Į pradžią



 

 
 
 
 
Elena Baliutytė. Žuvų ir drakonų metamorfozės
2013-11-07


Naujasis Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai” (2013) yra išskirtinis reiškinys pastarųjų metų lietuvių prozoje. Jau nuo pirmosios knygos „Strekaza” (2003) autorė buvo įsidėmėta dėl antilyrinio stiliaus, brūkšninio, intelektualaus pasakojimo būdo, kandaus humoro. Antrasis romanas „Frankburgas” (2010) satyriškai vaizdavo šiuolaikinę biurų visuomenę, projektuojamą privalomam kolektyvizmui, kai individas turi ne tik dirbti komandoje, bet ir drauge pramogauti, ilsėtis bei virsti visagalio šefo žaisliuku.  Trečioji knyga „Baden Badeno nebus” (2011) sudaryta iš trumpų tekstų, kuriuose pasakojamos keistos istorijos, nutinkančios įvairiose pasaulio vietose sudėtingų genealogijų personažams. Nacionalumo nei stiliuje, nei motyvuose nėra, yra džiaugsmas, kad visa tai pasakojama lietuvių kalba.


Naujasis romanas nuo ankstesnių autorės knygų skiriasi ne tik solidžia apimtimi (per keturis šimtus puslapių), bet ir svarstomų problemų svarba, jų visuotinumu, o iš dalies ir pasakojimo būdu. Jame paraleliai sekamos dvi istorijos: viena apie XVIII a. Kinijos imperatoriaus dvaro tapytoją, italą jėzuitą Džuzepę Kastiljonę, atvykusį ten skleisti  krikščionių tikėjimo; kita – apie XXI a. Vilniaus senamiestyje gyvenančią trijų moterų kartų šeimą.

Iš pirmo žvilgsnio abiejų temų niekas nesieja: knygoje jos atskirtos skirtingu šriftu. Skiriasi jos ir pasakojimo tonu: vienu atveju ramus, mąslus, egzistenciškas, tinkantis tapytojo ir jėzuito kasdienybei imperatoriaus rūmuose; kitu – kandus, ironiškas, buitiškai konkretus: moterų dialogai lyg rapyros dūriai. Tai iš ankstesnių autorės kūrinių pažįstamas stilius, kurį Kęstutis Navakas „Baden Badeno nebus“ knygos viršelyje taikliai pavadino „akupunktūrine proza“. Beje, šiuo aspektu Radzevičiūtės dialogai primena Giedros Radvilavičiūtės pasakotojos balsą. Romane svarbi ir neįprasta teksto grafika: kiekvienas sakinys čia rašomas iš naujos eilutės, dažni nepilnieji sakiniai, labai svarbios intonacinės pauzės; grafiškai pažymėtas net kai kurių dialogų emocinis intensyvumas. Autorė rašo sentenciškai apibendrintu, lakonišku, loginį kontūrą brėžiančiu stiliumi.

