Į pradžią



 

 
 
 
 
Bastijanas Baltazaras Buksas, kuris gyvena Vilniuje: apie skaitymą ir psichologinį atsparumą

2014-12-30

 
 

Iliustracijoje: Michaelio Endės knygos „Begalinė istorija“ vokiško leidimo viršelis. Atidus stebėtojas, gerai į jį įsižiūrėjęs, išvysta dvi gyvates „įsikandusias viena kitos uodegą ir šitaip sudarančias ovalą“ („Begalinė istorija“, 1995, p. 11). Tai – Aurynas, didelės galios simbolis, vedantis herojus per Fantazijos šalį M. Endės pasakojime. Aurynas kiek skiriasi nuo kitų vaikų literatūroje sutinkamų apsaugą teikiančių magiškų objektų. Jis tarnauja savo nešiotojui tarsi „paslaptingas kompasas“, pasukantis valią ir sprendimus reikiama kryptim, tačiau „visus sunkumus ir vargus, visas baimes ir vienatvę“ (p. 109) jo nešiotojas turi įveikti savo jėgomis.
 

Vietoje įžangos

Sieninis laikrodis rodė 11. Vakaro. Kolegės žinojo, kad bibliotekininkė Simona lieka darbe naktimis. Atėjusios ryte, pravėrusios langą jos kabinete, o paskui ir skaitykloje, jos kartais rasdavo praverstų knygų, padėklą su atvėsusia arbata ir keletu prakąstų sausainių. Dabar be šių ant stalo puikavosi stiklinė sulčių ir plytelė šokolado. Vaikai vienas po kito išsiskirstė, Simona mostelėjo ranka atsisveikindama ir… pamiršusi užrakinti bibliotekos duris, atitoko tik po ilgo užsimiršimo su knyga.

Išsyk suprato, kad yra ne viena. Skaityklos gilumoje, prie geltona šviesa aplieto stalo sėdėjo vaikas. Tiksliau sakant, įgudusi bibliotekininkės akis sumojo, kad po mėlyna veik statmenai stirksančia knyga turėtų būti vaikas. Gana mažas. Knygos viršelyje didelėmis baltomis raidėmis buvo įspaustas pavadinimas: MIEGYS. Kaip rašė M. Endė „Begalinėje istorijoje“, tas „kas niekada ištisas popietes degančiomis ausimis ir suveltais plaukais nesėdėjo prie knygos pamiršęs viską pasaulyje, nepastebėdamas, kad jis yra alkanas ar kad jam šalta ‹…› Kas nieko apie tai nežino iš savo patyrimo, tas turbūt negalės suprasti to, ką padarė” (p. 11) Simona. Ji nepuolė šaukti ar rypauti (nors ją, visai kaip Endės knygoje, „čia pylė karštis, čia šaltis krėtė“). Ji lėtai priėjo artyn, ir, stuktelėjusi stalą stikline sulčių, šyptelėjo:

– Sveikas, – pasakė dirstelėjusi laikrodžio link – kaip man pasisekė, kad užėjai čia vidurnaktį. Jei tik nori, dar pabūk arba lik.

Iš po knygos kyštelėjo rausva vaiko nosis – tat buvo berniukas:

– Kaip… suprasti „lik“? – užsikosėjo. – O Jūs čia... ilgam?

Naktis tekėjo kaip upė. Šiame jos krante tebebuvo raktai nuo bibliotekos ir tiedu – su knyga ir sultimis, užsiėmę savo nesuprantamais reikalais... Upė, kurią Simona žinojo be vargo perbrisianti, kaip ir kasnakt, tik šįsyk turėjo sustoti pasidomėti šiuo keistu vaiku, užsispyrusiu likti prie brastos. Pakrantės melduose sušlamėjo užverčiama knyga. Pokalbis tęsės.

