Pradžios: prisiminimai / Laima Abraitytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014. – 260 p. – ISBN 978-609-425-131-3

Kai skaitydama Andriaus Tapino knygą „Vilko valanda“ radau herojų O’Braitį, pagalvojau, kad Abraitytės pavardė čia pakliuvo ne atsitiktinai. Violeta Tapinienė, Andriaus mama, ir Laima Abraitytė ilgus metus buvo kolegės – mokytojavo Vilniaus 9-ojoje (vėliau – Šv. Kristoforo) vidurinėje, iš čia jau nepriklausomybės metais abi išėjo į pensiją, taip užbaigdamos mokyklos aukso amžių. Jos abi buvo ryškiausios tos mokyklos (ir mano ankstyvosios jaunystės) žvaigždės. Abi, gražiai „pasišpilkuodamos“, kaip yra pratusios, dalyvavo šios knygos pristatymuose VU Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje.  Mažam krašte viskas neatmezgamai susiję.

Mokytoja Laima Abraitytė atsiminimų knygoje „Pradžios“ savo pavardės kilmę aiškina taip: „Gal tik tėvo pavardės ištakas galima būtų nujausti. Su paprūse, su Donelaičio „Metų“ personažo vardu – Obriu – susieti. Obrio (Abrio) vaikas – Abraitis“ (p. 11). Neabejoju, kad mokytoja Abraitytė šia etimologija didžiuojasi: man atrodė, kad Donelaitis buvo jai reikšmingiausias autorius, Donelaičio citata puošė jos kabinetą mokykloje, cituodavo atmintinai ilgiausius poemos fragmentus. Meilė, kaip žinia, daro stebuklus: stebuklu laikyčiau tai, kad jos mokiniams, net ir literatūros per daug nemėgstantiems, Donelaitis neatrodė nesuprantamas.

„Pradžios“ yra knyga iš trijų dalių. Pirmoji dalis, „Pradžios“, pasakoja apie autorės tėvus, gimtąsias vietas, jų žmones, istorijos pervartas, kelią į mokslą. Skaitant justi Abraitytės, tautosakos rinkėjos ir puoselėtojos, žvilgsnis. Antroji dalis, „Į Sibirą“, skirta didžiajai autorės jaunystės avantiūrai – kelionei 1955 m. pas lietuvius tremtinius. Trečioji dalis – „Dar kartą pradžios: Iš mokytojos užrašų“ – pasakoja apie universitetą baigusios mokytojos pirmąją darbovietę – Viešvilę. Visas tris dalis jungia ta pati herojė-pasakotoja ir ta pati pasakojimo maniera: siužetas sudėliotas iš ilgesnių ir trumpesnių fragmentų, kartais – tiesiog novelių, turinčių savo pavadinimus. Į pasakojimą autorė įterpia ir šiandienos nuostabą: „(...) negi man taip buvo, negi aš taip gyvenau?! Ir nesiskundžiau“ (p. 107). Panašių pasvarstymų knygoje esama ir daugiau („aš ir šiandien, kai man netoli aštuoniasdešimties, kur nors eidama ar važiuodama, neužmirštu pasidžiaugti, kad geri mano batai – nešalta kojoms, kad esu šiltai apsirengusi!“, p. 115). Reikia būti patyrus šaltį, kad įsimintum visam gyvenimui. Atkreipiu dėmesį į juos todėl, kad jie liudija Laimos Abraitytės mokėjimą pasidžiaugti tuo, kas yra šiandien, nepasiduoti iliuzijai, kad „seniau viskas buvo geriau“. Stoiškas žmogus buvo idealas ir Donelaičiui, ir mokytojai Abraitytei:

„O po metų, 1933-iaisiais, į pasaulį rėkdama atėjau ir aš...

Ar buvo dėl ko rėkti?

Rėkti tai visada yra dėl ko. Svarbiau nerėkti. Ištverti“ (p. 32).

Ištverti XX a. vidurį išgyvenusiems žmonėms teko daug, bet mokytoja Abraitytė geba pasakoti baisus dalykus pramaišiui su šviesiais ar komiškais, saikingai dozuodama, gal todėl jie neslegia. Štai skyrelis „Agrotechnikai“ pradedamas apibendrinimu:

„Įsigalėjo nauji žodžiai: partorgas, ženorgė (moterų organizatorė – skamba šlykščiai, mes mėgžiodavomės – „žarnorgė“), kolchozas, brigada, agrotechnikas, zootechnikas.

