Į pradžią



 

 
 
 
 
Virginija Cibarauskė. Išpažintinė poezija šiandien – ar vien tik apie jausmus?
2017-09-07

Pastaruoju metu išpažintinės poezijos sąvoka Lietuvos literatūros lauke tapo itin populiari. Pavyzdžiui, poetė Giedrė Kazlauskaitė 2016 m. tarptautiniame poezijos festivalyje Panevėžio žiema apdovanota premija „už tai, kad šiandieninei lietuvių literatūrai eilėraščių knyga Singerstraum (2016) parodė tikros išpažintinės poezijos ir tikros išpažintinės poetės galią“. Tačiau kas iš tiesų yra „tikroji išpažintinė poezija“, tikra išpažintinė poetė ar poetas? Kuo išpažintinė poetė skiriasi nuo tiesiog geros poetės, ar tokia skirtis apskritai egzistuoja? Tuo minėtos premijos įteikimo metu suabejojo vakaro vedėjas rašytojas Alvydas Šlepikas.


Kad išpažintinės poezijos/literatūros samprata šiandien aktuali ir problemiška, patvirtina jai skirtas teminis savaitraščio „Literatūra ir menas“ numeris[1]. Į redakcijos anketą, klausiančią populiarių lietuvių poetų ir prozininkų, kas gi yra ta išpažintinė literatūra, rašytojai atsakė labai įvairiai. Vieni išpažintinę poeziją sieja su amerikiečių poetais, visų pirma poetėmis Sylvia Plath, Anne Sexton, kiti teigia, kad visa kūryba – išpažintis, treti tvirtina, kad tikra išpažintis įmanoma tik bažnyčioje. Problemiška ir išpažintinės poezijos sąsaja su autobiografiškumu. Pavyzdžiui, prozininkė Danutė Kalinauskaitė išpažintine laiko „autobiografinę, tikrų asmeniškų faktų prisodrintą ir tuo požiūriu labai atvirą, menko fikcinio laipsnio literatūrą, kuriai pirmiausia priskirčiau visus egodokumentus: memuaristiką, dienoraščius, laiškus.“[2] Tuo tarpu autobiografiniais faktais prisodrintą romaną Pietinia kronikas (2016) parašęs literatūrologas Rimantas Kmita teigia, kad autobiografiniai faktai tekste – tai dar ne išpažintis. O poetas ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius pabrėžia, kad jam svarbi skirtis tarp išpažinties ir patirties – pastaroji universalesnė, literatūroje apimanti ne tik asmenines patirtis, bet ir laikotarpio išgyvenimus[3].

Įdomu tai, kad rašytojai gana nenoriai sau prisiskiria „išpažintinio autoriaus“ apibūdinimą. Kaip bandysiu paaiškinti vėliau, tai greičiausiai susiję su negatyviomis šį apibūdinimą lydinčiomis konotacijomis – egocentriškumu, sentimentalumu, poetinio akiračio siaurumu. Pavyzdžiui, G. Kazlauskaitė prisipažįsta, kad jai savotiškai malonu, jog istorikas Tomas Vaiseta almanache Poezijos pavasaris17 neigia jos kūryboje esant „išpažintizmą“[4]. Iš tiesų apibūdindamas šiandieninės lietuvių poezijos tendencijas T. Vaiseta pastebi, jog pastaruoju metu poezijoje išvešėjęs „egocentrizmas“ („Neseniai skaitydamas vieno jaunosios kartos poeto knygą nusprendžiau paskaičiuoti, kiek eilėraščių bus apie „aš“, bet netrukus supratau, kad toks skaičiavimas beprasmiškas, nes visi eilėraščiai yra tik apie „aš“.“), todėl, jo manymu, G. Kazlauskaitės kūrybos priskyrimas tokio tipo poezijai „atrodo lengvas nesusipratimas, nes sakyčiau, kad tikroji jos vertė yra tai, kaip nuostabiai poetė sugeba atskleisti įvairius kultūrinius ir socialinius kontekstus, klodus, normas ir vertybes.“[5]

Taigi, rašytojai ir ne-filologai išpažintine poezija neretai vadina bet ką ir viską. Tačiau tai neturėtų stebinti, nes rašytojų darbas – rašyti, skaitytojų – skaityti, o ne teoretizuoti.  Kita vertus, net ir Lietuvos literatūrologai, svarstantys (ar, tiksliau, svarstę) poezijos žanrų, krypčių, srovių klausimus, išpažintinės poezijos ar literatūros sąvoką ilgą laiką savotiškai ignoravo. Tais atvejais, kai sampratos apibrėžimai pateikiami, jie gana abstraktūs ir ne visai tinkami apibūdinti šiandieninės literatūros būklėms. Manau, ši tendencija susijusi su tuo, kokiais pavyzdžiais, t. y. kokiais tekstais ir autoriais, remiamasi konstruojant apibrėžimus ir sampratas. Tarkime, dažniausiai išpažintinė poezija lietuvių literatūrologų darbuose siejama ne su šiandienine, o su neoromantikų kūryba. Greičiausiai tai ir lemia akivaizdžia kliše tapusius, tačiau rimčiau nepersvarstomus teiginius, kad išpažintinė literatūra – kalbėjimas apie jausmus pirmu asmeniu.

