Į pradžią



 

 
 
 
 
Darbas su knyga Ženevos lituanistiniame-sekmadieniniame darželyje-mokyklėlėje „Ratas“
Pasakos sekimas ekspromtu skirstantis vaidmenimis

Liaudies pasakos, legendos ir mitai sudaro svarbią vaikų literatūros ir dar svarbesnę visos mūsų kultūros dalį. Jos kupinos svarbių psichologinių įžvalgų, jose sukaupta liaudies išmintis, tautos dvasia, jos kupinos humoro, jose alegoriškai atskleidžiami svarbiausi gyvenimo principai. Visi žinome, kaip svarbu vaikams sekti pasakas, jas skaityti, jų mokyti, tačiau kaip jomis sudominti šiuolaikiniame technokratiniame, spalvingų milžinišku greičiu besikeičiančių vaizdų pasaulyje gyvenančius vaikus? Šiuo metu Lietuvos knygų rinkoje meniškai, išmoningai, vaikams patraukliai apipavidalintų lietuvių liaudies pasakų knygelių – mažai. Be to, vaikus atbaido ir sudėtingi, labai nuo jų realybės nutolę siužetai, keista, archajiška kalba, visai nepažįstamas žodynas. Viena išeičių – juos pakviesti patiems tose pasakose ir legendose dalyvauti. Šio užsiėmimo tikslas – sukurti ypatingą nuotykio atmosferą, atverti erdvę tarp tiesos ir prasimanymo, kurioje vaikai galėtų patirti tai, ką išgyveno pasakos personažai – jaudulį, nežinią, gal net baimę, bet ir linksmumą, žaidimo kvaitulį. Kad žaidimas pavyktų reikia:

1) Išstudijuoti pasakos siužetą. Geriausia perskaityti net keletą jos variantų ir užsirašyti savais žodžiais, paprastais, trumpais sakiniais. Pasirašytą tekstą keletą kartų garsiai perskaityti, taip, kad pasakotoja,-s beveik išmoktų jį atmintinai. Svarbu, kad tekstas būtų „patogus“ pasakotojai,-ui, sudarytas iš jo,-s žodžių.

 2) Rasti tinkamą pasakojimo toną. Jis turėtų būti pasakotojiškas, tačiau ir natūralus.

 3) Parinkti pasakojimui reikalingus aksesuarus. Kostiumų nereikia, tačiau  charakteringiems personažams tinka viena kita detalė. Pvz., karūna karaliui, kosmetiniu pieštuku nupiešti ūsai kiškiui ir t.t. Galima atsinešti pasakoje „dalyvaujančių“ svarbių daiktų, pvz. Eglės – žalčių karalienės vaikams pagaminti po karūną su jų medžio šakelės paveikslėliu arba įduoti po to medžio šaką į rankas, atsinešti rėtį ir t.t.

4) Vaidmenimis nesiskirstyti. Taip vaikai nesiblaško laukdami savo personažo pasirodymo, o dalyvauja pasakos vyksme. Pasakotojai,-ui taip pat svarbu gebėti persikūnyti į daugelį personažų, kviesti vaikus daryti tą patį, o įdomesnėms scenoms čia pat pasiskirstyti vaidmenis arba patiems vaikams pasiūlyti tai padaryti.

 „Rate“ esame žaidę dvi Vilniaus įkūrimo legendos versijas, mitą „Eglė žalčių karalienė“ ir pasaką „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“.


   Vilniaus legenda

Pasakotoja,-s, kuris atlieka ir Gedimino vaidmenį: Kartą, seniai seniai, kai Vilniaus miesto dar nebuvo, kunigaikštis Gediminas (čia galima parodyti jo portretą arba paveikslą su juo ant žirgo) sumanė pamedžioti. Sušaukė savo svitą ir sušuko: „ant arklių“.

Pakviesti vaikus kartu su pasakotoju sėstis  ant menamų arklių ir joti. Kad būtų linksmiau, jojant galima padainuoti „Ant kalno mūrai“ arba tiesiog žaisti jojimą sakant „tik-dik-tik-dik-tik-dik“ ir t.t. Kadangi jojama medžioti, pasakotoja,-s sušunka: „o, lapė, šaunam ją“, visi išsitraukia menamus lankus ir šauna. Jojama toliau, vaikams pasiūloma sugalvoti, kokių dar gyvūnų galima nušauti: kiškį, mešką ir net taurą!

Pasakotoja,-s: Taip bemedžiojant atėjo naktis. Nieko kito neliko kunigaikščiui Gediminui, kaip laužą kurti ir girioje nakvoti. Ko reikia laužui sukurti? Šakų.

