Į pradžią



 

 
 
 
 
Dirbti! Dirbti! Dirbti!

Apie Anetos Anros pirmąją knygą "Katinas Temzėje"  (leidykla "Versus aureus")

Aneta Anra. KATINAS TEMZĖJE. Vilnius: Versus aureus, 2008. - 128 p.



"Atėjo anądien žmogus, įteikė knygą
ir sako "Skaityk!"
Aneta Anra. Skamba švelniai.
O kas bus toliau? Kas toliau?
Ogi pavadinimas. Esu gyvūnų mylėtojas,
todėl katinas upėje, ir dar tokioje nešvarioje
kaip Temzė?..Ryžausi.
Perskaičiau. Patiko.
Girdėjau, kad pagal šį romaną bus sukurtas filmas-spektaklis.
Norėčiau vaidinti aš su Autore".

Andrius Bialobžeskis

Štai knygos ketvirtojo viršelio žodžiai, skirti vilioti skaitytoją. Jie ne tik atrodo kaip eilėraštis, jie ir suskamba intymiai – tartum poezija. Nešlifuota. Improvizuota.

Aktoriaus Andriaus Bialobževskio noras vaidinti su Autore įsikūnijo. Spektaklis, režisuotas Gintaro Makarevičiaus, patyrė sėkmę – sulaukė kritikų palankių žodžių. Bet juk pirma buvo knyga – ji mums labiausiai ir rūpi. Knyga,  ne viršeliai.

Dėl knygos vertintojai kirtosi. Prozininkas Tomas Staniulis tą Anros katiną, galima sakyti, žiauriai sumurkdė į purviną Temzę, o prozininkės Aleksandra Fomina ir Eglė Sakalauskaitė nuprausė ir paglostė.

Aleksandra Fomina: „Vidine jėga spinduliuojantis tekstas“.

Eglė Sakalauskaitė: „Rami, komiška kontempliacija, stebint tuštybių mugę“.

Tokia kolegių rašytojų nuomonė. Griežtesnė buvo reiklioji kritikė Jūratė Sprindytė, „Katiną Temzėje“ priskyrusi kūriniams, kurie sudaro foną ar kontekstą kitoms, vertesnėms knygoms.

Kokia laimė, kad knygą spėjau perskaityti anksčiau nei recenzijas. Negaliu narsia ranka brėžti vienareikšmiško įvertinimo. Galiu tik prisipažinti: Anetos Anros pasakojimas privertė pamąstyti ir apie save.

Beje, nei apie katinus, nei apie upes šioje knygoje – nė žodžio. Katinas Temzėje – tai lietuvaitė Gabrielė, pasak Aleksandros Fominos, netipiška mergina su netipiška istorija.

Man gaila laiko. Ketvirtadienis. Ir vėl. Vėl. Kiekvieną ketvirtadienį lieka vienu ketvirtadieniu mažiau gyventi.

Nežinau kaip jums, bet man šie pirmojo puslapio sakiniai, jų nuotaika padvelkė kitu debiutu. Panašiai galėjo rašyti Francoise Sagan... O toliau – jau kitaip. Anra nuo Sagan skiriasi kaip Neris nuo Senos; panašumo tik tiek, kad abi upės teka, o abi rašytojos pasakoja apie mielas, dailias katytes monstriukes, besidairančias įdomesnio gyvenimo. Lietuvaitė prancūzei monstriškumu pralaimi. Ir dėkudie.

Ruduo, 1999 metai. Štai kada klostosi Anetos Anros pasakojimo veiksmas... Tai vyko prieš dešimt metų – tik ar net dešimt. Europos sąjunga ir legalus darbas Anglijoje tuomet tik sapnavosi, oi kaip sapnavosi. Kad knygų apie tą sapną ir jo išsipildymą turėsime daug, galėjome nujausti. Kaip neturėsime, kaip į užsienį išsiveržė drąsiausi, energingiausi, veržliausi, šauniausi. Taip teigia nemaža dalis mūsų gyvenimo komentatorių, bet...

Ar tikrai šauniausi?

Anetos Anros tekste lietuvaičiai atrodo štai kaip:

Lėktuvas buvo pilnas kaimiečių. Aš net pagalvojau, argi jokie verslininkai neskrenda į Londoną? Ačiū Dievui, vienas kostiumuotas atbėgo pavėlavęs. Jau net gėda rodyti anglams lietuvišką pasą ir buvau įsitikinusi, kad juos deportuos iškart. Už manęs sėdintys entuziastai pliurpė su kažkokio kaimo akcentu:

- Žinai, šiandie pats pirms atlėkiau aerodroman, vis pražiuopsuot bijuodams.

