Apie Marijos Mašiotaitės-Urbšienės, Merkelio Račkausko, Kazio Jankausko, Vandos Zaborskaitės, Adelės Berčiūnaitės- Krasnickienės autobiografines knygas

Ar esate pajutę: kartais atrodo - prisiminimų mūsų atmintis sukaupė gal net per daug. Nebūtinai maloniausių... Kai kurių norime atsikratyti, kitus rūšiuoti, dėlioti į atminties stalčiukus. O jie neklauso, jie grįžta, savaip jungiasi vienas prie kito – kieno valia?

Turbūt šis jausmas paskatino mane vis labiau ir labiau domėtis prisiminimų knygomis. Pasikliaunu laiškais, dienoraščiais. Net ir popieriaus skiautė, tartum nereikšmingas užrašas, atsitiktinai išsaugotas stalčiuje, gali tapti laiko mašina, nubloškiančia mus į praeitį. Juo labiau – autobiografinės knygos, nebūtinai  rašytos spaudai. Galbūt labiausiai sau, dar savo artimam.

I. Žibalinės lempos šviesa

Man pavyko: Marijos Mašiotaitės-Urbšienės prisiminimų knygą „Prie žibalinės lempos“ radau bibliotekoje – toje lentynoje, iš kurios leista ne pasiskolinti, o pasiimti visiems laikams. Vadinasi, kai kam jau nebereikalinga. Keista, nuostabu: šiemet minime Prano Mašioto,  rašytojo ir pedagogo, pusantro šimto metų, o jo dukters rašyti žodžiai tartum patys ateina į mano namus.

Viena žymiausių Lietuvos bibliografių Marija Mašiotaitė save prisimena nuo... pusantrų. Vadinasi, nuo 1897 metų, kai Rygoje, besidairydama pro langus, laukė, kol pamatys gandrą. Gandro nepamatė, bet broliuko sulaukė. Vėliau dar vieno.  Dvarininkaitės Marijos ir iš ūkininkų kilusio Prano dukra šeimoje buvo vyriausia. Taigi, atsakinga ne tik už brolius, bet ir gausybę mažųjų giminaičių.  

„Kada atvažiuodavo mažieji mano pusbroliai, motina už visų mūsų kaltes bausdavo mane vieną, nes buvau šeimininkė. Vieną kartą gyvenime gavau net rykščių, ir jas – už pusbrolio Ziučio kažkokią išdaigą. Kaip šiandien prisimenu: motina paguldė mane ant lovos ir pakėlė mano dailų rausvo batisto sijonėlį su mažytėmis pilkomis roželėmis. Prie lovos galo stovėjo tėvas, nelaimingu ir maldaujamu balsu kartodamas: Mariuk, liaukis“. 

Ta rykštė Mašiotų šeimoje buvo pirma ir paskutinė. Svarbi. Jos „dėka“ Marija Mašiotaitė rašo visą skyrių, atskleidžiantį pagrindinį P. Mašioto principą: vaikų mušti negalima.

„Tėvas visą savo gyvenimą buvo didelis vaikų mušimo priešas. Jo tėviškės namuose, dar jam mažam esant, vaikų nemušdavo. Vėliau, mokytojaudamas Klaipėdoje, jis susidūrė su vokiečių mokytojų papratimu tvoti vaikams liniuote per rankas“.

Į Klaipėdą, skaitydami šią knygą, deja, nepateksime... Tačiau Ryga, Šiaurės Lietuvos dvareliai ir palivarkai, Sūduvos ūkiai – tartum nutapyti, nepagailėta spalvų ir jų gyventojams. Knygą kūrė talentinga ranka, nors... Pati autorė ne kartą pabrėžia buvusi negabi: sunkokai pramoko skaityti. Dukrą bemokydamas, o ir save vaikystėje prisimindamas P. Mašiotas sukūrė keistoką  mokymo sistemą: pradėti ne nuo skaitymo, o nuo rašymo.

„Mokslas davėsi man taip sunkiai, kad ir mokykla nebuvo man miela“ – taip rašo autorė, bet atidus skaitytojas suvokia: Marijai gabumų pakako. Juk buvo pirmoji mokinė klasėje, o ir matematiką Maskvoje studijavo sėkmingai. Beje, puikiai piešė, knyga „Prie žibalinės lempos“ iliustruota jos pačios. Ir pianinu skambino, ir šoko. 