Pakviesti vaikus rinkti menamų šakų, susėsti aplink laužą ir spragsint pirštais kurti ugnį (mes spragsėjome pirštais). Susikūrus laužą galima vėl padainuoti „Laužas dega“ ar bet kokią kitą dainelę, žinoma, gerai parinkti stovyklos arba su laužu, ugnimi susijusią dainą.

Kai šį  žaidimą žaidėme „Rate“, buvome išmokę Martyno Vainilaičio eilėraštį „Ąžuolas“. Tai pažaidėme, kad pakilo vėjas ir atsistoję padeklamavome eilėraštį.


Ąžuolas

„Pučia vėjas iš rytų
Pučia vėjas iš pietų
Pučia, staugia šiaurės vėjas
O aš stoviu kaip stovėjęs
Pūskit vėjai nebaisu,
Aš gi – ąžuolas esu“.

Martynas Vainilaitis, „Mano volungėlė“, Vilnius, 1975, p. 45.

Atėjus nakčiai, pakviesti vaikus sumigti.

Pasakotoja,-s vaidina Gediminą: Sapnavau tokį keistą sapną, tik žynys Lizdeika mokės man paaiškinti, ką jis reiškia. 

Visi ieško Lizdeikos, šaukia jį. Paaiškinti, kad žynys vadinamas Lizdeika todėl, kad jį mažą rado paukščio lizde. Išsirinkus vieną vaiką žyniu jam ir papasakoti savo sapną. Galima vaikui papasakoti, ką sapnas reiškia ir paprašyti jo suvaidinti Lizdeiką arba pačiai pasakotojai,-ui atlikti Lizdeikos vaidmenį. Pasakotojas arba vaidmeniui paskirtas vaikas papasakoja pranašystę ir visi pakviečiami pastaugti vilkais taip, tarsi šimtas vilkų staugtų. 

 Žynys Lizdeika sako savo ištarmęGedimino svita kuria laužą


   Eglė žalčių karalienė

Šią pasaką žaidėme du kartus, todėl abu žaidimus sudėsiu į vieną.

Žaidimą galima pradėti pokalbiu apie Lietuvos medžius, kaip jie atrodo, kuo pasižymi. Mes į juos persikūnijome. Ąžuolas buvo didelis ir drūtas, jis – medžių karalius, todėl atsistojome tvirtai, plačiai išžergę kojas, iškėlę rankas. Eglė stovėjo liūdnai nuleidusi šakas. Beržo kamienas dryžuotas, todėl vienas kitam nubrėžėme beržo tošies brūkšnius, o kadangi drebulė menkiausiam vėjeliui papūtus dreba – visi padrebėjome kaip drebulės. Pasidarėme ir medžių karūnas. Ant popieriaus karūnų priklijavome kiekvieno medžio šakelės paveikslėlį „ištrauktą“ iš interneto, tačiau galima klijuoti ir džiovintas tikras šakeles. Nesvarbu, jei vaikų daugiau nei medžių pasakoje, jie gali dubliuotis, svarbu, kad kiekvienas pasirinktų medį, kuriuo nori būti. Trūkstamus medžius gali suvaidinti suaugusieji. Sekdama pasaką pasitelkiau iškalbingas ir tautines K. Šimonio iliustracijas, tačiau jos nebūtinos. Eglės vaidmenį galima skirti, jei yra labai norinti ją vaidinti mergaitė, tačiau geriau visiems palikti galimybę įsijausti į jos personažą.

Pasakotoja,-as: Vieną vasaros vakarą visos trys sesrys išėjo maudytis. Prisipuškinusios išlipo ant kranto apsivilkti. Jauniausioji žiūri, kad jos marškinių rankovėje įsirangęs žaltys.

Čia verta pakalbėti apie žaltį, apie tai, kad jis – ne gyvatė, nes negelia, bet rangosi kaip gyvatė, parodyti paveikslėlių. Vėl vaikus galima kviesti kartu su sesėmis maudytis, o išlipus iš vandens, kam nors paskirti Eglės vaidmenį, kam nors – žalčio. Po to visiems aiškiai, vaizdingai paaiškinti, kas nutiko ir pakviesti savais žodžiais perteikti dialogą. Nesijaudinti, jei nesiseka, jei kas per daug varžosi. Tegu scena geriau ar blogiau nuskamba ir galima judėti toliau. Tačiau dažnai atsiranda vaidinti mėgstančių vaikų, kuriems būna nuoširdžiai malonu.

Pasakotoja,-as: Po trijų dienų Eglė žiūri – visas žalčių pulkas beatšliaužiąs į jų kiemą.