Šalia sėdėjo du tautiečiai ir tauškė, kaip Mykolas dirba „strojkėse“, o jo draugelius deportavo, nes vieną pagavo einantį per raudoną šviesą (taip jau ir dėl to!), paprašė parodyt pasą, o jame antspaudas, kad jau prieš dvejus metus išvykti turėjo. Bet kam įdomios tos istorijos!

O pačios Gabrielės istorija? Kas ji, ta mergaitė angelo vardu?

Arogantiška sostinės panelė, net nebandanti mąstyti, kad ir kaimai, ir tarmės yra teisėta, net graži, prasminga pasaulio dalis?

Intelektualė, nerandanti bendraminčių?  Ji – būsima skulptūros studentė -  vežasi į Londoną Škėmą, o kaip dažnai Gabrielės pokalbiuose minimi Nietzsche, Camus, Sartre.

Vienišas, namų pasiilgęs vaikas, nesusivokiantis ką veikti? Kokios ten “strojkės”…

Vis dėlto būtent “strojkėse” triūsia jos adorantas, būsimas režisierius (kažin, kažin…), Lenkijos lietuvis Lukas. Jis, kaip ir kiti bendraamžiai, uoliai ieško Gabrielei darbo. Kas neieškotų. Pinigų Gabrielei stinga.

Rytą Lukui pasakiau: “Aš niekada gyvenime  nebūsiu juodadarbe! Ir apsižliumbiau, nes norėjau būti jau baigusi Dailės akademiją, turėti diplomą, kad Lietuva jau būtų Europos Sąjungoje ir kad įstatymai man leistų dirbti – galerijose, šiuolaikinio meno muziejuose, menininkų dirbtuvėse... Mane tėvai vaikystėje mokė niekada nesižeminti, ir aš to nedarysiu! Mano mama sakydavo: „Jei vertinsi save taip, kad gali plauti svetimus indus, tai tą ir teks daryti“. Dar man įkalė į galvą, kad dirbti aptarnaujančiame personale – blogiausia, kas tik gali nutikti, ir man tai buvo labai patogi doktrina.

Kas nutinka Gabrielei Londone? Ogi nieko. Nieko tokio, kas neįmanoma Vilniuje. Svajonių vaikinas pasirodo besąs gėjus; garbaus amžiaus šeimos draugas – paleistuvis.

„Katinas Temzėje“ – anaiptol ne aštraus siužeto istorija, o būsenų, nuotaikų, įspūdžių knyga, įgijusi istorinę reikšmę. Bent jau mums, lietuviams – taip.

Kiekvienas skaitantis, juolab rašantis žmogus suvoks, kad nedera tapatinti knygos autorės ir knygos naratorės. O toks noras kyla. Matyt, todėl, kad tekstas alsuoja atvirumu, nuoširdumu. Nešlifuotas stilius tą įspūdį tik stiprina; kita vertus – gal atskleidžia profesionalumo stoką.

Apie autorę galiu pasakyti tiek. Ji, Aneta Raževaitė, gimė 1980 metais Vilniuje, baigė menotyros studijas. Knygą rašė būdama 23 metų. Negaliu nutylėti man svarbaus sutapimo. Rubrikoje „Debiutas? Debiutas!” jau esu minėjusi, kiek daug ir kokių įdomių pirmųjų knygų pasirodė (gimė) būtent 1980-ais.

O dabar – apie savas mintis, kilusias beskaitant knygą.

Kodėl gi aš pati, net slogiausią akimirką, kurią būtinai patiria kiekvienas laisvas menininkas, neskubėjau ieškoti darbo patarnaujančiame personale? Nei Vilniuje, nei juo labiau Londone...

Kodėl kirpėjoms ir pardavėjoms, atvirai žarstančioms svajones apie gyvenimą svetur, juntu užuojautą? Kas kita – šiek tiek praturtėję ir svieto pamatę provincijos bernai, kavinėje graibantys vargšes padavėjas ir švaistantys uždarbį. Niekinu, ir tiek. Visai kaip arogantiškoji Gabrielė.

Ką patiriu aš ir Jūs, kai artimas žmogus pareiškia: „Vykstu į Londoną“?

Ir... vis dėlto...

... kodėl beskaitydama apie lietuvaitės klajones po Londoną užsigeidžiau tos Sagan?           

Gintarė Adomaitytė


 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.