Vienintelėje išsamioje lietuvių literatūrai – kartoms, žanrams, srovėms ir kryptims ir kt. ‒ pristatyti skirtoje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001) išpažintinės poezijos samprata išvis neaptariama. Galbūt tai sufleruoja, kad ši samprata tuo metu, kai enciklopedija buvo rengiama, dar nebuvo aktuali. Apskritai poezijos rūšims, žanrams, jų apibrėžimams, lyrikos ir poezijos skirčiai lietuvių literatūrologai daugiausia dėmesio skyrė studijose, rašytose 8–9 dešimtmečiais. Tačiau ir jose išpažintinės lyrikos ar išpažintinės poezijos samprata dažniausiai neminima. Pavyzdžiui, jos nėra visuminį lyrikos žanrų, tipų vaizdą (šiuo metu neabejotinai pasenusį) atskleisti siekusiosiose Vito Areškos studijoje Lietuvių tarybinė lyrika: žanrinė sistema (Vaga, 1983). Tačiau išpažintinė poezija neminima ir vis dar aktualioje Viktorijos Daujotytės studijoje Lyrikos teorijos pradmenys (Mokslas, 1984).

Tokia situacija skatina kelti klausimą, ar išpažintinė literatūra, kuri, kaip išsamiau aptarsiu vėliau, tradiciškai yra autobiografiška ir savo temomis pasirenkanti traumines patirtis, socialinę kritiką, apskritai buvo įmanoma cenzūruojamame, autonomijos neturinčiame literatūros lauke ir kultūroje apskritai. Juk ne atsitiktinai ne tik aptariamo periodo kūryboje, tačiau ir literatūrologijos darbuose itin aktuali buvo vadinamoji Ezopo kalba, leidusi netiesiogiai, pasitelkiant simbolinius įvaizdžius, ironišką distanciją ir pan., kalbėti apie aktualias, „skaudančias“ problemas, patirtis jų tiesiogiai taip ir neįvardijant. Tuo tarpu išpažintinė poezija reikalauja ne perkeltinio, o tiesioginio kalbėjimo, aiškaus įvardijimo, betarpiškos sąsajos tarp kalbančiojo ir autoriaus biografijos.

Tais atvejais, kai 8–9 deš. literatūrologų darbuose išpažintinės lyrikos samprata vartojama, išpažintiniais vadinami tokie eilėraščiai, kuriuose „atsiskleidžia lyrinis „aš“. Pavyzdžiui, Vandos Zaborskaitės studijoje Literatūros mokslo įvadas (Mokslas, 1982) esminiai išpažintinės lyrikos požymiai: kalbėjimas pirmuoju asmeniu, eilėraštis prilyginamas monologui, monologo tema – jausmai, mintys, nuotaikos, vidinės būsenos. Tačiau kas yra tas „lyrinis aš“? Ar galima jį bent iš dalies tapatinti su poetu ar poete? Lyrinio „aš“ arba lyrinio subjekto samprata bene tiksliausiai apibrėžė Vytautas Kubilius – tai „apibendrinimo būdu sukurta figūra“[6]. Kitaip tariant – tai anoniminis šnekantysis, kurio tapatinti su poetu ar poete negalima. Tuomet anoniminė, suvisuotinta tampa ir tokio lyrinio išpažintis, jo ar jos jausmai, mintys.

Abstrakčios, suvisuotintos išpažinties aspektai iš dalies būdingi ir poetams neoromantikams – Salomėjos Nėries, Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio tekstams, kurie dažniausiai ir siejami su išpažintine lyrika. Neoromantikų kūryboje galima išskirti visus V. Zaborskaitės minėtus „išpažintinės lyrikos“ aspektus: kalbama pirmu asmeniu, plėtojama jausmų tema pasitelkiant įvairias simbolines kultūros atminties struktūras, tokias kaip poetiniai topai, mitų, pasakų, sakmių, kanoninių tekstų elementai, krikščioniškoji simbolika ir pan., tačiau vengiant tiesioginių situacijų įvardijimų, jų sąsajų su autobiografija, konkrečiu sociokultūriniu kontekstu. Tarkime žymiajame S. Nėries eilėraštyje „Be bažnyčios, be altorių“ nesantuokinės meilės situacija perteikiama užuominomis, simboliniais lietuvių folklore vyrišką seksualumą reprezentuojančio laisvo žirgo, taip pat lėkimo ar skridimo įvaizdžiais. Tačiau poetinę situaciją su S. Nėries asmenybe ir biografija galima sieti tik sąlygiškai, per paratekstą – datą po eilėraščiu (1927.VI. 18). Kaip fiksuojama poetės dienoraščiuose, būtent 1927 m. gegužės–birželio mėnesiais užsimezgė viešu skandalu tapęs romanas su vedusiu dėstytoju Juozu Eretu[7].

