Į pradžią



 

 
 
 
 
Diana Gancevskaitė. Įdomiausiųjų 36-ojo IBBY kongreso pranešimų apžvalga
2018-09-28


Rugpjūčio 30–rugsėjo 1 dienomis Atėnuose (Graikija) vyko 36-asis Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros tarybos (International Board on Books for Young People, IBBY) kongresas. Šįkart kas dvejus metus vis kitoje pasaulio šalyje vykstančio kongreso tema buvo „Rytai susitinka su Vakarais knygose vaikams ir pasakose“.


 

IBBY šiuo metu sieja tarptautines institucijas ir pavienius asmenis iš daugiau nei 70-ies valstybių, kurie pagal galimybes siekia skatinti skaitymą ir rūpinasi knygų vaikams estetine ir pedagogine verte. Šiemet, kaip įprasta, į kongresą susirinko gausus būrys IBBY narių iš viso pasaulio, tad per tris renginio dienas netrūko diskusijų, pranešimų, susitikimų su kūrėjais, taip pat tradiciškai įteiktas vienas reikšmingiausių vaikų literatūros apdovanojimų – H. Ch. Anderseno medalis.

Lietuvos delegaciją Atėnuose sudarė 11 žmonių, daugelis jų dalyvavimo kongrese galimybę gavo Lietuvos kultūros tarybos dėka, šiai patenkinus pateiktas finansavimo paraiškas; penki delegacijos nariai IBBY kongrese dalyvavo pirmą kartą.

Šiame straipsnyje glaustai apžvelgiami labiausiai sudominusieji kongreso pranešimai. Be pagrindinių pranešimų (1–3), kiekvieną dieną buvo pristatyta daugybė kitų, suskirstytų temų sekcijomis. Pavyzdžiui, pirmąją kongreso dieną perskaityti net 83 pranešimai. Natūralu, kad net didžiosios jų dalies išklausyti nėra galimybių, kadangi sekcijų pranešimai skaitomi vienu metu skirtingose auditorijose, ir nors egzistuoja pranešimų trukmės reglamentai, teoriškai sudarantys sąlygas išklausyti vieną pranešimą vienos temos sekcijoje ir keliauti klausyti kito pageidaujamo į kitą auditoriją, dėl įvairių vėlavimų, techninių / organizacinių kliūčių ir nenumatytų aplinkybių praktiškai tai ne visada sėkmingai įgyvendinama.

Bene trečdalis pranešimų buvo susiję su migracijos, pabėgėlių temomis, aptariantys su tuo susijusius didžiausius iššūkius apie šiuos dalykus kalbančių knygų temų įvairovėje, skaitymo skatinimo, knygų leidybos ir prieinamumo visiems skaitytojams srityse. Daugelis pranešėjų kalbėjo apie knygą kaip terapijos, paguodos būdą, o kartu informacijos šaltinį, mokantį supratimo ir atjautos. Be abejo, netrūko ir kitų temų – įvairių pasaulio šalių knygų leidybos, vertimų ypatumų aptarimo, konkrečių temų (LGBT+, neįgalių knygų veikėjų, veikėjų mergaičių ir kt.) analizavimo vaikų ir paauglių literatūroje, skaitybos skatinimo, knygų prieinamumo visiems skaitytojams programų įgyvendinimo pranešimų.

Matyt, natūralu, kad patys vertingiausi, įdomiausi buvo pagrindiniai dienos pranešimai (angl. keynote lectures) – į juos susirinkdavo ir bene visi kongreso dalyviai. Tad žemiau pateikiama glausta kelių tokių pranešimų ir juos pristačiusių autorių apžvalga.

