Į pradžią



 

 
 
 
 
Įkvėpimas skaityti ir įkvėpti skaityti kitus

2013-09-20



Brangūs skaitytojai, aš esu Rokas Leonavičius. Šiuo metu dirbu ne tik Aikido, Jogos ir meditacijos instruktoriumi, bet ir kūrybos agentu „Kūrybinių partnerysčių“ projekte. Noriu su Jumis pasidalyti savo istorija ir patirtimi kaip man sekėsi skatinti ir įkvėpti jaunuosius skaityti ir kaip ilgainiui jie pradėjo įkvėpti kitus taip pat sėkmingai susidomėti šia veikla.

Kūrybinės partnerystės

„Kūrybinės partnerystės“ – tai projektas, prasidėjęs 2001 metais, skirtas kūrybingumo plėtrai Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. Šiame projekte įvairiausi kūrybingi žmonės iš visos mūsų šalies buvo atrinkti ir apmokomi ypatingoje programoje, kurios pabaigoje jie tampa „kūrybiniais agentais“. Vėliau pritaikant kūrybinių partnerysčių modelį jie turi galimybę padėti mokykloms spręsti įvairius sunkumus ir iššūkius kylančioms individualioms ar kelioms klasėms.   Nors mano veikla nėra dažnai pasitaikanti ir įprasta, o kūrybingumas čia pritaikomas netradiciniais metodais, pakviestas dalyvauti šiame projekte iš karto susidomėjau.

Jau ilgą laiką buvau įkvėptas turėti teigiamos įtakos Lietuvos švietimo sistemai. Pats mokydamasis vidurinėje buvau pasibaisėjęs kaip kūrybingi protai nuvertinami mokykloje ir išaukštinami vaikai, kurie „tobulai“ paklūsta mokytojams ir sistemai. Kūrybinės partnerystės pasiūlė vartus tiems, kurie nepritampa prie šios sistemos. Tiems, kurių sistema nesupranta ir gal būt nesiruošia suprasti. Pajutau, jog gyvenimas man suteikė nuostabią galimybę, kurią sutikau išnaudoti. Tačiau nežinojau ir nebuvo įmanoma nuspėti, kokie iššūkiai manęs laukia.

Mokykla ir iššūkis

Kūrybinių partnerysčių projekte kiekvienam kūrybiniam agentui priskiriama po vieną mokyklą ir priklausomai nuo parinktos programos viena, arba daugiau klasių, kurios turi tam tikrų sunkumų ar iššūkių. Šiuo metu man atiteko Kelmės rajono Elvyravos pagrindinė mokykla, netoliese Šiaulių ir viena, netradicinė septintokų klasė.

Elvyravos pagrindinė mokykla – tai nedidukas, baltas medinis pastatas miškingoje aplinkoje. Artimiausia gyvenvietė yra už dviejų kilometrų. Šioje mokyklėlėje mokosi apie šimtą mokinių, kurių didžioji dalis atvyksta mokykliniu autobusu Taip pat didelė dalis mokinių atvyksta tarpmiestiniu autobusu iš ne taip toli esančių vaikų namų. Susipažinus su šios mokyklos aprašymu taip pat paaiškėjo, jog daugelio vaikų namuose nepavydėtinos sąlygos. Daugelio jų socialinė aplinka toli gražu ne pati sveikiausia. Didelė dalis vaikų gyvena socialiai remtinose, o kita dalis rizikos šeimose. Tad nuo pat pradžių kilo įtarimas, jog ne tik knygos, tačiau daugelis dalykų šiems vaikams gali būti sunkiai pasiekiami.

Pabendravęs su šios mokyklos direktore ir mokytojais visų pirma buvau sužavėtas kaip šios mokyklos kolektyvas draugiškai bendrauja ir bendradarbiauja tarpusavyje ir su kokiu užsidegimu stengiasi padėti savo mokiniams. Tai buvo iš tiesų mažos kaimo mokyklėlės, apie kurias vieną kitą kartą teko girdėti, aplinka. Visi mokytojai asmeniškai pažinojo kiekvieną mokinį. Jaunuoliai, lankantys šią mokyklą, iškilus kažkokiems klausimams ar iššūkiams ne tik mokslų klausimais, tačiau ir jų gyvenimiškoje patirtyje, drąsiai eidavo į mokytojų kambarį pasipasakoti ir paklausti patarimo. Tai mane sužavėjo nuo pat pradžių. Tačiau kaip ir kiekvienai vietai ar aplinkai, iššūkių ir sunkumų čia netrūko.