 

Skaitančio vaiko simbolis

Vargu ar tik man, veikiausiai – daugybei žmonių visame pasaulyje Bastijanas Baltazaras Buksas yra skaitančio vaiko simbolis. Vaiko, kuriam rašytojai užkabina ant kaklo Auryną, ženklą knygose įgyto išmanymo, padedančio nepaklysti Fantazijos ir tikrame pasaulyje. Nešiojantis Auryną vaikas, tikras, ne išgalvotas, gyvena kiekviename mieste – Vilniuje, Stokholme ir Utenoje – „paprastoje gatvėje, paprastame name“. Narsuolis, kasdien iškeliaujantis į nepažįstamus pasakojimus, kur jo klasės draugai, veikiausiai, nėra nė kojos įkėlę, palikdamas tėvus ir mokytojus kantriai laukti, koks jis iš ten pareis. Ne visada šis vaikas yra tylenis, užsiėmęs vien knygomis, kartais jis – tikras mušeika. Taip! Nereikia idealizuoti. Skaitantys vaikai gali būti visokie. M. Endė rašė, kad esama daugybės užburtų knygų, „Begalinė istorija“ – tik viena iš jų, o mokytojams, bibliotekininkams, vaikų psichologams tenka sutikti labai skirtingų „Bastijanų“.

 

Tikėjimas skaitančiais vaikais

Tiems, kas niekada neskaitė „Begalinės istorijos“ arba skaitė taip seniai, kad sunkiai susigaudo apie ką čia kalbame, skubu paaiškinti. M. Endė savo pasakojime rašo apie didelių sunkumų slegiamą vaiką: ligoninės tranšėjose praradusį mamą, parlydėjusį į namus leisgyvį tėtį, skriaudžiamą bendraamžių, pajuokiamą mokytojų. Kas jau kas, bet M. Endė – puikiai žinojo, koks nelaimingas vaikas gali būti mokykloje. Iš kur? Turbūt niekas nepapasakos geriau už Gintarę Adomaitytę – skaitykite jos pasakojimą knygoje „Už sidabro kalnų“ („Edukologija“, 2012).

Nuo tų pačių sidabro kalnų, sulig kiekvienu nauju skyriumi, per žolių jūrą ir murmančias liūdesio pelkes į kiekvieno mažojo skaitytojo širdį atsirita M. Endės siunčiama žinia: vaikas, net ir paprastas storas berniukas, yra svarbus. Ne tik Atrėjas ir Bastijanas, bet ir tu, skaitytojau, TU esi svarbus. „Begalinėje istorijoje“ man svarbiausias – tikėjimas vaiku, kurio tikrasis gyvenimas pernelyg vienišas, sunkus ir liūdnas, todėl jis iškeliauja į Fantaziją, ir iš jos ieško kelio atgal į savo tikrąjį pasaulį. Į Fantaziją tenka eiti tam, rašo M. Endė, kad pasveiktų abu pasauliai.

Tai – gražu. Net iki ašarų, bet ar šitaip būna? Ar tikrai užtenka knygos, kad ir meistriškai parašytos, jog vaiko pasaulis pasveiktų? Kad užsimiršę, savo rūpesčiuose ar sielvarte paskendę suaugusieji pagaliau vaiką prisimintų, pastebėtų? Ar knyga gali padėti vaikui nepalūžti bent tol, kol jis sulauks suaugusiųjų pagalbos? Tai, ką kalbėdami apie literatūrą metaforiškai vadiname apsaugą teikiančiu Aurynu, vaikų psichologijoje vadiname atsparumu ir atidžiai, kritiškai keliame klausimą, ar skaitymas turi bent kokią galią, padedančią sunkiomis aplinkybėmis gyvenančiam vaikui stipriai nesusirgti, nepalūžti. Ir, jei turi, jei skaitymą galime laikyti vienu iš apsauginių psichikos sveikatos veiksnių, koks gi yra jo veikimo mechanizmas? Patyrinėkime drauge.

 

Ką psichologijos moksle reiškia žodis „atsparumas“?

Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad žodis „psichologinis atsparumas“ reiškia savotišką „dvasinį nepažeidžiamumą“ – magišką, nesuprantamą, paslaptingą savybę. Tačiau yra kiek kitaip. Psichologai tvirtina, kad nėra „nepažeidžiamų“ vaikų. Atsparumas nėra savybė ar bruožas. Psichologai atsparumu laiko procesą, vyksmą: t.y. įvairių pavojų (rizikos veiksnių) ir stiprybių-resursų (apsauginių veiksnių) susidūrimą, sąveiką, kurios rezultatas – sėkmingai raidos keliu judantis vaikas. Iš karto verskime tai, kas pasakyta, į žmonių kalbą, tyrinėkime pavyzdį. Įsivaizduokite žmogų, kuris turėjo nepaprastai sunkią vaikystę: gyveno skurde, neteko mamos, pilnaverčio bendravimo su tėčiu, mokykloje patyrė aršių patyčių (tai – rizikos veiksniai, kurių kiekvienas sukelia savitų patyrimų ir įvykių vaiko gyvenime), bet įgijo keletą juo nuoširdžiai besirūpinusių suaugusiųjų: rūpestingą, jį gynusį klasės vadovą, draugišką bibliotekininkę, rado būdą susirasti ir išsaugoti keletą bendraamžių draugų (apsauginiai veiksniai ir resursai) ir... šis vaikas augo, jam pavyko baigti mokyklą, atrasti mėgstamą profesiją, užmegzti artimus santykius,  neįgyjant didelių psichikos sveikatos problemų, kurias jis galėjo įgyti dėl minėtų grėsmių, kurios yra sutrikdžiusios daugybės kitų žmonių, augusių panašiomis aplinkybėmis, gebėjimą draugauti, dirbti, mylėti. Mokslininkas pasakytų: „įvyko pozityvi šio vaiko raida, nepalankiomis aplinkybėmis. Žinome, kad kiti žmonės, patyrę panašių negandų, stipriai sutrinka (meta mokyklą, ima daryti nusikaltimus, vartoti alkoholį, suserga depresija ar kita psichikos liga), o šiam žmogui šito neįvyko – jis atsispyrė sunkumams. Kažin, kas jam labiausiai padėjo, kaip jam tai pavyko?“. Suprantama, šis pavyzdys – labai supaprastintas. Apsauginių ir rizikos veiksnių (vidinių ir išorinių) esama pačių įvairiausių (moksliniuose straipsniuose galite rasti ilgus jų sąrašus), kiekvienu atveju jų veikia daugybė, ir niekada negalima kliautis tik vienu iš jų. Todėl svarstydami apie skaitymą, turėtume apie jį galvoti tik kaip apie vieną iš daugelio dalykų, kuris gali padėti sunkiomis aplinkybėmis gyvenančiam vaikui atsispirti jį puolantiems sunkumams.

 

Skaitymas kaip vienas iš apsauginių veiksnių ir jo veikimo mechanizmas

Moksliškai pagrįsti specifinio apsauginio veiksnio egzistavimą ir apibūdinti jo veikimo mechanizmą yra metodologiškai sudėtinga. Pirmiausia, svarbu pažymėti, kad apsauginis veiksnys ir jo veikimo mechanizmas – tai du skirtingi dalykai. Skaitymas – pats savaime, nepadeda vaikui atsispirti sunkumams. Tačiau jis gali suteikti vaikui atradimų, įžvalgų, patirčių, paskatinti užmegzti santykius su tam tikrais žmonėmis, kurie tarnauja šiam tikslui. Iš tyrinėtojų perspektyvos, situacija yra sudėtinga dar ir todėl, kad skaitymas yra susijęs su kitais galimais apsauginiais psichikos sveikatos veiksniais (pavyzdžiui, vaiko intelektiniais gebėjimais, tėvų išsilavinimu ir kt.), o taip pat – dėl skaitymo tradicijų įvairovės: knygų pasirinkimo, aplinkybių, kuriomis tos knygos yra gaunamos, atrandamos, galimybių ten perteiktas idėjas su kitais žmonėmis aptarti, pritaikyti ar atmesti, skaitymo skatinimo ar ribojimo specifinėje šeimoje, bendruomenėje ir kt. Skaitymo konteksto sritis yra tokia pat didelė ir įvairi kaip M. Endės aprašyta Fantazijos šalis. Skaitymo poveikis, patyrimai, atsiskleidžiantys skaitant, tikrai kinta priklausomai nuo konteksto. Mano jau minėta G. Adomaitytė sykį yra prasitarusi, – bijanti, nedrįstanti palikti gerų knygų ten, kur jų niekas neskaito. Pati knyga, be žmogaus, kuris padeda ją atrasti, vaiko, kuris sugebės ją perskaityti, suaugusiojo, kuris ras laiko su vaiku ją aptarti – ne visada gali kuo nors padėti. Gelbsti ir gydo – tam tikrų ypatumų turintis skaitymo procesas, į kurį įeina suminėti dalykai. Autoriai, kurie tyrinėja, samprotauja apie tai, koks gi jis – gydantis skaitymo procesas – kokie jo veikimo dėsningumai, vienais ar kitais būdais atkeliauja prie gana panašių išvadų. Pamėginkime jas glaustai apžvelgti, o „Begalinė istorija“ tebūna šio apibendrinimo leitmotyvas, iliustruojantis paskirus teiginius.

