Į pradžią Svetainės žemelapis El.paštas
Į pradžią



 
 
 
 
 
NERINGA MIKALAUSKIENĖ. 2011 m. originaliosios vaikų ir paauglių literatūros maršrutais
2012-04-05

Kaip ir kasmet, metų pradžioje vaikų literatūros komisija atsiraitoja rankoves ir kimba į darbą: stengiamasi perskaityti ar prisiminti jau anksčiau skaitytas visas praėjusiais metais lietuvių autorių išleistas knygas vaikams. Daugumą jų gauna Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vaikų literatūros skyrius. Vertimų, tiesa, visų neperskaitysi, todėl knygas premijai siūlo pačios leidyklos. Tokia tvarka nėra gera, nes būna, kad leidyklos pateikia bestselerius, o ne knygas, kurios būtų vertos premijos. Be to, net ir geriausią tekstą sugadina blogas vertimas...


Tačiau šįkart – apie tai, ką turime originalaus.

Šiemet ir vėl konstatuota, jog leidžiama gausybė menkavertės arba taikomosios poezijos. Išleista apie pusšimtis eilėraščių knygelių, kurios tartum stengiasi viena kitą praspjauti rimais ir viršelių margumu. Labiausiai senelės ir seneliai dėl savo anūkučių stengiasi. Tik nežinia kodėl tiki, kad tuo, kas įdomu jiems patiems, gyvena ir visa Lietuva. Kaip pavyzdį pateiksiu kelias ištraukėles. Albinas Plauska klausia: „Kaip tu norėtum, Lietuva, / Kad mes tave mylėtume?“ („Saulėtais takeliais“, p. 3) ir pats atitaria: „Dega meilė begalinė / Širdyse gimtinei“ (p. 22). Tokių „perlų“ pilna ir kitų autorių knygelėse. Štai Dalios Milukaitės-Buragienės „Tėviškėlės akmenėlių“ idėja – eilėmis papasakoti legendas apie akmenis – būtų įdomi, jei ne patetiškai, egzaltuotai liejami jausmai: „Šitą tėviškės akmenį šventą / Atminimų svajom apšviesiu... / Prisiglausti dar šiandien lemta, / Ačiū, Dieve, už dabartį šviesią!“ (p. 3).

Daugelis mano, kad jei tekstą surimuosi (nesvarbu, kad ir rimas, ir ritmas šlubas), tai jau ir bus poezija vaikams. Todėl knygas kepa kaip bandeles. Po kelias kasmet. Nijolė Morkūnaitė išleido tris – „Akiniai knygelę skaito“, „Pabusk, žemele“, „Myliu vasarą“. Apie meilę mamai pirmuoju asmeniu ir, be abejo, iš pačios širdies liejasi eilės: „Kaip šviečia saulutė, / Pakilus virš šilo, / Taip šviečia man veidas mamos“ („Pabusk, žemele“, p. 7). O Juozas Elekšis knygelėje „Kur vaikystės upės teka“ antrina: „Per gyvenimą, kaip pievą / su dainelėmis einu, / meilę didelę ir vieną / tėveliukams aš nešu“ (p. 11, skyryba čia, matyt, autorinė).

Šiandieniniams vaikams pagrūmojama dėl smurto žaidimų, kad prie kompiuterių per daug neužsisėdėtų: „Gyvatukas žaidė smurto / Ir žudynių žaidimus, – / Net kompiuteris apkurto / Ir apako. Po namus / Vaikščioti pradėjo šmėklos, / Kraupūs piešėsi vaizdai, / Ritos galvos nuo padėklų... / Ar protelį praradai (...)“ (Gintautas Stankaitis, „Dangaus kalvio sostas“, p. 40).

Vargu ar tokiais tekstais išugdysime mažųjų meninį skonį. Sakoma, medaus statinę ir šaukštas deguto sugadina. O jeigu atvirkščiai – deguto statinėje yra šaukštas medaus?..

Vytauto V. Landsbergio poezijos knygelės patiems mažiausiesiems „Kaip Zita išgelbėjo mamytę“, „Kaip Zitutė mišką tvarkė“, „Žuveliukas. Undinas“ būtų neblogos: tekstai liudija nepriekaištingą stiliaus pajautą, virtuozišką žaidimą rimais, puikų humoro jausmą, sugebėjimą perkurti tradicinį pasakos siužetą. Tačiau nejaugi tobulėti jau nebėra kur? Nonsenso poetika akivaizdžiai užsižaidžiama. Tačiau atviros didaktikos taip pat nesinorėtų... Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai: eilėraščiai vaikams / Vladas Braziūnas; dailininkė Sigutė Chlebinskaitė; tangramas parengė Edita Namajūnienė. - Vilnius: Versus aureus, 2011 - 69 p. - ISBN 978-9955-34-289-2

Tikras 2011-ųjų metų atradimas buvo Vlado Braziūno eilėraščių rinkinėlis „Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai“. Šalia mirguliuojančiomis spalvomis papūgiškai rėkiančių leidinių dailininkės Sigutės Chlebinskaitės dėka knygelė atrodo minimalistiškai kukli: kone abstrakčios samanų žalumo figūros sidabriškai melsvame fone. Paaiškėjo, kad sumanymas motyvuotas: gale įdėta tangrama – dėlionių žaidimas, atsiradęs senovės Kinijoje. Jį reikia išsikirpti, sukarpyti į detales ir dėlioti pagal knygelėje esančius šablonus. Taip lavinama vaiko vaizduotė.

