Į pradžią



 

 
 
 
 
Atgarsiai iš vaikų literatūros kongreso „Tikri ir netikri vaikai: vaikų literatūros ir vaikystės studijų sandūros“
2017-09-01


Tarptautinė vaikų literatūros tyrėjų asociacija (International Research Society for Children\\\'s Literature / IRSCL) nuo pat įkūrimo 1970 m. siekia palaikyti ir skatinti vaikų literatūros tyrimus visame pasaulyje. O kas dvejus metus vykstantis asociacijos kongresas tampa proga susipažinti su kolegomis, pasidalyti naujausiais tyrimais bei idėjomis, inicijuoti bendradarbiavimą ir naujus tyrimus, kongrese sprendžiami literatūriniai, tyrimų metodų, prieigų bei tarpdisciplininiai klausimai.


Šiais metais Yorko universitete, Toronte, Kanadoje, liepos 28–rugpjūčio 2 d. vykusio IRSCL kongreso pagrindinė tema – „Tikri ir netikri vaikai: vaikų literatūros ir vaikystės studijų sankirtos“. Siekta panagrinėti, kaip šios dvi studijų sritys veikia viena kitą ir pačią vaikų literatūrą, kaip požiūris į vaiką ir vaikystę keičia vaikų literatūrą įvairiais istorijos tarpsniais, o ypač šiandien, kaip tai atsispinti knygų leidyboje, kritikoje, recepcijos tyrimuose.

Kaip dažnai nutinka tokio didelio masto konferencijose, temų įvairovė kur kas platesnė. Šiemet konferencijoje dalyvavo per 300 mokslininkų, doktorantų ir studentų iš viso pasaulio. Šalia pagrindinių pranešimų vyko net septynios paralelinės sesijos, kiekvienoje jų buvo nuo 10 iki 13 teminių grupių, o kiekvienoje jų po 2–4 pranešimus, taigi bendras pranešimų skaičius viršijo 200.

Nors ėjau į visus pranešimus, į kiek tik pavyko suspėti, šioje apžvalgoje plačiau pažvelgsiu tik į kelis, kurie pasirodė įdomesni ir naudingesni.

Vaikų literatūros mokslo raida

Pagrindinius pranešimus kongrese skaitė žymiausi vaikų literatūros tyrinėtojai – Peter Hunt, Jack Zipes, Sandra Becket ir kt., su kurių darbais tenka susipažinti ir Lietuvos studentams, besigilinantiems į vaikų literatūrą baigiamuosiuose bakalauro ar magistro studijų darbuose. Nors šių autorių darbų vertimų neturime, universitetų ir Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje galima rasti jų knygų bei sudarytų enciklopedijų, žinynų anglų kalba. 

Jungtinės Karalystės profesorius emeritas Peteris Huntas apžvelgė vaikų literatūros tyrimų evoliuciją ir sandūras su vaikystės studijomis. Prieš daugiau nei 50 metų vaikų literatūra daugiausiai buvo bibliotekininkų reikalas, tačiau pamažu ji įsiliejo į akademinę erdvę, taigi padaugėjo ir šios srities mokslinių tyrimų, akademinių leidinių, atskirų kursų: ne tik apžvalginių-pažintinių pasaulinės ar konkrečios šalies literatūros, bet ir besigilinančių į konkrečias temas, žanrų raidą ir kt. vaikų literatūroje, tarpdisciplininius dalykus, susijusius su vaikų literatūra (leidyba, istorija ir kt.) ir pan.

8–9 dešimtmečiuose vaikų literatūros tyrimus stipriai paveikė teoriniai reikalavimai, tapo neįmanoma parengti disertacijos be teorinių instrumentų. Kaip pastebėjo mokslininkas, ši tendencija tapo tik dar ryškesnė šiomis dienomis. Tą buvo galima pajusti ir klausantis jaunų mokslininkų, ypač doktorantų, pranešimų, kuriuose neretai daugiau dėmesio skiriama metodo ir įrankių pristatymui nei numatytai temai. 

