Pokalbis su aktore, rašytoja, knygos „Gėlininkė“ autore Birute Mar.

Miela Birute, kalbėsimės ne tik apie literatūrą, bet ir apie gamtą. Kitaip tariant, apie kultūrą ir natūrą... Tavo knygoje „Gėlininkė“ alsuote alsuoja ir kalnai, ir vandenys, ir gėlės. Ar rašei šią knygą gamtos apsuptyje? O gal miesto mūruose, gamtos besiilgėdama?

Taip, išties šią knygą pradėjau rašyti Pietų Italijoje, prie jūrą menančio Como ežero, kalnų ir gamtos apsuptyje. Vasarojau tuomet pas draugus mažame itališkame, senove dvelkiančiame miestelyje – koks ir atsirado „Gėlininkėje“. Ten akmeninės siaurutės gatvės, kaip statūs laiptai kylančios į kalną (užtat net nėra automobilių!), pro langą gali ištiesti ranką kaimynui, gyvenančiam kitoje gatvės pusėje. Ten kas rytą skamba akmeninės bažnytėlės varpai, traukinys palei ežerą atvažiuoja bene kartą per dieną, ten yra ir sūrių krautuvėlė, ir kepyklėlė, kur kas rytą žmonės atskuba ne tik parsinešti šviežių bandelių pusryčiams, bet ir pasišnekėti. Stebėdama tų žmonių gyvenimo ritmą, kasdienius ritualus – jaučiausi tarsi pasakoje. Kai kuriuos knygos personažus sutikau tame miestelyje – pvz. grybautoją Leokadiją, tokią guvią moterėlę-grybautoją, kurią visi pažįsta, kuri verčiasi grybų rinkimu, daro iš jų puokštes su gėlėmis, pati tapo natiurmortus su grybais! Beliko tą stebuklingą miestelį aprašyti žodžiais (žinoma, kažką ir sugalvoti). Ir „akmenų pieva“ iš ten – kalnų papėdėse ten stūkso netikėto grožio akmenys, kaip milžiniškos skulptūros... Kai gyveni tokiame miestelyje – apima ilgesys. Kažko jau prarasto dideliuose miestuose, mūsų šiandieniniame gyvenime. 

Ar ilgai reikėjo auginti „Gėlininkę“? O kai ji išaugo (buvo parašyta), ar dar puoselėjai – kitaip tariant, ar ilgai tekstą gludinai, šlifavai, tobulinai?

Gėlininkę rašiau porą metų – paprastai knygas vaikams rašau vasaromis, kai teatre, kuriame dirbu, atostogos. Taip, labai mėgstu gludinti tekstą, kol viskas man jau atrodo taip, kaip ir turėtų būti – gal net pernelyg jį kartais gludinu, būna sunku knygą pabaigti (sykį redaktorė Janina Riškutė yra pasakius: „gal jau užteks, kitaip niekad nebaigsim knygos...“). Ir, jei ne paskelbtas Nacionalinis vaikų literatūros konkursas (į kurį nedrąsiai atidaviau slapyvardžiu pasirašytą „Gėlininkės“ rankraštį) – jau planavau „gludinimą“ atidėti iki kitos vasaros – dar metus kitus būčiau gyvenus su ta knyga... Bet tada teko susikaupti ir pabaigti tekstą rudenį.

Dabar, kai žvelgi į knygą „Gėlininkė“, ką jauti?

Laikas, kai rašiau ją, sukelia daug šviesių prisiminimų. Knygoje daug mano pačios išgyventų patyrimų, ją rašiau tarsi ne vaikams, o sau – save tyrinėdama. Tai knyga apie svarbius dalykus – apie dviejų žmonių susitikimą, patirtą jausmą, išsiskyrimą. Apie tai, kad kiekvienas turi eiti savo keliu, atrasti savyje drąsos ir išauginti savo gėlių miestą. Apie neregimus dalykus, kuriuos galbūt žino ir nujaučia tik gėlės. Ir apie tai, kaip kiekvienas turime nebijoti atsiverti, pasitikėti kitais. Kai rašai vaikams, visi tie rimti dalykai lieka potekstėse, rašai tarsi žaisdama – tačiau jautrus žmogus, vaikas ar suaugęs – tai pajunta. Štai man iš vienos gimnazijos mokytoja parašė laišką: „Norėtume, kad susitikimo su jumis leitmotyvu taptų „Gėlininkės“ eilutės: „Nebūtina, kai tau liūdna – šypsotis“... O šiuos žodžius man iš tiesų ištarė viena mergaitė, kuomet liūdėjau, bet mėginau šypsotis. Kokia išmintis. Nustebau ir nudžiugau, kad ši eilutė pasirodė svarbi ir dar kažkam. Juk mus dabar moko šypsotis visur ir visada, bet būna juk ir liūdna, ir skaudu – kaip svarbu nebijoti ir kitokių savo emocijų. Atrasti būdą gyvenant visuomenėje, kaip išreikšti ir jas, nesidėti kaukių... Labai svarbu su vaikais apie tai kalbėtis.

