Gintarė Adomaitytė

Apie Chimamandos Ngozi Adichie pirmąją knygą “Kinrožės žiedas” (iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė)


Visų pirma pacituosiu ne rašytoją, o leidėjus:

,,Kinrožės žiedas” – geriausias debiutas po Arundhati Roy ,,Mažmožių dievas” - štai teiginys, kuris mane, atvirai kalbant, siutina. Ne dėl to, kad neskaičiau tų mažmožių – dar ir kaip skaičiau, ir džiaugsmingai aprašiau…

Jei atmintis manęs neapgauna, “Mažmožių dievas” lietuviškai pasirodė lygiai prieš  dešimtmetį, originalo kalba – dar seniau.

Ir ką?

Iki pražystanat kinrožei (2003 metai) joks debiutantas visame pasaulyje absoliučiai nieko gero neparašė?  Ir kas čia per kategoriškas rūšiavimas – geriausias, geresnis?

Bėda, kad štai tokie nelogiški reklamos šūksniai, kad ir kaip keista, yra paveikūs. Laimė, kad šį kartą – nieko nusikalstamo?

Išsiburbėjau? Nurimau?

Taip.

Ir skelbiu: “Kinrožės žiedas” – tikrai mūsų dėmesio verta knyga. Ji gali būti itin svarbi tiems, kurie mėgsta patirti ne vien skaitymo malonumą, bet ir šį tą naujo sužinoti. Kitaip tariant, nesibaido pažintinės misijos. Bent jau aš apie man nepažįstamą Nigeriją dabar, paskaičiusi kinrožę, nutuokiu  kiek daugiau.

Svarbu minėti, kad leidėjų dėka žinau kaip tarti rašytojos vardą ir pavardę. Nieko sudėtingo: ji yra Chimamanda Ngozi Adiči.

Knygų poveikis - įdomi tema. Kaip mane paveikė ,,Kinrožės žiedas”?

Keistai.

Taip jau nutiko, kad tuo metu, kai skaičiau, televizija iš Berlyno transliavo pasaulio lengvosios atletikos čempionatą. Pajutau, kad esu itin dėmesinga juodaodėms bėgikėms – man tapo svarbios jų biografijos. Atidžiai žvelgiau į jų veidus, akis. Žemėlapyje ieškojau Afrikos valstybių, bandžiau įsidėmėti spalvingas, tiesiog margas vėliavas.

O himnai? Ar juose skamba bent kiek Afrikos?

Ir kodėl juodaodės taip uoliai prieš startą  žegnojasi?

Pajutau, kad imu kaip tikra aistruolė jaudintis, gal net ėmiau sirgti – kokia keistenybė – ne dėl savo rasės. Azartą malšinau anakardžių riešutais – jie taip dažnai minimi nigerietės knygoje.

Juk bėgdama – būtent bėgdama be jokio tikslo – tylioji Kambili gal pirmą kartą gyvenime pajunta laisvės dvelksmą. Ir pelno pirmąjį komplimentą…

Anksčiau tik apsimesdavo, kad bėgti jai patinka – taip teisindavosi bendraklasėms, kaltinusioms ją uždarumu, net snobizmu. Kambili iš tiesų po pamokų skuosdavo į tėvo atsiųstą automobilį. Be jokio džiaugsmo. Vėluoti griežtai uždrausta. Griežtasis vairuotojas – ištikimas tėvo tarnas – yra skundikas.

O tėvas? Kas jis, tas klestintis verslininkas ir opozicijos laikraščio leidėjas? Ar tikrai kovotojas už Nigerijos laisvę, demokratiją? Už savo gentį, igbo kalbą? Ką reikškia jo uoli katalikybė?

Namuose kalbama tik angliškai. Baltųjų gyvenimo būdas –  nuolat šeimai ir tarnams primenamas teigiamas pavyzdys. Kunigas mišiose Kambili tėvą mini kur kas dažniau, nei Dievą tėvą – juk dosnius čekius bažnyčiai aukoja ne pastarasis.

Tėvas tikrai įsijautęs į Dievo vaidmenį – ir žmonai, ir vaikams jis skiria pragariškas bausmes, bet bausdamas ir pats apsipila nuoširdžiomis ašaromis. Slaugo vos ne mirtinai primuštus, skuba vežti į ligoninę, samdo geriausius medikus. Nebausti jis negali; nemoka bausti kaip nors kitaip, švelniau ar išmintingiau. Jis elgiasi taip, kaip jį auklėję misionieriai. Jo nuomone, geriau dabar nuplikinti vaikų kojas verdančiu vandeniu, nei pasmerkti juos kentėti pragaro ugnį. 

Su seneliu, tėvo tėvu, Kambili ir jos brolis Jaja gali bendrauti labai retai. Ir tik penkiolika minučių, neilgiau. Nieko negalima liesti senelio namuose, juo labiau – nieko valgyti. Senelis – stabmeldys. Jei ne genties nuomonė, vaikaičiai senelio nė neregėtų.

Geriausios mokyklos. Išmintingiausi mokytojai. Gardus maistas. Prašmatnūs namai. Griežta dienotvarkė. Ir vaikai privalo – visada, visur – būti geriausi. Pirmiausi. Patys patys…

Bet vieną dieną, Verbų sekmadienį, Jaja atsisako komunijos. Sūnaus protestas tykus ir taikus. Bet viešas. Kitaip šeimos dievukui keršija jo nuolankioji žmona.

O dukra?

Kartais įsivaizduodavau, kaip Dievas šaukia mane prislopintu anglišku akcentu. Bet jis neištaria teisingai mano vardo; kaip ir tėvas Benediktas, jis visuomet kirčiuoja antrąjį skiemenį, o ne pirmąjį.           

Šiais sakiniais apie Kambili būseną pasakyta bene viskas – bent jau man taip atrodo. Vardas svarbu. Ir kirtis…  Ką besakyti apie Dievo šauksmą.

Bandydama atpasakoti romaną, jaučiuosi kiek nusidėjusi. Ne taip baisiai, kad pelnyčiau pragaro kančias, bet vis dėlto… Nepersakiau poetiškumo, rašytojos gebėjimo pasakoti taip sklandžiai, tartum sektų pasaką.

Nigerietės romanas rašytas angliškai. Deja. O gal – laimei. Jei rašytų gimtąją kalba, jos knygos nebūčiau perskaičiusi. Kas išvers? Tačiau igbo žodelių, posakių knygoje daug. Jie pagardina tekstą tartum aitrūs afrikietiški prieskoniai.

Savo interviu rašytoja pabrėžia, kad stilius, sakinio muzikalumas jai itin svarbūs. Šiuo metu ji – jau trijų knygų autorė. Savo gyvenimą dalija tarp Nigerijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

Chimamanda – penktasis vaikas iš šešių. Jos tėvas – pirmasis Nigerijos žmogus, tapęs statistikos  profesoriumi. Šeima gyveno universiteto miestelyje Nsukka. Ten Chimamnda studijavo mediciną, redagavo studentų katalikišką žurnalą, tačiau po poros studijų metų išvyko pas sesę į Konektikutą. Amerikoje ėmėsi komunikacijos, politologijos mokslų.

Kai su pirmuoju rankraščiu kreipėsi į leidėją, labiausiai baiminosi išgirsti štai tokius žodžius: “Kam įdomi ta Nigerija?”

Kaip paaiškėjo, įdomi.

Net labai. 

_______________________________________________
Daugiau apie pirmąsias knygas skaitykite rubrikoje DEBIUTAS? DEBIUTAS!