Ieškodamas sąsajų su vaikystės studijomis, kurios Vakarų akademiniame pasaulyje vis plečiasi, Huntas pastebėjo, kad dažniau vaikų literatūra prisitraukia vaikystės studijų aspektus (vaikų teisės, psichologijos ir kt) nei atvirkščiai, kadangi vaikystės studijų srityje vaikų literatūra yra tik viena maža atšakėlė, be to, jei ir gilinasi į ją, dažnai neatsižvelgiama į estetiką, pačios literatūros fenomeną.

Pranešėjas išskyrė vieną nedžiuginančią tendenciją – itin mažai dėmesio skiriama vaikų poezijai. Tai atsispindėjo ir šioje konferencijoje – poezija buvo nagrinėjama vos trijuose pranešimuose.

Skaitytojo atsako ir kiti praktiniai tyrimai

Tarp gausybės teorinių į literatūrą orientuotų pranešimų keletas buvo skirta ir praktiniams tyrimams aptarti: kaip vaikai skaito tam tikrus žanrus, kaip juos veikia interaktyvios knygos.

Pensilvanijos universiteto doktorantė Laura Hudock pastebėjo, kad dalis tyrinėtojų mano, jog skaitmeninės knygos vaikams atveria naujus kelius skaityti tekstą ir sąveikauti su knyga. Tačiau ji pastebi, kad pastaruoju metu pasirodo vis daugiau paveikslėlių knygų, kurios taip pat yra interaktyvios ir veikia panašiai kaip skaitmeninės knygos (lietuviškai, pavyzdžiui, turime Hervé Tullet „Paspausk mane“, Christie Matheson „Paliesk stebuklingą medį“), tad ir šios popierinės knygos atveria naujus sąveikavimo su knyga būdus. Tą patvirtina ir jos atliekamas praktinis tyrimas su pirmokų grupėmis: interaktyvios knygos skatina vaikų įsitraukimą, kūrybingumą, tampa inspiracija vaidmenų žaidimams, paremtiems knygos siužetu.

Akademikė Robin A. Moeller pristatė tyrimą, kurio metu stebėjo, kaip 11–12 metų moksleiviai vertina grafinį ir įprastą romaną. Tam buvo pasirinkti du tekstai – Neil Gaiman „Karolaina“ ir Eoin Colfer „Artemidas Faulas“. Šios knygos anglų kalba prieinamos tiek tekstinio, tiek grafinio romano pavidalu. Tyrimo metu vaikai galėjo knygas skaityti pasirinktu formatu, o tuomet bendravo su tyrėja ir mokytoja fokus grupėse. Paaiškėjo, kad dauguma vaikų labai džiaugėsi galėdami rinktis grafinį kūrinį ir teigė, kad remiantis juo buvo lengviau pasiekti mokykloje geresnių rezultatų. Nepaisant to, moksleiviai nemanė, kad šis formatas tinkamas skaityti mokykloje, kad tai daugiau pramoga. Jie suprato, kad vėliau gyvenime (vyresnėse klasėse, universitete) jiems teks skaityti sudėtingesnius tekstus, todėl tam verta ruoštis nuo mažumės. Jų nuomones veikė ir tai, kad suaugusieji – pedagogai, tėvai – dažnai neigiamai vertina grafinius romanus. Taip pat diskutuodami suprato, kad įprastoje knygoje yra daugiau detalių, padedančių geriau suvokti ir labiau įsijausti į kūrinį, kad skaitant daugiau veikia kūrybiškumas, nes skaitomus dalykus reikia įsivaizduoti, kita vertus, kad grafinio teksto skaitymas tik iš pažiūros yra labai lengvas, bet iš tiesų reikalauja susikaupimo ir atidumo detalėms.

