Į pradžią



 

 
 
 
 
Inga Mitunevičiūtė. Purvologijos mokslas, arba Kaip Julius Keleras privertė vaikus praustis
2012-01-11

Karalaitė Murzė: pasaka / Julius Keleras; iliustravo Viktoras Binkis. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. - 39 p. - ISBN 978-9986-39-685-7





Kaip priversti vaikus praustis ir būti švarius? Kaip įtikinti, kad praustis – tikrai naudinga ir malonu? Kad būti švariam tikrai „jėga“? Ši tema, matyt, amžinai neduos ramybės mamytėms, tėveliams ir vaikų rašytojams.



Nepralenkiamas šioje srityje, žinoma, lieka žymusis Daktaro Aiskaudos tėvelis Kornejus Čiukovskis, taip įtikinamai išbaręs murzius klasika tapusiame „Baltprausyje“:

Ak tu, murzinas paršeli,
Ak tu, vaike nevaleika,
Tu už pečkurį juodesnis,
Kaip negėda tau savęs:

Tavo kaklas tepaluotas, nosies galas rašaluotas.
Pažiūrėk į savo delnus – jų pabūgę net ir kelnės,
Net ir kelnės, net ir kelnės jau pabėgo nuo tavęs.

Ši atvira didaktika gal tiko „idealios“ sovietinės vaikystės sąlygomis, bet vargu ar paveiks šiuolaikinį jaunąjį skaitytoją. Reikia kažko kito, įtikinamesnio ir paveikesnio. Juliaus Kelero debiutinė knyga vaikams „Karalaitė Murzė“ – kaip tik toks bandymas.

Knygos pavadinimas pasitinka mus žaižaruojančiomis ryškiomis spalvomis ir tai bene vienintelis priekaištas šiai knygelei. Norėtųsi daug daug purvynės, murzinų, rudų atspalvių, juk… šioje knygelėje sukurtas ištisas purvologijos mokslas! Tačiau reikia patraukti ir mažąjį skaitytoją, o tam ryškios spalvos labai tinka, todėl nemurzinsime šiuo menku priekaištu puikios knygutės. Taigi karalaitė Murzė, kurios tikrasis vardas Rozalinda, įkalbėta nevaleikos Purvenio, purvologijos magistro, purvo eksperto, vienintelio neigiamo (išskyrus, aišku, piktąją raganą) pasakos veikėjo, tačiau visai nepikto, o turinčio neblogą humoro jausmą (ir tai, mano galva, pranašumas, užteks gąsdinti vaikus!), nutaria nebesiprausti, taip norėdama pabrėžti savo grožį ir veido baltumą. Ir daro tai „daugiau nei septynis šimtus dienų“ (p. 7)… Galite pagalvoti, kaip ji turėjo atrodyti? Tačiau Purvenis įtikinėjo ją esant „dieviškai purviną“ ir „ir iš visų 3566 karalaičių šiuo metu“ (p. 14) pačią purviniausią. Karalaitės baidosi net jos tėvas karalius Tutis (mamos ji neturi), kuriantis apie ją tokias eiles: „Murzalinda, Murzalinda, jau sliekai sode išlindo“ (p. 23). Purvenio apgaulės tęsiasi tol, kol karalaitė sutinka keliaujantį muzikantą Ako, jį pamilsta ir užsinori tapti tokia pat švari kaip jis. Šis purvologijos mokslas dėstomas su didele doze humoro ir sąmojo, tiesiog kibirkščiuojančio ir priverčiančio smagiai sau į ūsą šypsotis: „Kas gali būti gražiau – purvina dailutė karalaitė! Kvepianti svaigiuoju Marokešo lūšnynų arba saldžiuoju Ulan Batoro jurtų purveliu? Ar ne?“ (p. 14) Skaitydami tokį tekstą neužmigs ne tik vaikai, bet ir suaugusieji! O kai pradedamos aprašinėti Purvenio iš katalogų užsisakomos purvo rūšys (labiausiai man patiko Valensijos gumbuotųjų šaknų purvas), iš tiesų pasklinda nemalonus kvapas! Ir tie kvapai nosį riečia taip, kad, manyčiau, ne vienas mažas užsispyręs murzius turėtų apsiuostyti ir nuskubėti į vonią…

Julius Keleras atlieka tikro pasakininko vaidmenį (dažnai kreipiasi į vaikus, užduoda klausimus, kartu su vaikais atsako į juos ir stebisi porinama istorija) ir seka mums pasaką pagal visus pasakų karalystės dėsnius ir taisykles. Čia yra visko, ko turi būti tikroje pasakoje: pikta ragana, pusiau našlaitė karalaitė, jos naivumu besinaudojantis piktadarys, stebuklingi daiktai – karalaitės pagalbininkai, uždara erdvė, universalus laikas („Sykį vienoje pily, nelabai aišku kada ir kur…“, p. 5), iš svetur atkeliaujantis ir viską išgelbstintis teigiamas veikėjas ir t. t. Šis pasakų pasaulis vaikams jau pažįstamas ir jo aiškinti bei motyvuoti nereikia. Kartu veikia ir literatūrinės, autorinės pasakos dėsniai – istorija aktualizuota, transformuota: čia karalaitė draugauja su penkiais juodaplaukiais berniūkščiais futbolininkais ir yra „nepakartojamai puiki vartininkė“ (p. 17), karalius rašo eiles, piešia, o sode amžinai pameta visokius daiktus: „žiemą pirštines, slidžių lazdas ar pačiūžas“ (p. 9; sutikite, šiek tiek neįprastas karalius!), maitinasi lašišų kepsniais su špinatais ir mieliniais blyneliais su juodaisiais ikrais, o katinas Samas kviečia nuostabiąją katytę Oriją į kiną… Galbūt ši pasaka stokoja nacionalinio kolorito, bet tikrai pretenduoja į universalumą, o tai, pasak žymiojo pasakų tyrinėtojo Vladimiro Propo, vienas iš esminių pasakos bruožų: „[...] pasakoje teigiamos tam tikros amžinos, neblėstančios vertybės. [...] Ji sėkmingai įveikia visas kalbines kliūtis, keliauja iš vienos tautos į kitą ir išlieka gyva tūkstantmečius.“ Panašiai galima teigti ir apie šią Juliaus Kelero literatūrinę pasaką – išvertus į kitas kalbas, ją be vargo suprastų įvairių tautybių vaikai. Vienintelis galbūt ne iki galo apgalvotas dalykas šioje pasakoje yra vardai ir pavadinimai. Vieni jų (karalius Tutis, auklė Bina, virėja Dona, sodininkas Lius ir t. t.) universalūs, klajojantys iš pasakos į pasaką, suprantami daugumai vaikų visame pasaulyje, kiti (ragana Juodkazė, nykštukas Baltijus, karalienė Morta, Purvenis-Baltuolis; pavadinimai – Rožių ir Saulių gatvės, kvepalai „Saulialytė“) – lietuviškos kilmės, o tai šiek tiek pažeidžia pasakos vientisumą.

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.