Su latvių literatūros kritiku GUNČIU BERELIU kalbasi Laura Laurušaitė

Ar iš tavęs dažnai ima interviu?

Ne, tikrai ne, nes visi žino, su kuo turės reikalą. Aš esu atbaidantis žmogus, tiesiog nepakenčiamas. Įsivaizduok, kas nors pradės mane klausinėti, o aš dar neįpusėjus pulsiu mokyti, kaip reikia imti interviu.

Kadangi interviu duodi retai, o iš knygų daryti išvadas apie tave būtų spekuliatyvu, noriu paklausti kaip pirminio šaltinio – kas tu esi?

Kas aš esu? Na, žinai, bet tu iškart prie pačios esmės. Esu Berelis. (Juokiasi.)

Ir viskas?

Pasakai: „Berelis“, ir to paprastai užtenka.

Bet lietuvių publikai neužtenka.

Kartą autobiografijų rinkiniui teko rašyti tekstą apie save, jam nejučia prilipo antraštė „Nežinau, kodėl esu Berelis“. Apie tai ir rašiau, kad nežinau, kas aš toks esu.

Portale „E-raksti.lv“ turėjai savo skyrelį su paantrašte „Galima nepritarti kai kuriems Berelio teiginiams. Bet į juos įsiklausyti YRA VERTA“...

Ne, aš niekaip su tuo nesusijęs. Tuo užsiima Aināras Zelčas, pirmasis Latvijoje įkūręs elektroninę krautuvėlę, kur vienus tekstus galima nusipirkti, kitus skaityti nemokamai. Jis paprasčiausiai pasitikslino, ar gali mano tekstus paskelbti. Aš norėčiau visą savo kritiką surinkti ir padaryti prieinamą internete. Tai iš principo nesudėtinga ir įgyvendinama (turiu jau kokius 500–600 tekstų apie latvių literatūrą), bet sunkiai įmanoma praktiškai, nes noriu, kad mano kritika būtų ir knygoj, o nė vienas leidėjas nesutiks.

Kada laukti kitos tavo knygos?

Tikriausiai ateinančiais metais. Mano sumanymas – surinkti visas tas smulkmenas į vieną krūvą ir išleisti du tomus: vienas būtų kritika, kitas – interviu. Bet aš nejaučiu, kad ta knyga man būtų ypač reikalinga, man pačiam. Kur kas lengviau protas į prozą krypsta.

Gal turi kokių konkrečių planų?

Turiu planų. Net ir pavadinimą galiu pasakyti: „Paskutinė Odisėjo kelionė“. Tik kad tą gabalą parašyčiau, man reikėtų kokį mėnesį pagyventi Graikijos salose, nes romano veiksmas vyks mitų laikais, o pagrindinis personažas bus Odisėjas. Jei nepajunti atmosferos, nepamatai spalvų, to paprasčiausiai neįmanoma aprašyti. Romano idėja man jau seniai galvoj sukasi, bet komiškiausia, kad aš Graikijoj nesu buvęs. Visur esu buvęs, Italijoj, Ispanijoj gana ilgai pragyvenau, bet Graikijoj kažkaip neteko. Kol kas turiu labai miglotą mintį – būtų kažkas per vidurį tarp publicistinės esė ir kelionių aprašymų – kaip tik apie Viduržemio jūros regioną ir jo fantastišką istoriją. Tik ta tema tokia milžiniška. Ką tik, pavyzdžiui, parašiau apie Sardinijos salą, ypač apie nuragus. Žinai, kas yra nuragai? Nežinai? Reikėtų baisiai ilgai pasakoti, nes tai tokia mįslinga kultūra, pradėjusi gyvuoti Sardinijoj apie 1800 m. pr. Kr. ir stačiusi milžiniškus bokštus. Sardinijoj iki šiol yra išlikę kone šeši tūkstančiai tų bokštų.

Vadovauji latvių literatūros mėnraščio „Karogs“ kritikos skyriui. Ar šis darbas kaip nors paveikė tavo žvilgsnį į prozą?

Nė kiek. Aš apskritai „Karogs“ nedirbu, aš ten pramogauju. Juk įdomu žurnalą kurti.

Tai gal pagal Konfucijų: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė dienos nereikės dirbti“?

Aišku, norėtųsi padaryti daugiau, bet kažkaip neišeina – pasaulis toks be galo įdomus, kad baisiai mielai iš viso nedirbčiau. Nežinau, kur nors bastyčiausi po pasaulį. Nusipirkčiau namą Sicilijoj, ant baltos uolos Viduržemio jūros pakrantėj. (Juokiasi.) Ne, aš visai rimtai, kitąmet važiuosiu į Siciliją ir vienas iš tikslų yra nusižiūrėti vietą, kur įsikurti, nes man šitas Baltijos klimatas atrodo tiesiog nepakenčiamas.

Įkvėpimas tau svarbus?

Sunku net įsivaizduoti tokią situaciją, kad nebūtų įkvėpimo ką nors daryti.

Bet kada gali tiesiog sėsti ir rašyti?

Ne, taip tikrai negaliu. Procesas prasideda viduj. Kažkada džiūdavau prie popieriaus, paskui prie rašomosios mašinėlės, dabar prie kompiuterio. Sėdi, sėdi ir vis dėlto kažką išsėdi. Nežinau, kažkokios nušvitimo akimirkos man atrodo mitas. Bent jau aš jų nepatiriu, mano rašymas yra veikiau perėjimas.

Vaisingas perėjimas!

Kažkas išeina... Žinai, kai kartais paskaitau, ką esu parašęs, tai pagalvoju, iš kur aš čia buvau toks protingas.

Kas tau pačiam labiausiai patinka iš to, ką esi parašęs?

Tai šiek tiek neetiškas klausimas. (Šypsosi.)

Na, bent jau išsiduok – proza ar kritika arčiau širdies?

Ir proza, ir kritika. Bet pats prasmingiausias man šiuo metu atrodo romanas „Ugniniai jaučiai“, nes retai pavyksta padaryti kažką, kuo pats būtum patenkintas. Sunku pasakyti, kiek jis žymus ir kiek nežymus, bet aš suvokiu, kad nieko geresnio iš jo negalėjau išspausti. Na, bet to „geriausio“ dar nesu parašęs – jis dar prieš akis.

Kas skatina tavo norą sukilti, maištauti – kritinis protas ar pernelyg didelis kritikos sąstingis?

Negi tu manai, kad aš koks maištautojas? Man atrodo, kaip tik atvirkščiai – aš labai linkęs į harmoniją ir jei tos harmonijos nėra, man žūtbūt norisi ją sukurti. O kvailumas ar idiotizmas – natūralu, kad žmogų išprovokuoja.

Esi krikštijamas žinomiausiu Latvijos kritiku. Ar tokia renomė tau yra rašymo variklis?

Aš nesu garsus. Paklausk Latvijoj kokio normalaus žmogaus, ar jis tokį Berelį žino. Aišku, kad nežino. Tai nei šlovė, nei populiarumas, pagalvok, kokie mano knygų tiražai, – juokingi. Apie tūkstantį, panašiai.

Ar rašant tau yra buvę laimės akimirkų?

Laimės akimirkų? Gal kartais... Taip, kartais, kai kas nors pavyksta, būna nemažas kaifas. Bet tik po to. Rašant jokiu būdu ne, nes rašymas yra lengvas pamišimas, be kurio kažkaip neišeina. Diena, kai nieko neparašau, man atrodo beprasmiška.

Ar „Karogs“ portfelis pilnas, ar tenka prašinėti autorių?

Su proza ir poezija tarsi ir viskas gerai. Tikrai puikių darbų pasirodo. Bet kritika kaip procesas iš esmės neegzistuoja. Yra atskiri žmonės, priversti – tiesiogine šio žodžio prasme – ką nors parašyti. Nors mes esam pasiruošę jiems mokėti palyginti normalius honorarus.

Iš jaunųjų irgi niekas nesublizga?

