Į pradžią



 

 
 
 
 
Giedrė Kazlauskaitė. Rašymas kaip dvasinė disciplina
2019-04-24

Kraujomaiša / Julius Sasnauskas. – Vilnius: Odilė, 2019. – 261 p. – ISBN 978-609-8222-11-1

Keista, Julius Sasnauskas yra vienas svarbiausių žmonių mano, sakykime, tikėjimo kelionėje, bet kalbėti apie jo knygas taip sunku. Kažkur dingsta literatūrologijos bagažas, netinka tuščiai skambančios sąvokos, teoretizavimas atrodo juokingai. Visada teisinausi, kad dėl žanro: tai nėra grožinė literatūra. Nėra ir gryna eseistika – su publicistinėmis priemaišomis. Pats autorius savo rašymus vadina „dienoraščio lapeliais“, bet tai labiau literatūra, negu egodokumentika.


Kalba senovinė, literatūriška – šiandieniniai publicistai tokia neberašo, juk publicistika yra greitas skaitalas. Net tekstų pavadinimai – nugludinti tarsi Sirvydo pamokslų frazės. „Amžiną atilsį tėvas Vaclovas Aliulis visus septyniasdešimt savo kunigavimo metų mokė Dievo tautą nekeršyti nei Ragauskui, nei Brazauskui. Dar jis mokė seminarijos klierikus lietuvių kalbos ir kirčiavimo taisyklių. Kartodavo, esą gražiu kirčiavimu gal ir nepavyks pritraukti žmonių į bažnyčią, bet bjauriai sukirčiavę tikrai ne vieną išvarysime. Žinoma, tai buvo senovėje. Dabar net klaikiausias bažnytinis žargonas nieko neišgena lauk. Išmokome Dievo namuose būti kantrūs ir tolerantiški.“ (p. 30) Kritika bažnytiniam žargonui pagrįsta – net ir tarp kunigų esama narcizų, užsiėmusių tik savimi, tad kur ten kažkokia kalba ar jos lavinimas.

Mikalojaus Vilučio viršelis iš pradžių atrodė šiurpokas, bet kai paliečiau minkštus išėjusios knygos viršelius, įvertinau, pripratau. Ir, žinoma, drąsus pavadinimas. Turbūt kiekvienas Biblijos skaitytojas yra pagalvojęs, kad Adomo ir Ievos vaikai turėjo pradėti nuo kraujomaišos. Neįprasta, nes tai, kas dabar nekonvencionalu, kadaise buvo legalu. Gal taip yra ir daugelyje kitų sričių, kurias taip cerberiškai sergsti moralės teologija?.. Kaip reikiant kvestionuotų mūsų inertiškus įpročius, papročius ir prietarus. Autorius paaiškina, kad pavadinimas – apie dieviškąjį kraują žmogaus gyslose. Gal dar apie Komunijos Kūną ir Kraują. Galinga metafora. Pratarmėje mini Biblijos Tamarą, kuri apgavyste (kaip ir daugelis kitų teigiamų Biblijos personažų) pratęsia giminę ir yra įtraukiama į garbingą Jėzaus protėvių sąrašą. Nepamenu, kad apie tai būtų mąstyta ir kalbėta lietuviškose dvasinėse knygose, pamoksluose ar bent publicistikoje.

„Kraujomaiša“ pradedama tekstu, rašytu Nacionaliniam diktantui: knyga visa kuo tiršta, joje daug visko, bet daugiausiai turbūt Bernardinų. Jeigu kas egzistencinio vyksta, tai jaukiai bernardiniškame fone: šmėkšteli parapijos aktyvistės Staselė ir Nastutė, budėtoja Aldona, broliai pranciškonai, zakristijonas; atpažįstami konkretūs atvejai iš parapijos gyvenimo – kas atėjo išpažinties, kaip krikštijo, ką laidojo. Tuose, atrodo, smulkiuose kasdieniniuose įvykiuose telpa visas žmogaus gyvenimas nuo gimimo ligi mirties. Nors autorius sugeba pamatyti įdomybių ir atlaiduose, nuvažiavęs į regioną, arba užjūriuose, kur buvo įšventintas į kunigus – jo akiratis platus, lektūros rafinuotos. Veikėjais tampa ir jaunystės bendražygiai disidentai, ir dvasiškiai su ministrantais iš senų nuotraukų. Gražiai įpinami literatūros kontekstai, klasikų parafrazės, eilėraščiai. Taip pat detalės iš kunigų gyvenimo, išraiškingos, ne visiems žinomos jų biografijos. Eseistika pereina į memuaristiką – perskaičiau daug sovietinio Vilniaus, kūrenamo žibalinėmis kerogazo viryklėmis, kuris mano kartai jau nematytas, išnykęs. Autorius visada pradeda nuo detalės – kruopščiai prisimena net muilų pavadinimus; remdamasis jais, galėtų nupasakoti vos ne sovietmečio-Nepriklausomybės ekonominę raidą. Bet renkasi pasakoti sentimentų istoriją. Graudžiai juokinga odė kavai (p. 68), padėjusiai kovoti su okupaciniu režimu ir ištverti seminarijos metus. Nuošalėje nelieka ir šiandieninės architektūros paveldo aktualijos: ilga ir liūdna Žaliojo tilto skulptūrų istorija, Misionierių bažnyčios skandalas. Pasak autoriaus, vieną dieną galbūt nerasime ir Arkikatedros, kad tik erdvių renginiams būtų daugiau.