    Medžiais pasivertę vaikai
Pakviesti vaikus žalčiais atšliaužti į Eglės kiemą. Jei vaikai vyresni, galima žaisti ir visus tris apgaulės scenarijus. Jei kas nors sutinka gegutės vaidmenį atlikti ir šmaikščiai atkuria gegutės kukavimą, gali būti netgi labai linksma. Eglės gyvenimą rūmuose galima tiesiog papasakoti. Raganos vaidmenį galima paskirti ir kviesti vaikus kartu su Egle visus darbus dirbti: verpti, kuodelį į ugnį mesti, kurpes dėvėti, kiaurasamčiu pasemti vandens iš kibiro. O atsisveikinimo ant jūros kranto scenoje būtinai daug kartų kartoti ir labai gerai išmokti šaukinį. Brolių Čia tie patys dviem metais vyresni vaikai žalčiais šliaužią į Eglės tėvų namusscenas, manau, irgi geriau papasakoti, o  grįžus prie jūros visiems Žilviną šaukti.


„Rate“ vaikai labai noriai pasiėmę pačių darytas medžių karūnas „pasivertė medžiais“, tik niekas drebule būti nenorėjo...                               

Po to galima daugiau papasakoti apie žalčio reikšmę lietuvių mitologijoje, jog tikėta, kad jis gyvena už vandenų, mirusiųjų karalystėje. Žaltys senovės lietuvų buvo labai gerbiamas, kviečiamas gyventi namuose. O tai turėjo ir praktinių sumetimų, žalčiai gaudydavo namie peles. Už tai jiems duodavo pieno. Pieno duodavo dar ir todėl, kad tikėjo, jog žalčiai moterims padeda susilaukti vaikų, o jiems gimus, vaikus globoja, žaidžia su jais. Žmonės su žalčiais kalbėdavosi, jiems guosdavosi. Senovės lietuviai tikėjo, kad kai žmonės numirdavo, jų vėlės pereidavo į gyvūnus ir medžius, taip pat ir į žalčius. Užtat visur juos vaizduodavo: ant jaunosios drabužių, ant sienų, vartų, stogų, manė, kad žalčio atvaizdas juos saugo. Na, o pabaigooje, žinoma, galima pasiūlyti piešti savo pasakos interpretacijas, pasirinktus pasakos motyvus.


   Dvylika brolių juodvarniais lakstančių

Tai paskutinė „Rate“ žaista pasaka. Pradžioje iš juodo popieriaus išsilankstėme juodvarnius ir „nuskraidinome“ juos į kampą, kad lauktų savo eilės pasakoje.

Pasakotoja,-s: Gyveno kartą karalius ir turėjo dvylika sūnų ir vieną dukterį. Mirė jo žmona. Sumanė jis dar kartą vesti, tik jo naujoji sužadėtinė pasirodė esanti ragana.

Pasakotoja,-s, atliekantis raganos vaidmenį (šiems žodžiams užsidėjau baisią raganos nosį ir skarą)

– Sudegink ir atsiųsk pelenus, tada už tavęs tekėsiu.

Pasakotoja,-s: Kaip galėjo karalius savo vaikus sudeginti? Sugalvojo gudrybę – sudegino dvylika didelių šunų, pelenus sudėjo į vokus, užantspaudavo ir išsiuntė.

Pasakotoja,-s, atliekantis raganos vaidmenį

– Gerai tekėsiu.

– Visi, kas čia nereikalingi, juodvarniais teišlekia.

RaganaJau raganai atvykus į rūmus, galima vaikus pakviesti kartu su ja apuostinėti visus kampus ir, aptikus dvylika brolių kartu su ja ištarti burtažodį: 

Čerbaba, kerbaba, lap, lap, lap (arba bet kokį kitą, vaikai patys gali parinkti). Tuomet visiems „pasiversti“ varnais, t.y. pasiimti išlankstytus ir skristi varnais krankiant: Kran kran kūrenk kūrenk, varrrgas varrgas. Juodvarnius „palikt ant aukšto kalno“ (mes padėjome ant pianino), o patiems grįžti į pasakos sekimo vietą. Tuomet visus pakviesti tapatintis su sesute, nupiešti jos situaciją, kaip jai vienai liūdna be brolių. Su vaikais paspėlioti, ką ji pasiėmė į kelią, galiausiai susitarti, kad dvylika paklodžių, dvylika pagalvių apvalkalų ir dvylika kelnių ar kaip nors panašiai. Mergaitei einant mišku padainuoti kelionės dainelę. Mes šiuo metu mokomės dainelę „Išbėgs, išbėgs, pelė iš miško“, bet galima dainuoti bet ką, ką vaikai moka, kad ir „Ant kalno mūrai“.

Pasakotoja,-s, atliekantis sesutės vaidmenį:

Laba diena, atsiprašau, ar nematėte mano brolių juodvarnių?