Toliau bendraudamas su šios mokyklos kolektyvu išsiaiškinau, jog čia esanti bibliotekėlė dirbo tik kelias dienas per savaitę ir tik tam tikromis valandomis. Priėjimas prie knygų čia tikrai nebuvo lengvas. Taip pat mano įtarimas, jog knygos šiems jaunuoliams sunkiai pasiekiamos ne tik mokykloje, tačiau ir jų namuose, pasitvirtino. Paaiškėjo, jog didelė dalis tėvų nevertino knygų ir bereikalingai „nepuošė“ savo lentynų jomis. Savaime suprantama, jog ir daugelio jaunuolių santykis su knygomis buvo neišpuoselėtas. Pirmą kartą susipažinus su klase, už kurią buvau tiesiogiai atsakingas ir paklausus kiek knygų jie perskaitė per pastaruosius metus, daugelio atsakymai buvo nuo nulio, ar „nulio su puse“, o tik keleto – iki dviejų, trijų.

Nepaisant to, kad Elvyravos mokytojų kolektyvas dėjo visas pastangas, jog daryti šiems mokiniams teigiamą įtaką, supratęs, jog ir aš galiu prisidėti prie šio proceso nieko nelaukus kibau į darbus.

Teigiamo modelio svarba

Visų pirmiausia supratau, jog pirmasis žingsnis čia bus teigiamo ir patikimo modelio pavyzdžio sukūrimas. Šiais laikais jaunimas beveik visur savo aplinkoje stokoja gyvų, įkvepiančių pavyzdžių, o ypatingai žmonių į kuriuos jie galėtų žiūrėti ieškodami ne tik įkvėpimo, tačiau kuriais jie galėtų pasikliauti prašydami patarimo, pasikliauti ir vertinti jų nuomonę ar tiesiog matyti kaip teigiamą pavyzdį sau.

Tikiu, jog kiekvienam žmogui, siekiančiam padaryti teigiamą įtaką jaunimui, svarbu visų pirma tapti tuo teigiamu modeliu. Kad mūsų žodžiai pasiektų ne tik jų ausis, tačiau ir širdis, kad jiems ieškant patarimo nekiltų abejonių dėl galimybės į mus kreiptis. Tačiau norint pasiekti šio rezultato, neužtenka to norėti.

Mokydamasis Šveicarijoje Aikido, Jogos ir meditacijos instruktoriumi, susitikau su žmogumi, kuris tapo ne tik mano Mokytoju ir įkvėpimo šaltiniu ir teigiamu modeliu. Tai žmogus, išmaišęs visą pasaulį ir padėjęs daugybei žmonių. Jo vardas ir pavardė Patrick‘as Cassidy. Šio žmogaus nuomonę aš vertinau ir lig šiol vertinu kaip be galo vertingą. Tai nereiškia, jog aš jos klausau aklai ir nesvarstau šių patarimų, tačiau prireikus pagalbos tvirtai žinau kur galiu kreiptis kokybiškos ir nuoširdžios nuomonės. Po truputį pradėjau įvertinti kaip svarbu turėti šį modelį ir kokią didelę įtaką jis turi. Būtent šis mokytojas man parodė teigiamo modelio svarbą.

Kartą kalbant su P. Cassidy apie tai, kaip būti geru mokytoju ir teigiamu modeliu, tai ką jis man pasakė įsiminė ilgam laikui. Cituojant mano mokytoją mes turime: „eiti pagal savo kalbą“. Dažnai žmogus mėgsta išsakyti daug iškilių minčių ir duoti patarimų kitiems, tačiau jeigu mes sakome viena, o kasdieniniame gyvenime elgiamės visai kitaip, kiti žmonės, o ypač vaikai greitai mus perpras ir ne tik praras interesą į mus žiūrėti kaip į patikimą modelį, tačiau tuo pačiu apskritai klausytis mūsų žodžių. Deja, tai nutinka daugeliui mokytojų, o norint pasiekti jaunimą ir padaryti jiems teigiamą įtaką, tai didžiulis praradimas. Po truputį aš supratau, jog visų pirma norint gebėti patarti kitiems ir būti teigiamu modeliu, mes privalome ne tik kalbėti svarbius dalykus, tačiau ir sugebėti juos išgyventi patys kiekvienoje situacijoje. Elvyravos mokykloje supratau, jog prieš paaiškinant skaitymo svarbą, visų pirma aš turėsiu įgauti jų pasitikėjimą ir  bendrą susidomėjimą. O tai įmanoma padaryti tik gyvenant tuo ką mes sakome.

