Į pradžią



 

 
 
 
 
Neringa Butnoriūtė. Dabartistės proza
2020-05-05



Skaitant žurnalistės Akvilės Kavaliauskaitės tekstus socialiniuose tinkluose, straipsnių tinklinių kavinių laikraščiuose, lengva įsitraukti į gyvybingą pasakojimą apie žmones šiuolaikiniame pasaulyje ir jų madingas bei tokias amžinas problemas. Galbūt natūralu, kad ilgainiui trumpuose žurnalistiniuose žanruose neišsitenkama ir prireikia kito formato – šiemet išleista jos novelių knyga „Kūnai“.


Kavaliauskaitės teksto lengvumas yra gerąja prasme skaitytojiškas – autorė puikiai suvokia, kokiam adresatui rašo, apčiuopia pulsą, kuriuo gyvena amžinai skubantys, migraciją prisijaukinę, savęs, įvairovės ir prasmės ieškantys žmonės. Jos akiratyje – prie dabarties prisitaikęs pasaulis, kurį į priekį veda gerovės, sėkmės ir neišsemiamų galimybių siekis. Tiesiogiai autorė bent šioje knygoje apie tai rašo ne kiekvieną sykį, tačiau visa pasaulėžiūra demonstruoja laikyseną, iš dalies būdingą po Lietuvos Nepriklausomybės brendusiems „hip“ atstovams, kurie sugėrė staigias permainas, lengvai prisijungė prie demokratiškos Vakarų mąstymo erdvės ir ja mėgaujasi, prisijaukino progresyvumo idėjas, kokybę sieja su vertybėmis ir inovacijomis, estetiškai orientuojasi į eklektišką hipsteriškumą: nuo vaikystės patyrė popkultūros įtaką, tačiau nesijaučia svetimi snobiškose kultūros ir meno erdvėse. Todėl nenustebino, kad ši karta žmogų „prie literatūros“ įsivaizduoja kaip šypsenos vertą sodietiškų tekstų autorių, vilkintį velvetinį švarką su lopais ant alkūnių iš „Humanos“. Tai tikrai įdomu: norisi stebėti, kokiais rakursais ir kokia kalba šios generacijos mąstymas ir vertybės įsirašo prozoje, kokius stereotipus atpažįstame. Juolab kad naujausioje lietuvių prozoje esame užsisėdėję „gariūnlaikio“ sentimentų debesy, o apie dabartį kol kas ryškiausiai rašo emigracinę patirtį aktualizuojančios autorės (Vaivos Rykštaitės, Gabijos Grušaitės knygos).

Kad „Kūnai“ turi dabartistams būdingų ypatumų, pirmiausia rodo ideologizuotas veikėjų pasirinkimas. Skandinavas Larsas, po pasaulį jachta besiblaškantis britas Džonas Vilsonas, naujalietuvis Karolis, teigiantis, kad „vyras piniginėje visada privalo turėti pakankamai grynųjų trims naktims penkių žvaigždučių viešbutyje bet kur pasaulyje“ (p. 49), akivaizdžiai yra kitokio sukirpimo nei XX amžiuje užsilikęs, todėl graudokas liaudies artistas Vania. Jie nepanašūs ir į abiturientą Beną iš Zarasų, kuris jaučia visuotinį spaudimą, ar elgtis „kaip visi praktiški žmonės“, ar savarankiškai užkariauti pasaulį. Išraiškingai aprašyti tipažai dažnai šaržuoti ir jų vertinimas išreiškia brendus atpažįstančio hipsterio pasaulį. Jie pristatomi tarsi eiliniai žmonės, tačiau progresyvesnieji žavūs tuo, kad lengviau atitinka dabartistų standartus („Tokio amžiaus britai nedirba pardavėjais Maljorkos viešbučiuose. Jie patys turi viešbučius“, p. 58). Nustačius konkrečius atskaitos taškus lengviau steigti sau artimą pasaulėžiūrą, taip pat – traukti ją per dantį, fetišizuoti.