– Ne, nemačiau.

Atsiskyrėliams galima paskirti „aktorius“ arba leisti patiems pasirinkti. Atsiskyrėliui galima duoti kokį išskirtinį ženklą – plunksną, apsiaustą, lazdą... Gerai išaiškinti, kas yra atsiskyrėlis, išdėstyti, kieno jis valdovas ir pasakyti esminę informaciją, kurią jis turi perduoti. Tegu vaikai po to patys improvizuoja tekstą turimos informacijos pagrindu. O likusius vaikus pakviesti vaidinti debesis, vėjus, paukščius.

Atsiskyrėlis I

– Laba diena, atsiprašau, ar nematėte mano brolių juodvarnių?

– Ne, nemačiau, bet esu visų debesų valdovas. Gal jie bus matę. Ei, debesys, debesys! Ar nematėte dvylikos brolių juodvarniais lakstančių?

– Ne, nematėm.

– Eik toliau per girią ir prieisi mano brolį atsiskyrėlį, kuris yra visų vėjų karalius. Jis vėjų paklaus, gal jie kur bus matę tavo brolius.

Atsiskyrėlis II

– Laba diena, atsiprašau, ar nematėte mano brolių juodvarnių?

– Ne, nemačiau, bet esu visų vėjų valdovas. Gal jie bus matę. Ei, vėjai, vėjai! Ar nematėte dvylikos brolių juodvarniais lakstančių?

– Ne, nematėm.

– Eik toliau per girią ir prieisi mano brolį atsiskyrėlį, kuris yra visų vėjų karalius. Jis vėjų paklaus, gal jie kur bus matę tavo brolius.

Atsiskyrėlis III

– Laba diena, atsiprašau, ar nematėte mano brolių juodvarnių?

– Ne, nemačiau, bet esu visų paukščių valdovas. Gal jie bus matę. Ei, paukščiai, paukščiai! Ar nematėte dvylikos brolių juodvarniais lakstančių?

– Ne, nematėm.

Erelio vaidmeniui paskirti „aktorių“ arba pačiai pasakotojai,-ui jį atlikti.

Erelis

– Mačiau, jie dieną juodvarniais lakioja, o naktį ant aukšto kalno žmonėmis gyvena.

Atsiskyrėlis III Atsiskyrėlis III

Ereli, palydėk mergaitę į tą kalną.

Erelis: Štai uola, kur tavo broliai gyvena. 12 lovų, 12 staliukų ir 12 duonos kepaliukų ant kiekvieno stalelio. Paklok jų lovas, padėk ant lovų jiems marškinius ir kelnes, o kai viską padarysi, nuo kiekvieno kepaliuko atsipjauk po riekę duonos, palįsk po mažojo broliuko lova ir miegok.

Pasakotoja,-s: Grįžo broliai.

Vyriausias – kas čia darosi, jei rytoj dar taip bus – nugalabysiu. Pasirodyk! Pasirodė mergaitė. Reikėjo dar metus palaukti, o dabar mums visiems dar 12 metų juodvarniais skraidyti, o tu 12 metų turėsi nė žodžio neištarti. Nunešė ir paliko eglės viršūnėje. Jojo karalaitis, pamatė mergaitę ir įsimylėjo, nutarė vesti. Po metų gimė jiems sūnus. Karalaičio nebuvo namie, o jos pamotė ragana buvo pakviesta ja rūpintis. Kai gimė vaikelis, jį išmetė pro langą. Rodo šuniuką. Tris kartus. Nutarė sesutę kaip raganą sudeginti, tačiau, kai jau laužas buvo uždegtas pasirodė jos dvylika brolių jos trimis sūnumis vedini ir pasakė: – „kam jūs mūsų nekaltą sesutę norite nubausti, meskite į laužą laumę raganą“. Ir iškėlė karalius vestuves sesutei ir karaliūnui.

Pabaigoje galima pažaisti šventę, pašokti ką nors linksmo, paleisti muziką ir visiems padūkti, pasivaišinti kukliomis vaišėmis.

Žaidimui-pasakai pasibaigus, labai svarbu vaikams ir (arba) jų tėvams parodyti knygą, kurioje galima paskaityti visą istoriją. Tie, kas moka skaityti, susidomėję gali perskaityti patys, o mažesniems paskaitys tėvai. Mano sūnaus atveju tai veikia visuomet.

