Į pradžią



 

 
 
 
 
Ikimokyklinis kultūrinis ugdymas Ženevoje

Ženevos miesto savivaldybė pavedė asociacijai „La Madeleine des enfants“ organizuoti kultūrinį miesto vaikų lopšelius ir darželius lankančių vaikų ugdymą, užtikrinant, kad dauguma jų organizuojamų renginių būtų atviri ir prieinami darželių nelankantiems vaikams. Šią veiklą inicijavo ir prižiūri Ženevos miesto savivaldybės Socialinio solidarumo departamentas. Kultūrinio ugdymo programa apima vaikų supažindinimą su įvairiomis kultūros formomis: teatru, muzika, muziejais, vaizduojamaisiais menais, literatūra ir kinu. Šiuo atveju domėjausi tik tuo, kaip organizuojamas skaitymo skatinimas. Nepaisant aukšto Šveicarijos konfederacijos ekonominio išsivystymo, statistika rodo, kad šioje šalyje neraštingumas siekia net 20%. 2002 metais Ženevoje susirūpinta šios statistikos grėsmingumu ir nutarta įsteigti visą seriją prevencijos programų, kurios apima Ženevos miesto ir kantono vaikų lopšelius ir darželius, bibliotekas ir knygynus. Taip atsirado projektas „Koja kojon su knyga“ (à la page).

„Koja kojon su knyga“ (à la page)

Šiuo projektu siekiama į vaikų aplinką įvesti knygą, užtikrinti, kad jie augtų apsupti knygų, demokratizuoti priėjimą prie aukštos meninės kokybės leidinių, juos paversti neatsiejama vaikų kasdienybės ir gyvenimo dalimi.

Kam?

  •  nes tyrimai parodė, kad vaikai, kurių aplinkoje nėra knygų, sunkiau išmoksta skaityti
  •  nes ikimokyklinio ugdymo įstaigos atlieka supažindinimo su pasauliu, ugdymo ir prevencijos funkcijas
  •  tam, kad galėtų sėkmingai mokytis, vaikams reikia suformuoti teigiamą skaitymo ir rašymo įvaizdį ir įtvirtinti aukštą simbolinę skaitymo ir rašymo vertę
  •  todėl, kad knygos yra kultūros ir malonumo talpyklos
  •  todėl, kad skaitymas padeda ugdyti kalbos įgūdžius
  •  todėl, kad skaitymas vaikams padeda struktūruoti mąstymą ir ugdyti gebėjimą pasakoti, reikšti savo mintis.

Ko siekiama ?

  • patiems mažiausiems visuomenės atstovams suteikti norą skaityti, žadinti jų susidomėjimą, turtinti kalbą
  • kelti tėvų sąmoningumą vaikų skaitymo atžvilgiu, atkreipti jų dėmesį į skaitymo svarbą vaikų mąstymo ir vaizduotės vystymuisi
  • kelti ugdytojų sąmoningumą skaitymo atžvilgiu, skatinti juos darbe su vaikais naudoti knygas, būti tarpininkais tarp knygos ir vaiko
  • kurti tarpinstitucinį santykį tarp mažo vaiko ir knygos, vaikų darželių lankytojams pristatant knygas bibliotekose, jose rengiant kitus vaikams skirtus renginius.

Praktinė informacija apie „Koja kojon su knyga“

Siekiama ikimokyklinio ugdymo institucijoms ir tėvams suteikti informacijos ir prieigą prie aukštos meninės kokybės vaikų knygų. Tuo tikslu, pagal bibliotekininkų parengtas vaikų knygų bibliografijas, kiekviena biblioteka parengia knygų dėžes, kurias ilgam laikui skolina rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.

Taip kuriamas, skatinamas ir palaikomas ryšys tarp bibliotekų, ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir tėvų. Bibliotekininkai lankosi ikimokyklinio ugdymo įstaigose, jų lankytojams rengiamos ekskursijos į bibliotekas.

Stengiamasi įvertinti ir pasinaudoti bibliotekininkų bei ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų kūrybingumu. Jie kviečiami ir skatinami pagal savo naudojamas metodikas kurti knygeles, žaidimus, ugdymo priemones.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojams teikiamas su vaikų literatūra susijęs profesinis ugdymas: rengiami seminarai, skirti vaikų literatūrai. Jų metu pristatomi nauji leidiniai, prie ikimokyklinio ugdymo įstaigoms siunčiamų knygų dėžių pridedami informaciniai lapeliai apie knygas ir tai, kaip jomis naudotis. Rengiami susitikimai, kurių metu bibliotekininkai ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojai dalijasi informacija apie jiems labiausiai patikusias ir vertingiausias knygas vaikams.

