Garsus britų rašytojas Davidas Almondas (g. 1951) vaikystėje svajojo apie knygas su savo vardu ant viršelio. Dabar tai visame pasaulyje žinomas autorius, 2010 metais apdovanotas prestižiškiausiu vaikų literatūros apdovanojimu – Hanso Christiano Anderseno medaliu. „Mano tėtis – skrajūnas“ yra pirmoji jo knyga mažiesiems skaitytojams. Tetulės Doros pamokyta Elzė prižiūri savo tėtį, kuris turi keistą polinkį... elgtis kaip paukštis. Ilgainiui mergaitė stoja tėčio pusėn, ir jie abu ruošiasi didžiosioms „Žmogaus paukščio“ varžyboms. Paties autoriaus žodžiais tariant, tai tikra knyga vaikams.

Daugelis pedagogų sutaria, kad kalbėti opesnėmis temomis su vaikais reikėtų jau pradinėse klasėse. Vienas iš geriausių būdų – padėti vaikams atrasti knygas, kuriose profesionalūs rašytojai apie rimtus dalykus kalba paprastai, vaikams suprantamu stiliumi.

Vaikų knygų rinkoje pasirodant vis daugiau komercinių ir mažai išliekamosios vertės turinčių knygų, tėvams darosi vis sunkiau rasti tokią, kuri vaikui kartu su skaitymo malonumu mokytų apie tikėjimą, meilę ir gebėjimą fantazuojant gyvenimą padaryti gražesnį.

Davidas Almondas šiuolaikinėje vaikų literatūroje yra vienas iš geriausiai sunkesnėmis temomis kalbančių rašytojų. Jo kūryboje svarbus skirtingų pusių susidūrimas, augimo ir prisitaikymo ar buvimo savimi temos. D. Almondas rašo apie nelaimių paliestus vaikus, tuo pat metu nepailstamai suteikdamas jiems vilties. Rašytojas yra penkerius metus dirbęs pradinių klasių mokytoju, o vėliau mokęs vaikus, turinčius mokymosi sunkumų, tad puikiai išmano 7-10 metų vaiko psichologiją.

„Tai tiesiog nutiko. Iš pradžių kūriau suaugusiems. Bet vieną dieną ėmiau ir pradėjau rašyti knygą vaikams. Man buvo be galo įdomu staiga rašyti skaitytojams, turintiems tokius lanksčius, atvirus ir prisitaikančius protus. Skaitytojams, kurie apsvarsto visokias galimybes. Rašydamas vaikams jaučiuosi kaip grįžęs namo“, – sako knygos „Mano tėtis – skrajūnas“ autorius.

„Mano tėtis – skrajūnas“ yra skirta pradinių klasių vaikams. Ši knyga, turinti magiškojo realizmo bruožų ir šiek tiek komiksiškumo (knygą iliustravo dailininkė Polly Dunbar), iš tiesų kalba vaikams, kaip šeimos nariai išmoksta suprasti vienas kitą, vertinti buvimą kartu. „Mano tėtis – skrajūnas“ galima laikyti ir moderniu Dedalo ir Ikaro istorijos variantu šiuolaikiniams vaikams, nes joje skatinama būti savimi ir siekti svajonių nepaisant galimų nesėkmių. Rimti dalykai vaikams pateikiami lengvai, šviesiai, kai tuo tarpu svarbiausias yra veiksmas, kuris sukasi aplink didžiąsias „Žmogaus paukščio“ varžybas.

Kalbėti rimtesnėmis temomis su vaikais reikia, o pradinės klasės, kuriose sparčiai formuojasi vaiko pasaulėjauta, yra tam parankus amžius. Knyga „Mano tėtis – skrajūnas“ moko vaikus amžinųjų vertybių – tikėjimo, vilties ir meilės, – ir primena, kad magija yra ne fantastiniuose filmuose, o visai čia pat. D. Almondo 112 puslapių iliustruotą kūrinį pradinių klasių mokiniai pajėgūs įveikti patys, o dėl gražios kalbos ir šmaikščių dialogų, kurie nesunkiai įtraukia vaikus ir moko jų svarbių bendražmogiškųjų pamokų, knyga tinkama ir skaityti balsu klasėse.

Benas Bėrantas