Įdomų tyrimą pristatė Wroclavo universiteto mokslininkai Justyna Deszcz-Tryhubczak ir Mateusz Marecki. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, iki šiol vyksta daug diskusijų dėl mokyklinės literatūros programos. Kaip pastebėjo autoriai, į debatus Lenkijoje įtraukiami ir įsitraukę visi, išskyrus pačius vaikus ir jaunimą. Jų nuomone, vaikai privalo prisidėti prie šio kanono formavimo – tai daryti įpareigoja ir pasirašyta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, nurodanti, kad į vaikų nuomonę turi būti atsižvelgiama, kai priimami jų gyvenimus keičiantys sprendimai. Jiedu pristatė Lenkijoje vykdytą pilotinį projektą, į kurį įtraukė vienos mokyklos 5–6 klasių mokinius. Nors Diskusija IRSCL kongrese. Eglės Baliutavičiūtės nuotr.tyrimas dar nėra baigtas, tačiau jau dabar pastebėta, kad vien galimybė patiems vaikams demokratišku keliu formuoti skaitinių sąrašą paskatino juos daugiau ir atidžiau skaityti, atsakingiau apmąstyti kūrinius, jų vertę. Anot pranešėjų, reikėtų sukurti metodiką, kaip mokiniai galėtų būti įtraukti į programos formavimą, ir tikisi tai padaryti tęsdami projektą.

Akademikė Kathy Short, siekdama pamatyti, kaip rašytojai žvelgia į vaiką, panagrinėjo keliasdešimt 1990–2000 ir 2000–2017 metais leistų paveikslėlių knygų, kuriose vaikas imasi kokio nors veiksmo problemoms spręsti dėl savęs ir kitų (ne tik dėl savęs). Ji pastebėjo, kad ankstyvesniojo laikotarpio knygose labai mažai buvo telkiama dėmesio į tai, kodėl kilo viena ar kita problema, taigi nemanyta, kad vaikui tai svarbu ar jis pajėgus tai suprasti. Tačiau pastarojo laikotarpio knygose imama labiau pasitikėti vaiku ir problemos ištakoms skiriama daugiau dėmesio plėtojant siužetą. Be abejo, problemos nėra aptariamos iš esmės, daugiau tai užuominos, lengviausiai suvokiamos priežastys, tad neliečiamos gilesnės socioistorinės, kolonialinės ir kt. problemų ištakos. Taip pat pastarojo laikotarpio knygose vaikas vis dažniau tampa veiksmo iniciatoriumi ir vykdytoju, o suaugusysis ne tik pritaria jo veiksmas, bet ir pats prisideda.

Anglocentrizmas ir ideologinė/politinė kritika

Kongrese dominuojanti literatūra – anglakalbių šalių (JAV, JK), žinoma, būta ir specifinių temų apie Japonijos, Vokietijos, Rusijos ir kitų šalių vaikų literatūrą, vis dėlto ir tokiu atveju daugiau kalbama bendresnėmis, pavyzdžiui, sociokultūrinėmis temomis pasitelkiant vaikų literatūrą. Imanentinė analizė daugiau taikyta žinomiems tarptautiniams kūriniams.

Vis dėlto imanentinė, fenomenologinė, hermeneutinė, t. y. giliosios literatūros teksto analizės, nėra populiarios tarp šių dienų tyrėjų. Nemažai temų būta apie literatūros istoriją, terminologiją ir žanrus, recepcijos tyrimus. Gana daug pranešimų priskirtini ideologinei-socialinei kritikai (į vaikų literatūrą žvelgiama iš feministinės, queer, socialinės lyties, žmogaus teisių, ekokritikos, postkolonializmo, galios diskurso ir pan. perspektyvų). Dalis radikaliausių pranešimų, atrodė, tampa artimesni socialiniam-politiniam aktyvizmui nei literatūros kritikai.

Įdomu ir tai, kad tradicinės vaikų literatūros ribos tyrėjų darbuose kartais yra peržengiamos. Nagrinėjant  paauglių literatūrą šalia atsiduria ir visai naujas fenomenas – jaunų suaugusiųjų literatūra (angl. new adult fiction), kalbanti apie jau mokyklą baigusių, į suaugusiųjų pasaulį žengiančių 18–30 jaunų žmonių gyvenimą.