Tėvo Kastiljonės kasdienybė apima aukštuosius gyvenimo momentus, įtraukia civilizacinį kinų ir europiečių mentalitetų matmenį, tapybos principus, hierarchiškus Imperatoriaus dvaro visuomenės santykius. Vilnietės moterys: erotinių romanų rašytoja Mama Nora, senatvinio egoizmo žvalus įsikūnijimas Senelė Amigorena ir jos anūkės Miki ir Šaša – bendrauja kasdienės, elementarios, dažnai absurdiškos buities lygmeny. Senelė Amigorena  rašo laiškus policijai, skųsdama kaimynus, Mamą Norą, nuolat rūko ir skaičiuoja pro langą kinus. „Tie kasdieniniai pokalbiai, sėdėjimas tose pačiose vietose tomis pačiomis pozomis atrodo tarsi dviem kameromis nufilmuotas šeimos serialas. / [...] Seriale niekas nesikeičia, išskyrus dialogus“ (p. 164). Šio serialo spiritus movens yra Senelė Amigorena. („Po vakarienės Šaša pakomentavo: pagal elgesį ir požiūrį į gyvenimą Senelei Amigorenai rankoje labai tiktų kardas. / Senelė Amigorena ta mintimi užsidegė ir negalėjo užgesti iki vidurnakčio“ (p. 274). Apie Šašą iš užuominų sužinome, kad ji domisi kinų kultūra, kad dėl šio šalutinio domėjimosi buvo priversta palikti aspirantūrą ir kad ji savo kambaryje kažką rašo. Galima spėti, kad Šaša ir yra kiniškosios teksto dalies rašytoja (o gal skaitytoja), siužetiškai jungianti abi temas. Bet svarbesni yra kiti XVIII-ojo ir XXI-ojo amžiaus istorijas siejantys dalykai. Knyga iš esmės yra apie skirtingų civilizacijų – Rytų ir Vakarų – santykius: apie jų tarpusavio traukos ir atostūmio jėgą, apie perspektyvas. Apie šią sandūrą  ir knygos pavadinimas: žuvis yra krikščionybės, Kristaus simbolis, o drakonas – kinų Imperatoriaus galybės ženklas. XVIII a. įvairių krikščionybės ordinų ir įvairių šalių misionieriai vyko į Kiniją, turėdami siekį skleisti krikščionybę. Vienas iš jų, italas Tėvas Kastiljonė, priimtas į Imperatoriaus dvarą kaip tapytojas, turėjo svajonę atversti krikščionybėn patį Imperatorių. Dėl to jis kantriai aukojo vieną po kito savo tapatybės atributus, kad geriau pritaptų, kad būtų čia priimtas. Imperatorius buvo palankus Vakarų kultūrai: jį domino europinės tapybos principai, erdvinė perspektyva ir kita. Bet laikas ėjo, vieną Imperatorių keitė kitas, o  tikėjimo reikaluose nebuvo pasistūmėta nė per žingsnį: „Į Kiniją įmanoma pervežti tik daiktus arba išradimus, o tikėjimo pervežti neįmanoma. [...] „Kinų kultūra kaip porėta kempinė: visas naujoves sugeria ir nuo to nė kiek nepasikeičia“ (p. 296-297). Užtat Tėvas Kastiljonė vis dažniau pradėjo svarstyti, ar tik jis pats jau nemąstąs kaip kinas. Apie tai byloja ir romane esanti parabolė: Tėvo Kastiljonės mokinys kinas jam papasakojo istoriją apie tai, kaip atsirado drakonų žuvies kūnu. Kažkada 360 karpių išgirdo žinią, kad kažkur toli toli esama krioklio. Ir panoro jį pasiekti. Pasiekė tik trys. Jie panoro užšokti ant krioklio, bet tai pasisekė tik vienam: jis taip smarkiai šoko, kad peršoko net ir drakono vartus ir pavirto drakonu. Mokinys, paklaustas, ar yra koks nors pasakojimas, kaip drakonas pavirsta žuvimi, tik nusijuokė (p. 196). Taigi perspektyva ne mūsų naudai. „Su ta bendro pasaulio idėja dar reikėtų palaukti“, – sako Mama Nora, stebėdama kaip Vilniaus senamiestyje, jų kaimynystėje, kuriasi kinų bendruomenė: „Jų gatvė dabar kaip kiniškas podiumas. / Kinijos ambasados darbuotojas su žmona dingo ir vietoje jų pasirodė Kinijos gražuolė. / Iš tokio atstumo nesimato, ar labai graži, tik matosi, kad Kinijos“ (p. 21). Jie čia gyvena grupėmis, minimaliai integruodamiesi, o štai apie Mamą Norą, po Senelės Amigorenos mirties išvažiavusią gyventi į Australiją, to nepasakysi: „Kas kartą gavus laišką Šašai atrodė: Mamą Norą užgrobė kažkokia pamišusi australė ir pamažu trina jos atmintį ir genofondą“ (p. 379). Blaškomasi po pasaulį ieškant nežinia ko, bėgant nuo savęs ir artimųjų. Ar to buvo siekta? Ištuštėjusiame bute (Miki žuvo Egipte, kur buvo išvykusi kaip karo fotokorespondentė) Šašai vienatvę padeda ištverti artimuosius menantys daiktai: „Vakare Šaša uždegdavo visų lempas. / Visada pradėdavo nuo gofruoto senelės Amigorenos toršero, po to uždegdavo Mamos Noros „Tiffany“ su laumžirgiais, po to – Miki / „Tiffany“ su beždžionėle ir tik pabaigoje – savo ananasą. / Nusisukus nuo tų lempų ir leidus joms šviesti į nugarą, galima galvoti, kad viskas taip, kaip ir anksčiau“ (p. 393). Kol atsitiko nelaimė: įlūžo lodžija, ir Šaša nugarmėjo žemyn. Ir jokios pagalbos tikimybės. Tada, derėdamasi su likimu, nusprendė: jei liks gyva, butą, kuriame nėra šeimos šaknų, iškeisti į žemę privačiam atsiminimų sodui, kur būtų tujų labirintas Senelei Amigorenai, už jo topiarijus Miki ir kiniškas paviljonas, pavadintas Džuzepės Kastiljonės vardu. Ar tai gali reikšti, kad vidus ir išorė pagaliau sutapo?

 

Knygų lentyna.

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.