Į pradžią



 

 
 
 
 
Kai skaitant pailsi akys: suaugusieji atranda vaikų knygas

2015-01-30


 

 

ElmėRašytojas Robertas Luisas Stivensonas. Nuotr. šaltinis http://upload.wikimedia.org

Elmė pakėlė prie lūpų šiltą puoduką ir atsargiai nurijo gurkšnelį kavos. Ji niekada nebuvo mačiusi suaugusiojo tokio. Paglamžytu veidu jis sėdėjo rausvoje oda trauktoje kėdėje priešais ir skaitė. Apie piratus! Elmė iškart atpažino knygą. Geriausią pasaulyje knygą berniukams. Bent taip tvirtino užsispyrėlis tėtis, vėliau, dukros pasididžiavimui, turėjęs nusileisti: „Lobių sala“ – puikiai tiko mergaitei. Kažin, ar šis žmogus žino, kad pats rašytojas plaukiojo jūromis? Artyn dvelktelėjo išalkusiomis bangomis ir paknopstom nuo jų skutančiu vėju. Elmė tarsi išgirdo, kaip senojo Admirolo Bembou durys suurzgia besiverdamos ir... krūptelėjo:

– Einam jau, – pasakė megztinį peštelėjusi mama, – jei norėsi, ryt ateisime čia vėl. Beje, vaikų knygų žynys... ko tu žiūri nustebusi? Tavo tėtis! Rado kažką naujo vaikų lentynoje. Vakare pagrobsime pavartyti?

Ir jie nulingavo į nakties likučius, kaip Ispanų jūros mūša nepažįstamo vyro rankose vienas paskui kitą vertėsi Roberto Luiso Stivensono prirašyti puslapiai.

 

Apie „giminystę neklusniesiems”

Išsiduosiu – išgalvojau Elmę, su šeima gyvenančią bibliotekose ir knygynuose. Nors norėčiau, kad tokia šeima kur nors būtų, ir kad kada nors (kaip rašė Maria Gripe) su ja susitikčiau. O štai suaugęs bičiulis, sutemusiais žiemos vakarais skaitantis apie piratus, tikrai yra. Aš jį pažįstu. Kartą jis yra prasitaręs, kad prie dešimties Danielio Pennaco „neginčijamų skaitytojų teisių“ pridėtų dar tris: 1) skaityti ne tai, ką jam siūlo, 2) skaityti ne tai, ką skaito visi, 3) nepradėti skaityti, jei autorius iššvaisto pirmame sakinyje slypinčią nuostabos galimybę. Mano narsuolis! Štai kodėl man patinka vaikų literatūrą mylintys suaugusieji. Jie maištininkai! Nuo jų dvelkia artumu vaikų ir, ypač, paauglių pasauliui. Kodėl jie skaito vaikų knygas? Kodėl valandų valandas praleidžia „Begalinėse istorijose“ ieškodami ten savojo Auryno? Prieš bemaž septynetą metų atsitokėjau greta suaugusiųjų literatūros skaitantis vis daugiau ir daugiau vaikų knygų, dorai nesuprasdamas, bet ir nekeldamas klausimo kam, kodėl? Šio supratimo durys, atrodo, veriasi, tačiau... iš lėto. Straipsnyje, pasilikdamas teisę suklysti, surašysiu kai kuriuos pasvarstymus suaugusiųjų aistros vaikų literatūrai tema, kurie dabar man regisi svarbūs. Kadangi nesu literatūros profesionalas, visa tai – greičiau nuomonė, nei tiesa.

