Vaikų knygos dieną (balandžio 2 d.), kaip ir kasmet, pažymi ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius, teikdamas apdovanojimus geriausių metų vaikų knygų kūrėjams. Vienas iš jų – reikšmingiausias ir meniškiausias metų vertimas vaikams. Šiemet tai Sonyos Hartnett knyga „Sidabrinis asiliukas“, kurią iš anglų kalbos išvertė Viltaras Alksnėnas.

IBBY Lietuvos skyriaus valdybos pirmininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, habil. dr. Kęstutis Urba, sako, kad komisija kreipiasi į leidyklas, jog pačios pristatytų reikšmingiausias knygas. „Kreipdamiesi į leidyklas pabrėžiame du dalykus: pirma, kad knyga nebūtų „perrašyta“ redaktoriaus; antra, pageidautina, kad knygą būtų atradęs ir pasiūlęs pats vertėjas“, – sako K. Urba. – „Tokių kūrinių lieka ne tiek ir daug, o tuomet jau vadovaujamasi tokiais kriterijais kaip meninė ir išliekamoji kūrinio vertė, sklandi ir turtinga vertimo kalba“.

Šiųmetis nugalėtojas atitinka visus kriterijus. S. Hartnett „Sidabrinis asiliukas“ – tai vaikams skirta, tačiau kur kas platesnę auditoriją apimanti knyga. Kad knyga skirta ne tik vaikams, bet ir tėvams, lemia jos daugiasluoksniškumas. Tai istorija (o tiksliau – kelios istorijos) istorijoje. Dezertyravęs aklas Pirmojo pasaulinio karo leitenantas juo besirūpinantiems vaikams papasakoja keturias istorijas. Pirmąją galima drąsiai vadinti bibline, antroji primena legendą, trečioji net turi dokumentinį pagrindą, o paskutinioji atskleidžia ir paties kareivio istoriją. Pasakojimus jungia netikėtas herojus – asiliukas.

Nepaisant keliasluoksnio pasakojimo ir gausios simbolikos, tai aiškia, lengva, pradinių klasių mokiniui suprantama kalba parašyta knyga. Mergaites skaitytojas patraukia švelnus pasakojimo tonas, berniukus – narsūs poelgiai, tėvus – istoriniai motyvai ir esminės knygos idėjos. Todėl tai tampa puikiu kūriniu skaityti balsu šeimoje.

Autorei australei S. Hartnett (g. 1968 m.) išgyventi karo, laimei, neteko. Parašyti knygą šia tema ją paskatino dokumentinis filmas apie žveją, išgelbėjusį grupę kareivių. „Bet aš nenorėjau, kad karas būtų knygos pagrindinė dalis ir ilgą laiką tiesiog saugojau tą mintį, nes nesugebėjau sugalvoti, apie ką galėtų būti istorija“, – sako autorė. Antikvarinėje krautuvėlėje aptikta sidabrinio asiliuko statulėlė nulėmė, kad pasakojimas bus susietas su šiais gyvūnais, kurie autorei įkūnijo didžius dalykus.

Knygos nuotaika nėra niūri. Išvengta ir knygoms karo tematika būdingo brutalumo. Vienas pagrindinių veikėjų leitenantas Šepardas savo istorija ir pasakojimais subtiliai perteikia tikrąjį karo siaubą, skausmą ir beprasmiškumą. Tačiau kiekviename skyriuje justi viltis, išsigelbėjimo, laimingos pabaigos nuojauta. Pasakojimo, prisiminimo forma taip pat švelnina kalbėjimą apie sunkius dalykus, tarsi nutolina juos, paslepia būtojo laiko migloje. Kadangi tikėti visuomet paprasčiau, kai jausmą galima su kažkuo susieti, įkūnyti, šioje knygoje tokią funkciją atlieka kareivio talismanas – sidabrinis asiliukas. Kartu jis primena leitenanto pasakojimų herojų asiliuką ir tampa visos knygos simboliu, apibendrinimu.

„Sidabrinis asiliukas“ yra absoliuti priešingybė knygoms, romantizuojančioms karą, tačiau kūrinyje apsieinama be moralų. Pasakojimas kupinas drąsos, ryžto, herojiškumo. Tik šios savybės suteikiamos ne kariams, o paprastiems civiliams gyventojams, vaikams. Tie svarbūs darbai paprasti, kasdieniai, bet karo fone jie tampa gerokai reikšmingesni, vertesni didesnės pagarbos nei akla kareivių drąsa mūšio lauke. S. Hartnett apie kūrinį sako, kad „novelė turėtų priversti skaitytoją ką nors jausti – knygos pabaigoje jie turėtų pasijusti šiek tiek kitokie, nei buvo, kai pradėjo skaityti.“

„Sidabrinis asiliukas“, vos pasirodęs 2004 metais, pelnė kritikų pripažinimą gimtojoje Australijoje, pagal jį sukurtas filmas, o S. Hartnett 2008-aisiais pelnė Astridos Lindgren atminimo premiją. Nors autorė kone kasmet parašo po kūrinį, kurių dauguma skirta vaikams ir jaunimui, „Sidabrinis asiliukas“ yra jos debiutas Lietuvoje. Bet labai sėkmingas. K. Urba, dalyvavęs renkant reikšmingiausią 2014 metų vertimą vaikams, sako, kad tai „talentingas kūrinys, stebėtinai parankus edukacijai – literatūriniam, pilietiniam, doroviniam, intelektiniam ugdymui“.

Tai knyga pavargusiems nuo magijos, fantastikos, išsiilgusiems tikrai gerų realistinių kūrinių. Žiūrėdami kino filmus, įpratome herojų įsivaizduoti kaip privalantį atlikti kažką didingo, plačiai apimančio. „Sidabrinis asiliukas“ primins, kad svarbiausia ne tai, ar žygdarbis didelis, o kokia jo reikšmė tuo metu, kai jis atliekamas ir kiek drąsos pareikalauja.

Simona Kalvelytė