Į pradžią



 

 
 
 
 
Ieva Rudžianskaitė. Veidrodinių atspindžių poezija
2019-03-26



„Įtrūkusios mėnesienos“. Jau pats pavadinimas prikausto dėmesį. Apie kokius įtrūkius ir kokiose mėnesienose bus kalbama naujausiame Kornelijaus Platelio rinkinyje? Šį klausimą savitai užduoda ir pats poetas, iš pradžių cituodamas koaną: „Jei debesis nekabo virš kalno, mėnesiena peršviečia ežero gelmes.“


Įtrūkusios mėnesienos gelmių neperšviečia. Net jei debesies nėra. Įtrūkis laužia šviesą atverdamas erdvę įvairioms regimybėms. Ar tai poezijos objektas? Turbūt.“ Taigi K. Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“ kviečia susitelkti į netolygius paviršius, į tuose netolygumuose išnyrančias regimybes, kurios pasirodo daugiabriaunės, įvairialypės.

Šią knygą galima pavadinti ir „teatru“, arba žaidimu kaukėmis. Knygos anotacijoje taip pat teigiama, kad eilėraščiuose nevengiama slėptis po kauke, o tiksliau – moters kauke. Rinkinys, kaip ir būdinga K. Platelio kūrybai, yra itin tirštas ir sinkretiškas. Meistriškai atskleisdamas savo erudiciją, poetas naudoja tiek Vakarų (antikinės filosofijos, mitologijos, krikščionybės), tiek Rytų kultūros įvaizdžius, sujungdamas juos į įvairiaspalvį audinį, išplėtodamas savitą ontologinį požiūrį. Knygoje polifoniškai susipina intertekstai, šiuolaikinio pasaulio detalės, buitinė aplinka, ironija, erotiniai įvaizdžiai, dažniausiai prabylantys iš moteriškosios perspektyvos, ir asmeniniai potyriai.

Skaitant rinkinį vis labiau galima justi, kad einama tarsi sraigtiniais laiptais, vedančiais gilyn į sąmonės kuriamus žaidimus, sublyksinčius it veidrodiniai atspindžiai. Nors „Karstiniuose reiškiniuose“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010) veidrodžio motyvas, mano manymu, įtaigesnis nei „Įtrūkusiose mėnesienose“, vis dėlto atspindžių, kuriuos sukelia regimybės, tematika tebeplėtojama ir naujausiame rinkinyje ir tai neatrodo ydinga. Priešingai – sujungdamas įvairiausius, iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesuderinamus fragmentus, poetas atveria nesibaigiantį regimybių žaismą ir pats jomis žaidžia: „plaukiojau žydrame / savo atspindžio ekrane. // [...] Pasroviui atspindžiai, / pasroviui troškimai ir lūkesčiai / neuronų upe. // Kol raudonpirštė aušra / iš loterijos bilietų šūsnies / ėmė traukti naujas regimybes“ (p. 45). Su veidrodiniais atspindžiais galima sieti ir stiklą (p. 17), langą (p. 22), ežero paviršių (p. 89, p. 98–99), „sąmonės kameras“ (p. 50), sapnus, vaizduotę (p. 33–36, p. 37). Su ironiška šypsena galima konstatuoti, kad veidrodžiai kartais užsispyrusiai neatspindi „tiesos“ („Štai, vėl pavasaris, spėjo pražysti kaštonai, / ir jos, tokios pačios kaip anose jaunystėse / [...] Veidrodžiai nebeatspindi tiesos, o svarstyklės meluoja“, p. 38). Kartu su regimybėmis kinta ir pats subjektas. Jau pirmas rinkinio eilėraštis „Golemo įgula“ nurodo tolesnę knygos programą, nes subjektas pasiruošęs kaitalioti vaidmenis: „ant sienų sukabinėtos kaukės, / viena kurių pridengęs beformį veidą / stoji prieš savo sąmonę. / Nežinai, kaip atsirenki jas, nepastebi, / kaip ir kada jas pasikeiti: viskas vyksta savaime: / aplinka, mokykla, kultūra, tikrovė, įgūdžiai…“ (p. 9) Kaukė asocijuojasi su apgavyste, arba netikrumu, ypač eilėraštyje „Prokuroras (scenarijus kaltinamajai kalbai)“ (p. 124), bet kaip galima užsidėti kaukę ant beformio veido? Ar tai nelogiška mintis, ar noras parodyti, kad kažkuris iš jų – veidas arba kaukė – netikras? Eilėraštis „Sapnų vagis“ šiek tiek išsklaido šį neaiškumą: „O sargyba jau artinas, žvangčioja jų kalavijai. / Kokį veidą jie man uždės surakinę / [...] Kokiu veidu jai pasirodysiu dramblio / ar paprasto kaulo vartuose?“ (p. 97) Atrodo, kad veidas ir yra kaukė, o tai, kas slypi (jei slypi) už jos, yra neapčiuopiama, beformiška. Taigi pati kaukė nepriklauso nuo jokios formos, todėl nesudėtinga jas keisti, nors tame pačiame eilėraštyje kalbama apie veidą po kauke ir subjekto transformacijas.