Vertinamas paties vaiko gyvenimas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Ugdytojai kartu su vaikais kuria albumus (čia jų šablonai užsakomi menininkams, tačiau juos galima susikurti ir patiems). Prancūziškosios Šveicarijos dalies darželiuose vaikai jau kūrė tokius albumus: „Prisimenu darželyje“ (A la crèche je me souviens, iliustravo C. Bravo), „Mano pirmieji žingsniai darželyje“ (Mes premiers pas à la crèche, iliustravo G. Alibeu), „Užaugau“ (J’ai grandi, iliustravo Albertine).

Ugdoma paties vaiko kritinė mintis. Tuo tikslu įsteigta kūdikių literatūros premija P‘tit Môme, kurios nugalėtoją renka patys mažyliai. Bibliotekininkai sudaro premijų sąrašus. Sąrašuose esančios knygos ikimokyklinio ugdymo įstaigose pristatomos vaikams ir auklėtojų padedami jie kviečiami pareikšti savo nuomonę.

Metų darbas vainikuojamas skaitymo festivaliu, daugiausia skirtu ikimokyklinio ugdymo įstaigų lankytojams, tačiau atviru visiems. Čia svarbu pastebėti, kad dauguma Ženevos mieste augančių vaikų priklauso kokiai nors ikimokyklinio ugdymo institucijai – lopšeliui, kuriame vaikai lieka visą dieną, vaikų darželiui, kur vaikai praleidžia pusę dienos arba prižiūrimi vadinamųjų sertifikuotų „dienos mamų“, kurioms taip pat sudaromos sąlygos lankytis tokiuose renginiuose. „Knygos ir ankstyvos vaikystės festivalis“ rengiamas viename centrinių Ženevos miesto parkų. Jo metu rodomi spektakliai susiję su knygomis ir skaitymu, pastatomos kelios jurtos, kuriose vaikai patys gamina knygas, gali susitikti su vaikų knygų kūrėjais, parke viso festivalio metu bibliotekininkai ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojai visiems norintiems skaito knygas, pasirūpinama, kad būtų pristatomos ir knygos užsienio kalbomis arba knygos be teksto, kurios taip pat vadinamos daugiakalbėmis. Kiekvieno festivalio metu rengiamas seminaras bibliotekininkų ir ikimokyklinio amžiaus įstaigų darbuotojams. Savo kūrybą pristatyti kviečiamas vienas vaikų knygų autorius. Apie šį festivalį jau esu rašiusi http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=14969.

„Požiūris, ketinimas ir pažadas vaiką įtraukia į kultūrą, jį supažindina su svarbiausiais, tiksliausiais ir reikšmingiausiais kultūros pasaulio elementais.“ (Tony Lainé )

Daugiau apie projektą „Koja kojon su knyga“: http://eveil-ge.ch/pdfs/Projet_%C3%A0_la_page.pdf


Pasakų prekeivės

Keletas ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojų susibūrė į konceptualią grupelę pasivadinusią „Pasakų prakeivėmis“. Jos įsitikinusios, kad vaikai negali užaugti be knygų ir kad svarbu mokėti tinkamai jas pateikti, pasaką, t.y. knygą „parduoti“ taip, kad ji taptų neatsiejama vaiko egzistencijos dalimi. Knygų lagaminais nešinos, jos vaikšto iš vieno darželio į kitą ir „pardavinėja“ pasakas. Kaip dera konceptualiai grupei, „Pasakų prakeivės“ turi ir savo manifestą.


1. Gero skaitymo taisyklės

- Skaityti tai, kas parašyta; nepridėti ir neatimti žodžių arba sakinių. Vaikui svarbus teksto pastovumas, nepriklausomai nuo skaitytojo.

- Keisti balso intonaciją pagal tai, kokios emocijos perteikiamos tekste.

- Skaityti kitiems, ne sau, t.y. balsu.

- Skaitant rodyti paveiksliukus, tai vaikams padeda išlaikyti dėmesį.

- Skaitant išlaikyti kontaktą su vaikais (nuolat į vaikus pakelti galvą, pagauti jų žvilgsnį).