  1. Gerai parašytose knygose slypi idėjos, padedančios vaikams įveikti sunkumus. Yra daugybė atsakymų apie tai, kokias svarbias, gyvastį puoselėjančias mintis vaikai atranda skaitydami. Skaitymas gali būti tiltu, kuriuo vaikas iš rašytojų sukurto pasaulio persigabena savo paties gyvenimui aktualias idėjas. Štai keletas, kurias saugo M. Endės „Begalinė istorija“:
  • Patekus į bėdą ir siekiant išsigelbėti, galima padėti pačiam sau, ne vien laukti pagalbos iš kito („Tu vis tiek išgelbėjai man gyvybę... nes ir aš pats sau padėjau“ (p. 66), – sako paslaptį nugirdęs ir klasta iš Ygramulės voratinklio ištrūkęs laimės drakonas.
  • Pražūtinga nuskriausti draugą (Bastijanas kreipiasi vardu į magišką kardą: „Sikanda! – pasakė  tyliai aplink kaukiant audrai, – aš amžiams su tavim atsisveikinu. Tegu niekas nenusideda, išsitraukdamas tave prieš draugą. Ir tegu niekas tavęs neranda, kol nebus pamiršta, kas per tave ir mane atsitiko“, p. 302).
  • Net ir narsiausiems prireikia atkaklumo, įveikiant sunkumus, net ir jiems gali būti baisu („‹…› jis bijojo nesuprantamos, visa viršijančios galybės, ir ta baimė vis labiau sunkino jo žingsnius ‹…› Bet vis tiek ėjo toliau“, p. 83).

Šį sąrašą galėtume tęsti. „Begalinės istorijos“ herojai gelbėja į bėdą pakliuvusiuosius (ne visada sėkmingai), kreipiasi pagalbos ir patarimo į išmintingesnius (ne visada tas patarimas malonus ar aiškus), kai nežino kaip pasielgti (psichologai šį elgesio modelį vadina „pagalbos siekiu“ ir laiko jį nepaprastai svarbiu vaiko adaptacijai), sužino, kad pasaulyje yra tūkstančiai būdų džiaugtis ir mylėti. Rusų rašytoja Marina Stepnova yra rašiusi, kad gyvūnus globojančių vaikų širdys auga greičiau, nei jie patys. Galimas daiktas šis įstabus sakinys tinka ir skaitantiems vaikams. Suaugęs skaitytojas M. Endės knygoje ras ne tik šias, paprastas, vaikams perkandamas, bet ir daug gilesnes, filosofines idėjas, tačiau tai – jau kita tema, ir ją čia ne vieta nagrinėti.