Čia ir yra esmė. Spalį „Karogs“ kaip tik darė apklausą apie kritikos reikalus, kelis pavyko prispausti, ir jie ten visą savo tulžį išliejo. Ne aš vienas taip manau. Su kritika tikrai kažkas negerai. Jei literatūrą įsivaizduosim kaip žmogų, tai kritika – jo sąmonė. Išeitų, kad latvių literatūra pastaruoju metu yra savotiškas zombis. Jis juda, kažką daro, ir iš tikrųjų šis tas vyksta, bet jam paprasčiausiai trūksta suvokimo, kas jis per vienas. Kodėl taip yra, nesugebu paaiškinti, nes, mano supratimu, kritika yra be galo įdomus užsiėmimas. Pastaruosius dvejus metus esu Rašytojų sąjungos oficialusis prozos konsultantas ir susiduriu su daugybe jaunų žmonių, kurie mėgina rašyti. Šitą mano triūsą daug kas bando pabaksnoti kokia nors recenzija, nesupranta, kam to reikia. Pastaruoju metu Latvijoje nėra nė vieno kritiko, ypač iš jaunųjų, kuris galvoje turėtų sistemą, pasaulio literatūrą matytų kaip visumą, o ne tik užfiksuotų savo mintis apie konkrečią knygą. Tai be galo sudėtinga – kai ką nors vertini, tai reikia suderinti ne tik su tomis pora knygų, kurias esi skaitęs, bet ir iš karto su visa pasaulio literatūra. Tokių žmonių nėra – nė vieno. Nėra ir vilčių kur nors tokį išvysti. Tu sakei, kad esi iš Ceplio ėmusi interviu? [„Š. A.“, VII.25 – L. L.] Tai tipiškas pavyzdys, kai žmogus rašo apie atskiras knygas, kurias yra skaitęs. Jis šį tą žino, bet pateikti savo požiūrio į literatūrą nesugeba, nes paprasčiausiai tokio neturi. Komiška. Dabar galima spjaudytis dėl rusų laikų, bet kad ir koks baisus socrealistas ir paskutinis marksistas žmogus būtų buvęs, tai visgi buvo sistema, kuri apėmė visą literatūrą. Šiuo metu aš tos sistemos pasigendu. Bet apskritai krizė yra natūrali literatūros situacija. Jeigu nėra krizės – su literatūra kažkas negerai.

Ar šiuo metu yra krizė latvių literatūroj?

Ačiū Dievui, yra. Jeigu nebūtų krizės, literatūrai būtų galas.

Ką pats skaitai, kad galvoj susiklostytų sistema?

Be galo daug. Ką tik pagaliau perskaičiau Lawrence’o Durrello paskutinę knygą. Ir ji mane tiesiogine šio žodžio prasme pritrenkė. Skaitęs esu tiek daug, ir staiga išeina viena knyga, kuri grąžina visą susidomėjimą literatūra. Kad visgi įmanoma parašyti kažką „tokio“, nes kai praeitais metais skaičiau to paties autoriaus „Aleksandrijos kvarteto“ pirmą dalį, ji pasirodė gana epizodinė. Pastebėjau, kad jau kokius penkerius metus pradedu knygą, trečdalį ar pusę perskaitau, ir man jau viskas aišku, todėl toliau tiesiog nebeskaitau, nebelieka intereso. Tai ženklas, kad kadaise esu per daug skaitęs. Net detektyvų nebegaliu įveikti iki galo.

Iš anksto žinai, kuo baigsis?

Tiesiog neįdomu. Ne tiek žinau, kokia bus pabaiga, kiek matau, kaip jis sukonstruotas.

Ar apskritai yra absoliuti literatūrinė vertybė, absoliuti knyga?

Nėra. Aišku, kad nėra. Tai siaubingai subjektyvus dalykas. Apskritai negalima kalbėti apie jokius visuotinius kriterijus, viskas per daug asmeniška.

Ar pats rašydamas žinai, kokia bus pabaiga?

Negaliu sakyti nei „taip“, nei „ne“. Bet kuris tekstas prasideda kažkokia neaiškia nuojauta, keliomis frazėmis, aš apskritai neatsimenu, kad būčiau parašęs ką nors nuo pradžios iki galo. Tai prasideda tarsi nuo vidurio, bet auga ne į abi puses, o kaip koks balionėlis išsipučia. Dažniausiai nežinau pabaigos. Siužetiškai – taip, bet niekada negaliu pasakyti, koks tas kūrinys tiksliai bus. Bet kai rašiau romaną, jau beveik iškart žinojau paskutinę eilutę.

O kada ateina pavadinimas? Parašius tekstą ar proceso metu?