Literatūra:

Dvylika brolių juodvarniais lakstančių, Kaunas: Vyturys, 1987.
Eglė žalčių karalienė, Vilnius: Vaga, 1984.
Lietuvių liaudies pasakos, Kaunas: Jotema, 2009.
Lietuvių liaudies pasakos, Vilnius, Baltos lankos, 2007.
Juozėnas, Dainius. Vilniaus legenda, Vilnius: alma littera, 2007.
Lapė, Matas (sud.). Gražiausios lietuvių legendos ir padavimai, Vilnius: Vaiga, 2010.
Eglė žalčių karalienė, pasekė Liuda Petkevičiūtė, Vilnius: Trys nykštukai, 2009.


Skaitymas su vaizdinėmis priemonėmis

Kaip jau minėjau, esu didelė pasakorių pasirodymų mėgėja ir truputį mėgdžiotoja.  Kai kurias pasakorių idėjas pritaikau savo darbe. Viena jų, kol kas pati sėkmingiausia, tačiau ir daugiausia pastangų reikalaujanti – skaitymas su vaizdinėmis priemonėmis. Kad žaidimas pavyktų reikia:

1) Susikurti vaizdines priemones. Reikia didelio kartono lakšto, kuris tarnaus kaip pasakojimo veiksmo vieta. Ant jo reikia nupiešti foną, pvz. pamiškę ir ežerėlį „Bebenčiukui“, jūrą „Jūratei ir Kastyčiui“ ir t.t. Vaikams labai patinka patiems piešti foną. Tuomet reikia pasigaminti personažų iškarpas. Turint tinkamai iliustruotą knygelę, personažus galima tiesiog iškirpti, išdidinti ir užklijuoti ant storesnio popieriaus. Jei tokios knygelės nėra, galima personažus nusipiešti patiems arba paprašyti, kad kas nors nupieštų. Personažų nugarėles reikia ištepti daugkartinio (non-permanent) tipo tepamais klijais. Taip juos bus galima ant pagrindo klijuoti ir vėl nuklijuoti.

2) Pasirinkti skaitomą tekstą. Geriausia rinktis tekstą, kuriame daug pasikartojimų, tuomet vaikai juos greitai išmokę galės smagiai dalyvauti skaityme. Pirmiausia pagalvojau apie „Bebenčiuką“. Ši pasaka, mano manymu, yra puiki mokymosi priemonė. Nors ilga ir sudėtinga, ji tinka vaikams – joje nėra daugeliui lietuvių liaudies pasakų būdingų žiaurių žudynių, kankinimų ir kitų baisybių, tačiau raganos charakteris puikiai išreiškia archetipinį visų lietuvių pasakų blogį – ji pikta, baisi, pavojinga, bet ir juokinga, kvaila, netikusi. Mąstydama apie pamokėlių ciklą „Lietuvių mitologinės būtybės“ ieškojau, kaip įdomiai pristatyti raganą. Iš vaikystės atsimenu puikų Vilniaus plokštelių studijos Kosto Kubilinsko genealiai sueiliuotos pasakos „Bebenčiukas“ įrašą, kurį ne taip seniai perklausiau ir likau naujai sužavėta Kristinos Kazlauskaitės raganos interpretacija. Staiga visos gijos susivijo į vieną nutariau, kad „Rate“ skaitysime K. Kubilinsko „Bebenčiuką“ –  interaktyviai ir su iliustracijomis! Pasirodė, kad nėra tinkamų „Bebenčiuko“ iliustracijų. Laimučio Ločerio iliustruotos, 1999 m. „Almos litteros“ gražiai išleistos Petro Cvirkos „Kvailutės ir Bebenčiuko“ iliustracijos puikios, o raganos porteras – idealus, bet... šiuolaikiniams, Šveicarijoje gyvenantiems vaikams, galimas daiktas, per daug baisus, per daug atitrauktas nuo jų patiriamos realybės. Be to, piešiniai netinkami mano tikslui – neišsamūs, nedeskriptyvūs, nesukoncentruoti į charakterius. Taigi, teko ieškotis pagalbos. Bebenčiuko personažus sukūrė dizainerė, pedagogė, vaikų knygų iliustruotoja Marina Basiul.


   Bebenčiukas

Pradėti galima pristatant personažus. Ant fono užklijuoti trobelę. Vaikų paklausti, kaip vadinasi tas jų matomas namelis, kad tai žvejų trobelė, atspėti, kas joje gyvena, kodėl.  Po to po vieną užklijuoti po sesutę, pagal tai, kaip jos atrodo ir vaikų išklausti, kuri gera, kuri bloga, kuri jauniausia. Po to parodyti Bebenčiuką, paklausti, kąLaumė ragana gauruota, apsižergus ilgą šluotą jis veikia, išsiaišinti, kad yra žvejys, jų broliukas. Tuomet skaityti vis lipdant personažus.

Pagiry – žvejų trobelė,
O trobelėje nuo seno
Trys sesutės sau gyveno.
Ir turėjo jos broliuką –
Striuką buką Bebenčiuką.