Reiklumo sau būta neapsakomo: taip dažnai nutinka mokytojų vaikams. Reiklumo ir kuklumo...

Marijos Mašiotatės-Urbšienės (1895-1959) prisiminimai rašyti slogiais laikais: 1946-1947 metais. „Vaga“ juos išleido tik 1982 metais. Kita prisiminimų knyga „Atdaras langas“ pasirodė gerokai vėliau – kai pūtė kur kas palankesni vėjai.           

II. Geležinkelių muzika

Prano Mašioto prižiūrimas traukinys išdundėjo iš Voronežo į Vilnių 1918 metais. Jis gabeno tėvynėn karo pabėgėlius, esamus ir būsimus inteligentus – valstybės veikėjo Martyno Yčo ir jo brolio istoriko Jono, kalbininko Jono Jablonskio šeimas, Sofiją Čiurlionienę su dukra Danute, būsimą švietimo ministrą, fiziką Konstantiną Šakenį.  

Pasak Marijos Mašiotaitės-Urbšienės, Voronežas glaudė apie du tūkstančius nuo Pirmojo pasaulinio karo pabėgusių lietuvių.

Gerokai vėliau – 1922 metų rudenį – kitas traukinys  iš Pietų Rusijos, tik iš kur kas atokesnio Rostovo prie Dono, taip pat atgabeno pabėgėlių, su jais – ir Jankauskus.

Vargu ar kas Panevėžio geležinkelio stotyje, stebėdamas gausią šeimą,  galėjo įtarti: vienam jos nariui lemta tapti rašytoju. Ir ne bet kokiu. Kazys Jankauskas įamžins ne tik laukimo prie geležinkelio (kol tėvas ieško kur apsistoti)  akimirkas: Panevėžyje, Šiauliuose. Jis įamžins geležinkelių savastį.

Kiek save pamenu, Kazio Jankausko (1906-1996) romanas „Jaunystė prie traukinio“ visada buvo šalia. Tas 1939 metų leidinys geltonais viršeliais glaudėsi prie kitų giminaičių – tarpukario Lietuvoje „Sakalo“ leistų knygų. „Jaunystei prie traukinio“ jau tada stigo paskutiniųjų puslapių. Gaila, žinoma, net barbariška. Tačiau reikalo tai negadino: ši knyga svarbesnė ne aspektu kas rašoma, o kaip rašoma.

Autobiografinį K. Jankausko romaną „Ne pirmas kartas“ radau bibliotekos mainų lentynoje – toje pačioje, kur užtikau Marijos Mašiotaitės-Urbšienės „Prie žibalinės lempos“. Praėjusią vasarą parsinešiau pirmąją dalį, o šią – ir antrą. Taip jau sutapo, kad K. Jankauską skaičiau  Ignalinoje, netoli geležinkelio. Netoliese sudundėdavo eiklus traukinys – tartum pritardamas pasakojimui ar papildydamas.

„Apie šeštą valandą ryto naujas iešmas vėl sujungia keturis stoties kelius ir ilgam tampa geležinkeliečių tarnu. Mes sunkiais štopakais kalame po plieniniais pabėgiais skaldą, apipilame žvyru iešmo šonus. Stoviu valandžiukę su kastuvu rankoje. Į pirmą kelią įslinko ką tik suformuotas keleivinis traukinys. Jo paskutinis vagonas sustoja gal keliolika metrų nuo manęs, šone. Netyčia pažvelgęs į traukinį tuo momentu, kada jis sušvilpęs pajudėjo, paskutiniame vagone pamatau savo tėvą. Jis stovi prie lango ir toldamas su gyva šypsena žiūri į mane. Taip mes pasimatome paskutinį kartą. Po poros savaičių tėvas Kaune miršta, ir motina lieka su vaikais viena“.   

Romane K. Jankauskas keičia ir vardą, ir pavardę. Tampa Joniu Putkumi, ne tik geležinkelių darbininku, bet ir vakarinės suaugusiųjų gimnazijos moksleiviu.

Ką žinai, gal kada nors patrauksiu į ekskursiją K. Jankausko keliais. Į Šiaulius – į Kalniuką (kuris yra pakalnė, gal slėnis), į Šimšę. Ir traukiniu noriu keliauti sklaidydama knygą „Jaunystė prie traukinio“ ar „Ne pirmas kartas“, įsivaizduodama K. Jankausko aprašytus žmones.

Sudėtinga būtų kelionė. Šiauliai persimainę, geležinkeliai ir jų stotelės mirę ar numarinti – kai kuriuose ruožuose traukiniai jau niekada nesudundės.

Kauno universiteto studentas, Šiaulių gimnazijos mokytojas, „Varpų“ almanacho leidėjas, leidyklos darbuotojas, rašytojas ir vertėjas K. Jankauskas neišvengė ir paties žiauriausio traukinio – kelionės į lagerį.

„Tokių laimingų vyrų kaip aš lageryje buvo nedaug“, – rašo Kazys Jankauskas, prisimindamas žmonos rūpestį (romane žmonai suteiktas Agnietės vardas). „Ir tie siuntiniai, ir tie gražūs laiškai, kuriuos irgi dažnai gaudavau, tai dar buvo ne viskas – po metų Agnietė dar labiau nustebino (ir ne tik mane, bet ir visą lagerį). Karo dienoms vis labiau tolstant, lagerinė sistema švelnėjo, laisvai buvo galima išsiųsti ir gauti laišką, knygą, siuntinį, kiek vėliau mūsų valdovas Berija leido giminėms lankyti kalinius. Ir pirmoji pas mane atvažiavo Agnietė“.  

Galėčiau išvardinti keliolika ar net keliasdešimt romane minimų vardų ir pavardžių, svarbių Lietuvos literatūrai ir ne tik jai – Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Henrikas Radauskas... Jei paklaustumėte manęs, dėl ko romaną skaityti verta, visų pirma minėčiau Agnietės ir Jonio meilės istoriją – tai tikra. Nemeluota.       

III. Gavenda, gavenda... Kas ta gavenda?!

Ir dar keli sakiniai iš Kazio Jankausko autobiografinio romano:

„Eina jie linksmai ir garsiai kalbėdami, nekreipdami į kitus studentus dėmesio, bet aiškiai jausdami, kad studentai juos stebi, pažįsta tuos garsėjančius literatus, jau gerai, moderniškai apsirengusius, pabuvojusius užsienyje ir parsivežusius iš ten mokėjimą visur gerai jaustis, švaistytis gražiomis frazėmis. Aš žiūriu į juos gerokai sutrikęs. Tai štai kaip atrodo sostinės literatai. Jie lyg kokia spindinčia sidabro spalvos tunika apsiausti populiarumu ir garbe“.

Tie garsėjantys literatai  – tai Bronys Raila, Petras Cvirkas, Antanas Venclova. Du pastaruosius užtinku nuotraukoje, skaitydama dar vieną man svarbią prisiminimų knygą. Merkelio Račkausko „Užrašai: dvidešimt metų (1885-1905)  Žemaitijos užkampyje“  pribloškia atvirumu.

Autoriaus anūkas Tomas Venclova, redagavęs šiuos užrašus, teigia: knyga priklauso gavendos žanrui.

Gavenda, gavenda... Kas tai?

Mano bibliotekos lentynoje, skirtoje lenkų literatūrai, gavendos esama. Jerzy‘o Pilcho „Kiti malonumai“ – šių laikų kūrinys, tragikomiškai atpasakojantis Lenkijos liuteronų būsenas, paties autoriaus įvardintas erotine gavenda.

Iš tiesų gavendos labiau priklauso praeičiai, nei dabarčiai: tai senosios lenkų literatūros žanras, kuriame šnekamuoju stiliumi pasakojama apie liaudies arba šlėktų kasdienio gyvenimo įvykius, papročius.