Stengiantis pateikti save kaip teigiamą ir patikimą modelį, taip pat ypatingai svarbu nepersistengti ir nepamiršti savo žmogiškumo. Jeigu norėdami pasirodyti patikimi mes pradėsime vaidinti tobulus individus, mes galime per daug nutolti ir pamiršti savo paprastumą bei nuoširdumą. O kaip sakoma kai kuriose tautose, „nenuoširdumą žmonės pajaučia per šimtą mylių“. Juk jauniesiems svarbu žinoti, jog ir mes esame praėję jų patirtį, jog ir mes klystame, jog ir mes turime savo baimių, abejonių. Jog ir mums būna sunku ir mes ne visada žinom ką jiems pasakyti. Tačiau mes galime tvirtai pasakyti, kad tikrai norime jiems padėti ir juos palaikyti. Tik šiuo atveju jie iš tiesų pajaus galimybę pasitikėti mumis ir patikėti mums savo artimus ir svarbius klausimus, suprasdami, jog šios jų gyvenimo detalės artimos ir mums, ir jog mes galime juos nuoširdžiai suprasti ir padaryti viską ką galime, kad padėtume.

Tik pateikus save kaip teigiamą, nuoširdų ir patikimą modelį mes iš tiesų turime galimybę pasiekti ne tik jaunimo ausis, tačiau ir jų širdis. O tik tuo metu mes galime tikėtis jiems iš tiesų perteikti savo svarbią patirtį ir nuoširdų patarimą. Tik su daugeliu pastangų įtvirtinus save kaip teigiamą ir patikimą modelį, pradėjau išgirsti tarp savo septintokų nuoširdžiai besklandančias kalbas: „Skaityti gerai. Juk kūrybinis agentas taip sakė“.

Knygų svarbos pateikimas

Pateikęs ir įtvirtinęs save kaip teigiamą ir patikimą modelį, ėmiausi kitų žingsnių. Dabar, kai mano nuomonė jiems turėjo svarbos, žinojau, jog tiesiog pasakyti, kad skaityti yra gerai ir svarbu, neužteks.

Ganėtinai dažnai mes mėgstame pasakyti teiginius, kurie mums savaime suprantami kaip svarbūs: „Skaitykite knygas!“ ir tikėtis, jog to užteks. Tačiau ne tik kiekvienam žmogui, o ypatingai jauniesiems automatiškai kyla klausimas: „O kam?“. „Todėl, kad tai svarbu!“ – nėra atsakymas. Tai tolygu klausimui ir atsakymui „Kodėl? – „Todėl, kad galūnė „ėl“.

Norėdami pateikti svarbų teiginį, mes privalome gebėti išsamiai paaiškinti jo svarbą. Jeigu mūsų paaiškinimas bus vangus, jaunuolių mintyse kils dar daugiau klausimų, o iš neatsakytų klausimų – papildomų abejonių. Kilus šioms abejonėms, itin retas nuspręs pasistengti išsiaiškinti atsakymus savo pastangomis, o tai prives prie neįvykusių veiksmų, šiuo atveju neskaitomų knygų. Todėl itin svarbu gebėti perteikti teiginio ir patarimo esmę ir gilesnes priežastis. Ir nepamiršti, jog norint ją perteikti kitiems, mes visų pirma turime ją aiškiai suprasti ir patys. Tad tai vienas iš pavyzdžių, kur visi pokyčiai prasideda nuo „manęs“.

Tačiau kartais negana tiesiog išsamiai paaiškinti teiginio svarbą pagal savo patirtį. Dirbant su vaikais dažnai mes mėgstame pamiršti, jog mūsų patirtis skirtinga. Mes mėgstame nuspręsti, jog tai kas aiškiai suprantama mums bus aiškiai suprantama ir jiems. Tačiau įvertinant tai, jog mūsų patirtis yra skirtinga, mes atrandame galimybę pateikti išsamų paaiškinimą šiek tiek skirtingu būdu. Norint perteikti svarbų teiginį/patarimą, mes turime sugebėti jį perteikti jiems suprantama kalba ir remiantis jų patirtimi ir interesais, o nesistengti primesti savo dabartinių.