Mūsų namuose agrotechnikai buvo bent penki“ (p. 132–133).

Agrotechnikai čia, pasirodo, yra protingi paršeliai: „Taigi agrotechnikams pagal pareigas priklausė prižiūrėti pasėlius, augmeniją. Tą ir darė mūsiškiai (...). Jie pirmiausia įprato sekioti paskui suaugusius, dažniausiai mamelę, semdamiesi patirties. (...) Stebino agrotechnikų kultūra – savo šnipais nenuarė nė vieno bulvių krūmelio (...)“.

Nors agrotechnikų baigtis – „tradicinė...“, bet, komentuoja autorė: „Jie jau bent pagyveno! Laisvėje! Be prievartos! Kitaip negu žmonės“ (p. 133).

Intarpai, komentarai, pertraukiantys pasakojimą, liudija, kaip viskas keičiasi bėgant laikui, o labiausiai – pats žmogus. Knygoje yra keletas filmo vertų siužetų. Vienas tokių – entuziastingos komjaunuolės, baigusios keturis universiteto kursus, kelionė į Sibirą 1955-aisiais lankyti tremtinių. Tos kelionės pretekstas buvo tas, kad reikėjo kam nors lydėti dar jaunesnę pusseserę, išvengusią tremties, aplankyti jos tėvų. Pasakojimas paremtas išsaugotais užrašais, jie cituojami („kartais dėl jų truputį ir gėda“). Pati autorė juos apibūdina taip: „Labai ryški ideologinė linija per visus tuos Sibire praleistus metus – nuoširdi simpatija tremtiniams, jiems padarytos neteisybės supratimas ir dar galutinai neatmesta socializmo linija. Lyg ir noras suderinti nesuderinamus dalykus, lyg ir sutaikyti propagandos ugnį su šaltu realybės vandeniu“ (p. 145).

Šis pasakojimas išskirtinis tuo, kad į tremtinius žvelgia ne tremtinė. Bet jos susižavėjimas Sibiro lietuviais nuoširdus ir pagrįstas: grįžę į Lietuvą jie, mąsto mergina, „nerastų tokio draugiškumo, tokio solidarumo, tokios meilės savo papročiams kaip čia“ (p. 150). Ir čia pat priduria, kad tremtiniai „sunkiai supranta“ gyvenimą Lietuvoje: „Tą parodo kad ir toks naivus klausimas: „Tai turbūt jau Lietuvoj likę tik vieni komunistai?“ Kits tuoj atsako: „Ką tu, ir žmonių gi dar yra“. Užfiksuotas dialogas tik paliudija, jog Abraitytė ir jaunystėje turėjo savybę įžvelgti komiškas gyvenimo puses (man teko tai patirti jau vėliau). Bet tolesnis autorės sakinys apie tuos pokalbininkus komiškas atrodo tik šiandien: „Turbūt sunkiai suprato mano paaiškinimą, kad būtų gera, jei visi būtų tikri komunistai“. Abraitytė ir neapsimeta, kad buvo kitokia, ji taip ir rašo: „šiuose prisiminimuose pateiksiu ir autentiškų ištraukų iš savo kelionės užrašų („ibo durj moja byla vidna...“). „Kad būtų kvailumas matyti“ – tai Rusijos carui Petrui I priskiriama frazė: jis uždraudęs bajorams kalbas skaityti, o liepęs jas sakyti. Tik čia matyti ne kvailumas, net ne naivumas; čia pastanga paliudyti, kaip propaganda geba apkvailinti žmogų („Šitaip uždumtos akys!“, p. 174). Net ir tą, kurios tėvas jau prieš dešimtmetį negrįžo iš saugumo rūsių. (Knygoje publikuojama iškalbinga pokarinė nuotrauka: autorės motina su šešiais vaikais, greta motinos tuščia kėdė – negrįžusiam tėvui. Pasirodo, reikia mokėti ne tik tekstus skaityti tarp eilučių, bet ir žiūrėti nuotraukas. Žmonės sunkiais laikais mokėjo siųsti ženklus ateičiai).