Paprastai jis pats savaime prisikabina. O kodėl būtent toks, nežinau. Tik romano galiu pasakyti. Kadaise, kai dar gyvenau ne Rygoje, o miškuose, mane Rygoj apnakvindindavo menininkė Anita Kreituse. Miegodavau tiesiai po jos paveikslu „Ugniniai jaučiai auksiniais ragais“. Man tas paveikslas siaubingai patiko. Ten iš tikrųjų buvo pavaizduoti ugniniai jaučiai ir milžiniška ugninė katedra, kuri darė tikrai pritrenkiantį įspūdį.

Sakoma, kad apsakymas – sunkesnis žanras už romaną, o kuris tau pačiam patrauklesnis?

Tai tikriausiai pasakė kažkas, kam geriau sekasi apsakymai. Kaip tik romaną sunkiau parašyti – jau vien dėl to, kad tenka ilgai sėdėti, perrašinėti, gludinti. Toks palyginimas iš viso neturi prasmės. Romanas pernelyg skiriasi nuo apsakymo. Kitas dalykas, kad dažnai tekstai, kilniai krikštyti romanais, iš tikrųjų yra tik į ilgį ištempti apsakymai. Tokia žodžių košė, kuri burbuliuoja, burbuliuoja, bet turi vos įžiūrimą ryšį su literatūra.

Kas man pačiam patraukliau? Dabar labiau simpatizuoju romanui. Bet aš tik vieną romaną esu parašęs, ką aš čia galiu spręsti. Visas tas žaidimas su siužetinių linijų mezginiais, didelės apimties ritmu, romano erdve ir visa kita yra daug įdomiau. Bet niekad negali žinoti, kas išeis. Tekstas berašant pats pasako. Yra buvę atvejų, kai recenzijos, taigi visiškai pragmatiškas žanras (kai sėsdamas prie kompiuterio žinau, kad dabar nerašysiu nieko kito kaip tik recenziją), nelauktai pavirto apsakymais. Pora tokių mutantų yra rinkinyje „Minotauro medžioklė“. Apsakymai berašant yra virtę esė. Galų gale – ir „Ugniniai jaučiai“ išaugo iš mažo apsakymėlio. Kaip atsiranda tekstas – mįslinga ir iki galo neperprantama procedūra.

Kodėl romanai labiau skaitomi nei smulkioji proza? Kokia romano fenomeno paslaptis?

Argi tikrai taip yra? Kiek žinau, jokie statistiniai tyrimai šioje srityje neatlikti. Kitas dalykas – apsakymų mažiau rašoma ir mažiau leidžiama, bent jau palyginti su romanais. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Latvijoje šiuo metu nėra nė vieno profesionalaus apsakymų autoriaus. Apsakymai rašomi pertraukose tarp romanų. Be to, kaip rodo mano patirtis, apsakymas paprastai sparčiai sukurpiamas kaip reakcija į kokio nors laikraščio ar žurnalo prašymą, daug rečiau autoriai pasisiūlo patys. Iš tikrųjų tai mitas, kad apsakymai neskaitomi / neperkami. Prieš porą metų vienos didelės leidyklos vadovė, šventai įsitikinusi, kad apsakymai nepelningi, vis dėlto surizikavo – ir buvo didžiai nustebusi, kad nė velnio, apsakymų knygas, pasirodo, galima leisti tokiais pat tiražais kaip ir romanus.

Ar niekad nebuvo kilusi pagunda rašyti poeziją?

Niekad, net paauglystės metais.

Kažkada vienas iš tavo kolegų yra pasakęs, kad rašyti esą labai lengva – vos ne kiekvienas tą sugeba...

Kaip tik atvirkščiai. Ne tik ne kiekvienas gali, bet ir daugelį rašančiųjų reikėtų užmušti dėl to, ką jau yra spėję parašyti, o kitiems – uždrausti rašyti apskritai, kad neterštų oro. Kitas, šiek tiek liberalesnis variantas – mokėti kai kuriems autoriams už tai, kad jie nerašytų – nieko ir niekada. Tai, žinoma, utopija.

Ar galima atpažinti latvių literatūrą – ji turi savitą stilių?

Savitas bruožas / stilius – nėra jokių savitų bruožų / stiliaus.

Daug laiko skiri refleksijai, kas jau parašyta, nemažai recenzuoji. Ar tai veikia tavo kriterijus savo tekstų atžvilgiu ir pačius tekstus?