Lygiai taip pat keistai skamba sintagma „reikšmės bežodės“ (p. 42). Reikšmes artikuliuojame, remdamiesi savo kalbiniu mąstymu, nes kaip kitaip įsisąmoninti kokią nors reikšmę? Bet ir čia randame užuominą: „Žodžiai velias burnoj – reikia ritmo – / kalbėti nebėr apie ką“ (p. 43). Banalūs žodžiai gali būti atšlieti nuo reikšmės – ji lieka anapus jų, įgijusi nežodinį krūvį, pasirodanti kaip savitas subjekto suvokimas (nebūtinai kalbinis), kuris gali būti apibūdinamas kaip „nesusikalbėjimo žemė“ (p. 22).

Žodžiai tarsi kaukės aplimpa reikšmes, o pro įtrūkius nuolat plūsta suvokiniai – sąmonės atspindžiai. Tačiau taip jau paprasta, kaip norėtume ar galėtume tikėtis, nėra: čia vėl viskas komplikuojasi, mat žodžiai irgi veidrodiški, tad kalbame apie įvairius dalykus juos atspindėdami, o jie, savo ruožtu, atspindi mus: „Kelias žeme pasibaigė, važnyčiotojas stoja – / [...] pašeria žirgą, nublizgina šonų veidrodžius / ir atsiduoda žodžiams, kurie tedaugina atspindžius, / daiktus savy meluoja ir teklaidina sąmones“ (p. 71). O klaidingai suprastos prasmės argi negali būti iškreipto arba įtrūkusio sąmonės veidrodžio pasekmė? („Viską gramzdinau į save, kas krito, / reiškinių prasmes supratau klaidingai, / kuo maniau tikįs, pasirodė, buvo / kaukės troškimų“, p. 26.)

Kaip minėjau, knygoje nevengiama kalbėti iš moteriškosios perspektyvos, t. y. subjektas užsideda moters kaukę. Iš tiesų nesunku pastebėti, kad erotiškumas, kurio rinkinyje nestinga, ypač asocijuojamas su moters figūra („Mažasis kovos vežimas“, p. 55–72; „Keista gėlė“, p. 96; „Rožinė tunika“, p. 98–99). Tiesa, moters paveikslas pernelyg idealizuotas, bet nereikia pamiršti, kad čia aktualizuojamas antikinis pasaulis. Kita vertus, sklandžiai susipina ne tik Vakarų, bet ir Rytų kultūros įvaizdžiai: pavyzdžiui, eilėraštis „Lakšmė“ (p. 93) įvaizdina hinduistų deivės plastiškumą ir grožį. Beje, ji taip pat įsipynusi į regimybės pasaulį: „jų veidų negaliu ir net netrokštu įžvelgti, / gal tai kurie iš penkių mano sąmonės vyrų, / gal tai vienintelis Jis, į juos visus įsikūnijęs… / [...] lotosas varto mane delnuose, pakylu, / nežinau, ar mirtinga esu, ar akimirką šią nemirsiu…“

