Į pradžią



 

 
 
 
 
Neringa Butnoriūtė. Nacionaliniai tendencingumo ypatumai
2018-04-16



Kol naujausioji lietuvių literatūra susirūpinusi, kas yra asmenybė, eseistikoje šis rūpestis – jau virtęs klausimu, kas yra šiuolaikinis pasaulis ir kuo yra literatūra šiandien. Tokią tendenciją paliudija ir naujoji už eseistiką Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotos Giedros Radvilavičiūtės knyga „Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones“.



Kalbant apie lietuvių eseistiką, tebeaktualus Gintaro Beresnevičiaus požiūris į šį žanrą. Pasak jo, eseistika randasi laisvoje visuomenėje, kuria santykių – skirtingų balsų, kontekstų, rašymų ir galvojimų – erdvę. Iš esmės tokie tekstai, provokatyviai, intelektualiai ir žaismingai kviesdami dialogo, priešinasi įvairiems socialiniams, literatūriniams, istorijos, tautiniams štampams ir reiškinių skirstymui į „juoda“, „balta“, o dar labiau – banalybių raiškai. Tuo eseistika skiriasi ir nuo tiesos versiją peršančios publicistikos, kartu grakščiu neišbaigtumu tolinasi nuo į pasakojimą orientuotos literatūros1. Šis apibūdinimas mąstant apie esė yra pakankamai plačiamatis, paties Beresnevičiaus įgyvendintas net iki intelektualių anekdotų (juk istorijai taip stinga paradinės versijos kritikos), nepasenęs ir dabar. Dėl to kokį skirtingą pasaulį atskiras autorius sukuria (jei norisi, vadinkime jį navakaiškai nostalgišku, rastauskiškai kultūrišku, parulskiškai pabjaurintu2), man atrodo svarbu tiek, kiek tekstui reikalingas visumą išvairuojantis savitas, charizmatiškas balsas. Iki absurdo, juoko pro ašaras reiškinius apnuoginančios Radvilavičiūtės esė šiame požiūryje išsitenka. Paremtos ne vien žanro suvokimo įtampomis (kitaip vargu ar visuomenei būtų įdomios vien autobiografiškumo literatūroje problemos), bet aktyviai, žaismingai steigia interpretacijų erdvę. Radvilavičiūtės esė atveju virsta tekstų persekiojimu.

Viešoje erdvėje stingant girdimų autoritetų pasisakymų, „Tekstų persekiojimas“, išleistas su lydimuoju žodžiu, aiškiai rodo – autorė turi susiformavusią socialinę poziciją ir nebijo būti tendencinga. Įtarumas greitų malonumų, aktyvizmo, perdėto vakarietiškumo ir buko provincialumo, „spektaklio visuomenės“, ideologijų persisėmusiai dabarčiai, rašytojavimo nudievinimas Radvilavičiūtės akiratyje neatsirado pernakt (tą liudija ankstesnių knygų problematika ir interviu). „Tekstų persekiojime“ spausdinamos esė, kuriose reaguojama į patikusias (bičiulių) knygas, į atskiras Lietuvos realijas ir viešąjį diskursą, rodo bendresnį rūpestį, kalbos ir pasakojimo galią, įtaką mūsų kasdienybei bei tikrovės vertinimui. Taip pat tampa vieta, kur skirtingi stiliai sąmoningai susiveda tam, kad neprikišamai ugdytų gerą skonį. Apskritai sakant, tiesiog padėtų „turėti gerą santykį su tiesa“ (p. 152).