 

1. Vaikų literatūra padeda augti, bręsti ir senti, neprarandant svarbios savasties dalies

Skaitydami vaikų literatūrą mes patiriame daug asmeniškų asociacijų apie savo pačių vaikystės dienas. Mes imame prisiminti dalykus, kurių net nemanėme užmiršę. Tikriausiai kiekvienas žmogus, vyresnis nei dvylikos metų, pradeda jausti, kad gyvenimas – nebe toks, koks buvo anksčiau. Iškeliaudami iš jo, vaikiškojo pasaulio, mes sustiprėjame ir daug įgyjame, bet kai ko – netenkame, kai ką – nejučia užmirštame. Vaikų literatūra (tarsi kokia asmeninė savi-terapija) padeda atsekti ryšį su tuo, kas netyčiom prarasta: ryšį su savo paties vaikyste ir vaikų pasauliu. Ji leidžia išmatuoti kainą, kurią sumokėjome skubėdami užaugti.

Ar Jums teko girdėti apie suaugusiuosius, kurie vaikų knygas skaito nedrąsiai, užlindę už lentynų: lyg kokia paslaptis! Kitiems šią aistrą pastebėjus, jie teisinasi: esą skaito, nes patys turi vaikų, o gal – dirba su vaikais ir nori išmanyti jų rūpesčius. Taip tikrai būna! Man pačiam kiek neramu prisipažinti, kad „Bruknelė“ yra vienas iš pačių gražiausių dalykų, kuriuos man kada nors teko skaityti. Nejuokauju, iš visko, ką man kada nors teko skaityti. Ar būsiu palaikytas suvaikėjusiu, nesubrendusiu, ateiviu „su taikia misija” atskridusiu iš kitiems nežinomos planetos? Jei būčiau Otfrydas Proisleris, pašnibždom sumurmėčiau: Ponas Vainilaitis truputį mokėjo burti. Kodėl pašnibždom? C.S. Lewis dėl tokios mano savijautos nuoširdžiai pasipiktintų.

„Kai man buvo dešimt,“ – dalijasi rašytojas, – „aš skaičiau pasakas slapta, ir man būtų buvę gėda, jei būčiau buvęs aptiktas su jomis rankose. Dabar, kai man penkiasdešimt, aš skaitau jas nesislėpdamas. Tapęs vyru, atidėjau į šalį tai, kas iš tiesų vaikiška: baimę atrodyti mažu, troškimą būti kuo labiau suaugusiu“ (Lewis, C.S. „On Three Ways of Writing for Children“). Pasak autoriaus, daugelis iš mūsų klaidingai suvokia, ką iš tiesų reiškia suaugti. Bijome būti apkaltinti nebrandumu, nes nesame pamiršę vaikystės stebuklo skonio! Bet apsunkintai raidai, pasak jo, nėra būdingas gebėjimas išsaugoti senus dalykus, priešingai – jai būdingas negebėjimas prie seno pridėti naują. „Aš dabar mėgstu vyną, kuris man tikrai nebūtų patikęs vaikystėje,“ – tęsia C.S. Lewis. – „Bet aš tebemėgstu citrinų gėrimą. Aš vadinu tai augimu, raida, nes tapau turtingesnis: ten, kur anksčiau buvo vienas džiaugsmas, dabar atrandu keletą. Bet jei turėčiau netekti citrinų gėrimo skonio, vardan vyno skonio, tai nereikštų užaugti, o tiesiog – pasikeisti. Dabar galiu mėgautis Tolstojumi, Džein Ostin ir Trollope lygiai taip pat, kaip pasakomis, ir vadinu tai augimu: jei turėčiau netekti pasakų, vardan šių rašytojų, nelaikyčiau, kad užaugau, veikiau – tik pasikeičiau“ (Lewis, C.S. „On Three Ways of Writing for Children“).

Žinią apie šį apmaudų pasikeitimą, šią kainą, kurią sumoka daugelis suaugusiųjų, su jai būdingu meistrišku lengvumu, atskleidžiančiu subtiliausius psichologinius pustonius, skaitytojui švysteli ir Tove Jansson savo apsakyme „Šiurpi istorija“: „Jei tu ir toliau šitaip elgsies, tikriausiai netrukus suaugsi, – tarė Homsas. – Būsi toks pat kaip tėtis ir mama, bet taip tau ir reikia. Paskui matysi ir girdėsi kaip visi, norėjau pasakyti, nieko tu nematysi ir negirdėsi, ir tada tau galas“ (Jansson, T. „Kometa atskrieja; Nematomas vaikas“, p. 180).