Kuo toliau skaitai, tuo labiau įsitikini, kad regimybės suaugusios su eroso – geismo, gyvybiškumo, kūrimo – plotme. Reikia atkreipti dėmesį, kad knygoje vykusiai pavaizduojamas žmogiškasis ir gyvūniškasis geismas, pamažu tirpdantis ribą: „link manęs vis didėdamas ima ropoti vabalas, / ant nugaros jo – kalavijo ženklas. / Bet aš nebijau, net atkišu dešinę pėdą, / ir jis ima ropštis koja aukštyn, pasiekia krūtis / [...] Palaidinė sudrėksta, nors tai ne pienas, / vabalas kopia toliau, kol pasiekia viršugalvį, / ten sustingsta tarytum kokia karūna, ir sušvinta“ (p. 66). Taip regimybės susipina viena su kita ir tokios pynės būdingos visam rinkiniui.

Kalbant apie erotiką (o reflektuojant K. Platelio kūrybą tai nutylėti būtų tiesiog nepadoru), reikėtų stabtelėti prie „Mažojo kovos vežimo“, kuriame išsivadavimas iš regimybių sietinas su buvimu dvilyte būtybe, tad pats erotiškumas čia įgyja ontologinę reikšmę. Kitaip tariant, šiame tekste vyriškasis ir moteriškasis pradai panašėja į vidinio žmogaus gyvenimo dermę (skirtingų pradų sujungimą savyje), o ne vien tik išorinius potyrius („ir srautai abu susilieja… ir miegas apsemia sąmonę“, p. 66). Įdomu tai, kad moteriškoji pusė visgi atsisako sąjungos su vyriškuoju pradu: „pajuntu, jog tapau dvilytė / ir patiriu tokią palaimą, kokios nežinojau esant… / Tačiau nelauktai sudilgsi mintis: „aš dar nesu pasiruošusi, / aš dar nesu…“ Ir tas nerimas atskiria / mano lytis, ir, deja, sugrąžina / į alsią gimimo-mirties karalystę, / į ten, kur man skirta nebūti“ (p. 72). Pasirodo, visas pasaulis yra iš nežinojimo sukurtas (p. 58), nes „žinojimas viską sustingdo“ (p. 68). Taigi moteriškasis pradas, atsisakęs dvilytiškumo, atmeta sustingusią harmoniją, o tuo pat metu ir žinojimą, nes žinojimas juk reiškia ne ką kita, kaip tikslo pasiekimą, vadinasi, ir sąstingį.

Beje, įtrūkis gali būti suprantamas kaip priešprieša harmonijai, juk dvilytiškumas perskeltas perpus. Tai simboliškai atskleidžia ir įtrūkis ant paminklo: „statant ant postamento paminklas skilo / į dvi dalis ir vos manęs neprispaudė, / [...] Paprastas įtrūkis, / nepastebėtas, nelauktas…“ (p. 94) Įtrūkius ant paviršiaus galima susieti ir su praskeltomis lūpomis: „Paskui mes pradėjom skraidyti. / Žemės trauka neišnyko, / o priešingai – stengėsi pasipuikuoti / savo ar Niutono dėsniais: / lūpos praskeltos, mėlynės, žaizdos“ (p. 95). Iš pirmo žvilgsnio netobulas, neharmoningas regimybių pasaulis turi savitą neįveikiamą tvarką, tačiau įtrūkis gali reikšti ir išėjimą į kitą plotmę: „Tu ir vėl neradai to tako, nepastebėjai įtrūkio / vaizdinių panoramoje, – sako lama. / [...] pasuku pro staiga išryškėjusias išėjimo duris. / Lama nebesako nieko“ (p. 100). Įtrūkis įgyja ne vieną prasmę: jis gali reikšti atsivėrimą regimybėms, bet gali nurodyti ir išėjimą anapus jų, nors būtent įtrūkiai parodo, kad mūsų pasaulėvaizdis nėra lėkštas. Taigi jie atveria naujas galimybes tiek regimybėms išnirti, tiek mums patiems jų atsiskleidimą patirti.