 

Pirmąją dieną, po oficialios atidarymo ceremonijos ir pasveikinimo kalbų, buvo pristatytas ir pirmasis pagrindinis dienos pranešimas: „Žuvys yra žmonės: ko posthumanizmas gali mus išmokyti apie paveikslėlių knygas vaikams ir ko paveikslėlių knygos vaikams gali mus išmokyti apie posthumanizmą“ (angl. „Fish is People: What Post humanism can teach us about children‘s picture books and what children‘s picture books can teach us about Post humanism“). Pranešimą pristatęs kanadietis dr. Perry Nodelmanas – vaikų literatūros garbės profesorius, 37 metus dėstęs vaikų literatūrą, taip pat – vaikų rašytojas, daugiau nei šimto mokslinių straipsnių apie vaikų literatūrą autorius, buvęs dviejų vaikų literatūros žurnalų redaktorius. Deja, neturime nė vienos šio autoriaus knygos lietuvių kalba (tiesa, Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje yra vienas solidžios P. Nodelmano studijos „The hidden adult: defining children's literature“ egzempliorius anglų kalba). Kone tobulai parengtame Perry Nodelmano pranešime derėjo rimtos mokslinės įžvalgos, skoningi subtilūs pajuokavimai ir vaizdinės prezentacijos išmoningumas. Internete randamuose šaltiniuose galima aptikti informacijos apie tai, jog žuvies kaip tokios įvaizdis paveikslėlių knygose – pastarųjų metų P. Nodelmano susidomėjimo sritis. Ją jis itin vaizdžiai perteikė savo pranešimo metu. Remdamasis paveikslėlių knygomis vaikams, profesorius kelia klausimą, kodėl bene visose jose žuvys yra sužmoginamos ir pateikia galybę įvairiausių tokio sužmoginimo pavyzdžių. Tiesa, P. Nodelmanas remiasi tik knygomis anglų kalba arba tomis, kurios išverstos į anglų kalbą. Viso kongreso metu šis pranešimas buvo įvairiomis progomis prisimenamas įvairių kitų pranešėjų ar minimas pasisakančiųjų kalbose.

Antrąją kongreso dieną neabejotinai įsimintiniausias buvo antrasis pagrindinis dienos pranešimas – „Prieš duodant įsakymą“ (angl. „Before they Give the Order“). Jį pristačiusi Deborah Ellis – pasaulyje žinoma kanadiečių rašytoja ir taikos aktyvistė, filantropė, kovotoja už moterų bei vaikų teises, daugiau nei trisdešimties knygų autorė. Tiek grožiniai, tiek dokumentiniai jos kūriniai, daugiausiai skirti vaikų ir jaunimo auditorijai, apdovanoti reikšmingomis Kanados bei tarptautinėmis literatūros premijomis, o už savo gyvenimo nuopelnus 2016 m. autorė tapo Kanados ordino nare. Savo knygomis, kaip ir aktyvia visuomenine veikla, D. Ellis plečia viso pasaulio skaitytojų akiratį, supažindindama su tuo, ko ypač Vakarų šalių gyventojai dažnai nežino arba sąmoningai renkasi nežinoti. Ne tik siekdama savo knygų autentikos, bet ir realiais darbais prisidėdama prie Vidurio Rytų šalių, taip pat probleminių Afrikos regionų vaikų ir moterų gyvenimo sąlygų gerinimo, Deborah Ellis nuolat keliauja į pavojingas pasaulio vietas, bendrauja su jose gyvenančiais, sunkumus patiriančiais žmonėmis. Ne mažiau jai rūpi ir gimtosios Kanados bei apskritai pasaulio vaikų, jaunimo problemos – ne vieną knygą ji parašė remdamasi asmenine patirtimi bendraujant su beglobiais, sunkiomis sąlygomis gyvenančiais ar patyčias patiriančiais vaikais. Daugelio jos knygų pelnas skiriamas įvairioms šiais vaikais ir moterimis besirūpinančiomis, jų išsilavinimą užtikrinančiomis organizacijomis.

Didžiausią tarptautinį pripažinimą autorei pelnė apysaka „Maitintoja“ („The Breadwinner“, 2000), per trejus metus nuo pasirodymo sulaukusi net 39 papildomų leidimų vien anglų kalba.