Turbūt nereikia ir sakyti, kad tokius suaugusiuosius vaikai... atpažįsta. Iš ko jie juos atpažįsta? Iš negebėjimo ramiai ir kantriai būti šalia, klausytis palinkus artyn, nenuleidžiant akių, kai pasakojami paprasti, netikroviški, išgalvoti dalykai. Iš negebėjimo ateiti pažaisti, nors pažadėjai, nes iš visų pusių tave supa darbai. Iš atsainaus mostelėjimo ranka, kai vaikas kviečia kartu pažiūrėti mėgstamą filmą, nes tai – tik „pasakėlės vaikams“. Toks patyrimas apie suaugystę vaikams būna skausmingas. Norisi pabrėžti kiekvieną tolesnio sakinio žodį: niekada neužmirškite savo vaikystės. Taip rašė Erichas Kestneris. Hanso Christiano Anderseno medalio laureatas apgailestavo, kad suaugęs žmogus, užmiršęs savo jaunystės metus, nebeįsivaizduoja, „koks kartais nelaimingas gali būti vaikas” (Kästner, E. „Skrajojanti klasė“). Būtų galima toliau cituoti kitus autorius, vienais ar kitais žodžiais išreiškiančius panašias mintis, bet čia sustokime, aptarkime dar keletą dalykų.

 

2. Vaikų literatūra sklaido vienatvę, skatina vaikų ir suaugusiųjų bendravimą

Klaidinga vertinti skaitymą kaip išskirtinai vienišą užsiėmimą, nors toks požiūris kartais pasitaiko. Niekada nesutiksiu su tuo, kad skaitome tam, kad tylėtume. Esama atsiskyrėlių, kurie „išėję“ į knygas niekada iš jų nebepareina, bet tokių nėra daug. Daugelis skaitančių žmonių ieško, su kuo galėtų knygų pažadintais jausmais ir mintimis pasidalyti. Daugybė nuostabių dalykų pasaulyje susideda iš žodžių, kaip tai perduoti? Pokalbiuose. Vakarus prie knygų pratęsia dar ilgesni vakarai prie puodelio arbatos ar stiklinės vandens, su vaikais ar suaugusiaisiais.

Vaikų knygų siužeto centre paprastai yra vaikas ir žmonės artimiausioje jo aplinkoje. Skaitydami vaikų knygas įgyjame įžvalgų apie savo pačių santykius su vaikais, knygos primena apie svarbius, bet dažnai pamirštamus vaikų poreikius. Įgauname jėgų, ryžto kelti klausimus apie santykiuose esančias problemas, galime jas apgalvoti. Pasitaiko – iš naujo patikime, kad esame pajėgūs bendravime kylančius sunkumus atlaikyti, aprėpti, spręsti. Pasakojimų personažai, pergyvenę visas negandas bei likę kartu, gali mums patiems suteikti narsos likti kartu, visuomenėje, kurioje šiandien pernelyg paprasta vieniems nuo kitų atsiplėšti, pabėgti, nutolti. Pasitaiko, kad knyga įkvepia žmones grįžti pas apleistuosius, pas tuos, kurie buvo palikti su baime, skubotai.

Scenarijų gali būti pačių įvairiausių. Idealizuotume, jei sakytume, kad tik pozityvių. Šiomis mintimis nereikėtų spekuliuoti, teigiant, kad knygos padeda išspręsti visas problemas. Taip nėra. Tai, ką stengiuosi pasakyti, – kad meistriškai parašyti vaikų literatūros kūriniai yra tokie pat paveikūs, galingi, kaip ir suaugusiųjų literatūros kūriniai. Jei atrasite tinkamą Jums knygą, ji ne tik suteiks valandėlę malonumo, ji taps stipriu egzistenciniu patyrimu.

 

3. Vaikų knygos nepaliaudamos kviečia ilsėtis ir džiaugtis

Ką tik kalbėjome apie tai, kad žodžiai, taip pat ir vaikų rašytojų, turi galią, skatinančią veikti, įpareigojančią keistis. Literatūrinės kelionės, pasirodo, esti pavojingos: iškeliavo svarbus žmogus į knygą, ir nebežinai – koks jis iš ten pareis? Štai, jis jau čia. Ieškantis tiesos tarpusavio santykiuose! Siaubas. Ironizuoju, bandau atkreipti dėmesį, kad tai – ne visa istorija. Gyvenime yra akimirkų, kai mes nebenorime, jėgų nebeturime nieko analizuoti, spręsti ar keistis, esam mirtinai išvargę, „plakamės tarsi švendrės saulės įkaitintam ore vieni į kitus, tardamiesi, kad turim kažką padaryt, nesgi negalim šičia būti tik šiaip“ (Papievis, V. „Eiti”, p. 22).

Būtent vaikų rašytojai dažnai yra tie, kurie stebi mūsų gyvenimo rūpesčių uraganą su atlaidžia šypsena. Jie atsargiai bando ieškoti, ar nėra visame tame kažko juokingo? Ir randa. Vaikų knygos pilnos pašėlusiai linksmų ir jaukių vietų, kviečiančių džiaugtis ir mylėti gyvenimą. Vaikų literatūroje vertiname žodžių žaismą, netikėtas žodžių prasmes ir atspalvius, kvailiojimą žodžiais, kuris pažeidžia gramatikos taisykles, bet priverčia pilką miesto mūrą spindėti, balzganame rudens danguje atskleidžia grožį, o dialoguose – šviesą ir gėrį, o ne priekabes. Vaikų knygos gali būti dramatiškos: jose, tarsi teatre, girdime paslaptingai kylant ir krentant uždangą. Vaikų knygų autoriai gerbia ir saugo savo skaitytoją, jie stengiasi jo neprarasti po pirmų dešimties ar keliolikos puslapių. Kelti nuobodulį – suaugusiųjų literatūros privilegija. Suaugęs skaito nuobodžią knygą iki galo, nes perskaitė recenziją, sakančią, kad tai – gera knyga. Vaikui recenzija – buvus nebuvus, jis skaito, nes knyga nepaleidžia. Vaiką sunku įkalbėti suvalgyti daržovę, ką jau ten – nuobodžią knygą. Pasitaiko, suaugusieji atranda vaikų literatūroje tikrąjį skaitymo džiaugsmą, jie pagaliau prisimena, kas tai yra! Susizgrimba, to dažnai pasigendą jiems skirtose knygose.

Vaikų knygos gali tapti mokytojams, gydytojams, psichologams vienu iš svarbiausių atsakymų į klausimą „kaip man neišeiti iš proto dirbant mokykloje ar ligoninėje, kaip po įtempto darbo užsimiršti, pailsėti“. Vaikų literatūra tarnauja kaip gyvybiškai reikalinga alternatyva, glūdinti už įtempto kasdienio patyrimo ribų, išlaisvinanti profesionalą, įstrigusį vienoje tikrovėje, leidžianti pabėgti, ištirpti pasakojime, pamirštant visus rūpesčius darbe ir namie. Vaikų knygos pasiima laiką, kuris, priešingu atveju, būtų panaudotas nerimauti dėl paciento. Jos primena, į kokias netikėtas vietas mus gali nuvesti fantazija: „Jie buvo sūkuriuojančių ūkanų ir vaiduokliškų miglų šalyje. ‹…› Skruostai sudrėko, plaukuose sužibo rasos lašai“ (Dahl, R. „DGM“, p. 85). Kur vienas autorius sustoja, pratęsia kitas. Šis vientisas literatūrinis kerėjimas ne tik primena suaugusiesiems fantazijos galią, jis kviečia ir įkvepia kurti, skatina naudotis vaizduote patiems, išlaisvinti protą, įkliuvusį į rutinos pinkles. Išjunkime televizorius – „gera knyga gali apsaugoti nuo visko, net nuo paties savęs“ (Pennac, D. „Kaip romanas“, p. 81).
 