2. Kalbėdamiesi apie tai, kas perskaityta, vaikai perdirba, įprasmina, pritaiko knygose atrastas idėjas, elgesio modelius. Vaikui svarbu su kuo nors pasikalbėti apie tai, kas perskaityta. Psichologai sako: kalbėdamiesi mes aprėpiame vidines miglas ir debesis, suteikiame jiems formą. Vaikui neužtenka nueiti į pamoką, jam praverčia, jei jis gali trumpai užsiminti besidominčiai mamai (tėčiui), ko jis šiandien išmoko mokykloje (kurioje pasaulio vietoje yra šalis nepaprastu pavadinimu – Burkina Fasas). Tėvų domėjimasis mokymusi stiprina vaiko motyvaciją. Tuo tarpu, jei vaikas skaitė „Begalinę istoriją“, kartu su herojumi perkopė sidabro kalnus, perbrido žolių jūrą ir jau pasiekė liūdesio pelkes... jam labai pravers suaugęs, kuris taip pat buvo tenai ir labai gerai žino KOKS padaras gyvena tose liūdesio pelkėse ir KĄ tas padaras šneka („‹…› gyvenimas tuščias ir beprasmis. ‹…› Viskas beprasmiška. Nieko nėra tikro, nieko svarbaus“, – sako Senoji Morla, paralyžiuodama visas Atrėjo mintis, p. 53). Jei vaikas lydėjo žaliaodį berniuką, žengiantį pro sfinksų vartus, koks nepaprastai vertingas yra suaugęs, kuris supranta, kad tikrame vaikų gyvenime yra daugybė nemažiau grėsmingų sfinksų vartų, pro kuriuos tave praleidžia arba ne. Tokių knygų kaip „Begalinė istorija“ potencialas vaikui gali būti labai didelis, jei tik jis turi bent vieną žmogų – tėtį, mamą, bibliotekininką, mokytoją – su kuriuo gali apie tai pasikalbėti. Vaikas, paliktas visiškai vienas su daugybe knygų – tai labai liūdnas vaizdas. Būtent todėl į straipsnio įžangą įdėjau kruopelytę kuoktelėjusią (net nemanykite įsižeisti, tai komplimentas!) draugišką bibliotekininkę. Žmogų, kuris gyvena knygomis, kuris žino, kad knygos kartais gydo, kuris pats, tikriausiai, ir sunegaluoja, ir pasveiksta nuo knygų. „Begalinėje istorijoje“, kurioje aprašytas labai vienišas, suaugusiųjų apleistas ir bendraamžių užsipultas vaikas, įvyksta stebuklas – Fantazija išgydo ir vaiką, ir jo pasaulį, padeda susigrąžinti tėtį. Toks jausmas, kad tai berniukas labiau padeda tėčiui (parneša jam gyvybės vandens), o ne atvirkščiai. Vaikų psichologai šioje vietoje kiek suirzta: knyga ne pagal juos. Ir gerai! Knyga ir neturi būti pagal juos, užtenka, kad jie santūriai pastebėtų: palikus vaiką visiškai vieną, kad ir su pačia geriausia knyga, stebuklai įvyksta retai. Dažniausiai – neįvyksta. Vaikui reikia žmogaus! Kad ir kaip giliai nuklydęs į Fantaziją, kiekvienas vaikas ieško kelio į tikrą pasaulį, pas tikrus žmones. (Bastijanui „rūpėjo rasti kelią į žmonių pasaulį, – bet jis nežinojo, kur ir kaip jo ieškoti. Ar buvo kur nors vartai, brasta, siena, kurią perėjęs, atsidurtų tenai?“, p. 303). Jei esate mokytojas, bibliotekininkas, bet kuris su vaikais dirbantis profesionalas, ir pažįstate „Bastijaną“, kuris tupi paskendęs Fantazijoje, nes nebežino kur daugiau žemėje dėtis, kuris visai nebepareina atgal, nebeturi draugų ir nebeišgali atbristi į pamokas, padėkite jam gauti realią pagalbą. Ne vien Fantazijos šalies gyventojų, bet – tikrų žmonių: savo darbuose paskendusių ir laiko neturinčių tėvų, pedagogų, o galbūt – psichologų (nereikia, negalima jų bijoti). Šioje straipsnio vietoje prisimenu šiltą pokalbį Vaikų literatūros centre: kartu su direktore Aldona Augustaitiene pusbalsiu svarstėme – jaukiuose skaityklų kampeliuose verta pabarstyti bukletų, kuriuose aprašomi vaikų sunkumai, minimi pagalbos telefonai.