V. Braziūnas sukuria nepaprastai spalvingą personažą – Kuosą Kro, kalba apie jos gyvenamąją aplinką, veiklą ir net filosofines pažiūras. Tai nelyg autoriaus alter ego. Nesiekiama kalbėti vien tik iš vaiko matymo perspektyvos. Pripažįstamas pasaulio dualumas: vienas – tikrasis, kitas – sukurtas, užrašytas: „Jei tikrame gyvenime / man būti Kro neįmanoma, / aš emigruosiu į šitą – / rašytojo parašytą!“ (p. 16).

Eilėraščių pavadinimai dažniausiai nusako kuosos būsenas ir veiklas: „Kuosa Kro klausia“, „Kuosa Kro darosi panelė“, „Kuosa Kro liūdnumo valandėlę“, „Kuosa Kro svečiuojasi už didelių vandenų“... Kuosa ne tik aktyvi veikėja, bet ir atidi stebėtoja, o stebint gamtą, artėjama prie meditatyvių, filosofinių įžvalgų: „debesėlį praskyręs, / dryžą galvą kraipys: / dangūs, debesys, gyliai... – / kas katro atspindys?“ (p. 46).

Valiūkiškas gaideles keičia švelnus lyrizmas, gyvenimo laikinumo pajauta: „Pasenusios kuosos gaišta, / bet mylimos kuosos – miršta. / Jauti? Suspurdėjo baikščiai / širdelė po vaiko pirštais // ir tyliai nurimo, išskrido / tenai, kur tik kuosų dausos... / dabar ji kas vakarą rytą – / tavos širdelės klausos“ (p. 30). Taip, atrodytų, pačiais paprasčiausiais žodžiais atveriamas metafizinis lygmuo.

Originalioji pažintinė šių metų vaikų literatūra menine kokybe nepasižymėjo. Selemono Paltanavičiaus „Pažinkime Lietuvos gyvūnus“ – sudaryta kaip enciklopedija, bet akivaizdžiai ne visos gyvūnų rūšys ten pateko, o kokiu principu buvo daryta toji atranka, lieka neaišku. Bernadetos Lukošiūtės knygelė „Kai šalia teta Beta“ informatyvi, bet stilius sausokas, nuobodus, beveik vadovėlinis. Mauricijus mokys gegutę perėti: gal pasaka, o gal ir ne / Algimantas Zurba; dailininkė Rūta Lelytė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2011. - 62 p. - ISBN 978-9955-16-373-2

Prozos daug ir įvairaus meninio lygio. Daliai skaitytų originaliųjų pasakų pritrūko originalaus siužeto, netikėtumo įspūdžio. Neišplėtoti, nuobodūs Algimanto Zurbos apysakos pasakos „Mauricijus mokys gegutę perėti“ veikėjų vaikų charakteriai, autorius neapsisprendė ir dėl to, ką jo apysakaitėje turi nuveikti pagrindinis veikėjas – šuo Mauricijus: pirmoje dalyje lyg ir užsibrėžia išmokyti gegutę perėti, tačiau istorijai įpusėjus šį tikslą pamiršta ir ima samprotauti apie tai, kokie nejautrūs, negailestingi yra žmonės, nenorintys jo, kalbančio šuns, priimti į savo pasaulį ir elgtis pagarbiai, kaip su jiems lygiu.

Iš pažiūros paprasta, bet taikli, mažamečio vaiko psichologiją atskleidžianti yra Jono Liniausko „Suvyniota diena, arba Kokio dydžio būna didelė meilė“ – apie bebriuko, kurio charakteris atitinka ikimokyklinio vaiko amžių, nuotykius. Tik apimtis galėtų būti bent trečdaliu mažesnė. Kaip ir Vytauto V. Landsbergio „Kiškis Pranciškus be abejo“. Profesionalu, bet... kartojamasi, tad ilgainiui net ir žaismingi kiškio nuotykiai, žaižaruojantis stilius pabosta (šiemet išleistos dar kelios šio autoriaus prozos knygelės – „Pasaka apie Dievo vaikelį“, „Milžinas Antanas“). Karalaitis ir šunys: pasaka / Virgina Šukytė; iliustravo Irena Žviliuvienė. - Vilnius: Žara, 2011. – 79 p. - ISBN 978-9986-34-265-6

Iš pasakinės literatūros išsiskyrė Virginos Šukytės „Karalaitis ir šunys“: stilizuodama folkloro elementus ir pasakojimo būdą, autorė sukūrė meniškai vientisą kūrinį, pasižymintį nepriekaištinga logika. Profesionaliai, įvaldžius pasakininko stilistiką parašyta ir Kęstučio Kasparavičiaus „Sapnų katytė“ – apie tai, iš kur atsiranda sapnai. Nors tuo, kad mes sapnuojame realiai egzistuojančius pasaulius, jau ne kiekvieną nustebinsi.