O knygų vaikams rašymas man pačiai padeda tarsi grįžti į esmę  – į tą save, kuri moka žaisti, skraidyti, džiūgauti, verkti, kuriai viskas paprasta ir lengva. Kuri žino daug išmintingų dalykų, kuriuos aš kita, suaugusi, dažnai užmirštu. Taigi, augina ir mane, kaip tą mažą gėlytę.

Knygos, laimei ar nelaimei, ne gėlės – jos nevysta, jos ilgam. Ar įsivaizduoji žmones, kurios (kurie) tavo knygą skaitys? Dabar, po metų, po dešimties...

Išties, knygą parašei – ji jau tarsi nutolo, pasiliko kažkur, tapo nebe tavo. Manau, ją kitas žmogus atras, jei į knygą idėjai kažko neregimo, „pakrovei“ savo širdimi, pajus duota šviesa. Nes knygos kaip ir gėlės – turi savo kvapą, energiją... Ji sklinda, mums nebežinant, tai jau nebe mūsų valioje. Mums tereikia tik užrašyti.

Retsykiais, stovėdama prieš klegančią salę, nuoširdžiai gailiuosi, kad nesu Birutė Mar arba Alvydas Šlepikas. Man rodosi, kad rašantys aktoriai tikrai lengviau randa būdų, kaip sutarti su skaitytojais. Taigi, rodosi... O kaip yra iš tikrųjų?

Nežinau, ką atsakytų Alvydas, bet literatūra ir teatras man labai skirtingi dalykai. Taip, galbūt lengviau su skaitytojais bendrauti turint scenos patirtį. Lengviau kalbėtis, atsiverti gyvai. Bet parašyti tekstą, atsiverti tekste – visai kas kita. Galbūt sceną ir rašymą vienija tik tai, kad tai būdas tyrinėti gyvenimą, save. Tačiau scenoje tai darai savo kūnu, jausmais, o popieriuje turi išgyventi istoriją žodžiais. Išmokti užrašyti  – kita duotybė, kita profesija. Kartais išgirstu: „bet tu labai subtiliai balsu perskaitai tekstą, užtat jis atrodo toks gražus“. Todėl vaikų literatūros konkursas man rodėsi kaip išbandymas – čia garsiai perskaityti teksto negalėjau, tik atiduoti jį užrašytą popieriuje ir pasirašytą slapyvardžiu. Ir, iš pradžių tikrai negalėjau patikėti, kad iš 150 rankraščių – jis laimėjo antrąją vietą. Dar kartą perklausiau, maniau, gal apsiriko...    

Tavo knygoje – įvairiausios gėlės. Tačiau kokių gėlių labiausiai lauki Tu? Po spektaklio? Po susitikimo su skaitytojais? Iš artimo žmogaus rankų?

„Gėlininkėje“ viena svarbių herojų – orchidėja, ji žino, kas laukia gėlininkės, ji praneša jai apie tai prasiskleidusiu žiedu, moko išminties. Aš namuos mėgstu žiūrėti į besiskleidžiantį orchidėjos žiedą, jo viduje – iš tiesų, tikra karalystė! Džiaugiuos, kad knygos dailininkė Kristina Norvilaitė viename puslapyje nupiešė orchidėjos žiedą, kurio viduriuke – Vilniaus Užupio angelas, bažnyčių bokštai. Labai mėgstu orchidėjas. Bet ir visokias gėles, tai išties Dievo stebuklas, skirtas žmogui grožėtis. Dar man ypatingos gėlės – rožės, bijūnai. Tiek žiedlapių, tokia paslaptis. Apskritai, kai stebi gėles, irgi gali pajusti daug svarbių dalykų. Štai trumputis man artimo poeto Donaldo Kajoko eilėraštis: „Vien tik gėlės yra išmintingos / vakare, netgi keisdamos spalvą / jos visai nesistengia pakeisti pasaulio...“ Tiesa, Indijoje, kur keliavau, įstrigo tenykščių išminčių mintys: kai gėlė žino, kad rytoj bus nuskinta – ji prasiskleidžia dar ryškiau, intensyviau, dėl to nejaučia liūdesio.

Ta kultūra ir natūra, tas miesto žmogaus santykis su gamta. Kaip sekasi – ar sekasi?  – derinti miestiškas malones ir gamtos šauksmą?    

Kol kas sekasi. Kai pasiilgstu gamtos – kur nors iškeliauju. Tik tasai gamtos šauksmas su metais darosi stipresnis, vis ryškiau pamatai rudenį, pavasarį, žiemą. Vis dažniau suvoki esanti mažutė gamtos dalis. Jaunystėje labai svarbu kažko pasiekti, išmokti, norisi visko daug. O kai nueini pusę gyvenimo kelio, jau viskas atrodo kiek kitaip. Supranti, kad tavo „gėlių miestas“ – tik mažytis, kaip iš vaikystės pasakos, nors ir labai svarbus. Kaip kiekvienas vabaliukas ar smilga.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė