Į pradžią



 

 
 
 
 
Giedrė Kazlauskaitė. Amžinoji vasara
2019-04-29


Skaityti Tomo Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – Balio Sruogos „Dievų mišką“. Pribloškė klaiki pacientų ir ligoninės darbuotojų, kurie savo brutaliais veiksmais patys pasirodė labai panašūs į psichinius ligonius, nelygybė ir žmogaus teisių pažeidimai. Nors kaip ir buvau girdėjusi apie tai, bet tie išsamūs aprašai, dokumentiniai liudijimai, neutraliu tonu dėstomi faktai suveikė efektyviau už emocingumą, kuriuo šiandien taip mėgstama manipuliuoti publicistikoje ir grožinėje literatūroje.


Tikrai gražus, rašytojiškas monografijos įvadas su Ramunės Brundzaitės epigrafu (visų skyrių epigrafai šioje knygoje trina ribą tarp istorijos ir literatūros). O viršelio šriftas – kaip paskutiniojo Rasos Aškinytės romano. Gal ne šiaip sau – dokumentika apie sovietinę psichiatriją prilygsta grožinei literatūrai.

Knygų mugės „Šortuose“ ir „LRT taške“ autorius pasakė daug – išsamiai pristatė knygą, nupasakojo kontekstus, akcentuodamas, kad jam, kaip tyrėjui, nebuvo leista prieiti prie pacientų ligos istorijų (matyt, neva saugant asmenų privatumą, nors Vaisetos tipo mokslininkai su tokia medžiaga elgiasi pavyzdingai konfidencialiai), kas apsunkino tyrimą, nes galbūt monografija būtų buvusi kitokia (p. 17). „Visi kiti pateikėjai – net ir tie, kurie ta tikru metu buvo atsidūrę psichiatrijos ligoninėje dėl rimtų psichikos sutrikimų, – kalbėjo nuosekliai ir logiškai, sudarė už savo žodžius atsakyti galinčių žmonių įspūdį, todėl nebuvo priežasčių, kodėl jų liudijimais negalėtų būti pasiremta ar pasinaudota analizei.“ (p. 18) Kyla klausimas, kiek laiko toji „psichinio ligonio“ stigma dar galios, jeigu „ligoniais“ su automatiškai generuojama diagnoze tampa tik tie, kurie kreipiasi pagalbos, t. y. neretai veiksnūs, darbingi, mąstymo patologijomis nepasižymintys žmonės, o ne, pvz., neadekvatūs agresoriai, kurie niekada savo noru ten nesikreips. Knygoje pasakojama sovietinės psichiatrijos istorija – ir juokinga, ir tragiška: „Pirmaisiais pokario metais Vilniaus psichiatrijos ligoninėje bet kokios socialinės integracijos ir socialinių įgūdžių palaikymo priemonės pačiai administracijai atrodė bergždžia pastanga: „Bibliotekos yra bet dėl ligonių savotiškumo (psichiniai ligoniai) mažai naudojama“, o prie grafos apie kultūrinį ir sanitarinį švietimą tarp ligonių buvo įrašyta: „Nevykdoma, nes ligoniai yra psichiniai.“ (p. 119). Gal dėl to ir primena „Dievų mišką“, kad sovietinėje psichiatrijoje apstu grotesko. Vis dėlto komizmas išblėsta, susidūrus su ligoninės natūralizmu: ligonių guldymu po 2 ar 3 į vieną lovą ir ant plikų grindų, gimdyvės mirtis ir kūdikio nepriėmimas izoliatoriuje, sanitarų alkoholizmas ir smurtas prieš pacientus – žmonės tose įstaigose laikyti kaip gyvuliai (nors šis palyginimas nebetinka, nes gyvulių taip negalima laikyti). Jie buvo redukuojami ligi daikto, arba, kaip sovietiniuose ir nacistiniuose lageriuose – ligi nežmogiško padaro, priešo, kurį, jeigu jis neteikia jokios naudos, galima likviduoti. Viena šiurpiausių knygos dalių – pasakojimai, kaip gydytojai lytiškai išnaudojo pacientes. Nors „Gyvulių ūkio“ metafora jau visiems mirtinai įgrisusi, nežinau, su kuo dar lyginti į psichinius ligonius supanašėjusius sanitarus ar silpnesnius pacientus (pvz., Dauno liga sergančiuosius) skriaudžiančius alkoholikus. Nekalbant jau apie tai, kaip ligoninės darbuotojai išnaudodavo pacientus ne vien koridorių plovimui, bet ir savo namų ūkio darbams, net statyboms; „nukombinuodavo“ ir taip skurdų ligoninės maistą.

