Į pradžią



 

 
 
 
 
Neringa Butnoriūtė. Dar ne „Dogvilis“
2017-12-18




Šių metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos konkursą laimėjusi Virginija Rimkaitė pristatė apysaką ir išsyk prabilo iš padangių: „[į] XXI amžių žmogus įžengė palaidojęs ir Sūnų, ir Tėvą, taip panaikindamas visas su metafizinio centro idėja susijusias hierarchijas. Pasidarę absoliučiai laisvi, deja, netikėtai tapome nūdienos dekonstrukcijų, destrukcijų, decentracijų, desakralizacijų ir kitų akcijų įkaitai. Stovime ant slenksčio, mieli draugai. Tešviečia ir mūsų šviesa.“


Sveikinu, jeigu iki šios eilutės ištvėrėte apokaliptiškai nusiteikusios pranašės prakalbą. Galite atsipūsti, nes verta nepasiduoti jo grėsliai arba – nelygu kaip pažiūrėsi – ironiškai tonacijai. „21 a“ yra tokia apysaka, kuri apgyvendina savo pasaulyje ir įdomu atrasti jos dėsnius.

Nepamenu, kad pastaruoju metu koks kitas debiutantas rodytų tiek aistros sunkiasvorei problematikai ir literatūros tekste svarstytų filosofines idėjas apie individą. O gal tai tiesiog pretenzingumas? Juk „21 a“ vis tiek galime laikyti ką tik nori – nepasibaigusį amžių (be taško), antkapį, apysakos dalių skaičių, aliuziją į tariamą sielos svorį, nuodėmių tipus, tiesiog skaičių dvidešimt vienas arba dvidešimt pirmas. Skaitydami kūrinius, esame nuolat pratinami prie laisvų ryšių ir atsakomybės pastebimus elementus savarankiškai įkontekstinti. Rimkaitė „21 a“ šį žaidimą primeta tik iš dalies, jau vien todėl, kad skambiai užmeta skaitymo tinklelį: nesitikėkite metafizinio centro, Sūnus ir Tėvas palaidoti, naujas amžius jau atėjo... Galiausiai nuo pradžių jau kalbama religiniu diskursu, apysakos dalys taip pat su juo siejamos. Kažkur girdėta, tiesa? Todėl nebūsiu kaip Renata Šerelytė, „Metuose“ (2017 m., Nr. 12) atsidėjusi šios apysakos metafizinių jungčių paieškai, ir apsistosiu ties žemiškesniais kontekstais.

Apysakoje atskleidžiamas mažos bendruomenės gyvenimas ribotoje miestelio K. erdvėje. Įžanginė absurdiška gyvo laidojamo pedagogo J. scena katalizuoja pasakojimą (gyventojai yra susiję su mirusiuoju arba žino apie mirtį). Būsimos laidotuvės mažai bendruomenei yra ritualinis įvykis, tačiau iš esmės tik dublis – palaidojimas jau yra numanomo miesto šviesuolio mirties priežastis. „21 a“ mirčių rasime ir daugiau: tėvas V., savo noru virstąs šunimi, galiausiai sulaukęs šuniško galo ir palaidotas toje pačioje duobėje su sūnumi. Taigi Rimkaitė iš esmės ką žada, tą išmoningai tęsi.

„21 a“ išsiskiria teatrališkos prozos bruožais, kurie nebus naujiena skaičiusiems Jurgio Savickio, Petro Tarulio ar Antano Škėmos tekstus. Žinoma, apysaka – sudėtingesnis, bet dramatiniam vyksmui tinkamas mechanizmas: miestelio K. erdvėje ir mažame sociume lengvai rezonuoja bet koks įvykis. Apysakos žanro kontekste šis sprendimas įprastas, tačiau „21 a“ pasaulį teatrologijos magistrė mato taip, kaip jau yra įgudusi, – sceniškai. Atskiri skyriai skirstomi į stilistiškai įvairias baigtines scenas (galima identifikuoti veiksmas vyksta prieš ar po pedagogo J. mirties), remiamasi teatriniu efektu, skyreliai turi ir alegorinius pavadinimus („Apnuogintieji“, „Alkusieji“, „Atpuolusieji“ ir pan.). Beveik kiekviename „21 a“ skyriuje veikia skirtingi bevardžiai personažai-tipažai, kuriuos geriausiai apibūdina išryškintos jų funkcijos (motina M., rašytojas Ž.), o frazės – išmoktos ir mąstysenos tiesiog priskirtos, apibrėžinėjančios („Ne, skaičiau. Aš išsilavinusi“, p. 26; „Išmesk, tai šiukšlės“, p. 67). Todėl detektyvu šio kūrinio paversti neprivalu – oficialiai pareigūnas turi tirti bylą, nes toks jo darbas, duobkasiai turi kasti duobę, nes kažkas miršta ir yra ką laidoti, o bendruomenė – ne tik dalyvauti laidotuvėse, bet ir jas surepetuoti. Pasirinktas vaizdavimo būdas leidžia stebėti, ką beveik nesikišanti Režisierė (autorė) rodo: „Vargonininkas Č. piktai trinktelėjo per klavišus, motina M. sustingo, susirinkusieji nuščiuvo, o lauke nerimastingai suprunkštė į karietą pakinkytas arklys“ (p. 15). Visi veikėjai vaidina, slėpdami tikrąsias mintis, ir galiausiai neperžengia savo vaidmens galimybių.