„Tekstų persekiojimu“ Radvilavičiūtė akivaizdžiau žingteli nuo jos esė būdingų laužomų stereotipų apie literatūros paskirtį prie socialinės kritikos. Todėl šią knygą sudaro jau pažįstami grynosios eseistikos, literatūrinio, o dalį – socialinio pobūdžio tekstai. Pastarieji, tikiu, kuria daugiausia „Tekstų persekiojimo“ netikėtumo, nors iš esmės kartu su stereotipų persvarstymu (juk lietuvių kalbą puola!) yra grynasis eseistikos šaltinis. Socialios eseistikos poreikis neabejotinai neišsemtas: iš šios nišos palengva traukiasi Rolandas Rastauskas, pastaraisiais metais ją iš dalies papildė labai skirtingos knygos (Andriaus Jakučiūno „#Utopijos“ ir don kichotiško intelektualo Mindaugo Kvietkausko „Uosto fuga“), bet daugiausia nuveikia LRT kultūros rubrikos komentatoriai. Beveik visos Radvilavičiūtės esė (išskyrus „Tik balsas“) jau anksčiau skelbtos ir galimos laikyti gyvomis reakcijomis į aktualijas, neišskiriant fakto, kad kai kurios – asmeninės („Elenai, kaip nesuplanuotai akimirkai“). Savaime šios turi savybę senti, todėl galėtų atrodyti praeinančios. Tačiau autorė rašo ne vien apie konkretybes, svarbesnė numanoma „daugiskaita“ (p. 107) – galvosenos ir situacijos lyg matricos, kurios turi polinkį kartotis. Taigi ne tik apie įvykį, temą ar knygą (prie jų visų būtų galima pridėti klišę „sukrėtę Lietuvą ir pasaulį“). Dėl šios priežasties net būdamos „apie Garliavą“ (nepatogios), „apie gramatiką“ (pamokslaujančios) arba „apie Navaką“ (šiek tiek grožinės) esė nesensta. Kad jos „apie rašytojus ir žmones“, parodo ir tekstams reikalinga distancija.

Radvilavičiūtė kurį laiką užima mainstreaminės autorės poziciją. Iliuziją, kad taip yra, palaiko ir paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Natūralu, kad jos tekstai vadinami fenomenu tik Lietuvoje. Pamenu, kaip literatūros forume „Šiaurės vasara“ mane pribloškė populiarių autorių, tarp jų – ir Radvilavičiūtės, pažiūrų konservatyvumas, išpūtęs globalizacijos baubą. Temperamentingą, matomą autorių liberaliųjų aktualijų fone jos priverčia būti nepopuliariu. Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad ratas apsisuks ir vėl norėsis kalbėti apie biografiškumą literatūroje? Iš esmės net ir šešeri metai neveidmainiškai parašytam tekstui (o Radvilavičiūtė linkusi kibtis ramsčių – mėgstamais Umberto Eco, Micheliu Haneke) yra ilgas laikas, kad paaiškėtų, jog ir „marginalusis“ konservatyvumas turi racijos. Šitai parodė ir, pavyzdžiui, visiškai kitos stovylos Nida Vasiliauskaitė.

„Tekstų persekiojimas“ išgrynina idėją, kad eseistika egzistuoja tarpininkaudama tarp literatūros ir publicistikos. Knygoje šis tarpininkavimas, kaip būdinga Radvilavičiūtei, yra tekstualus, susijęs su kalbos kaip pasaulio pažinimo veikla. Taigi apima mąstymo struktūrą ir stilių – tuos aspektus, į kuriuos nukreipta Radvilavičiūtės kritika. Tiek menui, tiek publicistikai būdinga manipuliatyvi kalba apie tikrovę ir abiejų siekis nors laikinai įsiminti, paveikti. Kol blogąja prasme grožinis sakinys daro pasaulį grąžų ir atpažįstamą, publicistika provokuoja emocingai, sėja klišes ir suteikia progą kiekvienam jaustis ekspertu. Abu siekia iš vienaskaitos virsti minėta daugiskaita, kurios į teismą nepaduosi dėl jaudrinimo. Radvilavičiūtės esė kaip mąstymo erdvė leidžia akcentuoti, kad patirti ir interpretuoti objektą yra skirtingi, bet svarbūs persekiojamą tekstą nusakantys dėmenys. Jais kolektyvinė kvailybė ir smūgiai žemiau intelekto yra transliuojami. Tuo pačiu – jie gali būti naudingi Radvilavčiūtei, norinčiai priešingo poveikio. „Tekstų persekiojime“ kritiškas šių dėmenų susikirtimas įvyksta dėl intelektualinio žaidimo ryškiomis analogijomis, lingvistiniu humoru, vaizduotės ir kritinio mąstymo, o ne emocijos sukurto turinio.