Kažin. Apskritai tas analitinis mąstymas kažkur sąmonės žemutiniuose sluoksniuose nepaliaujamai kirba, bet aš nežinau, ką jis ten tiksliai veikia. Kad ir ką rašyčiau – romaną, apsakymą, nedidelę recenziją – yra tik vienas vienintelis kriterijus, toks visiškai paprastas, primityvus ir intuityvus: kad išeitų geras tekstas. Ir viskas. Jokių kitų kriterijų aš neturiu. Jei jaučiu, kad tas gabalas neišeina geras, jis paprastai taip ir lieka nebaigtas, guli ir laukia geresnių laikų. Kartais jie ateina. Yra buvę, kad mažas apsakymėlis ar esė taip pragulėjo dešimt metų.

Ar nuolat augantis tekstų skaičius žmonių neatbaidys nuo literatūros?

Argi tai, kad parašomų ir leidžiamų tekstų skaičius nuolat auga, neliudija kai ko kita – žmonių simpatijų literatūrai? Jau nuo radijo išradimo girdisi nuolatinės siaubo aimanos – žiūrėk, radijas, literatūrai galas ateina, žiūrėk, televizija, literatūrai galas, žiūrėk, internetas, dabar jau tikra apokalipsė. O galo kaip nėr, taip nėr. Visame pasaulyje knygų pavadinimų skaičius be perstojo didėja, o tiražai mažėja. Jei mes mintyse šį procesą tęsim iki logiško aklagatvio, tai vieną kartą baigsis tuo, kad rašytojų skaičius viršys skaitytojų skaičių. Tada rašytojai galės piketuoti su lozungais: „Kiekvienam rašytojui – bent po vieną skaitytoją!“

Mūsų laikų literatūra apskritai dar gali pasakyti ką nors naujo?

...paklausė valdovas Homero.

O kodėl tu rašai?

Jokių aukštų ir kilnių tikslų sau nekeliu. Tiesiog yra pasiutusiai malonu, jei išeina geras gabalas. To man visiškai užtenka.

Tavo romanas, taip pat ir kritikos rašiniai, „skaitosi“ labai lengvai. Ar tau taip pat lengvai ir „rašosi“?

O, čia tai komplimentas, ačiū. Man atrodo, suteikti prozai ir kritikai šitą lengvumo pojūtį – tai aukščiausias pilotažas. Rašosi kaip tik atvirkščiai – lėtai ir sunkiai. „Ugniniuose jaučiuose“ yra epizodų, kurie perrašinėti keliolika kartų. Tai yra rašytojų temperamentų klausimas. Mano supratimu, yra dviejų tipų rašytojai – „impulsyvieji“ ir „vilkikai“. „Impulsyvusis“ gali metų metus nieko nerašyti, bet staiga sėda prie stalo ir per porą mėnesių tarsi be pastangų pagamina meistrišką kūrinį. Jam rašosi tarsi ir lengvai, bet iš tiesų visas darbas dar prieš pradedant susiklostė jo smegenyse. „Vilkikas“ rašo kiekvieną dieną, lėtai, po eilutę, rašo ir perrašinėja, šlifuoja, trumpina, papildo ir taip toliau. Aš esu tipiškas „vilkikas“ – po milimetrą, bet kasdien.

Dabar aišku, dėl ko esi parašęs kelias knygas, bet kaip tau atrodo – kodėl mums reikėtų jas skaityti?

Palauk, bet juk ir nereikia! Aišku, nesakysiu, kad rašau tik pats sau ar ko nors panašaus, tai būtų visiška netiesa. Kiekvienam rašytojui malonu, kai jo knygas skaito, bet kad tai būtų priverstinis reikalas... Tiesa, neseniai vieną šešiolikmetę priverčiau perskaityti „Ugninius jaučius“ – bet tik dėl to, kad labai knietėjo sužinoti, ką apie juos mano jos amžiaus panelės, o jokios kitos šešiolikmetės nepažįstu. Tiesą sakant, nežinau, kodėl kas nors turėtų skaityti būtent Berelį. Jei nori, tegu skaito, jei nenori – na, bus liūdniau, bet kaip nors išgyvensiu. Nors, kita vertus, o kodėl turėtų neskaityti? Nėra jau tie mano tekstai tokie prasti.