Tuo tarpu literatūros teorijos ir istorijos sąvokų žodynuose, visų pirmą – anglakalbiuose, taip pat  enciklopedijose išpažintinės literatūros sąvoka aptinkama gana dažnai, o vartojama dviem prasmėmis[8]. Plačiąja prasme išpažintine poezija vadinamos eilės, kuriose išpažįstamos kokios nors intymios paslaptys – nuodėmės, nusikaltimai, moraliniai ar socialiniai pažeidimai, psichinės ligos. Dažniausiai minimas tokio tipo išpažintinės poezijos pavyzdys – Charles’o Baudelaire’o „Piktybės gėlės“ (1857) ir eilės proza „Paryžiaus splinas“ (1867). Taigi, išpažintiniams autoriams svarbūs ne bet kokie, o visų pirma negatyvūs, draudžiami jausmai ir patirtys, o literatūros tekstas tampa erdve, kurioje šios patirtys, jausmai išsakomi.

Du pagrindinius modelius išpažintinei poezijai teikia šv. Augustino Išpažinimai (397–398) ir Jeano-Jacques’o Rousseau Išpažintys (pranc. Les Confessions, 1782). Šv. Augustinui išpažintis – būdas ritualizuoto išsisakymo metu nugalėti nuodėmę, apsivalyti ir sugrįžti į bendruomenę. J.-J. Rousseau išpažintis tampa savosios unikalios individualybės steigimo bei išraiškos ir visuomenės kritikos priemone. Tokia samprata, kuomet ypatingas akcentuojamas subjekto individualumas ir išskirtinumas, jo susipriešinimas su banalių normų varžoma visuomene, kitaip – vidutinybėmis, glaudžiai susijusi su romantinio maištaujančio genijaus samprata. Išpažintinėje poezijoje, suprantamoje plačiąja prasme, dažniausiai veikia abu modeliai, neretai jie glaudžiai persipynę. Pavyzdžiui, anglų poetas romantikas Williamas Wordsworthas išpažįsta dorybes, o Lordas Byronas, Ch. Baudelaire’as, Michailas Lermontovas – niekšybes, nusikaltimus. Tačiau šios niekšybės – ne iš piktos valios, o dėl kūrėjo prigimtyje slypinčio ypatingo gėrio ir blogio supratimo, kurį paprasti žmonės vulgarizavo, apraizgė papročių, saloninio bendravimo ir kt. normomis, trukdančiomis išreikšti savo individualybę.

Siaurąja prasme išpažintinė poezija – XX a. 6‒7 dešimtmečiais JAV rašyta nemetrinė, šnekamosios kalbos intonacijas imituojanti, poetines priemones (tropus, ypač metaforas) minimaliai naudojanti poezija, kurioje pirmuoju asmeniu pasakojama apie traumines, negatyvias, skausmingas, tabuizuotas patirtis. Dažniausiai tokių eilėraščių temomis tampa psichinės ligos, suicidinės mintys, vaikystės nuoskaudos ir traumos, komplikuoti santykiai su tėvais, seksualumas (kūnas, geismas, homoseksualumas, abortai ir pan.), diskriminacija, taip moralinės, politinės, socialinės dilemos. Aktualizuojamos tiesioginės sąsajos tarp eilėraščių (temų, aprašomų patirčių) ir rašytojo biografijos faktų. Pagrindiniai išpažintinės poezijos atstovai: Robertas Lowellis, W. D. Snodgrassas, Johnas Berrymannas, Sylvia Plath, Anne Sexton. Šioje poezijoje vyrauja būtent nuodėmių, niekšybių išpažinimo ir visuomenės kritikos, t. y. J.-J. Rousseau modelis, ryškinamas subjekto ir visuomenės konfliktas.

Amerikoje išpažintinės poezijos suklestėjimas 6–7 dešimtmečiais aiškinamas noru atsiriboti nuo iki tol vyravusios teksto imanentiškumo idėją teigusios naujosios kritikos itin vertintos hermetiškos, intelektualios, rafinuota, sukeistinta kalba pasižyminčios, įmantrias metaforas ir asubjektyvumą propagavusios poezijos. Tokiame kontekste pabrėžtinai nepoetiška, tačiau autobiografiška, sociali, orientuota ne į skaitytoją-intelektualą, o į plačią ir įvairią auditoriją, specifinę terapinę literatūros kaip išsisakymo funkciją, o ne literatūriškumą eksploatuojanti išpažintinė  poezija buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis nuo akademizmo pavargusiems rašytojams ir skaitytojams.