Popiežius yra sakęs, kad krikščionybė turinti būti švelni. Bet švelni ji nėra, ypač vietinėje Bažnyčioje, kuriai „Kraujomaiša“ skelia nemažai kritikos. Neveiksnios „sacharininės melodijos“ (p. 40) migrantų krizės akivaizdoje, tragikomiška akcija „už teisingą šeimą“ (p. 97), kuriai parašus žmonės rinko „pasidėję lapus ant altoriaus“, absurdiška „dvasinio išgydymo“ praktikų iliuzija. Tiesa, autoriaus mintys vietiniams hierarchams (nors kiek abejoju, kad jie skaitys) gali būti ir neįkandamos: „Nors Europoje Bažnyčia baigia prarasti bet kokį autoritetą, o nominalūs katalikai pravardžiuojami zombiais ir ateistais, religijos istorikai ima minėti nematomąją krikščionybę, kuri esą laikosi Vakaruose, nors institucinėje Bažnyčioje nuosmukis.“ (p. 85) Autoriui rūpi ir visuomeninės, ir socialinės problemos – neapeinami kraupūs įvykiai, pvz., vaikžudystė šulinyje, savižudybės; jis nebanaliai reaguoja į Europoje vykstantį teroro karą: „Kad ir kaip baisu sakyti, Paryžiaus žudynės, kaip ir rugsėjo 11-oji, yra religinis aktas.“ (p. 47) Žiniasklaidoje nuskambėję šiurpūs faktai susiejami su evangelijų motyvais; bet jokių dirbtinių sąsajų nėra, vien Dievo buvimo ieškojimas, kasdienybės ženklai, kurie galėtų tapti tikėjimo priežastimi. „Kai prieš daugelį metų kurį laiką gyvenau KGB tardymo izoliatoriuje Vilniuje, iš vietinės bibliotekos kartą per savaitę buvo galima gauti po keletą knygų. Atneša katalogą, užrašai ant popieriaus lapelio, ko nori, ir skaityk sau. Pasirinkimas platus – nuo klasikos tomų iki „Grybų mūsų stalui“. Kameroje dieną naktį degė šviesa, tai ir skaitydavau į valias. Tarybiniais laikais knygose reikėjo rašyti dievas ir viešpats. Buvau jaunas neofitas, todėl, radęs tekste tuos žodžius, ištaisydavau į Dievą ir Viešpatį. Buvo pavojinga, rizikavai netekti teisės skaityti, nes bibliotekininkė tikrindavo grąžinamas knygas, ieškodavo kokių laiškelių ar įrašų.“ (p. 65) Pernai kartu su Julium apsilankėme KGB muziejaus bibliotekoje – knygos išlikusios, d taisymų į D žymės irgi.

Berods, filme „Aš už tave pakalbėsiu“ Julius Sasnauskas kiek sarkastiškai tarsteli „už tokią Lietuvą kovojau“, oponuodamas kai kurių bendražygių pamėgtai ydingai frazei. Į antrąją gyvenimo pusę persiritę disidentai, humanitarai ir akademikai, kokio šviesaus proto jie bebūtų, mėgsta visur pastebėti Vakarų saulėlydį, civilizacijų krizę ir jaunimo degradaciją – matyt, trokšdami pateisinti savo pačių didžiai vertingas jaunas dienas. „Kraujomaišos“ autoriui kol kas kažkaip pavyksta to išvengti ir dar pasišaipyti: „Pasakoja matęs, kaip sykį vėlų vakarą čia pat Antakalnyje, troleibusui stabtelėjus stotelėje, kažkoks įžūlus pacanas su riedučiais, judėjęs šaligatviu ta pačia kryptimi, staiga įlėkė pro galines duris, perskriejo tuščią troleibusą ir nukūrė tolyn nesustodamas. Sakau pašnekovui, kad kalta Kovo 11-oji, nepriklausomybė, nes tarybiniais laikais tiek jauni, tiek seni buvę išmokyti vaikščioti tvarkingai, vis po du, kaip Žaliojo tilto figūros. Ir būtų buvusi baisiausia gėda lipti į viešąjį transportą be bilieto.“  (p. 23) Jis ironiškas, net kai to iš jo nesitiki. Skaitydama mąsčiau, kad kunigų su subtiliu ironijos jausmu beveik nesu sutikusi. Kodėl? Nes religija, šventybė įprastai reiškiasi kaip vienprasmybės, apie jas kaip apie daugiaprasmybes galvoti ir tingisi, ir drovu. Tai įsirėžia į mąstymą kaip išmokta tiesa. Pasauliečiams taip pat.

Tačiau iš principo visa ši knyga – apie meilę. Net jei tekstai pasirodytų perdėm racionalūs, tvarkingi, parašyti iš saugios, nei fiziniais, nei dvasiniais incestais tikrai negresiančios perspektyvos. Nepalaužiamais liudininkais stoja pats Thomas Mertonas, Balys Sruoga, mažamaldis Vaižgantas su Vincu Mykolaičiu-Putinu; nuolat įsimylintis seminarijos laikų bičiulis, galop įsimylėjęs patį Dievą. Autobuse besimaivantis klapčiukas ir knygą „Įskaudinta meilė“ įnirtingai braukanti blyški mergina. Įprastai rašytojai laukia „įkvėpimo“ (kuris gali ir neateiti) arba rašo varomi ambicijų – pavyzdžiui, romano ambicijos. Stebina Juliaus Sasnausko darbštumas – rašymas jam yra įprotis, dvasinė disciplina, gal net tikėjimo veiksmas. Ambicijos tame nėra, mistinio įkvėpimo irgi nelaukiama – tekstai publikuoti laikraščiuose, juos parašyti reikėjo ligi tam tikro termino. Pats rašymas tampa verte, gyvenimo dauginimu, teksto ir tikrovės kraujomaiša.

Knygų lentyna.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.