Konferencijos programos paįvairinimas

Moksliniais pranešimais užpildyta dienotvarkė vis dėlto buvo paįvairinta susitikimu su vaikų literatūros kūrėjais ir pranešimu apie skaitymo skatinimą Lotynų Amerikoje. Ne kartą konferencijos pranešėjai atkreipė dėmesį, kad būtina domėtis mažesnėmis literatūromis, ypač pirmųjų tautų Amerikos, Australijos žemynų tautų literatūra, paprastai leidžiama mažų leidyklų ir paskęstančia didžiųjų Vakarų valstybių leidyklų produkcijos sraute. Todėl į apskritojo rato diskusiją  buvo pakviesti vaikams kuriantys šių kultūrų atstovai. Ypač įsiminė dvi pozicijos.

Inuitė Margaret Olemaun Poliak-Fenton pasakoja apie savo vaikystės patirtis internatinėse mokyklose, o jos marti Christy Jordan-Fenton prisiminimus užrašo, tad nors ir beletrizuotos, jų knygos artimos memuaristikai. Kanados valdžia nuo 19 a. vidurio iki 20-ojo a. pabaigos palaikė mokyklų tinklą, skirtą vietinių tautų vaikams. Jose nuo gimtųjų namų ir tradicijų prievarta atsidūrę vaikai turėjo būti civilizuoti ir asimiliuoti į dominuojančią Vakarų kultūrą. Aplinka šiose mokyklose buvo ne tik žiauri ir traumuojanti, bet daugybė vaikų jose dėl prastų sąlygų ir mirdavo. Tad knygomis siekiama skleisti žinią apie tai, kas ilgą laiką vyko kanadiečių pašonėje jiems neįtariant.

Tuo tarpu Drew Hayden Taylor, kilęs iš vienos didžiausių Šiaurės Amerikos indėnų tautos, pasirinko kiek kitokį kelią. Pasak rašytojo, indėnų kilmės kūrėjai dažniausiai rašo apie tautos ar genties traumas ir pasitelkia memuarų ar išpažintinius žanrus. Tačiau jis, laisvai naudodamasis tradiciniais tautos naratyvais, mitologija, istorija ir šių dienų realybe, pasitelkia populiariuosius literatūros žanrus (istorijas apie vampyrus, mokslinę fantastiką ir t. t.) ir kuria nuotykines, fantastines pjeses, noveles bei romanus jaunimui, siekdamas parodyti, kad jų tauta gyvena ne vien trauma, bet gali kurti įvairų meną.

Kitą dieną vykęs Vasconcelos bibliotekos direktoriaus Daniel Goldin Halfon pranešimas apie jo paties veiklą buvo įkvepiantis. Jis kalbėjo apie vaikų literatūros ir skaitymo skatinimo vargus bei sėkmes Lotynų Amerikoje. D. Goldin Halfon ilgus metus dirbo vaikų literatūros leidybos srityje ir daug prisidėjo prie vaikų literatūros pagausėjimo regione. Šiuo metu jis yra Vasconcelos bibliotekos, galinčios pasigirti didžiausiu „Facebook“ sekėjų skaičiumi pasaulyje, direktorius. Vos pradėjęs eiti šias pareigas, jis pradėjo keisti tiek darbuotojų, tiek lankytojų požiūrį į biblioteką. Ir tai pasiteisino. Iš griežtai prižiūrimos erdvės ji tapo atvira bendruomenės susitikimų vieta, kurioje galima šokti, dainuoti, rengti susitikimus, sutikti rašytojus ir menininkus, kurti patiems ir net nusnūsti. „Knygos ramina, tad nieko baisaus, jei lankytojas nusnūsta“, – teigė direktorius.

Vietoje išvadų

Aplankyti tokio masto kongresą man, nuo studijų laikų besidominčiai vaikų literatūra ir dirbančiai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriuje, kuris po truputį tampa vaikų literatūrą, jos kritiką ir tyrimus kuriančiu, analizuojančiu, ir tiek moksliniu, tiek populiariuoju lygmeniu tuos tyrimus skleidžiančiu centru, naudinga patirtis. Svarbu žinoti, kuo kvėpuoja kolegos užsienyje, kokius tyrimus vykdo, kokie jų atradimai ar tyrimų kryptys gali būti aktualūs mums, galiausiai kuo galėtume pasinaudoti. Manau, kad būtent į tai ir atkreipiau dėmesį šioje apžvalgoje.

Eglė Baliutavičiūtė




 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.