4. Suaugusiuosius vaikų knygos gali veikti stipriau

Vaikų knygos daugeliui suaugusiųjų skaitytojų prabyla su dar didesne jėga, nei vaikams. Galbūt esate patyrę, kaip dar kartą perskaityta vaikystės istorija sušvinta naujų prasmių pluoštais, kurie liko mūsų nepastebėti, kai patys buvome vaikai. Margaspalvius nuotykius kūręs Michaelis Endė pasirodo besąs filosofinis, daugiasluoksnis. Kartoti, regisi, prasminga. Yra kompozitorių, su kurių kūriniais tobulėjantis muzikantas metai iš metų vis turi ir turi ką veikti, atranda juose vis naujų paslapčių klodų. Tokių pat neišsemiamų kūrėjų kaip Johanas Sebastianas Bachas rastume ir tarp vaikų rašytojų. 

Kitas svarbus niuansas – galime apmaudžiai suklysti tam tikrą žanrą priskyrę išskirtinai vaikų auditorijai ir nepelnytai jį apleidę, pavyzdžiui – pasakas. J.R.R. Tolkienas yra rašęs, kad, jo nuomone, tapatinti pasakų ar fantasy žanrą vien su vaikyste būtų nesusipratimas (Tolkien, J.R.R. „On Fairy-Stories“). Pasak autoriaus, daugybe atvejų pasakos nei buvo kuriamos specialiai vaikams, nei vaikai buvo tie, kuriems tos pasakos labiausiai patiko. Vaikų „maitinimas“ pasakomis, jo vertinimu, nors ir paplitęs, ne visad sėkmingas reiškinys. Pasakose brandūs skaitytojai randa atsakymus į klausimus, kurių iš naujo ir iš naujo ieško kiekviena suaugusiųjų karta.

Dar vienas, dabar jau Lietuvai, svarbus aspektas – atsiranda vis naujų meistriškų vaikų literatūros vertimų, nuo kurių kūnu vaikšto šiurpas. Pavyzdžiui, ar skaitėte Roaldo Dahlo „DGM“ (vertė Danguolė Žalytė)? Taip, pribloškianti. Visiškai neįtikėtina. Ir tai – tik viena iš daugelio. Permetu akimis darbo stalą ir nežinau, iš kurios pusės vardinti. Čia pat – puikūs lietuvių autoriai, kuriantys vaikams. Šiandien suaugusieji, skaitydami virpulį keliančias vaikų knygas, retsykiais klausia: „kodėl aš viso to nežinojau vaikystėje“. Atsakymas paprastas – ne viskas mūsų vaikystės metu buvo. Kas dieną turtėjame, lietuvių kalba alsuojantis „vaikų literatūros slėnis“ tampa vis gausesnis, vis ryškiau sužaliavęs.


