Į pradžią



 

 
 
 
 
Julija Ščerbinina. Alzheimerį: biblioterapijos istorija
2019-04-01



Julija Ščerbinina – rusų mokslininkė, Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto Filologijos fakulteto Retorikos ir kalbos kultūros katedros profesorė, kelių mokslinių knygų autorė. 2016 m. išleido knygotyros problemas ir naujoves populiariai pristatančią ir nagrinėjančią knygą „Biblioskopų laikai: dabartis knygos kultūros veidrodyje“ (Время библиоскопов. Современность в зеркале книжной культуры).


Daugumą šios knygos temų Ščerbinina toliau plėtoja tęstinėje straipsnių serijoje, skelbiamoje rusų kultūros portale „Gorkij“. Šių metų sausį pasirodžiusioje publikacijoje trumpai pristatoma visame pasaulyje populiarumo bumą išgyvenanti biblioterapija, arba gydymas(is) skaitymu. 
 

Vimdomosios ir laisvinamosios knygos
 

Biblioterapeutu vadinamas medikas, psichologas arba bibliotekininkas, kuris sudėtingoje gyvenimo situacijoje teikia pagalbą pasitelkdamas literatūros kūrinius. Skaitymas laikomas psichokorekcijos, bendrojo sveikatinimo ar autoterapijos priemone. Šiuo metu biblioterapija yra apaugusi daugybe sinonimų ir gretutinių sąvokų: libroterapija, kompensacinis (korekcinis, optimistiškasis) skaitymas.

Seniausias knygų gydomųjų savybių liudijimas – lentelė su užrašu „Vaistas dvasiai“ prie įėjimo į faraono Ramzio II knygų saugyklą. Knygų kaip vaistinių priemonių chrestomatinį paminėjimą aptinkame ir „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakose. Teigiama, kad Aristofanas siūlė savo komedijas skaityti nusikaltėliams perauklėjimo tikslais. Pitagoras pats gydėsi ir kitus gydė eilėraščiais.

Ilgainiui biblioterapija tampa siužeto elementu. Francesco Petrarca traktate „Mano paslaptis“ (1342–1343) „dvasiniams negalavimams gydyti“ rekomenduoja religines knygas. Erazmas Roterdamietis įžvelgė juokingų knygų gydomąją galią ir siūlė jomis gydyti šunvotes. Pikareskiniame Luiso Vélezo de Guevaros romane „Raišas velnias“ (1641) knyga siūloma kaip vaistas nuo nemigos.

Apšvietos epochoje knygos kaip vaisto metafora įgyja demaskuojamosios didaktikos atspalvių: skaitymas – tai socialinė terapija, rašytojas – visuomenės ydų diagnozuotojas. Tais laikais itin išpopuliarėja tokios antraštės kaip „Trauklapis sielai“, „Dvasios vaistymo pienas“, „Daktaro sielovadininko sielos vaistinėlė“. Montesquieu „Persų laiškuose“ (1721) pateikia „receptų“ gydymo knygomis, skiriamomis vietoj vimdomųjų, laisvinamųjų ir kitokių preparatų.

 

Pramoginė literatūra – nuo slogos

 

Literatai nesnaudė tobulindami biblioterapijos receptūrą. Štai anglų rašytojo Edwardo Bulwerio-Lyttono romane „Kekstonai: šeimos portretas“ (1849) pramoginės knygos skiriamos nuo slogos, nuotykinė literatūra rekomenduojama nuoboduliui ir liūdesiui įveikti, biografijos skaitytinos gydant dvasinius sukrėtimus, mokslo veikalai padeda depresijos ir širdgėlos atvejais. Ši tradicija tęsiama ir XX a.

Stefanas Zweigas knygą vadina „gydomuoju ramybės lašu išvargintiesiems šurmulio ir širdies kančių“ [esė „Knygų dėka“ (Dank an die Bücher, 1929)]. Marceliui Proustui skaitymas „gali virsti savotišku gydymo būdu ir besikartojančiomis paskatomis nuolatos sugrąžinti aptingusią dvasią į dvasinį gyvenimą“*. Karelas Čapekas [apybraižoje „Ką kada skaityti“ (Kdy se co  čte, 1927)] „nuosaikaus nuobodulio atveju“ pataria imtis „egzotinio, istorinio arba utopinio romano“, o chroniškai sergant skaityti „ką nors geranoriško ir teigiamo“. Amerikiečių rašytojo Christopherio Morley romane „Užburtas knygynas“ (The Haunted Bookshop, 1919) knygų antikvariato savininkas tampa biblioterapeutu, idant „išrašinėtų knygas pacientams“.

Knygų skaitymas garsiai ligoniams tampa populiariu vaizduojamojo meno siužetu. Rusų tapyboje pradėtas Ivano Gorochovo paveikslu „Prie sveikstančiosios lovos“ (1886), jis atkartojamas tarybinių dailininkų Ivano Tichio, Aleksandro Kirčianovo, Sergejaus Skubko, Aleksandro Burako drobėse.

 

Metaforos perkėlimas į gyvenimą

 

Nuo XVIII a. gydymą skaitymu praktikuoja kai kurie medikai. XIX a. pr. gydymo knygomis idėja Jungtinėse Valstijose plinta Amerikos psichiatrijos tėvo Benjamino Rusho pastangomis. O 1916 m. amerikiečių tyrinėtojas, pastorius Samuelis McChordas Crothersas žurnalo straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Knygų ligoninė“ (A Literary Clinic) pirmą kartą pavartojo žodį „biblioterapija“. 1941 m. terminas oficialiai fiksuojamas iliustruotajame Dorlando medicinos žodyne, kur apibrėžiamas šitaip: „nervų ligų gydymas knygų skaitymu“.

XX a. 7–8 deš. sandūroje formuojasi pasakų terapijos metodas. Čia išsiskiria keli moksliniai požiūriai. Tarkim, biheviorizmas šį metodą pasitelkia elgesio formoms koreguoti, o pačias pasakas traktuoja kaip optimalių ir neoptimalių elgsenų sąvadą. Transpersonalinė psichoterapija pasaką laiko asmenybės transformacijos aprašu, augimo istorija (pavyzdžiui, silpnas žmogus tampa stiprus).

Prie pasakų terapijos šliejasi ir istorijų pasakojimo psichoterapija (therapeutic storytelling). Šios krypties klasiku laikomas vokiečių psichiatras Nossratas Peseschkianas, plačiai žinomas savo veikalu „Pirklys ir papūga: rytietiškos alegorijos kaip pozityviosios psichoterapijos gydymo metodas“ (Der Kaufmann und der Papagei: Orientalische Geschichten in der Positiven Psychotherapie, 1979).

Gydymo knygomis Rusijoje pradžia laikytinas 1836 m. išleistas Justino Diatkovskio vadovėlis „Bendroji terapija“. Esminė šio gydytojo terapeuto idėja – „konkrečiam sindromui gydyti tinka tam tikras grožinės literatūros tekstas“. Diatkovskio mokslinius darbus tęsė žymūs mokslininkai, atskirų teorinių pakraipų kūrėjai Vladimiras Bechterevas (libropsichoterapija), Ilja Velvovskis (libropsichopedija), Nikolajus Rubakinas (bibliopsichologija).

Tarybinės biblioterapijos gimimo vieta laikytina Charkovo psichoneurologijos ligoninė. Čia 1927 m. filosofas, gydytojas ir pedagogas Velvovskis skaitymą pasitelkė kaip gydymo ir sveikatinimo priemonę. Vėliau biblioterapija ilgam pamirštama, tad pirmasis TSRS biblioterapijos reabilitacijos kabinetas neurozės kamuojamiems ligoniams atidaromas tik po keturių dešimčių metų Charkovo srities Beriozovo mineralinių vandenų sanatorijoje.

 

Kaip tai veikia?

 

Pačia bendriausia ir elementariausia prasme gydomasis knygų poveikis grindžiamas vaidmenų apsikeitimu. Skaitytojas personaže atpažįsta save, projektuoja savo gyvenimo situaciją į aprašomą knygoje arba įsigyvena į personažą, skaitydamas susitapatina su juo. Kitas etapas – atsiribojimas: skaitytojas nusišalina nuo savo problemų, vietoj savęs „pakiša“ personažą.

Čia galimos įvairios strategijos:

identifikacija: skaitytojas pasakojime aptinka savo paties likimui būdingų kolizijų;

susitapatinimas: skaitytojas tiesiogiai tapatinasi su personažu;

relaksacija: skaitytojas, gaudamas emocinio pasitenkinimo, paprasčiausiai atsipalaiduoja ir nusiramina;

antipatija: skaitytojas mobilizuoja savo jėgas per atmetimą, protesto reakciją.

Šiuo metu yra susiformavusios dvi pagrindinės biblioterapijos kryptys: klinikinė (evoliucinė) ir lavinimo (humanistinio mokymo). Pirmoji užsiima specializuota gydymo praktika patologinei paciento būklei palengvinti. Antroji orientuota į skaitytojo savižinos patirtį, jo asmenybės išsiskleidimą ir tobulinimą. Abi biblioterapijos kryptys savų tikslų siekia įvairiomis metodinėmis priemonėmis: literatūriniais užsiėmimais, gydomojo skaitymo seansais, skirtais įvairiausių ligų – nuo depresijos iki demencijos – kamuojamiems pacientams, specializuotais skaitymo kursais neįgaliesiems, kaliniams, į savižudybę linkusiems pacientams.

 

Jane Austen ir tomografas

 

Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio nuolat skelbiami knygos gydomųjų galių tyrimų rezultatai. Štai anglų filosofas Brianas Magee savo veikale „Filosofo išpažinimai“ (Confessions of a Philosopher, 1999) savigydą sieja su sistemingu filosofinių tekstų skaitymu. Filosofijos gydomojo poveikio galia atskleidžiama Irvino D. Yalomo knygoje „Gydymas Šopenhaueriu“.

