Į pradžią



 

 
 
 
 
Ypatingas Modestos ir Rasos tandemas, arba Modesta ir Rasa džiazuoja
2020-03-12



Pavadinti savo pirmąją knygą „Ypatingas“ ganėtinai drąsu ir rizikinga. Krūpteli, kai istorijos pasakotojas, mažas berniukas Juozapas, prisistato esąs tas ypatingasis, nes jo širdis yra ne krūtinėje, o atvira tiesiogine šio žodžio prasme. Toks drastiškas, kraupokas debiutuojančios teksto autorės Modestos Jurgaitytės pasirinkimas. Negi jau ir patiems mažiausiems turėsime siaubo tekstą?


Išties, net nejauku įsivaizduoti, kad širdis (siela, gyvybė) galėtų būti taip maksimaliai neapsaugota, pažeidžiama. Atmintis iškart prikelia šiurpiąją Vilhelmo Haufo „Šaltąją širdį“, apsiginti mėgini kitos klasikės Selmos Lagerliof griežtu priesaku nelaikyti širdies ant liežuvio. Bet Modesta rizikuoja, pradeda nuo pačios aukščiausios natos. Baisoka ir dėl herojaus, ir dėl teksto išsipildymo – kaip atlaikys istorija tokią įtampą.

Bet knygos dailininkė Rasa Jančiauskaitė – ne mažiau stebinanti ar net stulbinanti. Tokio tandemo dar neturėjome. Atrodo, kad teksto ir iliustracijų autorės ėjo savais takeliais, kartais paraleliai, kartais susidurdamos, aplenkdamos ar net palikdamos užpakaly viena kitą. Muzikavo savarankiškai, visiškai skirtingais balsais ir kontrapunktu sukūrė netikėtą harmoniją.

Knyga ryški, nors spalvų kiekis minimalus. Spalvos ne dekoratyvios, o semantinės. Dominuoja foninė oranžinė, itin gyvybinga ir šviesi. Ji modifikuojama, gilėja, sodrėja, įgauna širdies pavidalą. Širdis tokia melodramatiška, romantizuota, naivi. Ji pulsuoja, ji gyva, pažeidžiama. Ją būtina saugoti, apkabinti, bet ginančios rankos gali imti panašėti ir į pilkus diržus, gynyba priminti užkaltas tamsias atitvaras, nukryžiavimą.
 


Tekstinis pasakojimas apie ypatingą berniuką yra nuoseklus linijinis, kiek trūkčiojantis ir toks emociškai intensyvus, kad kartais reikia stabtelti ir atgauti kvapą. Iliustracijos jį papildo, išplėtoja, o kartais užbėga už akių. Štai nedidukas metaforiškas paveikslėlis, tik atskiras segmentas puslapyje, talpus ir grėslus, – tarsi tezė apie visą žmogiškąją egzistenciją. Žmogeliukas balansuoja virš vandenų gelmės, virš laukiančių plėšrūnų. Toks žiaurus, tendencingas įspėjimas, kad neturėtum iliuzijų…

Negailestingų ryklių dantų motyvas vėliau kartosis jau kitais dydžiais, juos atpažinsime bendraklasių veiduose, net nejučiom paliesime ir savo veidą – ar ir aš būnu tokia?

Taip iliustracija irgi tampa istorija. Kaip ir spalva. Juozapas jau eis į mokyklą, jis svajoja, pasakoja, kiek daug tikisi, kiek gražaus ten trokšta patirti, bet verti puslapį, ir dar neperskaičius nė žodžio pagauni slegiančią nykios pilkos spalvos žinią. Spalva sufleruoja, kas iš tiesų jo laukia. Piešinio masteliai taip pat metaforizuoja, kai, pavyzdžiui, piešinyje dominuoja kibios didžiulės pilkos rankos, o mažas, po kėde palindęs vaikas tūno puslapio kamputyje. Dailininkės stilistika koncentruota, talpi ir moderni: širdis kišenėje, kišenė nemaloniai primena ekraną, užtrauktukas užtrauktas. Stebėtina, kaip kūrybingai tekstui suteikta archetipinė gelmė.

