Į pradžią



 

 
 
 
 
Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Apie „Du gaidelius“, „Grybų karą“ ir „Pingvinų dainelę“
2016-02-05



Jei kas paprašytų išrinkti pačią žinomiausią lietuvių dainą, kaip manot, kam ši garbė tektų? Himnui „Lietuva, Tėvyne mūsų“? O ne! Žinomiausią dainą dažnas išmoksta būdamas vos dvejų ir nepamiršta sulaukęs šimto dvejų. Prisiminėt? Taip taip, „Du gaideliai, du gaideliai / Baltus žirnius kūlė“. Kažkada ji buvo perduodama iš lūpų į lūpas, dabar – dienų dienom vartant spalvotus knygos lapus ir įsižiūrint, kaip atrodo gaidelis, vištytė, ožys, uodas, malūnas. Paveikslėliai įvaizdina nežinomus dainos žodžius, padaro dainą regimą – be iliustracijų miesto vaikas šios dainos nesuprastų. Be teksto ir paveikslėlių svarbi yra ir melodija – jos nešami žodžiai, dainuojami drauge su mama ar tėčiu, nejučia įstringa į mažųjų atmintį. Taip į vaikystę ateina pirmoji poezijos knyga.

Tautosakos klasika tapo knyginės literatūros klasika. Kas lėmė tokią sėkmę? Atsakant į šį klausimą pravartu prisiminti žymaus poeto Kornejaus Čiukovskio (daugeliui jis, ko gero, labiausiai žinomas kaip „Daktaro Aiskaudos“ autorius) garsiąją studiją „Nuo dvejų iki penkerių“. Viename šios studijos skyrių pateikiami priesakai vaikų poetams – vaikų poezijos formą reglamentuojančios taisyklės, išvestos stebint mažuosius, dvejų – penkerių metų, poezijos gerbėjus. Pradiniai nurodymai poetams – mokytis iš tautosakos ir pačių vaikų. O tarp taisyklių pirmosios tokios: kalbėjimas vaizdais ir dinamiškumas. Mažiesiems skirta poezija turi būti grįsta greitai kintančiais regimaisiais vaizdais. Dėmesį privalu kreipti ne į vaizduojamų objektų savybes, o į veiksmą: kuo vaikas mažesnis, tuo jam svarbesnis judesys. Kaip rodo tyrinėjimai, mažųjų kalboje vyrauja daiktavardžiai ir veiksmažodžiai, o būdvardžių reta. Ar ne taip yra „Dviejuose gaideliuose“? Kita taisyklė nurodo, kad mažiesiems reiktų kurti ritmingą, dainuoti, šokti, pridėkim – apskritai visu kūnu kūriniui atsiduoti skatinančią poezija. Pastebėta, kad dainuoti ir šokti vaikams labiausiai patinka pagal chorėjinį metrą: kirčiuojami neporiniai (1, 3, 5, 7) skiemenys. Patikrinkim ir pamatysim, kad „Du gaideliai“ būtent tokio metro.

Tęsdami kalbą apie kitas būdingąsias mažųjų poezijos savybes, prisiminkim dar kelis eiliuotus kūrinius, pačių vaikų priskirtus lietuvių poezijos klasikai. Neretai mažieji nustebina tėvus, įsimindami kelių dešimčių ar net šimtų eilučių poemėles. Nepaisant to, kad gali žodis žodin atkartoti visą juos sužavėjusį kūrinį, vaikai prašo vėl ir vėl jį paskaityti. Tarpukariu tokio vaikų pripažinimo susilaukė Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“, vėlesnių kartų vaikai smaginosi atmintinai deklamuodami Eduardo Mieželaičio „Zuikį Puikį“ ar Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“. Kūrinių ilgumas vaikų neapsunkina, jeigu kūriniai primena pasakaites: yra siužetiški, pasakojantys apie vieną ar kelis nutikimus. Deklamuojant malonumą teikia sklandus muzikalus eiliavimas. Kad jo pasiektų, poetams patariama laikytis tokių taisyklių: vengti sunkiai ištariamų žodžių; kiekviena eilutė turi būti savarankiškas sintaksinis vienetas (nevalia frazę pradėti vienoje eilutėje, o baigti – kitoje); stengtis, kad rimuojami būtų esminiai pasakymo žodžiai; kuo mažesni vaikai, tuo tinkamesni yra gretutiniai rimai, tad šiems teikti pirmenybę. Pavyzdys tebūnie trys „Grybų karo“ strofos:

Šitų grybų pulkaunykas
Buvo storas baravykas.
Jis ūsus po beržu raitė
Ir grybus nuo kelmo skaitė.

O kad skaičiaus nepamirštų,
Tai skaičiuodavo ant pirštų.
Jo žmona – riebi paliepė –
Savo vyrui kartą liepė:

– Nors tave ir žmonės giria,
Bet esi netikęs, vyre!
Viso miško grybų gėdai –
Kaip tu savo žmoną rėdai?

Šiuolaikiniai skaitymo strategijų specialistai teigia, kad didžiąją dalį poezijos reikia skaityti balsu, t. y. deklamuojant – taip kūrinys geriau suprantamas ir giliau išgyvenamas. Vaikystė – laikas, kada deklamuojama daugiausiai, tačiau šiukštu vaikų auklėtojams deklamavimą paversti prievartiniu užsiėmimu – šitaip galima visam laikui atgrasyti nuo poezijos. Kad deklamavimas žadintų džiugius išgyvenimus, jis turi tapti žaidimu. Tai patvirtina tautosakinės tradicijos: eiliuotos kalbos mažiausieji mokėsi delne neva virdami košytę ir atkartodami mamos rečituojamą žaidinimo tekstą „Viru viru košę“, eidami ratelius-žaidimus, tarkim, „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“ ar „Garnys, garnys tur ilgas kojas“, žaisdami gaudynių žaidimą „Pamotėle raganėle“.

Vaikų žaidimuose svarbūs yra vaidybiniai elementai, tad ir poeziją mėgstama deklamuoti tokią, kuri teikia galimybių vaidinti. „Grybų karas“ – vienas iš teatralizuotam deklamavimui labiausiai tinkamų kūrinių. Draminis veiksmas, gyva dialoginė kalba, išraiškingi veikėjų charakteriai, humoras – visa tai traukia poemėlę paversti vaidinimu. „Youtube“ vaizdo įrašai patvirtina, kad „Grybų karo“ populiarumas nesumenko ir šiandien. Jį noriai inscenizuoja darželinukai ir pradinukai, kelis videoklipus yra sukūrę studentiško amžiaus jaunuoliai, savitą interpretaciją pateikęs šešėlių teatras, „Grybų karas“ buvo vaidintas Nacionaliniame dramos teatre, o šiuo metu yra įtrauktas į „Lėlės“ teatro spektaklių vaikams repertuarą.

Minėtos savybės būdingos tradicinės mažiesiems skirtos poezijos poetikai. Kalbant apie šios poezijos turinį, pažymėtina, kad jis apsiriboja grynai vaikiškomis problemomis. Itin mėgstami yra džiaugsmingi, savimi ir pasauliu besimėgaujantys herojai, su kuriais poezijos klausytojams ar skaitytojams smagu susitapatinti. Tokio pobūdžio poezijoje atpažįstame vadinamąjį naivųjį egocentrizmą – pasaulis matomas ir vertinimas iš vaiko perspektyvos. Kas nežino Kosto Kubilinsko eilėraščio „Mano batai buvo du“? Pirmu asmeniu papasakota mini istorija atspindi svarbų mažamečio brendimo etapą – vaikas vaduojasi suaugusiųjų globos, tampa savarankiškas. Pačiam, be niekieno pagalbos rasti dingusi batą, pačiam apsiauti – juk tai šaunumo įrodymas! Vaikiškiausiu vaikų poetu tituluojamas Anzelmas Matutis yra sukūręs eilėraščių, kurių herojus – mažasis „kodėlčiukas“ – su pergalingu atradimo džiaugsmu pats pateikia atsakymus į savo klausimus, pavyzdžiui, „Kuo skelia žaibas?“:

Žaibas 

Perskėlė pušelę...

 

– Kuo, tėtuk,

Tas žaibas skelia?

Ar kirviu,

Ar peiliu?..

Aš suprasti

Negaliu.

Tėtis mąsto...

Ir staiga –

Švyst!

Ugninė uodega.

– Tėti! –

 

Nudžiugau labai: –

Skelia...

Uodegom žaibai!

Įprastinė tradicinių eilėraščių erdvė – uždaras, saugus vaikų pažįstamas pasaulis arba sužmoginta, pasakiškų ypatybių įgijusi gamta. Gražiausių šios poezijos pavyzdžių reiktų ieškoti Vytės Nemunėlio, Kazio Jakubėno, Leonardo Žitkevičiaus, Kosto Kubilinsko, Justino Marcinkevičiaus, Anzelmo Matučio, Martyno Vainilaičio, Almos Karosaitės, Ramutės Skučaitės, Violetos Palčinskaitės eilėraščių rinkiniuose.