Biblioterapiniuose eksperimentuose dalyvauja ištisi mokslininkų kolektyvai. Oksfordo mokslininkų grupelė tyrė skaitymo poveikį žmogaus smegenims: bandymo dalyviai magnetinio rezonanso tomografijos kameroje skaitė vieną iš Jane Austen romano „Mansfildo parkas“ skyrių. Tyrimais buvo nustatytas „pasinėrimo į knygą“ efektas: kai skaitytojas įsivaizduodavo save personažo vietoje, suaktyvėdavo tos smegenų sritys, kurios kitu metu būna neveiklios.

Liverpulio universiteto tyrėjai nustatė dar vieną stebėtiną faktą: skaitymas lengvina chroniško skausmo kančias. Knygų efektas lyginamas su nūnai populiarios kognityvinės psichoterapijos poveikiu. Jau turima mokslinių duomenų, kad reguliarus skaitymas gerina smegenų darbą, užkerta kelią Alzheimerio ligai, padeda kovoti su nemiga ir per 6 minutes dviem trečdaliais sumažina streso lygį.  

2013 m. Didžiosios Britanijos nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba pradėjo įgyvendinti biblioterapijos programą „Knyga pagal receptą“. Medikai dabar nebe šiaip rekomenduoja, o oficialiai „išrašo“ knygų gydymo tikslais. Visų pirma asmeniniam tobulėjimui skirtų leidinių, taip pat – psichoterapinės prozos: romano ir gydymo instrukcijas suliejančio hibridinio žanro tekstų.

Ryškus mokslinių darbų populiarinimo pavyzdys – anglių Ellos Berthoud ir Susan Elderkin praktinis vadovas „Knyga kaip vaistas: greitoji literatūrinė pagalba nuo A iki Z“ (The Novel Cure: An A-Z Of Literary Remedies, 2013). Iš pradžių knygomis gydžiusios viena kitą, o paskui – artimuosius ir draugus, Kembridžo absolventės šioje knygoje aprašė savo pačių rengtų biblioterapinių kursų „Gyvenimo mokykla“ darbo patirtį. Vėliau jiedvi išleido vaikams skirtą žinyną „Gydančios istorijos: kad vaikai būtų laimingi, sveiki ir sumanūs“ (The Story Cure: An A-Z of Books to Keep Kids Happy, Healthy and Wise, 2017). Biblioterapiniai vadovai priskirtini savigalbos literatūrai (self-help books) – taip apibendrintai vadinamos knygos, skirtos gyvenimo kokybei gerinti.

Į apyvartą įėjo tokie žodžiai kaip „literapija“, „biblioreceptas“, „bibliokonsultacija“. Britanijoje netgi radosi tokia paslauga kaip asmeninių skaitymo sąrašų sudarymas, atsieinantis viso labo 80 svarų sterlingų. Veikia ir specializuotų organizacijų, pavyzdžiui, Biblioterapijos ir taikomosios literatūros asociacija Anglijoje, Sveikatos apsaugos ir reabilitacijos bibliotekos padalinys Amerikoje, Lenkų biblioterapinė draugija.

 

Vaistai nuo visko

 

[Rusijoje] dar 1996 m. išėjo Olgos Danilenko knyga „Dvasinė sveikata ir poezija“, kurioje, be solidžios mokslinės monografijos, buvo paskelbta ir „Poetinių kūrinių, pasižyminčių psichoprofilaktiniu potencialu, antologija“. Sankt Peterburge nuo 1998 m. veikia Rusijos kompleksinės pasakų terapijos institutas.

Šios amžiaus pradžioje žinoma mokslininkė ir pedagogė Julija Drešer parašė pirmąjį biblioterapijos vadovėlį, o vėliau išleido publikacijų biblioterapijos tema bibliografinį žinyną, apimantį 1843–2011 m. laikotarpį, – iš viso jame nurodyti net 1 843 šaltiniai! Be to, Drešer parengė biblioterapijos bakalauro studijų ir doktorantūros, taip pat klinikinės ir evoliucinės biblioterapijos magistrantūros programas.

[...]

Puškino Saljeris Bomaršė patarimu rūškaną nuotaiką siūlė taisyti „Figaro vedybomis“. Andrejus Bolkonskis mirdamas prašė padėti jam ant pilvo Evangeliją. Nūdien knygos kaip vaisto panauda – rimtai ar juokais – vis dėlto įtikinamesnė ir patikimesnė atrodo pačioje literatūroje negu realybėje.

 

https://gorky.media

Vertė Andrius Patiomkinas 

 ________________

* Marcel Proust, „Apie skaitymą“, vertė G. Baužytė-Čepinskienė, Metai, 1999, Nr. 8–9.










 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.