Dvi sesutės drobę audė,
Bebenčiukas žuvį gaudė,
O jauniausioji – kvailutė
Židiny ugnelę pūtė,
Kepė žuvį, paplotėlį,
Nešė broliui lauknešėlį.
Ir prie ežero atėjus,
Lauknešėlį pasidėjus,
Ji kasdien broliuką šaukė,
Net skambėdavo palaukė:
- Ė!Ū!Ū! Bebenčiuk!
Atsiirk, neužtruk!
Šen, broleli, pietų!
Šen žuvelių keptų!


Trys sesutės ir broliukas, striukas bukas Bebenčiukas

Šaukinį visiems išmokti, daug kartų pakartoti  charakteringai – vienaip šaukti, kai šaukia sesutė, kitaip – kai ragana. Skaitant paveikslėliuose rodyti ir aiškinti naujus žodžius – tešmuo, melžti, obelėlę krėsti... Paskaičius apie pirmosios sesutės kelionę, paprašyti vaikų nuspėti tolesnius personažų žodžius, nes veiksmas ir tekstas kartojasi. Kvailutė išgelbėjo žuvelę iš tinklo, ką žuvelė jai pasakė? Jei piktoji vyresnėlė obelėlei drėbė: „Krėsiu, lauk“, ką ji pasakė karvutei, duonai, lieptui? Kito  užsiėmimo metu jau galima patiems vaikams duoti visišką laisvę – pasiūlyti pasiskirstyti vaidmenimis ir pusiau savais žodžiais, pusiau eiliuotai, kiek jie atsimena, leisti jiems žaisti pasaką.




Literatūra:
Kostas Kubilinskas. Bebenčiukas. Vilnius: Vaga, 2010.


   Jūratė ir KastytisGaminame jūros dugną

Iš didelio kartono lakšto arba kelių lakštų galima pasigaminti jūrą. Joje arba pripiešti, arba priklijuoti jūros gyventojų. Vėlgi pristatyti personažus. Užklijavus laivelį paklausti, kas tai, į jį įsodinus žvejį jaunuolį, išsiaiškinti, kad tai žvejys Kastytis, kuris žvejoja tinklu. Leisti vaikams improvizuoti, ieškoti žodžių (žvejotojas, žvejas, maišas, kur žuvys krenta ir t.t.). Tuomet galima imtis skaitymo arba sekimo („Rate“ skaitėme žymiąją Maironio poemą „Jūratė ir Kastytis“), aiškintis sudėtingesnius žodžius, kas yra undinė, kuo ji ypatinga, tuo, kad ji graži, bet taip pat ir baisi. Kai pasirodo Perkūnas, galima papasakoti, kad tai senovės lietuvių dievas, aukščiausiojo dangaus ir žemėsĮdomiausias personažas – Perkūnas Dievo valios vykdytojas, kurį pats Dievas ir sukūrė, ir apgyvendino aukštame kalne debesų rūmuose bei pavedė jam valdyti orą ir vandenį. Perkūnas globojo žmogų, teisingumą, gėrį. Jis dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Jis buvo nekantrus, bet teisingas, pamatęs, kad kas neteisingai elgiasi – bausdavo nutrenkdamas žaibu.

 






Literatūra:
Maironis. Jūratė ir Kastytis. Vilnius: Vaga, 1968.


Daiktų teatras

Apie daiktų teatrą ir neįkainojamą edukacinę jo vertę sužinojau iš režisierės ir aktorės Saulės Degutytės. Pirmą kartą su jos darbo su tekstais koncepcija susidūriau 2009 metais, kuomet ją pakviečiau į „Ratą“ vaikams pasekti keletą pasakų. Apie tai paskaityti galite čia: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3251&st_id=15315&txt=Egl%C4%97+Ka%C4%8Dkut%C4%97#komentarai. Šiuo savo sugalvotu ir tobulinamu metodu ji dalijosi ir viename Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento rengiamame seminare lituanistinių mokyklėlių mokytojams. Tam, kad metodą imčiau taikyti savo pamokėlėse – prireikė poros metų, tačiau dabar be jo neįsivaizduoju darbo su vaikais.

