi konstanta, ne visiems įtinka, kai kas jį laiko nevykusiu romanu. Taigi žinai, kad virš bambos neiššoksi, bet turi savo sau išsikeltą kartelę ir prasčiau daryti nenori. Ką ten – negali. O jei jau matai, kad nusivažiuoji (jei tik su Dievo padėjimu neprarandi šito suvokimo) – reiktų rasti drąsos pasakyti: finita la commedia. Kol to nepasakė kiti.

Dar paklausiu apie namus. Atrodo, kad labiausiai paplitę du kraštutinumai: jauniems intelektualams beveik blogas tonas kurtis ilgam, būti prieraišiam, na o kitas kraštutinumas – save gerbiantis žmogus privalo susimūryt pilį. Namai šįkart net rinkinio pavadinime atsidūrė, o ir iki tol vienaip ar kitaip buvo svarbūs tavo apsakymuose. Kaip sugebi netapatinti namų, kurie su mumis, nepainioti su nekilnojamuoju turtu? Apsitvertum tvora ir pajustum dvasios autonomiją...

Aptverti tvora, visai be jokios ironijos, buvo mano tėvų namai – privatus pasaulis, į kurį ne bet kas galėjo įkišti nosį. Tėvai savo privatumą rūpestingai saugojo. Kai atėjo didysis finalas, ir darbininkai mūsų namuose, jau skubėdami rengti būstą naujiems šeimininkams, laužtuvu laužė grindis, o kaimynai galėjo ateiti ir pasiimti bet ką iš daiktų, netgi labai intymių, mamos suknelių, tėvuko kostiumų, marškinių, batų, spintų, puodų, – man tas viešumas atrodė baisus, begėdiškas, bet aš nieko negalėjau padaryti. Materialusis namų būvis subyrėjo į šipulius, „tik kelios pušelės apykreivės liko“. Stengiuosi nebedraskyti  šašų, bet tie namai buvo tikrieji – aš iš jų išsilukštenau. Dabartinius nesunkiai pakeisčiau kitais, taip ir norėčiau padaryti  ir galbūt padarysiu, bet juose esu saugi, vos uždarau po savęs duris. Žinai, ilgainiui, gyvenimui bėgant, patiriant virsmus, piršteliai atsileidžia. Sigitas Geda šimtą kartų teisus: „Tavo net dūšelė prie nieko negali prisirišti, nė dulkelė tau nepriklauso“, ką ten susimūrytos pilys, na, bet kiekvienam (kiekvienai piliai) savas laikas. Dabar man kartais namai – ryšys su kuo nors. Jei tikras, vadinasi, naminis. Suvalkietiška priegaidė – „vaikieli“ arba „sniegti“, ta „sninga“ forma, kurią turbūt vieninteliai suvalkiečiai vartoja. Kartais namai – būsena. Kartais kvapas – grindų dažų (jau retai beužuodžiamas), įkaitusios palėpės, šiltų dulkių. Suprantu, kad visa tai nekoreliuoja su „nekilnojamuoju turtu“. Mano turtai  kilnojami. Nupučiami vėjo.

Man „sniegti“ atrodo visiškai literatūrinės kilmės, žinau jį tik Salomėjos Nėries: „Vėl svetima žiema, vėl sniegti...“ Kaip skirtingai reiškia net ir tas pats žodis!  

Ačiū už atsakymus. Pagalvojau: va taip suvalkietiškai kantriai ir pareigingai tik Danutė ir gali...

 

 

 







 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.