- Perskaitykite knygos pavadinimą, autoriaus ir iliustruotojo pavardes, parodykite vidinius viršelius, kad nieko nebūtų praleista.

- DARYKITE TAI SU MALONUMU!


2. Knygų pasirinkimas (pasitarkite su bibliotekininkais, vaikų literatūros specialistais)

- Rinktis paprastas, bet ne primityvias iliustracijas.

- Rinktis neilgus, talentingai parašytus tekstus.

- Po ranka turėti knygų, skirtų įvairaus amžiaus vaikams (nuo 0 iki 5 metų) .

- Rūpintis, kad iliustracijos atitiktų tekstą ir būtų kokybiškos.

- Turėti įvairaus formato knygų, kuriose tekstas skirtingai išdėstytas.

- Nebijoti gąsdinančių knygų.

- Turėti knygų, kurios veikia vaizduotę, jausmus ir kasdienybę.

- Skaityti kelių leidėjų ir iliustruotojų knygas.


3. Skaitytojos arba skaitytojo laikysena

- Prieš pradedant skaityti ir skaitant nesistengti paruošti vaikų skaitymui, juos sodinti ir raminti, tiesiog atsisėsti ir skaityti.

- Skatinti individualų skaitymą, t.y. skaitykite kiekvienam vaikui atskirai. Taip ugdysite intymius santykius tarp vaiko, suaugusiojo ir knygos, tačiau nepamiršti ir grupės pasiūlymų. Prisitaikyti prie vaiko dėmesio trukmės.

- Leisti vaikams liesti knygas, jei jie to nori.

- Leisti vaikams judėti, jei jie to nori. Judėjimas nereiškia, kad vaikai neklauso.

- Būti pačiam susikaupusiam (sukurti skaitymo atmosferą).

- Vieta, kurioje skaitoma, nesvarbi. Tai gali būti darželio salė, parkas, laiptinė ir t.t.

Daugiau apie Pasakų prekeives: http://eveil-ge.ch/faisons/colporteurs.html


Ženevos miesto vaikų lopšelius darželius lankančių vaikų kultūrinio ugdymo organizatorė Maryjan Maître atkreipė dėmesį į tai, kad svarbu knygas laikyti vaikams prieinamoje vietoje. Tam, žinoma, svarbu, kad jos būtų kietos ir atsparios, tačiau į vaikų skaitymo skatinimo ugdymą įeina ir mokymas elgtis su knyga, ją gerbti ir saugoti, pasinaudojus padėti į vietą. Maître sakė: „svarbiausias mažylių skaitymo skatinimo veiksnys – pačių skaitančiųjų patiriamas malonumas ir noras tuo malonumu dalytis, jį perduoti vaikams. Kartais nebūtina net skaityti, jei vaikas mato suaugusįjį skaitantį su malonumu, negalintį atsitraukti nuo knygos, jam ir pačiam kils noras ją atsiversti. O atsivertęs ir suaugusiųjų padedamas suvoks, kad tai ne šiaip sau daiktas, kad iš jo sklinda istorijos, pasakojimai“. Paklausta, kodėl mananti, kad knygos tokios svarbios vaikų gyvenime Maître pasakojo: „pati knyga yra tik fizinė priemonė, įrankis, vartai, tačiau ji atveria daugelį kitų dalykų. Knygos padeda socializuotis, gerai mokytis, pažinti pasaulį, keliauti, nukelia į vaizduotės, kuri yra vienas svarbiausių stiprios psichikos šaltinių, karaliją. Ji padeda įveikti socialinį ir kultūrinį atskirtumą. Padovanoti vaikui knygą, išmokyti jį naudotis ir mėgautis knyga, reiškia padovanoti jam kokybiško gyvenimo galimybę“.

Mano sūnus taip pat lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą, vaikų darželį, kuriame praleisdavo  tris valandas per dieną. Knygelėms tikrai buvo skiriama nemažai dėmesio. Man ypač patiko po keletą mėnesių trukę vadinamieji „pasakų virusai“, kuriais užsikrėsdavo visa grupė. Vieną kartą vaikai sirgo „Trijų paršiukų“, kitą „Raudonkepuraitės“ virusu. Darželio grupė visam „viruso“ laikotarpiui virsdavo atitinkamos pasakos veiksmo vieta. Ten įsikurdavo natūralaus dydžio paršiukų nameliai, senelės trobelė, miškas ir t.t. Visą tą laiką vaikai įvairiais būdais skaitė ir klausėsi šių pasakų, jas žaidė, improvizavo, karpė, lipdė, meistravo ir nežinia kaip dar su jomis draugavo. Rinkdama medžiagą šiam tyrimui sužinojau, kad tai buvo nacionalinio projekto „Skaitymo virusas“ dalis. Ikimokyklinio ugdymo institucijai pareiškus norą dalyvauti projekte, jai paskolinama bibliotekininkų atrinktų knygų pasirinkta tema dėžė. Daugiau apie projektą http://www.isjm.ch/isjm.html  