Nepaisant savo asmeninių neigiamų santykių su švietimo sistema mokantis vidurinėje kaip moksleiviui, visada mėgau knygas. Skaitydamas knygas supratau, jog tai įrankis, kurio dėka galime toli gražu ne tik gauti geresnius pažymius ir kitų pripažinimą. Jog būtent čia mes galime nukeliauti į tolimiausius kraštus, į pasakiškas ir paslaptingas šalis. Sužinoti dalykų, kurie buvo žinomi prieš šimtmečius ir atrasti didžių protų ir išmintingų žmonių patirtį. Juk ne kiekvieną dieną turime galimybę pakovoti su drakonais, nukeliauti į kitą planetą, pabendrauti su Sokratu, prisėsti arbatos puodelio su Buda. O juk knygos siūlo visa tai ir dar daugiau. Tai buvo ta patirtis, kuria galėjau remtis.

Taip pat be galo svarbu prisiminti ir paaiškinti knygų informacinę svarbą. Juk ta išmintis ir žinios, kurias atrasti pačiam prireiktų ne vieno dešimtmečio, galiu rasti kitų žmonių patirtyje, kuria jie pasidalijo surašydami ant popieriaus lapų. Ruošdamasis susitikimams su mokiniais, pats naudojausi tokiomis knygomis kaip Eriko Jenseno „Tobulas mokymas“. Buvau be galo įkvėptas ir kupinas idėjų, paskaitęs apie nuostabią Grego Motersono patirtį, steigiant mokyklas Pakistane, knygoje „Trys puodeliai arbatos“. Ši knyga labai padėjo man, bendraujant su mokiniais, sėkmingai įvykdyti projektą ir pasiekti išsikeltus tikslus. Pastoviai naudojausi kūno kalbos skaitymo gebėjimais, apie kuriuos sužinojau iš Alano Pease‘o knygos „Kūno kalba“. Joje aprašyta patirtis padėjo man geriau suprasti mokinius ir mokytojus, su kuriais bendravau projekto metu. Kūno kalbos skaitymo žiniomis net pasidalijau su septintokais, kuriuos taip sudomino ši informacija, jog jie patys galiausiai įniko į šią knygą.

Kalbėdamas su septintokais apie knygas turėjau galimybę remiantis dabartinėmis įžvalgomis perteikti jiems savo patirtį, kurią įgijau dar iš mokyklinių laikų, tačiau kalbant apie tai jiems suprantama kalba ir pavyzdžiais. Taip pat suteikiau jiems galimybę garsiai skaityti istoriją vaidmenimis ir patiems patirti, kaip parašytas pasakojimas gali kiekvieną iš mūsų nugabenti į įvairiausias vietas ir suteikti unikalią patirtį. Po to susidomėjimas knygomis tarp septintokų pradėjo kilti drastiškai.

Knygų perteklius/stoka ir žmonių gerumas

Susidomėjimui knygomis pradedant kilti tapo aišku, jog greitai atsimušime į vieną akivaizdžią kliūtį. Juk norint skaityti knygas reikia vieno elementaraus dalyko... Knygų! O šiuo metu jų aplinkoje jų akivaizdžiai trūko.

Visų pirma teko spręsti patį knygų stokos klausimą. Čia mes, žinoma, visada galime nuspręsti pasikliauti savimi, žaisti didvyrius ir stengtis viską padaryti patys. Tačiau mes dažnai pamirštame, jog žmogaus gerumas yra universali savybė glūdinti kiekviename žmoguje, nepaisant to ar ji akivaizdi, ar giliai užslėpta sunkios ir skaudžios gyvenimo patirties. Jog gal būt ne vien aš noriu čia padėti. Jog galima į tai įtraukti ir kitus. Atsižvelgiant į tai nusprendžiau paskleisti žodį.

Kalbant apie knygas, įdomu atkreipti dėmesį į tai, jog tam tikras daiktas vienam būdamas bereikalinga našta, kitam gali būti lygus didžiausiam turtui. Mūsų dabartinėje visuomenėje tokį vaidmenį dažnai įgauna ir knygos. Buvo įdomu ir tuo pačiu metu keista stebėti, kaip kai kuriems žmonėms matomai trūko knygų, nepaisant to ar jie tai suprato, ar ne, o tuo pačiu metu kitų lentynose knygos dulkėjo ir eikvojo juos supančią erdvę. Atsižvelgiant į šį faktą nebuvo sunku paskelbti knygų „medžioklės“ akciją.

Vedant Aikido, Jogos ir meditacijos bendruomenę, kurioje renkasi žmonės įkvėpti keistis ir keisti, pateikti pagalbos prašymą tinkamiems žmonėms nebuvo sunku. Užteko išsamiai ir tinkami aprašyti šią istoriją ir mokyklėlės bei mokinių situaciją ir paaiškinti, jog viskas ko jiems šiuo atveju trūksta – tai knygos. Sužinoję apie šį iškilusį iššūkį įvairūs žmonės greitai sureagavo. Ne tik mūsų bendruomenės nariai, tačiau ir jų šeimos bei draugai pradėjo nešti didžiules krūvas knygų neprašydami nieko už tai. Jie dovanojo jas nemokamai nė nesudvejodami. Įdomiausia, jog iš pirmo žvilgsnio tokiu atveju jos turėtų būti senos ir nebereikalingos, tačiau daugelis jų buvo puikios būklės, įdomaus turinio ir tikrai vertos turėti ir savo namuose.

„Atvira bibliotekėlė“ arba „alternatyvūs sprendimai“

Galiausiai surinkus daugiau nei pakankamai tinkamų knygų, priėjimas prie mokyklos bibliotekos dar vis buvo neišspręstas. Tačiau sprendimas nebuvo toli.

Dažnai mes mėgstame galvoti labai tiesmukiškai ir ieškoti atsakymo ten, kur glūdi problema. Tačiau Albertas Enšteinas kartą yra pasakęs: „Problemos neįmanoma išspręsti lygmenyje, kuriame ji buvo sukurta“. Žinoma pirma mintis buvo kaip mokyklos biblioteką padaryti atvirą visą laiką. Tačiau problema glūdėjo ne pačioje mokykloje. Į šią biblioteką jos prižiūrėtoja atvykdavo iš už 20 kilometrų esančio Kelmės miestelio. Kadangi jos atvykimas buvo paremtas finansavimu, sprendimas būtų greičiausiai rėmęsis pinigais, kurio kaip daugeliui šiomis dienomis trūksta. Tačiau pradedant mąstyti apie alternatyvas kitose plotmėse pasirodė kitas atsakymas.

Mokyklos kolektyvui buvo pasiūlyta „Atviros bibliotekėlės“ idėja. Tai paprasčiausia mintis pastatyti elementarią lentyną visiems pasiekiamoje vietoje ir sudėti surinktas knygas. Vėliau dar kartą paaiškinti mokiniams knygų svarbą ir jų vertę bei kaip jos atsidūrė čia. Buvo sutarta, jog tos knygos, kurios bus paimtos, po mėnesio turės būti sugrąžintos, o norint pratęsti jų skaitymą teks vos jas padėjus vėl pasiimti. Tai bandymas skatinti ne tik jų norą ir galimybes skaityti, tačiau taip pat ugdyti jų atsakomybės jausmą.

Pateikus šią idėją mokyklos kolektyvui tepraėjo savaitė, kol patys mokytojai atrado nenaudojamą sekciją ir atviroji bibliotekėlė greitai tapo realybe. Ji buvo pastatyta lietuvių mokytojos kabinete, kuriame per pertraukas galėjo lankytis bet kurios klasės mokiniai ir išsirinkti savo norimas skaityti knygas. Jiems užtekdavo jas parodyti savo mokytojai, jog jie nusprendė jas skaityti ir vėliau šios knygos sėkmingai sugrįždavo atgal. Vėliau mokytojai tarpusavyje kalbėjosi ir klausinėjo: „Kodėl mes patys to anksčiau nesugalvojome?“ ir suprato alternatyvių sprendimų svarbą. Tad ši istorijos dalis man visada primena kaip svarbu mąstyti ne tik iškilusio iššūkio lygmenyje ir aplinkoje, tačiau pažiūrėti į įvairias galimybes.

Projektas „Gyvoji knyga“

Nors supratimas, jog skaityti knygas gali būti įdomu ir vertinga po truputį plito, norint pasiekti kuo daugiau pokyčių Kelmės Elvyravos pagrindinėje mokyklėlėje, sudominti knygų skaitymu bei pakeisti ne tik septintokų santykį su jomis, bet ir visų moksleivių, buvo pradėtas „Gyvosios knygos“ projektas.

Tai projektas, kuris naudojamas įvairiuose renginiuose ir vietovėse, įvairiausiais tikslais. Kartais jis skiriamas norint sumažinti rasistinius požiūrius ar diskriminaciją, kitur tiesiog plėsti žmonių akiratį. Tačiau vienaip ar kitaip šis projektas ne tik itin vertingas, tačiau ir be galo įdomus.

Projekto esmė, jog grupė žmonių su tam tikra patirtimi tampa „gyvomis knygomis“, pasiūlydami visiems norintiems juos „skaityti“ tam tikrais jiems pažįstamais klausimais. Tai gali būti musulmonas ar juodaodis, homoseksualus žmogus, ar tiesiog individas atliekantis neįprastą veiklą. Mūsų „Gyvosios knygos“ dienoje buvo siūloma „paskaityti“ įvairių netradicinių profesijų atstovų patirtį ir nuomones.

Didžiajame mokyklos koridoriuje buvo pastatyti penki suolai su viena kėde vienoje pusėje ir keliomis kitoje. Ant pirmosios kėdės sėdėjo savo srities specialistas, pvz. vegatrinės kulinarijos žinovė, fotografas, garso operatorius. Tai žmonės turintys savo unikalią profesiją ir dirbantys “ant savęs“. Kitoje pusėje atsisėsdavo keletas mokinių. Jiems buvo skiriamas atitinkamas laikas ir skaitymas prasidėdavo.

Kiekviena grupė mokinių galėjo klausti bet kokių klausimų susijusių su įvairiomis profesijomis ar kitų aktualių gyvenimiškų klausimų. „Knygos“ neklausinėjo klausimų, o tiesiog nuoširdžiai ir išsamiai atsakinėdavo. Pasibaigus skirtam laikui prie stalo ateidavo kita grupė.

Taip visa ypatinga diena truko daugiau nei tris valandas be perstojo, kol galiausi visi šimtas mokyklos mokinių turėjo galimybę „paskaityti“ gyvas knygas. Susižavėjimas vaikų akyse buvo didžiulis, o toliau, naudojantis proga, paskatinti jų susidomėjimą knygomis, „gyvosios knygos“ dalijosi savo patirtimi, jog didelė dalis informacijos, kuria dalijosi tą dieną, jie patys atrado knygose ir kad ir jaunuoliai gali tapti „gyvomis knygomis“ ir praplėsti savo akiratį ne tik tokią dieną, tačiau kiekvieną dieną į ranką pasiimdami knygą.

Įkvėpimas skaityti ir įkvėpti skaityti kitus

Akivaizdžių rezultatų neteko laukti ilgai. Praėjo gana nedaug laiko, kol teko išgirsti įvairių šios mokyklos mokytojų istorijų, kaip skaitymas tapo masišku reiškiniu tarp mokyklos mokinių. Knygos iš „Atvirojo knygynėlio“ tiesiog „plaukte plaukė“. Jos keliavo į įvairiausius namus sunkiai apsiribojant tik viena knyga ir atostogoms pasiimant po keletą knygų vienu metu.

Visa tai buvo lyg užkrečiamas reiškinys vienam mokinių pasidalijus savo teigiama skaitymo patirtimi su kitu bendraamžiu ir susidomėjimui masiškai plintant. Teiginys, kad skaitymas yra smagu ir naudingas tapo toks įprastas, kaip ir bet kuris kitas. Mokyklos mokytojams buvo sunku atsistebėti akivaizdžiai matomais pokyčiais savo auklėtiniuose.

Persvarstant visą projektą ir jo eigą dar kartą supratau, jog tiesiog kalbėti apie gražius dalykus ar sakyti moralus neužtenka. Mes visų pirma patys turime būti tų gražių dalykų pavyzdžiai ir parodyti juos savo kasdieniniuose gyvenimuose, kiekvienoje situacijoje. Mes turime ne tik mokėti ir pagrįsti savo teiginius ir patarimus, tačiau juos perteikti suprantamai ir nuoširdžiai. Mes turime išlaikyti savo nuoširdumą ir prieinamumą ir netapti svetimomis „tobulybėmis“. Jog svarbu taikyti ne tik mums žinomus metodus, o išbandyti ir naujus. O visų svarbiausia, turime pasikliauti ne tik savo jėgomis, tačiau ir kitų žmonių gerumu ir jais tikėti.

Tai buvo be galo svarbi ir naudinga patirtis siekiant įkvėpti skaityti kitus ir stebint kaip sparčiai tas įkvėpimas gali išplisti, kada jis yra nuoširdus.

Rokas Leonavičius

Autoriaus kalba netaisyta.

 

 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.