„Kūnuose“ prasmės stoką veikėjai patiria per įtrūkius rutinoje, susvetimėjimą, visuomenės spaudimą, neišpildytas slaptas aistras. Pasaulyje, kuriame užbaigus santykius ar karjeros tarpsnį priimtina judėti tik pirmyn (kaip Marijui iš „Kūnų“), kyla natūralus klausimas, kuo užpildysime po to atsiradusią tuštumą? Kaip realizuotis? Į tokias ir panašias dilemas autorė siūlo pažiūrėti tarsi į galimybę: „Viena nedidelė klaida operacinėje, ir viskas prasidės iš naujo. Jis galėtų taip pasielgti. Po savęs palikti ne reikšmingą darbą, o didingą klaidą, Idos gyvenimą pagaliau nukreipsiančia reikiama linkme“ („Viduje“, p. 31). „Kūnuose“ koncentruojamasi į tai, kaip veikėjas pasiekia ribinį kūrinio momentą, kaip link jo einama. Neretai atomazga ir tolesnis scenarijus suspenduojami vardan egzotiškai, netikėčiau, kartais „eretiškai“ aprašytos ideologijos, skatinančios išdrįsti, keistis ar kažko imtis. Pagrindinis įvykis pasirodo skirtas ne tiek atskleisti veikėjo ar siužeto raidą ir sudėtingumą, bet išjudinti skaitytoją patirti permainą. Todėl nieko iš tiesų sukrečiančio „Kūnuose“ nėra: pavyzdžiui, nesužinome, kas nutiks italų menininkui, išpylusiam dažus į Trevi fontaną, tačiau galime suvokti, kad jis išdrįso „eiti prieš sistemą“ ir sukurti efektingą performansą iš meilės be atsako (novelė „Performansas“).

Kavaliauskaitė renkasi ne dramatizuoti, bet eliminuoti dramą, pateikdama ją su trupučiu įtampos ir žaismės. Kalboje taip pat vengiama „kenksmingo“ negatyvo (juk sakoma didinga klaida, reikšmingas darbas, reikiama linkmė) arba šis kompensuojamas lakoniškais situacijos vertinimais („Nuogam lengva pasislėpti, nes niekas nemato, ko tu neturi“, p. 142). Novelės siūlo kito tipo viltį, nei tradicinėje prozoje – viskas ne šventosios lemties, o savo gyvenimą keičiančio žmogaus rankose. Nuo psichologinio realizmo pereinama prie lengvai terapinančios prozos.

Šis perėjimas literatūroje man atrodo simptomiškas. Šiuolaikinio meno kontekstas nuolat apkrauna sociopolitiškai jaudrinančiu problemų antstatu, keičia požiūrį į didaktiką, kurią esame įpratę laikyti žalinga dėl meną ilgai varžusios cenzūros ir ideologijos. Šiandien tokių priemonių vis sunkiau išvengti dėl paplitusio sąmoningumo ugdymo (ir kelių, kaip ugdyti, yra ne vienas). Kavaliauskaitės tekstuose nesudėtinga žinutė veikia išvien su estetiniais efektais (šventvagystės čia estetiškos, o susivokimai – kinematografiški), nes norisi netiesmukai papasakoti potekstės vertą istoriją, ir tai sustiprina tekstą. Todėl šiuo atveju man pasirodė įdomiau skaityti tas noveles, kurios organiškai baigiasi pozityvios didaktikos nuojauta, nei tas, kurios išdėstytos nuosekliai, iki galo, su atvira, bet iš tiesų nieko nesprendžiančia pabaiga (pvz., „Ant stalo pakloja laikraštį ir jau pjaus dešrą, bet akis užkliūva už vienos straipsnio eilutės: „1942 m. gimimo vyras vis dar dingęs be žinios.“ / – Velnias, čia veikiausiai aš.“, „Niuansas“, p. 122).

Novelės konstruojamos iš fragmentų ir primena scenarijų. Čia atsiskleidžia Kavaliauskaitės racionalus pastabumas skirtingiems veikėjų tipams, išraiškingų, detalių ir manierų atranka, kuri savo talpia lakonika gali pasakyti daugiau nei emocingi aprašymai („Mergina į kambarį grįžta labai garsiai tylėdama. Taip garsiai tyli supykusios moterys, kai iš burnų neišleidžia nė žodžio, bet už jas kalba žingsniai ir namų apyvokos daiktai“, „Šiuolaikiniai gyvūnai“, p. 105). Knygoje dažnai akcentuojama rega ir optinės priemonės, skaitytoją pasodinančios į patogią stebėtojo kėdę ir jam tą novelę dėstančios besimainančių perspektyvų ir scenų ritmu. Fragmentiškas pasakojimas sklandžiai perteikia išorišką žvilgsnį ir kreipia jį į skirtingas puses – rodo iš šalies, iš viršaus, o itin dažnai pakartotinai „atsuka“ tą pačią apibendrintą sceną, kad vaizdžiai sufleruotų, ką turėtume įžiūrėti, t. y. galėtume spręsti apie tai, kas išgyvenama. Vis tik kaip dažnai nutinka, be perstojo varijuojami metodai tampa rizikingi ne vien todėl, kad kartojasi, bet tokiu būdu formuojasi numanomas pasakojimo standartas (nepainioti su stiliumi).