Eilėraščiai savaime liudija, kad fenomenų (at)pažinimas yra (at)rodymo atitikmuo: regimybių stebėjimas tuo pat metu yra ir savitas mūsų suvokimas, net jei tas suvokimas tėra sąmonės atspindys. Regis, kad ir poezija negali gyvuoti be keisto, kartais kiek gąsdinančio regimybių pasaulio. Tad peršasi mintis, kad K. Platelis įtrūkiams ir regimybėms suteikia didesnę vertę nei išsivadavimui iš jų. Juk išties sunku pamiršti jų atsiskleidimo grožį: „Mes lyg du aistringi stebėtojai – susijaudinę, bet / nesuvokiantys to, ką matome. Arba vaikai, pasiklydę, / įtrūkusiose mėnesienose“ (p. 85).

Apskritai „Įtrūkusios mėnesienos“ pasirodo kaip kelionė laiku ir erdve, stebint išnyrančias regimybes, nors kai kurie eilėraščiai, pavyzdžiui, „Du keksiukai“ (p. 46), iššoka nei iš šio, nei iš to, nutraukdami įmantrias dekoracijas, kita vertus, tokie netikėtų tekstų pasirodymai irgi suvaidina savotiškų įtrūkių vaidmenį.

Atskirą žodį reikėtų tarti apie paskutinę rinkinio dalį, kurioje ironizuojamas šiuolaikinis sociumas, socialinių konstruktų išradinėjimas ir pan. Tiesa, ir joje poetas geba integruoti filosofines problemas, aišku, labiau prajuokinančias, nei keliančias rūpestį: „Morka ir kopūstas. Iš pirmo žvilgsnio / grandinė nutrūkusi. Lietuvių kalboj, kur bemaž visi / daiktavardžiai turi lytį, daugiau ar mažiau / susijusią su pavidalais, grandinė nutrūksta / [...] Kodėl kopūsto ir morkos lytis nesusijusi su pavidalais?“ (p. 121) Kaip matyti, savitai nupiešiamas sąvokų ir reiškinių konfliktas.

Puikiai atskleidžiama, kad veidrodiškai susiduriame su tuo, nuo ko bėgame, – su visuomenės lūkesčiais, varginančiomis taisyklėmis, reikalavimais ir t. t., nes neva būdami autonomiški, deja, įspraudžiame save į įvairiausius rėmus: „Tai kas man trukdo – kad neturiu idėjų, / kad mano verslo planas prasideda / ir pasibaigia mitingu? / Kuriame, pavartoję vyno, jūs galit pradėti šaukti: / „Kodėl šis tekstas pateikiamas kaip eilėraštis?! / Užsikrušk su tom savo kūrybinėm industrijom!“?“ (p. 118) Poezija šiuo atveju tampa savotišku pasipriešinimu požiūriui, esą menas privalo atitikti rinkos reikalavimus. Ir ne tik – poezija ginamasi nuo kitų jos formų, ironizuojant aktualiąją poeziją.

Ne paslaptis, kad ir viename interviu poetas prasitarė esantis „alergiškas“ socialiai angažuotai poezijai (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013711082/labasrytaslietuva). Taigi jis tarsi imasi imunoterapijos (alergijos gydymo alergenais), tad nenuostabu, kad ironija socialinių reiškinių atžvilgiu irgi tampa… aktualiąja poezija. Vis dėlto negaliu nepasakyti, kad eilėraštyje „Malaizijos futbolo komanda ir aistruolis (Aktualioji poezija)“ (p. 122) Malaizijos vaikų komandos ir jos trenerio gelbėjimas iš olos itin primena garsiąją Platono olos alegoriją: „Nežinau, ko klaidžiojau ten, toje tamsoje, / kam man ta speleologija. / [...] Koks aš išvysiu šviesą? / Jeigu išvysiu…“ Šviesa gali būti prilyginama išsivadavimui, bet jau išsiaiškinome, kad būtent klaidžiojimas po regimybes yra neatsiejamas nuo eilėraščio atsiradimo. Tad belieka viską tiesiog stebėti ir laukti naujų regimybių, išnyrančių nepaklausių eilėraščių pavidalais.

Knygų lentyna.

 

 

 

 

 




 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.