Skaityti su savo kūdikiu (lire avec son bébé)
       

Viena savivaldybės bibliotekų vykdomų „Koja kojon su knyga“ iniciatyvų – projektas „Skaityti su savo kūdikiu“. Prisipažinsiu, kai mano sūnus buvo kūdikis apie tokius renginius nežinojau ir jų nelankiau. Nežinau, ar būčiau ėjusi, net jei ir būčiau žinojusi... ko gero buvau per daug užsiėmusi lituanistinės mokyklėlės steigimu ir organizavimu, buvo svarbu, kad augantis vaikas nuolat patektų į tik lietuviškai kalbančią aplinką. Knygeles, žinoma, skaičiau, tačiau tik lietuviškas, net namuose gausių gražių, meniškai iliustruotų bei gražiai parašytų knygelių neėmiau į rankas, nes norėjau vaiką auginti lietuviškai, su motinos pienu lieti lietuvišką pasaulio pojūtį. Dabar manau, kad tai buvo kvaila. Ir štai kodėl.

Projektas „Skaityti su savo kūdikiu“ vykdomas visose miesto bibliotekose, tačiau susitikimai kas mėnesį rengiami kitoje bibliotekoje. 2012 m. spalio mėnesį kūdikius skaityti kvietė Ženevos Minoterie biblioteka. Šiemet jie surengė tris skaitymo su savo kūdikiu seansus, į kuriuos reikėjo iš anksto užsiregistruoti. Pirmajame seanse dalyvavo viena mama su kūdikiu, nors užsiregistravę buvo trys. Tačiau bibliotekininkės Rossanos Beylard tai nesutrikdė. Ji papasakojo apie šio projekto idėją, kuria siekiama įsteigti ir  įtvirtinti ryšį tarp tėvų, vaikų ir knygų. „Skaitymas – tai mainai, skaitymo akimirkos –buvimo kartu ir bendrumo valandėlės“, – sakė  Beylard. „Pradžioje vaikui knyga tik objektas, dar vienas žaislas, tačiau ilgainiui jis ima suvokti, kad iš knygos randasi nuostabūs dalykai – paveikslėliai, garsai, besikeičiantys balsai ir kūdikis po truputį įsitraukia į neaprėpiamai platų knygos pasaulį, ima juo domėtis ir mėgautis. Laikui bėgant ilgėja kūdikių dėmesio sutelkimo trukmė ir didėja šypsena“, – tęsė ji. Įžangą baigė atkreipdama dėmesį į tai, kad šių seansų tikslas – pristatyti tėvams kokybiškas knygeles skirtas kūdikiams ir vaikams ir parodyti, kaip jas paveikiai skaityti. Ilgai netrukusi ji įniko iš trijų aplinkui sustatytų medinių dėžių traukti knygas ir jas rodyti. Štai tuomet ir ėmiau gailėtis, kad pati augindama kūdikį šiuose susitikimuose nedalyvavau. Frankofoniškame (ir, žinoma, ne tik) pasaulyje egzistuoja visas žanras kokybiškos literatūros, kurią būtų galima pavadinti net ne vaikų, tačiau kūdikių literatūra, kuriama atsižvelgiant į kognityvinę kūdikio raidą ir ją skatinanti. Pavyzdžiui, jauniausiems, keturių mėnesių skaitytojams, kurie, dar ne visai skiria spalvas ir geriausiai mato tik juoda ir balta, skirta Tanos Hoban (http://www.ecoledesloisirs.fr/php-edl/auteurs/fiche-auteur-nvo.php?codeauteur=123) knyga „Juodu ant balto“ (Noir sur blanc), truputį vyresniems – dviejų metų skaitytojams – bibliotekininkė rekomendavo Katy Couprie (http://www.editions-thierry-magnier.com/auteur.php?id=3760) knygelę „Visas pasaulis“ (Tout un monde), Antonino Louchardo (http://www.editions-thierry-magnier.com/auteur.php?id=3845) „Prie stalo“ (À table) ir „Mažasis vabaliukas serga“ (La petite bête est malade), Claudeo Ponti (http://www.bm-jouelestours.net/files/selections_thematiques/claude_ponti.pdf) „L'album d'Adèle“, Jeanne Ashbé (http://www.ecoledesloisirs.fr/php-edl/auteurs/fiche-auteur-nvo.php?codeauteur=7) „Visi mažyliai“ (Tout les petits), Soledados Bravi (http://www.soledadbravi.com/) „Kaip paršiukai“ (Comme cochons), Malikos Doray (http://www.ecoledesloisirs.fr/php-edl/auteurs/fiche-auteur-nvo.php?codeauteur=1129) „Jei aš tave mušiu“ (Si je te tape), Kimiko (http://www4.fnac.com/Kimiko/ia10499) „Kas man davė bučinuką?“ (Qui m'a fait ce bisous), Bénédicte Guettier (http://www.ecoledesloisirs.fr/php-edl/auteurs/fiche-auteur-nvo.php?codeauteur=110) „Trotro pasivaikščiojimai“ (Les promenades de Trotro), Édouard Manceau (http://www.editionsmilan.com/6aef33e4/Edouard-MANCEAU.html) „Tip tap kupranugaris“ (Chtok-chtok le chameau) ir Alaino le Saux (http://www4.fnac.com/Alain-Le-Saux/ia11095) tėčio knygų seriją „Esu geriausias“ (Je suis meilleur). Dauguma mano skaitytų kūdikiams skirtų knygelių lietuvių kalba – realistiškai nupieštų gyvūnų paveikslėlių serijos, viena kita istorija apie tai, kas nutinka fermoje, dainelių rinkiniai, tačiau tikros, kokybiškos, pozityvų, jaukų ir spalvingą pasaulio vaizdą kuriančios, įvairios, sugestyvios, galų gale gerai, protingai parašytos jauniausiems skaitytojams skirtos literatūros, deja dar labai nedaug (tarp jų galima paminėti Laisvydės Šalčiūtės kūrybą vaikams). Keista, kodėl Lietuvoje neleidžiama verstinių knygų vaikams. Tai, matyt, banaliai susiję su lėšų trūkumu (tokias knygas, aišku, brangu išleisti), tačiau vis tiek tikiuosi daugiau jų sulaukti ir Lietuvoje, o jei ne – linkiu jų, ypač tų, kurios neturi teksto, kurias galima skaityti bet kuria kalba, taigi, ir lietuviškai, parsisiųsti, pasiskolinti, trumpai – kaip nors gauti ir skaityti. Kūdikiai, tikriausiai, irgi verti kokybiškų dalykų, ne tik maisto ir drabužėlių (jie, ko gero, netgi mažiau svarbūs), bet ir peno jų mažytėms, tačiau neįtikėtinai imlioms galvelėms, jų fantazijoms, pasaulio pažinimui ir sapnams.

Štai Ženevos miesto vaikų bibliotekų skyrių darbuotojų sudaryti keli rekomenduojamų knygų sąrašai:

http://www.ville-ge.ch/bm/_multimedia/_pdf/bibliographie/bibliographie_plaisirdesimages_2009.pdf  

http://www.ville-ge.ch/bm/_multimedia/_pdf/bibliographie/bibliographie_plaisir_mots_200407.pdf 

http://issuu.com/bibliobmu/docs/biblio_cirque_web?mode=embed&layout=http%3A//skin.issuu.com/v/light/layout.xml&showFlipBtn=true

http://issuu.com/bibliobmu/docs/doudouetmoi??mode=embed&layout=http%3A//skin.issuu.com/v/light/layout.xml&showFlipBtn=true