Užsižaidimą forma paįvairina skirtingos veikėjų perspektyvos. Apie vieną veikėją pasakojama tam, kad jį išvystume kito akimis. Taip sulaikoma intriga ir sumažėja mechanikos. Kartais, kad tai atsiskleistų, autorei prireikia platesnio konteksto – kitų novelių, kuriose jau kitomis aplinkybėmis sutiktume tuos pačius personažus („Šiuolaikiniai gyvūnai“, „Netikri prisilietimai“). Pratęsus pasakojimą, pasaulis pasirodo sudėtingesnis ir problemos kompleksiškesnės. Kavaliauskaitė dažniau rašo iš vyro perspektyvos, o moterys veikėjos lieka antrame plane, nors santykiuose tikrai svarbios – dažnai būtent dėl jų įvyksta lūžis ir situacijas galime pamatyti kitaip. Jų įvaizdžiai turi mažiau akivaizdžių pozų, tačiau negali sakyti, kad yra mažiau etiketinės, nes iš esmės atitinka tai, ko tikimasi iš progresyvios moters (tapusi mūza Airinė suvokia santykių bergždumą, Gintarei leidžiama drąsiau kritikuoti ir pan.).

Dėliodama pasakojimo fragmentus it scenarijų Kavaliauskaitė sukuria pasakojimo distanciją, dėl kurios mes gauname galimybę šiuolaikybę su jai būdingais atributais ir mąstymo štampais suvokti dviprasmiškai – lyg kritikos vertus spąstus, lyg siekiamybę. Taikliai pašiepiamas ribotumas (per naktį milijonieriumi tapęs vyras, rodos, turėjo viską, bet neatrado savęs ir neįgavo profesinės patirties) ir paviršutiniškumas (pokalbių apie šviežiai suvartotą meną palyginimas su pokalbiais apie orą), pelnytai kritikuojamas provincialumas. Nors autorė apsieina be tipinio poetiško aprašinėjimo, neišvengia to paties principo – nemažai tik dėl grožio eksponuojamų vizualiai rafinuotų paviršių, kinematografiškų aplinkybių su joms būdinga pilnatve ir tuštuma: su iš viršaus filmuojamomis nuogomis „veneromis“, sapnuose besiganančiomis naujomis gyvūnų rūšimis, Andy Warholo paveikslu tupykloje, egzotiško pavadinimo diagnoze vienatvei nusakyti. Šaržas, aštresnis pastebėjimas ima skęsti hipsteriškos vaizduotės fetišuose, o apibendrinimai, nors pasirodo vietoje ir laiku, gali nuskambėti kaip iš atkelti iš gyvenimo būdo žurnalo („Mylimieji atrodo gražesni už kitus, nes ko gi mes patys verti, jei mylime negražius žmones?“, p. 16; „Kol čia žiūri, tave kažkas fotografuoja“, p. 97 ir pan.). Todėl kyla įspūdis, kad „Kūnai“, „einamais“ stereotipais stipriau įtvirtina ir pateisina tipinio supratingo hipsterio pozą, jo išlaikomą ironišką santykį su aplinka (juk visi mes žmonės), nei siekia juo pranešti ką nors naujo, aktualaus. Tačiau skaitant „Kūnus“ neapleidžia mintis, kad geru kompozicijos pojūčiu, ironišku pastabumu ir lakoniškos frazės smūgiu Kavaliauskaitė pajėgtų ambicingiau ir savarankiškiau apmąstyti jai gerai pažįstamą aplinką.

Tad lengvai skaitoma dabartistiška Kavaliauskaitės proza iš tiesų nėra tokia gili, kiek tikėtumeisi, bet nėra ir tokia paviršutiniška, kaip galėtų pasirodyti. Žinant, kad autorės debiutinis romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“ (2015) kartojo holivudines schemas ir vargus, „Kūnai“ – profesionaliau parašytas novelių rinkinys. Jis žymiai arčiau realybės, kurią taip trokštama aprėpti, tačiau vis dar išlieka su idealizmu ir gliancu, dėl kurio problemiškesnės dabartizmo revizijos ilgesys ir po šios knygos lieka nenumaldytas.

 

Knygų lentyna.

 

 

 

 

 

 

 

 

 
Atgal   Spausdinti  
 
Jūsų komentaras
Vardas: El. pašto adresas:
  
komentarų nėra
 
© 2008-IEJI - SKAITYMO METAI. Visos teisės saugomos. Sprendimas: IDAMAS. Naudojama SMART WEB sistema.