Daiktų teatro esmė yra pasakos arba istorijos sekimas, tekto iliustravimas ir atkūrimas pasitelkiant namų apyvokos reikmenis, gamtos gėrybes, daiktų nuolaužas, atliekas ir t.t. Naudojama žaidimo, t.y. simbolinio susitarimo logika. Juk žaidžiant dėžė akimirksniu gali tapti laivu, namu ar rūmais, tik reikia ištarti stebuklingą frazę: „čia namas“. Tokiu pat būdu, daiktų teatre reikia susitarti ir kitiems pranešti, kas yra kas. Cukrinė gali tapti mergaite, senele ar seneliu. Šakutės ir peiliai – ožiukais, vilkais, rausvos kempinės – paršeliais ir t.t. Šis metodas nepaprastai veiksmingas, nes padeda vaikams koncentruoti dėmesį. Kartais skaitant pasaką ar šiaip kokią istoriją, ypač jei joje nemažai sudėtingų žodžių ir netgi jei knygoje yra paveikslėlių, greitai išsiblaškoma, pradedama šnekučiuotis ir dairytis į šoną. Kai skaitant vaikams prieš akis atgyja personažai, net jei tai tik akmenukai ar iš kempinės padaryti paršiukai, jų nuostabos ir susižavėjimo kupinos akys neatsitraukia nuo veiksmo vietos, o ausys seka kiekvieną žodį ir jį sieja su matomu veiksmu.

Praėjusius mokslo metus „Rate“ skyrėme Kęstučio Kasparavičiaus kūrybai. Ją skaitėme pasitelkdami daiktų teatrą. Jo tekstams, ypač knygų „Kvailos istorijos“ ir „Trumpos istorijos“ pasakojimams šis metodas ypač tinka, nes jie patys, perfrazuojant autorių, apie daiktų sužmogėjimą ir žmonių sudaiktėjimą.

     Kiaulės

Degutytės įkvėpta iš rausvų kempinių pasidariau visą kiaulių šeimą. Ant stalo pasidėjau tekstą, kurį jau buvau kelis kartus perskaičiusi ir parepetavusi. Prieš pradėdama skaityti vaikų paklausiau, kas įeina į šeimą, kokie gali būti šeimos nariai. Po to kiekvieną paršelį pristačiau klausytojams. Tėčiui nupiešiau ūsus, mamai – karolius, vaikams – žandukus. Taip pat galima pasikalbėti ir apie kiaules, prisiminti visus su kiaulėmis susijusius žodžius: kiaulė, paršas, kiaulytė, paršelis, kriuksėti, žviegti, kanopos ir t.t. Pasiruošus pradėti skaityti.

„Raudonų plytų namelyje gyveno kiaulių šeima.
Kartą kiaulės susėdo prie stalo pietauti“.

Po šio sakinio kiaulių šeimos narius susodinau prie menamo stalo.

„Visos kiaulės valgė kiauliškai: be šaukštų, be šakučių ir be peilių.Gaminame kiaulytes

Tėtis šliurpė tiesiai iš lėkštės, mama garsiai čepsėjo, o vaikai, sukišę priekinės kojas ir snukučius į dubenėlius, kriuksėdami rijo viską nekramtę. Kaip tikros kiaulės“.

Skaitant šiuos sakinius, žinoma, leidau sau pašliurpti ir pačepsėti. Po to vaikus galima pakviesti prisijungti. Labai smagu.

„Tik vienas jauniausias paršiukas atsinešė peilį su šakute, užsikišo už apykaklės servetėlę, gražiai atsisėdo ir pradėjo pietauti“.

Vienam kempininiam paršiukui užrišau nosinytę ir daviau plastmasinius peilį su šakutę – na ir  kas, kad per dideli, nuo to tik smagiau.

„ – Kodėl elgiesi, kaip koks žmogus?! – grėsmingai subarė jį tėtis.

– Kiek tau kartų sakyta elgtis kiauliškai?! – pritarė mama.

– Gėda! Gėda! – sutartinai sužviegė kiti vaikai“.

Skaitant dialogą galima pažaisti balsais, kalbėjimo tonais.

„– Mažajam paršiukui iš tikrųjų pasidarė labai gėda – net žandukai paraudo. Jis nuplėšė servetėlę ir trenkė ant grindų peilį su šakute. Tada užsirioglino visom keturiom kojom ant stalo ir pradėjo šliurpti ne tik iš savo, bet ir iš greta sėdinčių paršelių dubenėlių“.

Visa tai teatrališkai apžaidžiau.

„ – O, čia tai kitas reikalas! – pagyrė jį tėtis.Asmenuojame veiksmažodį ''šliurpti''

– Šaunuolis! – nušvitusi iš džiaugsmo pridūrė mama. Eikš pas mane, mielasis, aš tave pabučiuosiu.

Paršiukas nudūmė per visą stalą pas mamą, pakeliui išvartydamas į visas puses dubenėlius, lėkštes ir kitus indus. Kaip tikras kiaulė.“

Kęstutis Kasparavičius, „Kiaulių šeima“. – Trumpos istorijos. Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. 75.