Įdomu pavartyti ir kitus, ne vaikams skirtų bibliotekininkų sudarytų knygų sąrašus:

http://www.ville-ge.ch/bm/fr/savoirs/selection_thematique_choix.php


Po savaitės nuėjau į antrą  „Skaityti su savo kūdikiu“ seansą. Šį kartą, deja, buvau vienintelė skaitytoja ir dargi be kūdikio. Šį kartą jau kita bibliotekininkė, Anne Wolber su vaikais buvo numačiusi padainuoti ir pašokti, mat norėjo pristatyti išties puikią Olivier Tallec iliustruotą vaikiškų dainelių ir žaidimų knygų seriją su kompaktinėmis plokštelėmis „Mano pramogėlių paveikslėlių knyga“ (Mon imagier des amusettes) (http://www.gallimard-jeunesse.fr/Catalogue/GALLIMARD-JEUNESSE/Les-Imagiers/Mon-imagier-des-amusettes). Jos geros tuo, kad kiekviename puslapyje nupiešta, kaip vaikutį žaidinti, kur jį pasodinti, kaip judinti pirštelius ir t.t. O antrą seriją knygelių, kurias bibliotekininkė norėjo parodyti, skirta jau truputį vyresniems vaikams, dvimečiams, trimečiams. Tai medikės haptonomės (haptonomija – lytėjimo ir jausmų terapija) Catherine Dolto (http://www.gallimard-jeunesse.fr/Auteur/Catherine-Dolto) knygelių serija, skirta sunkumams, su kuriais gali susidurti vaikai, pvz. kito vaiko gimimas šeimoje, tėvų skyrybos, alergijos, kitos ligos, netektys ir t.t. Galiausiai, ji norėjo parodyti mėgstamiausią savo knygą vaikams, Hervé Tullet (http://www.herve-tullet.com/) „Knyga“ (Un livre). Viena Lietuvos mama ir blogerė knygą yra aprašiusi išsamiai http://blogorama.lt/2011/08/04/vaikiski-atradimai/. Mano penkiametis buvo pavergtas ir visiškai įsitraukė į interaktyvų knygos pasaulį, kuris, atrodė, jį visiškai užbūrė.

Kadangi nebuvo su kuo daugiau žaisti ir kalbėtis, bibliotekininkę Wolber pakalbinau apie tai, kaip organizuojamos skaitymo skatinimo programos jų bibliotekoje. Kiekvienais metais vaikų bibliotekos skyriui kultūriniams ir skaitymo skatinimo renginiams skiriama 2 000 CHF suma (atsižvelgiant į vietos kainas ir tarifus, ją galima prilyginti 2 000 Lt). Tad kartą per mėnesį, trečiadienio popietėmis, nes Ženevoje žemiausių klasių mokiniai trečiadieniais nesimoko, o žemesnių klasių mokiniai mokosi tik iš ryto, vaikai kviečiami į biblioteką. Siūlomi patys įvairiausi renginiai – pasakorių pasirodymai, rankdarbių dirbtuvės, kino seansai. Vasarą vaikai kviečiami skaityti lauke, o po to visuomet vaišinami labai kukliomis vaišėmis (tą dieną, kai dalyvavau renginyje buvome vaišinami pigaus pyrago riekėmis). Vieną metų pusmetį visos bibliotekos privalo rengti teminius renginius visoms bibliotekoms nustatyta tema, o antrąjį – pasirinktinai. Bibliotekininkė sakė, kad priešingai nei „Skaityti su savo kūdikiu“ programa, vyresniems, mokyklinio amžiaus vaikams skirti renginiai yra gausiai lankomi, dažnai tenka kai ką ir palikti už durų, nes biblioteka gali sutalpinti tik ribotą skaičių vaikų. Renginių populiarumą lemia tai, kad siūlomi aukštos kokybės, dažnai, nors ne visuomet, profesionalūs, tačiau nemokami renginiai. Taigi, jie susilaukia dviejų tipų publikos – nuolatinių bibliotekos lankytojų ir kitų miesto gyventojų, ieškančių aukštos kokybės nemokamų renginių savo vaikams. Iš to, ką teko matyti, atrodo, kad tai vis tiek yra viduriniosios klasės, išsilavinusių gyventojų dalis.