Uždara erdvė „21 a“ nurodo į specifinę situaciją be fizinės, moralinės ir psichologinės išeities – lemia provincialų mąstymą ir išviešina priplėkusius tarpusavio santykius, labai lėtą, o gal ir neįmanomą kaitą. Palaidojus sūnų (vėliau ir tėvą) numanomai panaikinta krikščioniškoji perspektyva, susijusi su jai būdinga gyvenimo prasmingumo bei tęstinumo samprata. Apie netikėtai mirusį miestelio šviesuolį galima sukurti didingumo mitą, tačiau akivaizdu, kad nėra dėl ko – Dekalogas pažeidinėjamas. Personažai yra siauro akiračio hedonistai, valdomi paprasčiausių fiziologinių poreikių, siekio patogų gyvenimą užtikrinančios naudos: jie nieko nebesitiki iš kitų ir apie dvasingumą susimąsto tik „gražių žodžių“ pavidalu, metafizinis lygmuo jiems pažinus tik absurdo logikos rėmuose (tai atskleidžia vargonininko Č. ir kaimyno T. mirties patyrimai, panelės Mm. beprotystė). Todėl nenuostabu, kad prisimenama banali situacija: tik sau miške gyvenantis atsiskyrėlis domisi miestelio gyvenimu, bet į jį neketina sugrįžti.

Teatrališką prozą rašančiai Rimkaitei pavyksta tipažams suteikti įvairius neatitikimus atskleidžiančius socialinius vaidmenis: pareigūnas miestelėnams nėra tik pareigūnas, nes neoficialiai jiems – dar ir pintinių pynėjas; neišsipildęs, nepraktiškas žmogelis Ž., vadinamas  rašytoju, kitiems kelia iliuzijas, koks yra šį kelią pasirinkęs asmuo (gabus parašyti bet kokį tekstą, retoriškas, dvasingas, kalbasi kultūros temomis); idealią porą sudaro susvetimėję individai ir pan. Tokie neatitikimai tarp elgsenos viešumoje ir privačioje erdvėje, viena vertus, padeda satyriškai įtvirtinti apsimetinėjimą kaip įprastą ištvėrimo pasaulyje būdą, nepaisant to, kad tai tiesiog – veidmainystė, padedanti „prasisukti“, perdėtas nuolankumas likimui, atsakomybė kitiems parodyti geriausią savo versiją. Kita vertus, groteskiški neatitikimai atskleidžia nepajėgumą keistis, išryškina beprasmybę, kurių nenumaldo tikėjimas neįmanoma laisve (įkūnyta šuniška dalia), tobula meile (net jei tai serialo įskiepis), viltis, kad kitą dieną bus tiesiog geriau (anot Rimkaitės, būdinga patriarchato užguitoms moterims, visuomenėje paradoksaliai vaizduojamoms „šventovėmis“, „gimdytojomis“), o pamaldumas – tik uždarai gyvenančių parapijos seserų reikalas.

Gal todėl taip norisi klausti, o ką tekstas siūlo su šiuo suvokimu daryti? „21 a“ pasaulis, kurį Rimkaitė stato tekste, ne tiek mažasis pasakojimas didelėje Istorijoje, kiek tiesiog atskiras fragmentas, tinkamas kurti dekoracijas, iliustruojančias pačios išsakytą Idėją. Jo autonomija priglaudžia šį pasakojimą prie išraiškos forma labai susirūpinusio modernizmo. Todėl skaitant norėjosi svarstyti, ar autorė meną iškelia aukščiau realybės, ar kaip tik – realybė pranoksta meną ir diktuoja jam pavyzdžius. Lieka nevienareikšmis įspūdis. Galimi sutapimai su tikrove inscenizuoti vien iš smulkių personažams suteikiamų psichologinių niuansų, šiek tiek pasiskolinti iš žiniasklaidos. Šis tekstas nei perkonstruoja, nei keičia tikrovės suvokimą, pretenzingai sietas su religiniais raštais, jo nepapildo ir, ironiška, beveik neprimena XXI amžiaus diskurso. Vietoj jo svarbiausiomis akimirkomis pasiūloma klišė apie prostitutės kaltę ir atgailą parapijos namų scenoje, įterpiamas antinomiškas mažasis „Voldenas“, kurie iliustruoja atsidavimą ideologijoms, o labiausiai – konservatyvumą tiek turinio, tiek autorės kalbėjimo apie laisvę požiūriu.

Reto užmojo, teatrališkos stilistikos Rimkaitės tekstą įdomu skaityti dėl geros raiškos, smulkiose dalyse suvaldomos kompozicijos ir kalbos pojūčio. Labai džiugina tikslingas absurdas, žaismė, šmaikštumas, kuriuos nusvera jiems nelygiavertis troškimas labai rimtai pakalbėti ir simbolinti poelgius. Manau, dėl to nublanko ir potencialūs niuansai, su kuriais galima tapatintis. Pavyzdžiui, kai bendruomenė, genama „bandos instinkto“, maištauja, atsisakydama eiti per naujus kapinių vartelius (lieka konservatyvi). Apskritai „21 a“ nesyk sufleravo potencialumą tapti lietuviškuoju prozos „Dogviliu“, kuris priminė neišsemtas teatrines galimybes vertinti sociumo brandą ir individo vertę, tačiau dėl minėtų priežasčių liko tik prėskokas pažadas. 

Knygų lentyna.

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.