M. Jurgaitytės pasakojimas skausmingai atviras: geri suaugusieji nuo tikrovės šabloniškai gina ir ginasi patarimų užkeikimais. Bet ten, kur taip skaudu, kad sudrebi, – smūgį sušvelnina dailininkė.

Pavyzdžiui, mokykloje berniukas vadinamas bjauriu žodžiu. Žodis žiaurus, mes norėtume, kad vaikų literatūroje iš viso nuo tokio kasdienybėje ramiausiai klestinčio brutalumo būtume apsaugoti. Autorė irgi buvo primygtinai įkalbinėjama jo atsisakyti. Modesta atsilaikė, žodis tekste liko. O problemos aštrumą išryškino ir bjaurasties sunkumą sušvelnino dailininkė – parašė vieną žodį per du lapus ir kiek užšifravo, tad dar reikia pasistengti, kad įskaitytum. Žinotum, kad toks yra, bet tikrai nevartotum, kaip ir bet kokio ginklo.

Bet ar nėra prieštaros tarp skausmingų rašytojos ir dailininkės pasakojimų ir švytinčios dominuojančios spalvos? Tikrai ne, tas kontrapunktas įkvepiantis, nes knyga ne tik apie engimą, nesupratimą, izoliaciją. „Ypatingas“ ne tiek apie patyčias (ar bent jau ne vien apie jas), bet apie savęs atradimą, apie gebėjimą surasti jėgų ir atsilaikyti. Jautrumo, atviros širdies gražiais žodžiais neapginsi. Širdis, rodo ir dailininkė, fiziškai kankinama kasdieniško darbo prietaisais, kurie vis tik primena viduramžiškas tortūras. O gelbsti, gydo, prikelia, įkvepia – muzika, daina. Ir šeimos bendrystė.
 


Abi šios temos dailiai persipina. Tėtis pradžioje laiko iškėlęs mamą ant rankų; piešinys smagiai primena chrestomatinius M. Šagalo mylinčiuosius, tik lietuviškoji moteris tokia klumpikė. Ji tėtį kitam puslapyje taip pat iškelia. Net skaudžiuose epizoduose prisimeni tuos pradžios paveikslėlius ir kažkaip jauti, kad atsilaikyti įmanoma. O pabaigoje jie visi kartu, muzikuoja, ir daina yra juos apkabinusi.

„Ypatingas“ – daugiasluoksnė Modestos ir Rasos knyga, neabejoju, kad tūlas jos tekstą ir vaizdą perskaitys kitaip. Man bent kol kas likę klaustukėlių, jaukinuosi estetiką, gal ne viską supratau, neįsižiūrėjau. Norėtųsi kuo daugiau pasitikrinti su vaikais. Modestos sūnus sakė, kad jis visai o visai nepanašus į personažą, berniuką Juozapą, ir kad aš gal pernelyg jaudinuosi, juk tai tik pasaka! Bet kai pasidalinau dvejone dėl vienos iliustracijos, neprieštaravo… Vyresnėlė dukra priėmė visą knygą beatodairiškai. Pati Modesta sako norinti, kad „Ypatingą“ skaitytų ir suaugusieji, nes jie taip pat turi „kišenių“, skaitytų drauge su vaikais.

Aš tarsi pasigesčiau daugiau išplėtotos antrosios pasakojimo dalies. Bet žinau, kad tekstas smarkiai transformuojamas ir turėtų persikelti į visai kitą meno rūšį, ko viltingai ir kiek nuogąstaudama laukiu.

Tikiu, kad knyga palies, sujaudins ir suaudrins ne vieną. Prisibels, primins, kas yra širdis, kas yra ir turi būti svarbiausia. Pirmame viršelio atvarte bjauriais žodžiais springstantieji tokie agresyvūs, jie kone atakuoja tuos su širdimi. Paskutiniajame atvarte mažesniųjų žmogeliukų, nešančių šviečiančią širdį, tarsi daugiau, dantingieji sprunka. Ar taip iš tiesų yra knygoje, ar aš taip labai noriu matyti?

Tokia tad plonutėlaitė Modestos Jurgaitytės ir Rasos Jančiauskaitės knyga „Ypatingas“ (išleido „Tikra knyga“, 2019), prie kurios norisi grįžti ir grįžti.

Danguolė Šakavičiūtė

Knygų lentyna.

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.