Žinoma, šios istorijos žaidimui galima atsinešti ir plastmasinių indų, tikrų žaislinių kiaulių, sugalvoti, kas galėtų atsoti stalą ir t.t. Tekste sutikome keletą įdomesnių žodžių: šliurpti, čepsėti, užsirioglinti. Kad vaikai juos įsimintų, paprašiau juos paasmenuoti įvairiais laikais. Antrą kartą skaitant tekstą vaikai jau patys tuos žodžius reikiamose vietose įstatė. Na, o svarbiausia šio skaitymo dalis – leisti vaikams patiems pasigaminti kiaulyčių ir su jomis patiems pažaisti šį pasakojimą. Kai kuriuos sakinius vaikai atkurs iš teksto, kai kuriuos perfrazuos. Patirsite tikrą malonumą juos stebėdami.


   Trys paršiukai

Kadangi jau buvom prisigaminę kiaulyčių, nutarėme pažaisti ir „Tris paršiukus“. Šio žaidimo seminaro metu taip pat išmokė S. Degutytė. Buvau pasakotoja, o vaikai – personažai, nes pasaka iš esmės žinoma, tereikia ją interpretuoti, nors, žinoma, galima ir skaityti. Nenupučiamieji vaikų nameliaiŠiam žaidimui reikėjo parūpinti „statybinės medžiagos“. Atnešiau šiaudų saują, akmenų ir pagaliukų. Vilko vaidmenį paskyriau pilkai savo orkaitės pirštinei. Susitarus, kas ką vaidins, kuris kurį namą statys, prasidėjo žaidimas. Namų statymas – linksmiausias užsiėmimas. Vienas po kito broliai paršeliai statė savo namelius, vieną po kito vilkas juos pūtė, kol visi paršeliai neatsidūrė atspariausiame, plytiniame name, kurio vilkas jau nebenupūtė ir gavo per kaminą į jį lipti, tik ten jo jau laukė paršelių sukurta ugnis. Pabaigoje visi vaikai galėjo pasistatyti savo namus.  Vilkas paeiliui pūtė kiekvieną namą ir nė vieno nenupūtė. Arbatinukas vaišina svečius

Dar vienas daiktų teatro variantas yra tiesiog perskaityti vaikams istoriją. Pasiskirstyti vaidmenimis, pristatant inscenizacijai naudojamus daiktus, pasakant kuris atlieka kurio personažo vaidmenį ir antrą ar trečią kartą skaitant leisti vaikams judesiais iliustruoti tekstą ir atkurti dialogus. „Rate“ taip skaitėme K. Kasparavičiaus tekstus „Arbatos klubas“ (Kvailos istorijos, Vilnius: Nieko rimto, 2005, p. 12) ir „Baisi istorija“ (Trumpos istorijos, Vilnius: Nieko rimto, 2006, p. 19). Pirmajam surinkome visą personažų komandą: arbatinuką, mėlynais ornamentais išdabintą puodelį, geltoną puodelį, žalią puodelį ir, kadangi neturėjome metalinio, plastmasinį puodelį. Pradžioje tekstą skaitėme, po to klausėmės jo įrašo, o po to vaikai patys savais žodžiais jį ir suvaidino. Puikūs „Rato“ aktoriai. Mes, tėvai, patyrėme didžiulį malonumą.


Skaitymas su užduotimis

Paskutinis „Rate“ naudojamas skaitymo skatinimo įrankis – skaitymas su užduotimis. Kadangi daug skaitome paprasčiausiai kalbos mokymosi tikslais, dėmesį sutelkti ir susidomėti tekstu padeda linksmų užduočių suformulavimas prieš skaitant. Jos gali būti pačios įvairiausios. Pavyzdžiui, skaitant sakmę ar mitą „Eglė žalčių karalienė“ vaikams išdalijau po lapą popieriaus, rašiklį ir paprašiau kiekvieną kartą išgirdus skaičių – jį užrašyti. Vyresni rašė skaičius, jaunesni popieriuje brėžė brūkšnelius. O pasakai pasibaigus, tikrinant įrašus lapuose, galima aptarti maginę, simbolinę skaičių reikšmę. Klausantis K. Kasparavičiaus istorijos „Dantų šepetukas“ (Kvailos istorijos, p. 65), kiekvieną kartą išgirdę žodį, kuriame yra garsas „Š“ vaikai turėjo šaukti ŠŠŠšššš, vyresnių vaikų galima paprašyti tuos žodžius užrašyti. Skaitant K. Kasparavičiaus istoriją „Sniego senis“ (Kvailos istorijos, p. 33), vaikai turėjo klausytis, kaip tas senis atrodė, kur stovėjo ir nupiešti jį, o po to papasakoti, ką nupiešė. Tokios skaitymo ir užduočių galimybės, žinoma, neišsemiamos.

Grįžti atgal

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.