Šios autorės knygų lietuvių kalba taip pat neturime (Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje yra vienos D. Ellis knygos „Three Wishes: Palestinian and Israel Children Speak“ egzempliorius).

Savo pranešime, dalindamasi patirtimi dirbant karo zonose Vidurio Rytuose, Afrikoje arba su probleminiais paaugliais gimtojoje Kanadoje, Deborah Ellis pasakojo apie skaitymo ir literatūros stebuklą, pakeičiantį „nurašytų“ vaikų ir užguitų, beteisių moterų gyvenimus, išsilavinimo keliamą džiaugsmą. D. Ellis perskaitė ir kelis pačių vaikų pasisakymus apie tai, kaip jie jaučiasi, pajutę skaitymo, raštingumo, atsakomybės už savo gyvenimą jėgą. Įsakymo tema pranešimo pavadinime atspindi politines aktualijas – kaip įsakymas kariauti, pulti arba vaiko globos įstatymai šiuolaikinėje visuomenėje žaloja asmenybę ir riboja vaiko galimybes kurti / rašyti savo paties istoriją.

Trečiosios – ir paskutinės – kongreso dienos antrasis pagrindinis dienos pranešimas sužavėjo nuoširdumu ir asmeniškumu. Tai buvo amerikiečių rašytojo Gregory Maguire‘o „Istorijos skleidžiama šviesa: pasakos tamsiais laikais“ (angl. „The Light within the story: Fairy Tales in a Dark Time“). M. Maguire‘as – daugybės knygų vaikams ir suaugusiesiems autorius, mūsų skaitytojams žinomas iš vienintelės į lietuvių kalbą išverstos ir kartu geriausiai pasaulyje žinomos jo knygos – „Piktoji“ (iš anglų kalbos vertė Jurgita Vaišnoraitė ir Elvyra Žurauskienė, „Alma littera“, 2011). Taip pat G. Maguire‘as aktyviai dalyvauja iniciatyvose, skatinančiose kreipti deramą dėmesį į literatūros svarbą vaiko gyvenime.

Išskirtinis G. Maguire‘o, kaip rašytojo, bruožas tas, kad jis daugiausiai kuria romanus, savotiškai pratęsiančius garsiausius pasaulio literatūros klasikos vaikams kūrinius – pavyzdžiui, „Ozo šalies burtininką“ „Piktojoje“, kituose kūriniuose – „Alisą stebuklų šalyje“, „Miegančiąją gražuolę“, „Spragtuką“ ir kt. Beje, šie originalūs „tęsiniai“ ne visuomet skirti jaunajai skaitytojų auditorijai.

Savo pranešime, pasitelkdamas asmeninę savo šeimos, giminės, asmeninę savo, kaip suaugusio žmogaus, gyvenimo istoriją, papildydamas ją atliepiančiais pavyzdžiais iš pasaulio literatūros klasikos, amerikiečių rašytojas nuosekliai vedė klausytojus iššūkių kupinu keliu, kokiu, beje, einame kiekvienas mūsų. G. Maguire‘o gyvenime netrūko skaudžių įvykių ir netekčių, ypač, kai buvo mažas berniukas, tačiau taip pat nuolat atsirasdavo žmonių, kurie jam padėdavo. Jis pats dabar augina tris vaikus – visi jie įsivaikinti iš skirtingų pasaulio regionų, ir kartu jie – laiminga daugiakultūrė iššūkių nestokojanti šeima. Viso pasakojimo metu, jį iliustruodamas asmeninio nuotraukų archyvo vaizdais, G. Maguire‘as esmingai ir gyvai teigė pagrindinę savo pranešimo (ir viso kiekvieno mūsų gyvenimo!) idėją – kad tiek pasakoje, tiek kiekvieno mūsų asmeniniame kelyje svarbiausia ne laiminga pabaiga, ne stebuklai, o „radikalus, esminis kilniadvasiškumas“, ir kol jis bus praktikuojamas, tol pasaulyje bus šviesa.

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.