Mįslingai nuskamba Mindaugo Tomonio istorija (autoriui išjungus diktofoną, su Tomoniu dirbęs darbuotojas ištaria: „Jis iš tikrųjų sirgo depresija“ (p. 211)). Sovietmečiu įvykusios savižudybės – visada abejotinos, nes tai galėjo būti ir politinės žmogžudystės. Itin dviprasmiškai tada atrodo ir neva „haliucinacijos“, kad kažkas seka – turint omenyje KGB veiklos būdus. Tą skyrių būtų buvę galima labiau išplėsti, nes disidentų „gydymo“ istorijos duoda nemažai medžiagos, o ir skaitytojo smalsumas šia tema didesnis. Po žalojančios farmakologijos ir elektrošoko aprašų juoktis nesinori, bet visgi prajuokina labai mėgėjiškas alkoholizmo gydymas, jeigu jį iš viso verta vadinti gydymu. Septintajame dešimtmetyje randasi dėmesys psichoterapijai, vadinamoji Leningrado mokykla šiaip ne taip įveikia Maskvos psichiatrijos mokyklą, bet „to meto sovietinę psichoterapiją galima būtų įvardinti kaip direktyvią, nes psichiatras pokalbiu siekė įtikinti, įkalbėti, įteigti, pamokyti, kitaip sakant, nurodinėti ligoniui.“ (p. 109) Prasidėjo dviprasmiški gydytojo Aleksandro Alekseičiko eksperimentai (žeminimas, manipuliacijos naudoti kaip metodai – p. 114). Profesorė Danutė Gailienė yra pasakojusi, kokiais neįmanomais keliais jai teko studijuoti psichologiją (tokios disciplinos net nebuvo) http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-01-gailiene-apie-pasaukima/172088. Viename knygos epizode ji prisimena, kad sovietmečiu, kai ji atėjo dirbti į ligoninę, pacientai buvo vadinami „ligoniukais“ (p. 170). Galiu patvirtinti, kad kai kuriose įstaigose (pvz., poliklinikose) ir šiandien išlikęs tas paternalistinis paprotys, bet gal jis išreiškia švelnumą. Gerai dar, kad nors ne „klipatomis“, kaip „Dievų miške“.

Psichinių ligų simuliacija, siekiant išvengti kariuomenės – galbūt linksmiausias skyrius. Tose erdvėse turbūt ligi šiol pavojinga juokauti, nes psichiatrai humoro jausmo, rodos, neturi. Išvadose rašoma, kad „kai kuriems Vasarnamis netgi tapdavo savotiška kontratapatybės kūrimo(si) erdve, kai „psichikos ligonio“ stigma buvo konvertuojama į prestižo ženklą.“ (p. 231) Taip, bohemos paviešėjimai toje ligoninėje neretai būdavo ir tebėra romantizuojami. Gal tai susiję su tendencingomis genijų biografijomis. Drąsiausieji yra menininkai – kad ir pateikėjas H. K., knygų mugėje viešai papasakojęs savo patirtis, kaip išvengė tarnybos sovietinėje armijoje. Menininkai mažiausiai bijo stigmos – suprantama, jų socialinė aplinka tam daug palankesnė, tolerantiškesnė, liberalesnė. Įžeidžią frazę „Tau reikia į Vasaros 5“ pamenu iš mokyklos. Beje, meno mokykla, kurioje mokiausi, geografiškai buvo bene arčiausiai tos ligoninės. Prisimenu, kad vyresnėse klasėse kai kurie draugužiai ten pagulėjo – bet tai nebuvo stigma, veikiau „genialaus bepročio“ mito įtvirtinimas. Tuo buvo galima netgi didžiuotis.

„Vasarnamyje“ dėstoma aiškiai, racionaliai, suprantamai – išvengta nuobodaus monografijų stiliaus. Skaitymo patirtis, jau minėjau, sukrečia – susimąstai apie nežmogiškumą tokiose institucijose (nors panašiais principais sovietmečiu veikė ir kitos – vaikų namai, internatai, mokyklos, ligoninės, kalėjimai ir t. t.). Apie Nepriklausomybės laikotarpio psichiatrijos raidą Vasaros ligoninėje dar irgi būtų ką papasakoti. Kai kurie aspektai (pvz., paternalizavimas) ne itin greitai keitėsi, o gal ir dabar sėkmingai tebegyvuoja. Tiksliai žinau, kad liaudyje egzistuoja beprotybės, kaip visiško savęs nekontroliavimo, mitas – itin gajus regionuose, bet aktualus ir čia, Vilniaus mieste. Jis reiškiasi, atrodo, kino ar literatūros prisodrinta vaizduote, kaip ten pakliuvę adekvatūs pacientai net ir šiais laikais skubami rišti tramdomaisiais marškiniais ar guldomi į patalpas be rankenų. Toji kolektyvinė fantazija, matyt, nemažai sufleruoja apie mus – kartais mes trokštame beprotybės kaip visiško užsimiršimo, ištrūkimo iš rutinos, amžinosios vasaros. Nesąmoningai trokštame ir institucinės prievartos – nes daugeliui tai vienintelis ženklas, kad rūpime.

 

Knygų lentyna.

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.