Bet akademinės atostogos Sibire sukomplikavo studentės Abraitytės gyvenimą. Kaip ir iš kur Vilniuje pasklido gandas, kad „tarybinė studentė, komjaunuolė, gerai besimokanti, išvažiavo į Sibirą buožių vaikų mokyti!“ (p. 182), neaišku nė pačiai komjaunuolei, grįžusiai po metų, 1956 m., viename vagone „su paleistais iš katorgų lietuviais“: „Tasai Sibiro šleifas visą laiką lydėjo mane gyvenime, dažnai garsiai apie tai nekalbant“ (p. 184). Nesvarbu, kad studentė Sibire savanoriškai dirbo statybose. Veikiausiai politinės permainos (prasidėjus chruščioviniam atšilimui universiteto vadovybė pakeista liberalesne) leido studentei grįžti į mokslus ir pabaigti universitetą.

Kaipgi jaunystė be meilės istorijų? Žinoma, jų yra, nors labai jau niuansuotai parašyta, ne veltui mokytoja pamokose mėgo cituoti Liudviko Rėzos „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimus“: „Pati meilė vos turi vardą (...)“. Vienas toks rusas, viršininkas statybose, aiškiai buvo nusižiūrėjęs tą Laimą, ir toji Laima jau buvo sutikusi likti taigoje, bet laiku atsipeikėjo. Gal tikrai būtų likusi mokyti buožių vaikų, kaip kad skelbė gandai? Nors kažin – ištekėti už ruso lietuvių tremtinių akyse būtų buvęs nepriimtinas žingsnis. Bet buvo dar kitas žmogus: „Apie draugystę su Algimantu mano užrašuose daug prirašyta (...). Tik man prie to labai sunku sugrįžti, nes mudu ją beviltiškai suniokojome, kai po trejų metų, jam grįžus į Lietuvą, tapom vyru ir žmona. Išsiskyrėme nuožmiai ir piktai“ (p. 211). Ką bepridursi? Galvoju, kad mokytoja Abraitytė turi retą gebėjimą apgailestauti nesileisdama  į patetiką ir savigailą (o ką pakeisi?). Tokių apgailestavimų knygoje esama ir daugiau. Iš liūdnesnių, vėl apie neišsikalbėjimą – epizodas apie paskutinį susitikimą su rašytoju Juozu Baltušiu: „Mes vienas į kitą nepasižiūrėjom, nepasisveikinom ir nepakalbėjom. Šitas susidūrimas man sunkus prisiminimas. Aš net nežinau, kaip pasakyti. Žinoma, tada tie jo pasisakymai prieš Lietuvos Nepriklausomybę ir prieš Sąjūdį tikrai buvo bjaurūs. Bet va taip su brangiu žmogum sueini akis į akį ir nueini kaip nuo svetimo. Po tokio ilgamečio gana gražaus bendravimo...“ (p. 248).

Jeigu jau knyga apie pradžias, tai atkreiptinas dėmesys į pirmąjį knygos sakinį, kurį tesudaro vienas žodis: „Apsikvailinau“. Tai – savikritiško žmogaus sąmyšis: reikėjo rašyti ar ne? Reikėjo spausdinti ar ne? Reikėjo. Šie atsiminimai svarbūs tuo, ką pasakoja, bet lygiai svarbus ir jų parašymo faktas. Turim daug jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių tekstų, viešasis gyvenimas šiandien jau sukasi apie menkiausius karktelėjimus feisbuke, o ką žinome apie aštuoniasdešimtmečių gyvenimą? Ką jie mąsto apie praeitį ir apie dabartį? 2010-ųjų rudenį, kai mokytoja teigia prisėdusi rašyti atsiminimų, jai buvo 77-eri. Rašymas įtraukė, kaip kadaise perspektyva važiuoti į nepažįstamą Sibirą: „Mano gyvenime atsirado nuotykis!“ (p. 143).

Mokytojo darbas, kaip ir bet koks kitas, uždeda savo žymę. Pavyzdžiui, savikontrolė, kylanti iš suvokimo, kad yra nuolat stebimas, kad turi būti pavyzdys augantiems vaikams. Pagaliau bet kuriam žmogui nėra paprasta pasirodyti nesolidžiam, neteisiam, neišmintingam. Knygoje riba tarp nutylėjimo ir pasipasakojimo užbrėžiama ten, kur mokytoja Abraitytė jautė esant reikalinga. Kitas žmogus ribas nusistatytų kitaip, bet tada ir knyga būtų kita. O šitoji knyga parašyta žmogaus, dar tikinčio, kad skaitytojai sugeba suprasti potekstes. Juk to mokė visą gyvenimą.  

Solveiga Daugirdaitė

Knygų lentyna.