Biblioteka daug dirba su vietos lopšeliais ir darželiais. Jiems paprašius, bibliotekos atrenka dėžes knygų ilgalaikiam skolinimuisi. O pareiškus norą, organizuoja lopšelinukų ir darželinukų vizitus į bibliotekas bibliotekų nedarbo valandomis, kad vaikai galėtų netrikdomi saugiai naudotis biblioteka. Bibliotekininkė sakė, kad tie vizitai jai labiausiai patinka. Dvidešimčiai mažylių keliais sakiniais papasakojama apie biblioteką, jie kviečiami iš iš anksto paruoštų dėžių paimlioti knygas, jas pavartyti, o viena bibliotekininkė,-as atsisėdusi skaito knygeles tiems, kurie nori klausytis. „Vaiko, atrandančio knygą, nuostabos ir šypsenos niekas negali atpirkti, tomis akimirkomis esu įsitikinusi, kad mano darbas vertingas“, – sakė Wolber. Ji tęsė: „O po to, žiūrėk, šeštadienio rytą, atklysta apsimiegojęs tėvelis su darželinuku vaiku, nes vaikas jį čia atvedė. Tėvas bibliotekoje jaučiasi nedrąsiai, nelabai žino, kaip ja naudotis, o vaikas laksto tarp lentynų ir tėvui aiškina kas kur sudėta“. Paklausta, kodėl mananti, kad svarbu skaityti ankstyvo amžiaus vaikams, Wolber sakė, kad „skaitymas, net labiau nei žaidimas, ugdo vaiko ir suaugusiojo ryšį,  įtraukia į bendros patirties lauką. O vėliau skaitymas padeda išvengti vienatvės. Paradoksalu, tačiau skaitymas – sociali veikla. Nors skaitome po vieną, skaitydami neišvengiamai kontaktuojame su rašytoju, o per personažų patirtis ir papasakotą istoriją – ir su kitais skaitytojais, kuriuos po to galime susitikti ir gyvai“. Wolber taip pat sakė suvokianti, kad dirba nepaprastai geromis sąlygomis. Prieš keletą metų ji stažavo Lenkijos Gdansko bibliotekose. Ten jai buvo skaudu žiūrėti į tai, kokios apgailėtinos būklės ir siauro pasirinkimo knygas Gdansko bibliotekininkai galėjo pasiūlyti savo skaitytojams, tačiau ji sakė buvusi nustebusi ir sužavėta pačių bibliotekininkų, kurie minimaliomis priemonėmis pasiekia tokių pat, jei ne geresnių rezultatų kaip ji, darbu. „Matyt, kuo mažiau turime, tuo daugiau kuriame“, – svarstė Wolber.

Į trečiajį „Skaityti su savo kūdikiu“ seansą Ženevos Minoteries bibliotekoje atėjo dvi mamos su savo mažyliais ir aš su savo penkiamečiu. Susitikimą vedė Rossana Beylard ir Anne Wolber. Pirmoji pristatė savo rekomenduojamas knygeles. Ji atkreipė dėmesį į visas ugdomąsias jau minėto H. Tuillet knygeles, sukurtas žaidimo principu ir skirtas stebėjimo, lietimo, atspindžių žaidimams. Daugelis jų neturi teksto ir yra iš tiesų be galo smagios. Po to Beylard pristatė visą seriją knygelių, skirtų sugebėjimams ir pojūčiams ugdyti: lytėjimui, stebėjimui, klausai, net uoslei. Jai kalbant vaikai imliojo knygeles, nešė jas mamoms. Netrukus abi bibliotekininkės jau skaitė vaikams. Žiūrėdama į susikaupusį, susidomėjusį skaitymo klausantį savo vaiką (nors jis ir ne kūdikis) pagalvojau, kad tokios bibliotekos paslaugos yra neįkainojamos. Kiek išsilavinusių, daug uždirbančių tėvų neturi laiko paskaityti savo vaikams, kiek tėvų neturi jokių sugebėjimų sudominti vaiką savo skaitymu. O kiek žmonių užaugo be knygų ir patys nesuvokia, kam jos reikalingos. Neilgai trukus Wolber teliko pristatyti bibliotekos paslaugas – nemokamą skaitytojo bilietą, su kuriuo galima pasiskolinti iki dvidešimties knygų mėnesiui, o nespėjus perskaityti, galima skolinimosi laiką pratęsti internetu arba telefonu. Jau lapkričio mėnesio pabaigoje biblioteka gaus P‘tit Môme konkurse dalyvausiančias knygas, už kurias patys kūdikiai galės balsuoti kitų metų gegužės mėnesį. Mamytės kviečiamos knygas skolintis, skaityti ir padėti savo vaikams balsuoti. Visi pasiskolinome knygų, kas dar nebuvo užsirašęs į biblioteką, tai padarė (negalėdami atsistebėti, kad viskas nemokamai) ir patenkinti pasuko namo. Lietuvoje, kur tiek daug mamų vaikus iki dvejų metų pačios augina namuose, tokia paslauga gali būti be galo paklausi.

Grįžti atgal

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.