Naująją R. Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti“ ėmiau skaityti dėl kelių priežasčių: pirma, suintrigavo pažadas, kad pagrindinis jos veikėjas bus ne žmogus, o... šuo (pažadėta – ištesėta, taip ir buvo), antra – apysaka autobiografinė, apimanti paskutiniuosius sovietmečio ir pirmuosius atkurtosios Nepriklausomybės metus (irgi teisybė), trečia – R. Granausko stilius man visada patiko, taigi spėjau turėsianti intelektualią pramogą kelionėje Vilnius–Žagarė (perskaičiau kone vienu atsikvėpimu ir penkių valandų, praleistų autobusuose, beveik nepajutau). O pasakyti apie knygą ir jos personažus (!) yra ką...

Autobiografiškumas tikrai ryškus. Pasakojama rašytojo šuns Bulio istorija nuo gimimo iki senatvės ir mirties, o, kaip juokauja gyvūnų mylėtojai, iš šuns jo šeimininką pažinsi, negana to, jau seniai pastebėta, kad ne tik charakteriu, bet ir išvaizda su augintiniu supanašėjama... Išorinį panašumą fiksuoja ir pats R. Granauskas: „Motina mieliausia: taigi mudviejų snukiai panašūs vos ne kaip du vandens lašai! Abiejų tokios pat bukos nosys, šalia tų nosių nutįsę žemyn platūs žandai... Štai kodėl kaimynės kiekvienąkart negali sulaikyti šypsenų!“ (p. 46). Jei dėl to kyla abejonių, galima atidžiau patyrinėti R. Granausko ir jo augintinio nuotrauką ant galinio knygos viršelio. Bulio „veido“ bruožai, tiesa, nelabai įžvelgiami, bet abiejų galvų pakreipimo kampas ir išraiškos panašios...

O ką galima būtų pasakyti apie šuns ir jo šeimininko charakterius? Apysakoje šuo, kaip veikėjas, būtų puikiausias netgi ne teigiamo, bet idealizuoto charakterio kūrimo pavyzdys. Tokie veikėjai-žmonės jau seniai „išėję iš mados“. Nevalingai kilo mintis palyginti Bulį su energingu, iš pusės lūpų suprantančiu užduotį ir teisingai įvykdančiu kiekvieną komandą socialistinio realizmo literatūros „produktu“ – šaunuoliu komjaunuoliu. Autorius įsižeistų: juk ankstesnėje jo kūryboje tokių veikėjų nė su žiburiu nerasi. Verta atkreipti dėmesį ir į faktą, kad šuo – grynaveislis tigrinis bokseris – buvo įsigytas už honorarą, gautą išleidus apysaką „Gyvenimas po klevu“, kuri tapo rekviem seniesiems lietuviškiems vienkiemiams ir žmonių gyvenimo būdui.

Šiek tiek „šuns įsigijimo“ realijų: anais laikais be blato ne tik veislinio šuns, bet ir knygos apie jų veisles, auginimą ir dresavimą nebuvo galima gauti. Tiesa, neišvengta ir atminties liapsusų, kuriuos galima pavadinti ekskursais į šiuos laikus: renkantis veislę „atkrenta patys mažiausieji: taksai, išsprogtakiai pekinesai ir pudeliai, su kuriais visokios teležvaigždės visur tąsosi, pasikišusios po pažasčia kaip ridikiulį...“ (p. 13) – iš kur tos teležvaigždės sovietmečiu, autoriaus aiškiai nurodytais aštuoniasdešimt septintaisiais dvidešimtojo amžiaus metais?.. Sakyčiau, vaizdelis primena šių dienų laidą „Keturkojis šou“. Na, bet tai – smulkmena, apie kurią autorių galėjo paklausti ir knygos redaktorius.

Apysakoje gana vaizdžiai nupasakotas komplikuotas, beveik hofmaniškas klaidžiojimas Vilniaus gatvelių labirintais, kai pasukus kita nei įprasta kryptimi aptinkamas namas su iškaba „Šunų auginimo draugija“ (kaip paaiškėja, įsikūrusia to namo pusrūsyje), susitikimas su tos draugijos pirmininke, ant popieriaus skiautelės užrašytas estės, laikančios tigrinius bokserius, telefono numeris... Ilgas laukimas pasirinkto (irgi ne be blato: pažadėjus veisėjai atvežti iš Lietuvos gintaro karolius) šuniuko. Ši, parengiamoji, apysakos dalis, sakyčiau, pati įdomiausia siužeto lygmeniu, nes nuo to momento, kai Bulis peržengia rašytojo namų slenkstį, kūrinys tampa kone grožine šuns auklėjimo ir dresavimo vadovėlio versija – galbūt tų, kurie niekad nesidomėjo šunininkyste, požiūris į tekstą būtų kitoks, tačiau aš, paauglystėje visa galva pasinėrusi į šį užsiėmimą, čia atpažinau nuoseklų taisyklių rinkinį, kaip elgtis, kad šuo taptų idealiu šeimininko kompanionu. Rašau – kompanionu, o ne draugu, nors žodžiai „draugystė“, „draugas“, „bičiulis“ knygoje skamba kaip leitmotyvas, nesidrovint nei patetikos („Tokio jausmo nesu daugiau niekada patyręs net bendraudamas su pačiais brangiausiais ir mylimiausiais žmonėmis“, p. 74), nei deklaratyvių, atvirai moralizuojančių situacijų („O už kiek jūs parduotumėt patį geriausią savo draugą?“ P. 123). Draugą, net ir šunį, įsivaizduočiau ne vien tik su puokšte teigiamybių, bet ir su žaviais trūkumais, kurie kelia šypseną ar laikiną pasipiktinimą ir už kuriuos galėtum atleisti. O štai Bulis – atsidavęs, narsus, nuovokus, imlus dresūrai – darosi vis nuobodesnis... Galiausiai pasipiktini ir jo šeimininko elgesiu – atrodo, kad jis pernelyg kruopščiai laikosi dresavimo „įstatymo raidės“: glostyti Bulį galima tik šeimininkui (šiukštu – ne kiemo vaikams), o vaikinukas, svajojantis apie šunį, bet neturintis galimybių pats jo įsigyti, paprašomas tik pavaizduoti užpuoliką: sukomandavus: „Buli, fas!..“ turi stovėti ir laukti, kol Bulis dantimis įsikirs į neperkandamą rankovę. Šeimininkas neišpildo ir tyliojo berniuko iš Tytuvėnų troškimo susidraugauti su šunimi – neleidžia nei glostyti, nei pavedžioti, nors jiedu gal „jau seniai per atstumą kaip nors kalbėdavosi akimis“ (p. 109). Tiesa, jis pripažįsta, jog nežino, ar tuomet gerai elgėsi – čia ir atsiranda toji punktyrinė linija, patvirtinanti grožinę šio literatūros teksto prigimtį. Kaip ir pabaigoje įdėtas sentimentalus autoriaus laiškas jau mirusiam ir nežinia kur palaidotam Buliui.

Vis dėlto perskaitęs du trečdalius knygos aptinki, kad trūksta vieno grožiniam kūriniui esminio elemento: suvoki, jog čia nieko taip ir neįvyks, nebus jokio lūžio, jokios kulminacijos... Net Nepriklausomybės paskelbimas, svarbi autobiografinė detalė, lieka kažkur fone, nors autoriaus ir pastebėta, jog „į Lietuvą atėjo vienu metu du pavasariai: tas, kalendorinis, ir anas, taip ilgai lauktasis, Sąjūdžio. Televizijoj ir redaktoriai, ir operatoriai, ir montažininkės dirbo, neskaičiuodami nei dienų, nei valandų, ir vis tiek ne visur besuspėdavo. Lietuva labiau nei patį šilčiausią ir staigiausią pavasarį keitėsi tiesiog akyse. Užmečiau tai, ką per visą žiemą buvau rašęs [...] O dabar vis dažniau sėdėdavau didžiajame krėsle su Buliu prie šono. Jam, žinoma, buvo visai nesvarbu, ką rodė ekrane, jam užvis svarbiau buvo tai, kad gali taip ilgai būti prisiglaudęs prie šeimininko“ (p. 143). Šią ilgą ištrauką vertėjo pacituoti – ji simptomiška, tiksliai perteikianti to laikotarpio pagyvenusių žmonių dramą: žinodami, kad šalies gyvenime vyksta esminiai pokyčiai, svarbius įvykius jie gali stebėti tik ekrane, dalyvauti juose – tik širdimi, kuri „daug greitesnė ir pirmiau už jį [protą – N. M.] daug ką ir pajunta, ir supranta“ (p. 145). Skaitytojui leidžiama suvokti momento dramatizmą: rašytojo virsmą pasyviu stebėtoju („Ir pagaliau parodė! Paskelbė Aktą!..“ P. 144). Sugraudina ne ištryškusios „laisvės ašaros“, o tam tikro rašytojo bejėgiškumo suvokimas – o kas paskui, kokia bus mano vieta naujajame pasaulyje?.. R. Granauskas negailestingai tiesmukas: „...aš, kiurksodamas ant tiltelio, taip pat iki soties prisigalvojau apie tai, kad visas mano žiemos rašymas nuėjo perniek. Nebeliko jokių cenzūrų, glavlitų, užsimerkė budrios redaktorių akys, galėjai rašyti ką nori, apie ką nori ir kiek nori, tačiau niekas iš mano kolegų dar taip nerašė, nes nemokėjo. [...] Rodos, nė vienoje galvoje nebeliko ramių minčių, širdyse – talentų, pirštuose – mokėjimo rašyti...“ (p. 147). Tendenciją, kad daugelis kūrėjų, nelikus būtinybės vartoti Ezopo kalbą, nutilo, ėmė rašyti deklaratyviai ar ieškoti kitų temų, literatūros tyrinėtojai jau seniai pastebėjo. R. Granauskas, pagrindiniu veikėju pasirinkęs šunį, tai tik dar kartą patvirtino. Gal sprendimas būtų buvęs įdomesnis, jei autobiografiniams įvykiams būtų suteiktas sąlyginis matmuo: sakykime, žiūrėjimas iš šuns matymo perspektyvos?.. Tačiau tokiu atveju tekste turbūt nebeatpažintume R. Granausko. Dabar tai – tiesiog ramus, lėtas in memoriam savo buvusiam kompanionui ir laikotarpiui, kai su Nepriklausomybės aušra keičiasi ir santykis su tuo, kuo gyvenai anksčiau: nebeliko sovietinės sistemos, prieš kurią žodis buvo stipriausias ginklas, o žodis „laisvė“ – jaudinamai saldus lyg uždrausta paslaptis. Tad kas laukia paskui, „kai reikės nebebūti“ – nebebūti kur?.. ar veikiau nebebūti tuo, kuo buvai anksčiau: kūrėju, mokėjusiu prabilti puse lūpų apie tai, ką net viltimi pavadinti buvo pernelyg drąsu?.. Todėl suprantamas ir pasakotojo pageidavimas po mirties tapti pelenais: „Tegu manęs niekur nebebūna“ (p. 171). Taip užbaigta apysaka įgauna simbolinę prasmę. Ir šuo čia niekuo dėtas. Jis tiesiog buvo šalia.