3. Knygose vaikai sutinka veikėjus, kurie primena juos pačius: identifikacijos fenomenas. „‹…› Bastijanas džiaugėsi, kad turi bent tiek bendra su Atrėju, nes šiaip, deja, negalėjo su juo lygintis nei drąsa, nei ryžtu . Tačiau ir jis, Bastijanas, buvo Didžiojoje paieškoje ir nežinojo, nei kur ji nuves, nei kuo baigsis“ (p. 40). Taip identifikacijos procesą aprašo M. Endė: knygą skaitantis berniukas savo gyvenimo sunkumus (kurie jam atrodo nebeišsprendžiami) atpažįsta knygos herojų ištikusioje situacijoje. Identifikacijos terminu (kuris turi ir kitų paaiškinimų) šiame kontekste apibūdinamas subjektyviai išgyvenamas ryšys tarp skaitytojo ir knygos personažo. Tikrai ne visais atvejais identifikacija įvyksta, be to – ji niekuomet nebūna „visiška“. Skaitytojas jaučia, kad tam tikri herojaus bruožai yra panašūs į jo paties, arba jis labai trokšta tokius pat bruožus įgyti: Bastijanas „jautėsi labai vienišas, tačiau kartu lyg ir didžiavosi, didžiavosi tuo, kad išliko tvirtas ir nepasidavė pagundai. Tad turbūt buvo bent kiek panašus į Atrėją!“ (p. 58). Kokia iš to nauda, kas tame gydančio, padedančio? Yra pastebėta, kad, jei skaitytojo ir personažo išgyvenamos problemos bei patiriami jausmai yra panašūs, skaitytojas yra linkęs tyrinėti, kaip elgdamasis herojus išsprendžia savo sunkumus, kaip jam pavyksta pasijausti geriau. Taip pat pasitaiko, kad skaitantys vaikai atranda neveiksmingus savo pačių elgesio būdus, taikomus gyvenime ir pasiryžta juos pakeisti. Šis procesas labai subtilus ir, rizikuodamas tapti įkyriu, iš naujo primenu, kad jis turi daugiau šansų atnešti pozityvių rezultatų, kai vaikas turi su kuo šiuos dalykus aptarti. Svarbu ir tai, kad, aptikęs, jog asmeninės problemos yra panašios į knygoje aprašytas, vaikas gali ryžtis apie jas papasakoti suaugusiajam, kuriuo pasitiki. Kiekvienas, prisimenantis, kaip stipriai vaikystėje gali slėgti širdį, supranta, kaip svarbu yra vaikui būti išklausytam.

4. Knygos teikia malonumą, atokvėpį, nuostabą, džiaugsmą, susižavėjimą. „Visi, kas pas mus buvo, patyrė tai, ką tik čia galėjo patirti ir kas juos pakeitė grįžtant į savo pasaulį. ‹…› Ten, kur pirma jiems buvo kasdienybė, staiga pastebi stebuklus ir paslaptis“ (p. 140), – pasakoja rašytojas Vaikų Karalienės lūpomis. Ir ne tik M. Endė, daugelis autorių pritaria, kad knygos atneša atokvėpį, su jomis trumpam užmirštamos dienos nuoskaudos. Knyga – lyg „paguodos daina“, leidžianti vaikui pajusti, kad valandėlė, o gal ištisas vakaras su knyga, nepaisant visų sunkumų namuose ir mokykloje, gali būti spalvingas, gražus, kupinas savito džiaugsmo, o gal net – išdidaus smagumo, kad tau pažįstama tai, ko kiti nėra akyse regėję. Štai tomis intymios vienumos valandėlėmis – sutinku – skaitantiems vaikams jau iš tiesų nebereikia, kad šalia makaluotųsi koks nors suaugęs. Tokia vienuma – skaitymo proceso dalis, jai reikia ramybės ir laiko. („Bokšto laikrodis išmušė dešimt. Bastijanas nusistebėjo, kad taip greit praėjo laikas. Per pamokas kiekviena valanda jam atrodydavo kaip amžinybė“, p. 34).