Tačiau be tradicinės vaikų poezijos esama ir kitokios – moderniosios. Tipišku jos pavyzdžiu galima laikyti Sigito Gedos eilėraštį „Pingvinų dainelė“, kažkada  buvusį vienu iš „Keistuolių“ teatro hitų. Prisiminkim keletą eilučių:

Du maži balti pingvinai

Vakar išlėkė iš jūrų,

Du maži balti pingvinai

Pamažu link mūsų juda.

Du maži balti pingvinai,

O galvelės juodai baltos,

Du maži balti pingvinai,

O aplinkui marios šaltos.

Eilėraštis toks įtaigus, kad užliūliuotas pakartojimų ritmo gali iš karto nepastebėti jo alogiškumo – pingvinai juk neskraido! Vaikui tai nė motais, nes kūrinį jis priims kaip pasaką, o pasakoje skraidyti gali visi. Pingvinai skrenda pas mus, vadinas, ir pas jį, ir tai vaiką džiugina, o kad skrenda, skrenda ir niekaip mūsų nesuranda – nieko baisaus: eilėraštis nutrūksta vidury eilutės, jis neužbaigtas, improvizuojant galima pratęsti jį pačiam taip, kaip norisi, pagaliau vaikui kur kas svarbiau pats procesas, t. y. skridimas, o ne rezultatas. Tačiau suaugęs skaitytojas šį kūrinį greičiausiai suvoks kitaip: alogizmas signalizuoja apie susitikimo su pingvinais negalimumą, todėl kils graudulys, užuojauta vienišiems pasimetusiems pingvinams, bus pajustas situacijos dramatiškumas. Taigi modernioji poezija, skirtingai negu tradicinė, yra orientuota į dvigubą skaitytoją – ir į vaiką, ir į suaugusį. Esminis jos bruožas yra daugiaprasmiškumas: į vaiką nukreiptos vienos kūrinio prasmės, suaugęs įžvelgs  kitas – slaptesnes, gilesnes.Bilietas iš dangaus, arba Jono Grigo kelionė greituoju traukiniu: vasara-žiema, per pavasarį, rudenį, Zarasus ir vaikystę: eilėraščiai nesuaugusiems / Juozas Erlickas; iliustravo Kęstutis Kasparavičius. - Vilnius : Vyturys, 1990. - 111 p.

Lyginant su tradicine, moderniojoje vaikų poezijoje atsisakoma kelti grynai vaikiškas problemas, o susitelkiama ties bendražmogiškais egzistenciniais klausimais – tais, kurie svarbūs ir suaugusiam, ir vaikui. Tarkim, vaikiškų realijų nestokojantis, tačiau toli gražu ne vien vaikams skirtas yra Juozo Erlicko eilėraštis „Ten“, leidžiantis pajusti transcendentinės erdvės buvimo paslaptį:

Ten seneliai jauni,

O tėvai – kaip vaikai,

Ten sueina visi

Nukeliauti keliai.

 

Miega tavo žaislai

Ten toli palikti,

Ir kas buvo seniai –

Ten be galo arti,

 

Kai vaidenasi toliuos,

Ko niekad nebus –

Tai šalis mėlynoji

Tau siunčia sapnus.

 

Ką seniai pamiršai,

Ten surasti gali, –

Nebuvau aš tenai,

Bet yra ta šalis...

Modernioji poezija sudėtingesnė ir intelektualesnė, tačiau to baimintis nereikėtų: vaikų psichologijos specialistai teigia, kad sunkiau suprantami kūriniai yra būtini, nes skatina vaiko psichikos vystimąsi. Be to, nepamirškim, kad ir gyvenime vaikas ne viską supranta.

Ryškiausias lietuvių vaikų moderniosios poezijos kūrėjas yra Sigitas Geda. Puikių šiam poezijos tipui priskirtinų eilėraščių yra parašę Janina Degutytė, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Juozas Erlickas, Sigitas Poškus.

Nėra mažamečių vaikų, kurie būtų abejingi eiliuotai kalbai. Ikimokyklinukai laikomi didžiausiais poezijos gerbėjais. Mažųjų poreikius atitinkančios poezijos Lietuvoje tikrai netrūksta. Svarbu viena: kad tik ji vaikus pasiektų!

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.