Realistinė ir pasakinė, mitinė plotmės gražiai dera Violetos Palčinskaitės pasakoje „Muzika troliui“. Įdomiai sujungtos ir laiko perspektyvos: vaiko ir suaugusio žmogaus, atsigręžiančio į savo paties vaikystės patirtis. Svarbus čia ir pažintinis lygmuo: jaunasis skaitytojas supažindinamas su kompozitoriaus Griego muzika. Meniškai įtaigus pasakojimas apie išliekamąją meno vertę ir galią. Laumių stalas: Ryčio ir Vakarės nuotykiai / Gintarė Adomaitytė; dailininkė Aušra Čapskytė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2011. - 78 p. - ISBN 978-9955-16-368-8

Iš realistinės prozos kūrinių galima paminėti Gintarės Adomaitytės apysakėlę „Laumių stalas: Ryčio ir Vakarės nuotykiai“, kurioje lengvu, žaismingu stiliumi atskleista ikimokyklinio amžiaus vaikui būdinga psichologija, pavaizduoti darnūs šeimos tarpusavio santykiai.

Apie paauglių gyvenimą gana ryškų kūrinį parašė Nijolė Kliukaitė. Jos „Mirties vandenynas“ tęsia probleminės literatūros žanrą, atskleidžia tamsiąją žmogaus sielos pusę, tačiau kartu palieka viltį išsivaduoti.

Šiemet turėjome nemažai puikių debiutų. Juliaus Kelero „Karalaitė Murzė“ neabejotinai liudija autoriaus sugebėjimą įdomiai, intriguojamai pasakoti istoriją, tačiau iškyla adresato problema: skaitytojas vaikas paprastai linkęs susitapatinti su knygos veikėju. Tačiau pasakoje toji karalaitė lyg ir paauglė, o paaugliams klausimas praustis ar nesiprausti jau nebėra toks aktualus. Pradinukams gal dar ir tiktų, bet... ar įveiks jie ilgus, nors ir labai vaizdingus aprašymus?.. Nebent patys kantriausieji.

Įdomus, savitas jaunos autorės Unės Kaunaitės debiutas – apysaka apie jaunų žmonių gyvenimą „Sudie, rytojau“. Parašyta tokiu lengvu, nepriekaištingu stiliumi, kad kyla klausimas – ar tik čia nebus pridėjęs rankos nematomas, bet darbštus redaktorius?..

Mažiausiems skaitytojams galima pasiūlyti debiutuojančios autorės Aurelijos Umbrasienės knygelę „Murmeklis ir Bambeklis bei kitos pasakos“. Čia sudėtos istorijos pasižymi stilistiniu vientisumu, nepretenzinga, bet būtina didaktika: vaikas mokomas suvokti, kad ir maži dalykai ar tikslai gyvenime yra ne ką mažiau svarbūs nei didieji. Lėlė / Nomeda Marčėnaitė; iliustracijos autorės. - Vilnius: Tyto alba, 2011. - 79 p. - ISBN 978-9986-16-862-1

Iš debiutų norėtųsi išskirti Nomedos Marčėnaitės „Lėlę“: kūrinys, kupinas ne tik šiandieninio vaiko gyvenimo realijų, bet ir filosofinių įžvalgų, skaidrios išminties. Istorija apie vienišą mergaitę, kuri senelės palėpėje rado porcelianinę lėlės galvą ir pradėjo ieškoti jai kūno. Tie ieškojimai primena žaidimą: vaizduotės dėka kūnu gali tapti ir maišelis nuo liepžiedžių, ir pliušinis meškiukas, lyg tyčia pametęs galvą („Juk svarbiausia galva, o kūnas tai bet koks gali pasitaikyti“, – samprotauja veikėja). Gyvendama kaime mergaitė sužino ir daugybę kitų dalykų: kad skiriasi kaimo ir miesto pieno skonis, kad ožiu vadinamas ne tik tas „baltas, gyvas ir su ragais“, bet ir keistas suolas, ant kurio senelis kapoja malkas. Vaikui nebijoma kalbėti apie gyvenimo laikinumą, veikėja nuvedama į kapines, kur ji pastebi, jog vienose nuotraukose ant antkapių žmonės šypsosi, kitose susimąstę žvelgia kažkur tolyn ir blunka... Tarsi nejučia perteikiama svarbi tiesa: kai miršta artimas žmogus, meilės nepalaidoja kartu.

O baigti apžvalgą, manau, labiausiai tiktų dar viena mintis iš N. Marčėnaitės „Lėlės“: „Kaip nepamiršti, kad gera ieškoti naujų kelių ir pasiklysti kartais reikia. Kitaip neįdomu juk“ (p. 14). O, kad to nepamirštų ir kiti autoriai, norintys kurti vaikams! Tuomet neteks jiems būti tokiems, kaip tos mergaitės senelė: panašiems į troleibusus, kurie niekada nenukrypsta nuo savo maršruto.


 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.