Manau, kad svarstant pastarųjų dešimtmečių lietuvių poezijos „išpažintines tendencijas“, daug daugiau bendrumų atrastume ne su neoromantikų „išpažintine lyrika“, o būtent su amerikietiška išpažintinė literatūra. Reprezentatyviausi tokių tekstų pavyzdžiai: tarnavimą sovietinėje kariuomenėje ir jo paliktas traumas, komplikuotus santykius su tėvais, skyrybas, vyriško seksualumo problematiką artikuliuojanti Sigito Parulskio kūryba – tiek poezija (rink. Iš ilgesio visa tai, 1990; Pagyvenusio vyro pagundos, 2009), tiek ir proza – romanas Trys sekundės dangaus (2002), esė rinkinys Nuogi drabužiai (2002).

Kitas be galo ryškus ir reikšmingas atvejis – Giedrės Kazlauskaitės poezija, visų pirma rinkinys Meninos (2014). G. Kazlauskaitė vengia dėmesį kaustančių metaforų, dalis eilėraščių artimi poetinei prozai. Pagrindine Meninų tema tampa savosios vietos sociume paieškos, kuomet nei vienas iš vaidmenų netinka „iki galo“, taip pat vartotojiškos visuomenės kritika. Nors tekstuose gausu nuorodų į literatūros kūrinius, kultūrines asmenybes, tačiau svarbiausias akcentas tenka autobiografiškumui. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Silentium“ dukros tylėjimas kyla dėl įtampos ir paranojos, kurią patiria tos pačios lyties asmenų šeima; „Disertacijos gynimas“ – ironiška nesėkmingos akademinės karjeros refleksija. Svarbu tai, kad šios temos vienaip ar kitaip minimos ir knygos anotacijoje (kaip savotiškas įkvėpimo šaltinis), ir poetės interviu, viešuose pasisakymuose.

Analizuojant tokio tipo poeziją itin svarbi tampa autoriaus figūra, autoriaus biografijos ir tekstų santykis. Ir visai nesvarbu, kad patys rašytojai, kaip, pavyzdžiui, Sigitas Parulskis, šį santykį neigia. Nors ilgą laiką ir literatūros kritikoje, ir literatūrologijoje vyravo vadinamasis lyrinis subjektas ar lyrinis „aš“, o strategija tapatinti eilėraščio kalbantįjį ir autorių ar autorę buvo laikoma savotišku neprofesionalumo ženklu, išpažintinės poezijos atveju tai – neabejotinas žanro reikalavimas. Išvengti primityvaus psichologizavimo ir tiesmukos tekstų ir biografijos interpretacijos galėtų padėti literatūrinės biografijos samprata, kurią aptarsiu kitame straipsnyje.

________________________________________________

[1] Literatūra ir menas, 2017-07-07. Prieiga internetu: http://literaturairmenas.lt/2017-07-07-nr-3623

[2] „Rašytojų išpažintys: Neringa Abrutytė, Gintaras Bleizgys, Danutė Kalinauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė, Rimantas Kmita, Mindaugas Nastaravičius, Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė, Povilas Šklėrius, Aivaras Veiknys“, Literatūra ir menas, 2017-07-07. Prieiga internetu: http://literaturairmenas.lt/2017-07-07-nr-3623/4102-literatura/6266-rasytoju-ispazintys-neringa-abrutyte-gintaras-bleizgys-danute-kalinauskaite-giedre-kazlauskaite-rimantas-kmita-mindaugas-nastaravicius-sigitas-parulskis-giedra-radvilaviciute-povilas-sklerius-aivaras-veiknys

[3] Ten pat.

[4] Ten pat.

[5] Poezijos pavasario almanachas 2017, sudarė Elžbieta Banytė, Neringa Butnoriūtė, Virginija Cibarauskė ir Donata Mitaitė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, p. 172.

[6] Vytautas Kubilius, „Lyrika“, Literatūros teorijos apybraiža, red. Vytautas Kubilius, Vilnius: Vaga, 1982, p. 212.

[7] Viktoras Alekna, Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraščiai, 1 kn., Vilnius: Vaga, 1995, p. 214‒222 ir toliau.

[8] The Princeton Encyclopedia of Poetry & Poetics, ed. by R. Greene, Princeton, Oxford: Princeton University Press, 2012, p. 296‒297. Taip pat žr. Virginija Cibarauskė, „Išpažintinė poezija“, Avantekstas: Lietuviškų literatūros mokslo terminų žodynas. Prieiga internetu: http://www.avantekstas.flf.vu.lt/lt/i%C5%A1pa%C5%BEintin%C4%97+poezija
 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.