Manau, ypač esė skyrius apie rašytojų knygas (Munro, Kalinauskaitės ir kitų), gali būti puikus atsakas dominuojančiam poreikiui vertybe laikyti vien tariamu momentu aktualias temas. Taip pat – paviršutiniškam įsitikinimui, kad fiksuoti, jog šiuo metu rašai arba formuoji viešąją nuomonę, savaime reikšmingas užsiėmimas, padedantis dalyvauti dabarties, t. y. „savęs“, kūrime. Nors iš tiesų, pavyzdžiui, gal tiesiog tęsiame gimimą pasakos apie kultūros kliše tampantį „tikrumą“ ir jaudinančios emocijos pergalę („drąsą“) – savotiškus coming out’us. Nebūtinai tie kalbėjimai tai atskleis, nes tiesiog primes „tinkamą“ supratimo modelį. Panašiai knygos pristatyme nupasakojusi šmaikštų buitinį nutikimą, Radvilavičiūtė sakė, kad vos jį užrašai, iškart atrodo banalu, dirbtina, neįtikima3. „Punktus sakymų“, kas, autorės manymu, yra gera literatūra, iš jos esė išsigryninti nėra sunku. Ši problema perteikta suprantamai ir piliečiui, patogiai skaitančiam knygas (tik) su kavos puodeliu: tai ramina, kuria prasmės poreikį, dėl kurio nereikia prisiimti jokios atsakomybės.

Vis dėlto skaitant esė pasyvumo nepakanka. „Tekstų persekiojimas“ dar kartą atskleidžia, kad svarbu, kaip argumentuojama, kad drąsa sakyti susijusi ne tik su nuostatomis. Tai – ir veiksmas, pereinantis ne vien į teksto mechanizmą, bet ir argumentaciją. Pavyzdžiui, akivaizdžiai kritikuodama beraštystę, savo tekstui iš principo Radvilavčiūtė jos neleidžia: lapsus calami tyčiniai, tarptautiniai žodžiai sakiniuose – būtiniausi, slavizmai toliau sąmoningai puoselėja autorinį rašymo stilių. Be abejo, įgyvendinti užmojus reikia iš esmės, tad Radvilavičiūtės esė yra savirefleksyvios. Jos pajėgios ir teigti turinyje, ir formos požiūriu parodyti, kad skonio nestokoja (rašoma apie literatūros savybes ir kritikuojant plokštumą, ir deramai ginant literatūriškumą, raštingumą). Galiausiai demonstruoti sugebėjimą konstruoti tekstą. Todėl manęs nestebina, kad, rašydama apie kitų autorių tekstus, Radvilavičiūtė linkusi pagirti savybes, kurios būdingos ir jos eseistikai. Ji mėgaujasi tendencingumu: juk objektyvumo stygių, netinkantį publicistikai, panaudoja esė. Bent jau tokios knygos, kurios autorė prisipažįsta turinti pažiūras, kontekste tai visai suprantama.

Viename stipriausių rinkinio tekstų „Alice Munro slogutis“ ne be pagrindo rašoma à la Munro. Jis apima ir daugiau problemų – nuvainikuoja rašytojavimą „tikrumu“ ir reaguoja į moterų neįvertinimą. Nustatydama universalią moters paklusimo ir išsilaisvinimo temą, Radvilavičiūtė problemiškai įsiterpia į feministinį diskursą, bet kartu dėl savarankiškos į „juoda“ ir „balta“ nesiskirstančios (nes matančios abi puses) argumentacijos toliau neleidžia keroti standartizuojančio mąstymo. Kitose socialesnėse esė (pvz., „Nu, ir man nieko, ir man nieko, ir man nieko...“, „Tylus rudeninis džiaugsmas: nepirkau bilieto į Castellucci“) jau neprisidengiant literatūriniais šarvais tenka imtis socialinės kritikos – atviriau dekonstruoti mąstysenas ir apeiti bandos rėksmą. Juk galiausiai tai vyksta esė erdvėje, kurios sukurtumą Radvilavičiūtė atvirai demonstruoja ne pasyviai susitapatinančiam bendrininkui. Sudėtingo ir aktyvaus santykio kūrimas, jungčių ir prieštaravimų suderinimas sudaro jos eseistinio stiliaus stiprybę. Skambiai apibūdindama rašytojus „jautriais niekšais“, Radvilavičiūtė puikiai paliudija gebėjimą įvilioti suvokėją į katachrezės situaciją.