5. Vaikų knygas skaito su jais dirbantys profesionalai

Šią straipsnio dalį pradėsiu nuo pasakojimo. Besibaigiant eilinei darbo dienai, žvelgdami į vakarėjančias sutemas su kolege geriame arbatą. Vaikų psichologė prasitaria – paauglystėje grota smuiku. Ir su savim nešiota didžiausia, paniška, stingdanti tais laikais baimė: netekti klausos, nebegalėti veikti to, kas labiausiai patinka – groti. Pastačiusi puodelį ant stalo, sako, kad dabar didžiausia jos baimė – netekti gebėjimo žaisti, nebenorėti skaityti vaikų knygų. „Tas visiškai pakirstų jėgas toliau veikti tai, ką veikiu“, – dalijasi ji. – „Esu įsitikinusi: mokytojas, psichologas, socialinis pedagogas gali dirbti su vaikais tol, kol yra išlaikęs gebėjimą žaisti ir patirti nuostabą, kurią atneša knygos ir kiti dalykai, neatsiejami nuo vaikų pasaulio. Darbas be šito įmanomas, bet – daug sunkesnis, tolygus kurtumui“. Prisimenu ir dar vieną istoriją. Su kolegomis susitinkame padirbėti terapiniame kabinete. Kabinamės paltus, traukiame užrašus, sėdamės... dirbti? Tai, kad... nepavyksta iškart. Psichologai juokiasi, apžiūrinėja lentynoje esančius žaislus, patys pradeda žaisti. Dievaži – ateiviai iš kitos planetos. Kažkas yra čia svarbaus. Panašu, kad su vaikais dirbantys profesionalai išsaugojo svarbią savasties dalį. Jie geba žaisti, jie skaito vaikų knygas. Kaina, kurią jie sumokėjo už troškimą užaugti – kitokia, nei kitų žmonių. Nesakau mažesnė. Juk pažįstu šią profesiją ne iš pasakojimų. Kitokia.

Tuo tarpu mokslininkai, kalbantys apie vaikų literatūrą ir pagalbos profesijas, samprotauja, kad vaikų knygas skaitantys profesionalai tampa pajėgesni padėti vaikams ir geriau juos suprasti. Jie išmoksta kantriai išklausyti vaikiškų samprotavimų, geba įsijausti į vaikų pasaulio suvokimą. Jie atpažįsta skaitančius vaikus ir, gerai pažinodami jų mėgstamus tekstus, stengiasi suprasti, ką vaiko pasakojimas apie knygą sako apie patį vaiką. Tai ne visada būtina, bet kartais, vaiko neišgąsdinant, pavyksta susieti knygoje aprašytą pasaulį su tikru vaiko gyvenimu. Taikyti biblioterapijai, kaip ir žaidimo terapijai, neužtenka turėti lentyną, pilną žaislų ar knygų. Žaidimo terapijai reikalingos vaikų psichoterapijos žinios. Tuo tarpu biblioterapijai reikalingos ne tik jos, bet ir žinojimas, kas tose knygose rašoma. Reikia daug laiko praleisti su tekstais, kuriuos renkasi skirtingų amžiaus tarpsnių vaikai, kad galėtum atpažinti Bastijaną Baltazarą Buksą, įžengusį į kabinetą ar klasę, ir padėti jam išlikti jo atsineštose „liūdesio pelkėse“.   

Dar vienas svarbus aspektas – vaikų knygas skaitantis suaugusysis (mokytojas, bibliotekininkas) yra vaikui reikšmingas elgesio modelis. Vaikai yra atidūs ir smalsūs: suaugęs žmogus sėdi įbedęs nosį į vaikišką knygą, ji jam patinka? Vaikas nepraleis pro akis tokio dalyko! (Įgysite raganiaus reputaciją). Jis norės susigaudyti, kas čia vyksta. Šitaip vaikai atranda, kad su knygomis galima patirti malonumą, gerai praleisti laiką. Vaikai sužino, kad pasitenkinimu, kilusiu skaitant, o ir pačiomis knygomis galima dalytis, keistis. Šitaip vaikai mokosi dalytis brangiais dalykais su jiems svarbiais žmonėmis. Pasitaiko, kad skaitančius suaugusiuosius stebintys vaikai patys tampa aistringais skaitytojais. Nepaprastai didelį įvertinimą, džiaugsmą mažajam skaitytojui sukelia suaugusiojo prašymas rekomenduoti jam knygą, o tikrą pasididžiavimą – matymas, kad suaugęs iš tiesų pasiskolintą knygą skaito.