 

Pabaiga

Kartais svarstau, ar ne per didelis esu optimistas, manydamas, kad žinau paslaptį, kuri leidžia jaustis ramiau dėl skaitančių vaikų. Man regis, kad skaitantis vaikas beveik visada pažįsta bent vieną išmintingą ir rūpestingą suaugusįjį, kuris jo neapleis, kuriam bus ne vis vien, kaip vaikas gyvena ir kuris nesudvejos matydamas, kad šiam vaikui reikia pagalbos. Priešingu atveju, kalbėti apie atsparumą skaitant – nebūtų didelės prasmės. Atsparumo procesas nevyksta, jeigu vaikas neturi resursų, paramos šaltinių. O ryšys su besirūpinančiu suaugusiuoju – yra vienas iš pačių svarbiausių resursų. Būtent jis, „prisišliedamas“ prie skaitymo, ir suteikia vaikų knygų pasirinkimo, skaitymo, jų apmąstymo ir aptarimo procesui galią. Iš kur man žinoti, kad daug skaitantys vaikai pažįsta rūpestingus suaugusiuosius? Jie pažįsta juos dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jie tapo ir išlieka aistringais skaitytojais! Kažkas juk padėjo ir padeda jiems atrasti pačias geriausias knygas. Mama, tėtis, senelis, vyresnė sesė, bibliotekininkas, mokytojas, gal kaimynas? Todėl jie ir skaito toliau! Jie pažįsta suaugusiuosius, kurie kartas nuo karto (o gal ir kiekvieną dieną) tupi prie vaikiškomis knygomis nukloto stalo, pataria ką skaityti, ir patys gali atsakyti į radijo laidos „Ryto allegro“ viktorinos vertą klausimą: „Kodėl Atrėjui nepavyko pasiekti Fantazijos šalies pakraščio?“.

Šiomis mintimis, ne moksliškai pagrįstomis, greičiau – intuityviomis, straipsnį baigiu. Tebus man atleista, jei klaidingai supratau „Begalinę istoriją“, ar pakartojau tai, kas visiems ir taip buvo žinoma. Kaip rašo M. Endė: yra „... papasakota tai, kas buvo, ir kiekvienas tegu viską išsiaiškina taip, kaip pats išmano“ (p. 310). Pasikeitimų namas, aprašytas XXIV „Begalinės istorijos“ skyriuje, psichologams truputį primena psichologinės pagalbos kabinetą (iš vidaus jis didesnis, nei iš išorės, jame būnama tiek, kiek reikia, jame niekas neprapuola, o tik... pasikeičia). Toliau būtų prasminga rašyti apie tai, ką vaikų knygų skaitymas suteikia suaugusiesiems, nagrinėti, ar vaikų literatūros kursas praverstų pagalbos profesijų studentams, ne tik filologams, pedagogams, ir, jei taip, – kokie yra argumentai? Tačiau tai... jau kita istorija ir ji bus papasakota kitą kartą.

 

Literatūra

  1. Adomaitytė, Gintarė. Už sidabro kalnų. – Vilnius: Edukologija, 2012. – 154 p. – ISBN 978-9955-20-787-0.
  2. Endė, Michaelis. Begalinė istorija. – Vilnius: Lietus, 1995. – 348 p. – ISBN 9986-431-11-5.
  3. Bieliauskaitė, Rasa; Giedraitytė, Marija. Psichologinis atsparumas vaikystėje: sampratos problematika. Psichologija, 2006, Nr. 34. Prieiga per internetą: http://www.vu.lt/leidyba//dokumentai/zurnalai/PSICHOLOGIJA/Psichologija%202006%2034/marija_giedraityte__rasa_bieliauskaite_7-19.pdf.
  4. Pehrsson, D. Fictive Bibliotherapy and Therapeutic Storytelling with Children Who Hurt. Journal Of Creativity In Mental Health, 2005, 1 (3–4), p. 273–286.
  5. Rozalski, M., Stewart, A., Miller, J. Bibliotherapy: Helping Children Cope with Life's Challenges. Kappa Delta Pi Record, 2010, 47 (1), p. 33–37.
  6. Davis, K., Wilson, T. Bibliotherapy and Children's Award-Winning Books. ERIC, EBSCO host, 1992.
  7. Parker, K. L. Reading for character: principles of bibliotherapy applied to children‘s literature. College Reading Association Yearbook, 2005, (27), p. 182–190.
  8. Stepnova, Marina. Lazario moterys. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 392 p. ISBN 978-9986-16-964-2.

 
 Vytis Valantinas
,
 klinikinis psichologas

 

 

 

 

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.