Kita vertus, Radvilavičiūtė esė susikimba su temomis, kurios visuomenėje ir gyvenime įgauna pastovumą, bet su kuriomis išties sunku taikytis. Jomis gali būti ne tik kitus jaudinanti „Dievo sūnaus veido koncepcija“, bet ir asmeniškesnis reikalas – mirtis. Vis dėlto minėtas tendencingumas neskatina tema rinktis kitų eseistiką (nors būtų ko!). Šiuo atveju Andriuškevičiaus, Navako knygos yra prozos, poezijos paribyje, tačiau estetikos pusėje (popsas savaime tiesiog žema praba). Kritikuodama Radvilavčiūtė stengiasi būti tik stebėtoja (nepirkau bilieto, skaičiau „Stilių“, žūrėjau laidą) vis tiek neišvengiamai pažeidžia – neria ir į kraštutinumus, didaktiką („Draugiška aplinka anglų kalbai lietuvių galvose ir burnose“), nes pradeda elgtis taip, dėl ko suglumsta ir kritikuoja – ima hipokritiškai „mąstyti iš aukšto“ (p. 156). Galiausiai kinta iššūkiai: daug ką pavyksta įveikti rašant saugios distancijos reikalaujantį literatūrinio pobūdžio tekstą, jame įprasčiau ginti ir leisti kerotis savą požiūrį atitinkančiai kokybei.

Neabejoju, kad „Tekstų persekiojimas“ sulauks savo „persekiojimo“. Radvilavičiūtė autoironiškai save leidžia vertinti kaip buitišką (taukuotą), neprovincialią vyresnės kartos atstovę. Būtent tuo jos balsą įmanoma „apkaltinti“. Juk vietomis mainstreaminė autorė rodo pažiūras, kurios asocijuojasi su marginalumu. Atrodo paradoksaliai. Nepaisant to, manau, kad retrogradiška nuostata, tarkime, nurašyti popsą dėl to, kad tai – popsas, nėra dominuojanti ir literatūroje. Vargu ar ji taps įtakingesnė. Sekant Beresnevičiumi, esė paranki suteikti „stogą“ diplomatijai4. O ją regiu ir kaip atvirą provokaciją kitiems – erdvę, kur daugybė pavyzdžių tampa išbandymu savam „santykiui su tiesa“ ir rodo nenorą „moderniame ir globaliame pasaulyje tapti anonimine funkcija“ (p. 154). Ypač jei savom priemonėm stengiesi išlikti sveiko proto šalininku ir aiškiai rodai, kad nesi abejingas visuotinėms kvailybėms (nepainioti su moraliniu jautrumu). Charizmatiškas, iššūkių nesibaiminantis „Tekstų persekiojimas“ man žavingesnis už irzlią, bet gražią pavargusių don kichotų eseistiką.

_____________________________________

1 Beresnevičius G. „Eseistikos tendencijos moderniojoje Lietuvoje“, Vilkų saulutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 282–292.

2 Cibarauskė V. „Fantastikos klajonės, arba esė kaip trileris ir kultūros istorijos vadovėlis“, Knygų aidai, 2016, Nr. 1. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-05-10-fantastiskos-klajones-arba-ese-kaip-trileris-ir-kulturos-istorijos-vadovelis/144112

3 Žr. radijo LRT laidą „Literatūros akiračiai“ (2018 m kovo 11 d.). Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013686820/literaturos-akiraciai-2018-03-11-16-03

4 Beresnevičius G. „Eseistikos tendencijos moderniojoje Lietuvoje“, Vilkų saulutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 290.

Knygų lentyna.

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.