Kiek teko patirti, pagalbos profesionalai vaikų knygomis domisi savarankiškai. Nesu girdėjęs, kad vaikų literatūros kursas būtų integruotas į jų studijų programas, nors griežtai teigti, kad niekur Lietuvoje to nėra – negalėčiau. Toks kursas būtų svarbus, augintų ir įkvėptų ne tik tuos, kurie mokosi padėti vaikams, bet ir tuos, kurie rengiasi vaikams kurti: muzikus, režisierius, aktorius, dailininkus. Nuomonių turbūt yra visokių, bet, man regisi, svarbiausia, kad į vaikų literatūrą bent metams, dviems pasinertų žmonės, kurie patys trokšta rašyti vaikams. Kad, susipažinę su vaikų literatūros klasika ir paskutinių dešimtmečių vaikų literatūros įvykiais bei posūkiais, jie apčiuoptų, aprėptų kontekstą, kuriame pradeda savo, kaip vaikų rašytojų kelią. Juk, Michaelio Endės žodžiais tariant, galbūt šiandien jie dar net nežino, net nenutuokia, kokia DIDELĖ, plati ir bekraštė yra Fantazija.

 

Suaugusiojo kelionės į vaikų literatūros šalį metodologija

Baigiu straipsnį ir laukiu į vaikų literatūros šalį sugrįžtančių, atkeliaujančių suaugusiųjų. Gal atsiras daugiau drąsuolių, neieškančių pasiteisinimo, o tariančių garsiai: „skaitau vaikų literatūrą todėl, kad ji tokia pat vertinga kaip suaugusiųjų! Ji taupi žodžiams ir gili tuo pat metu. Skaitau, nes negaliu praeiti pro šalį, matydamas lentynose daugiasluoksnes, gerai parašytas, aukšto meninio lygio vaikų knygas, kurių mes negalime laikyti nei primityviomis, nei paviršutiniškomis!“.

Tad kokia gi ji yra? Suaugusiojo kelionės į vaikų literatūros šalį metodologija? Kaip čia patekti? Gal yra kokia „brasta ar siena, kurią perėjęs atsidurtum tenai“? (Endė, M. „Begalinė istorija“). Geriausia – rasti žmogų, kuris šios kelionės pradžioje palydėtų. Mostelėtų ranka, paskatintų aplankyti vietas, kurias pats yra aplankęs. Būtent tokia gali būti šios kelionės pradžia – tarsi švelnus stumtelėjimas, paskatinantis įgyti netikėtą literatūrinę patirtį, keičiančią ir auginančią kiekvieną skaitytoją. Jau minėtas D. Pennacas šia tema yra parašęs keletą sakinių, kurie perliejo mane šilumos cunamiu ir kuriuos čia privalau pacituoti: „‹…› už tai, ką perskaitėme gražiausio, dažniausiai turime būti dėkingi brangiam žmogui. ‹…› mylėti – vadinasi dovanoti tai, ką mėgsti, tiems, kuriuos myli. ‹…› mumyse gyvena knygos ir draugai. ‹…› Kai brangus žmogus duoda mums paskaityti knygą, pirmiausia jo mes ir ieškome tarp tos knygos eilučių“ (Pennac, D. „Kaip romanas“, p. 86).

 

Ieškokite Ibio

Jei keistos, vaikų rašytojų išgalvotos būtybės, dažnai lankydavusios mane vaikystėje, šiąnakt paliktų savo nesuprantamus reikalus ir susėstų ant suolo prie mano namų – žaliaodis berniukas Atrėjas, samanų atspalvio Snusmumrikas, šiaudaplaukiai Puokiai ir nakties dangų vietoj skrybėlės dėvinti Marlinė tikrai būtų tarp jų. Kiek švelnių spalvų! Su jais – pailsi akys. Toks suolelis, skirtas vaikų literatūros herojams, glaudžiasi prie kiekvienų namų, kuriuose gyvena Ibis. Ne paukštis: mokytojas, bibliotekininkas, dailininkas, rašytojas ar psichologas, priklausantis Tarptautinei vaikų knygos tarybai (IBBY). Jei sumanysite grįžti atgal į vaikystės knygas ir atidžiai ilgą laiką žvelgsite vaikystės pusėn, galiausiai pamatysite Ibį, stovintį tolumoje, santūriai mojantį ranka. Nuo bokšto papėdės (Adomaitytė, G. „Už sidabro kalnų“). Ieškokite Ibio, jei knieti susitikti, pasitarti, pasikalbėti apie vaikų knygas. Suaugusiųjų literatūra, žinoma, turi savo spąstus, bet Ibis – vikrus – ne visada į juos įkliūna. Suaugusiųjų suaugusiesiems parašyti tekstai, viliojantys švelniai šnabždančiomis laukymėmis, o vėliau skandinantys kvatojančiose vilkduobėse: AM! Pavargote nuo romanų, kurie grobia skaitytojus? Pailsėkite su vaikų knygomis. Tebus tai naujo, nesibaigiančio nuotykio pradžia.

 

Literatūra

  1. Lewis, C. S. On Three Ways of Writing for Children, 1952. Prieiga per internetą: http://www.catholicculture.org/culture/library/view.cfm?recnum=9117
  2. Tolkien, J. R. R.. On Fairy-Stories, 1947. Prieiga per internetą:  http://www.rivendellcommunity.org/Formation/Tolkien_On_Fairy_Stories.pdf
  3. Bowers, J., Davis, S. Why teachers should read more children's books. Teacher Network Teacher's blog, 2013. Prieiga per internetą: http://gu.com/p/3hg3t/sbl
  4. Hoewisch, A. K. Children's Literature in Teacher-Preparation Programs. International Reading Association, Inc, 2000. Prieiga per internetą: http://www.readingonline.org/critical/hoewisch/childrenlit.html
  5. Papievis, Valdas. Eiti / Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 160 p. – ISBN 978-9986-39-636-9
  6. Pennac, Daniel. Kaip romanas / Kaunas: Šviesa, 2008. – 174 p. – ISBN 5430-04-003-7
  7. Jansson, Tove. Kometa atskrieja; Nematomas vaikas / Vilnius: Garnelis, 2007. – 325 p. – ISBN: 9789955428855
  8. Kästner, Erich. Skrajojanti klasė / Vilnius: Garnelis, 2013. – 171 p. – ISBN 978-9955-883-31-9
  9. Urba, Kęstutis. Šeši H.K. Anderseno medaliai / Kaunas: Šviesa, 1998. – 272 p. – ISBN 5-430-02540-2
  10. Dahl, Roald. DGM / Vilnius: Garnelis, 2013. – 230 p. – ISBN 978-9955-883-37-1
  11. Pratchett, Terry. Skrybėlė, pilna dangaus / Vilnius: Garnelis, 2011. – 303 p. – ISBN 978-9955-883-18-0
  12. Endė, Michaelis. Begalinė istorija. – Vilnius: Lietus, 1995. – 348 p. – ISBN 9986-431-11-5.
  13. Matt Haig. Ten reasons why it is okay to read YA, 2014. Prieiga per internetą: http://www.matthaig.com/ten-reasons-it-is-okay-to-read-ya/
  14. Adomaitytė, Gintarė. Už sidabro kalnų. – Vilnius: Edukologija, 2012. – 154 p. – ISBN 978-9955-20-787-0 

 

Iliustracijoje: rašytojas Robertas Luisas Stivensonas. Prieiga per internetą: http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/1/1b/Robert_Louis_Stevenson_Knox_Series.jpg/220px-Robert_Louis_Stevenson_Knox_Series.jpg

 

Vytis Valantinas,
klinikinis psichologas







 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.