„Veidmainiavimas ir melas iš visų šonų supo mus nuo pat mažens,  – rašo vargonininko sūnus Račkauskas. – Stebėjau veidmainiaujant kunigus prie altoriaus, davatkas ir ubagus špitolėje, tėvą prieš kleboną ir jo gaspadinę, motiną prieš tėvą, gimnazistus prieš mokytojus, mūsų staršąjį prieš vyresnybę ir šiaip visus žmones mažiau ar daugiau, bet nuolat meluojant sau ir kitiems“.

Merkelis Račkauskas (1885-1968) į Lietuvos istoriją įrašytas tikrai ne todėl, kad tapo dviejų rašytojų – Petro Cvirkos ir Antano Venclovos – uošviu. Senųjų kalbų bei antikinės literatūros žinovas, vertėjas, Mažeikių gimnazijos direktorius,  universiteto profesorius mokytojavo nuo pat mažumės. Buvo vienintelis nekilmingasis  savo klasėje, o ir visoje Šiaulių gimnazijoje žemakilmių būta nedaug. Vertėsi privačiomis pamokomis – kiek namų aplankyta, kiek sutikta žmonių. Svajojo tapti muziku, niekieno neverčiamas ilgiausias valandas leisdavo prie fortepijono – jei tik apsistodavo mokytojauti tokiuose namuose, kuriuose būdavo instrumentas. Ką darysi, kad retsykiais po tuo instrumentu užsimiršusi „kilmingoji“ ponia, namų šeimininkė, palikdavo neištuštintą naktinį puodą...

Knygą paskaityti būtų sveika tiems, kurie idealizuoja aukštesnį luomą, o jei ir neidealizuoja, tai bent jau ilgisi luomų visuomenės. Šlėktos, šlėktelės ir jų „rūmų“ šiaudiniai stogai, klajūnai bežemiai bajorai ir plikbajoriai, besiglaudžią špitolėse, gyvenantys iš išmaldos – visų pirma jie yra svarbiausieji užrašų personažai. O dar pensionus baigusios panelės, baisiausiai nuobodžiaujančios, besidairančios už ko ištekėti, dar trumpalaikių meilės nuotykių tykančios jų užguitos motinos...  Atskiro aptarimo vertas dar vienas „luomas“ – tai kunigų gaspadinės, kartais kur kas įtakingesnės nei jų šeimininkai.

Munia, Musytė – kas ji? Ar tik gimazistų bendrabutį Šiauliuose laikančios Pečkauskienės dukra? Tai – Marija, geriau žinoma kaip Šatrijos Ragana. Dažniausiai apie ją pasakojame  pakylėtais, kartais ir nusaldintais žodžiais. Bent jau aš tik taip tesugebu – labiau debesų ir vėjų, bet ne žmonių kalba.

Užrašų autoriui ji tėra šeimininkės dukra, tamsiomis naktimis prikimštame bute ieškanti nuošalaus kampo, kad galėtų bent kelias valandas praleisti su kunigu Bukontu – tik dviese.      

O štai dar viena asmenybė – visiškai kitokia, nei daugybė autoriaus sutiktų panelių ir ponių. „Tokios melu neįveiksi“ – susivokia autorius ir jo brolis, tik ją išvydę.

„Ne tiek mus pritrenkė  mergaitės drąsumas, kiek tai, kad ji prabilo ne lenkiškai. Gražiai apsirengusi, ir pati graži, labai inteligentiškos išvaizdos ir... kalba žemaitiškai. (...) Ateis laikas, galvojau, kada šita valinga, plačių užsimojimų mergina išsirinks sau vyrą (o kad ji išsirinks vyrą, ne vyras – ją, nė kiek neabejojau), išsirinks geriausią iš geriausių, tokią asmenybę, kokia pati save laiko“.

Ką išsirinko drąsioji mergaitė (Krokuvoje studijuojanti lenkų literatūrą, vasaromis ne šiaip atostogaujanti dėdės kunigo valdose, bet tvarkanti ūkį) autorius nepasakoja. Tačiau skaitančiajam aišku, oi kaip aišku: pasakojama apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, ir tikrai pasirinkusią geriausią iš geriausių...    

Ar dėl to man svarbi ši knyga, kad esama asmeniškumų, tegu ir netiesmukų? Merkelio Račkausko kilmė absoliučiai atitinka ir mano močiutės kilmę: jos tėvas vargonininkas, mama lyg ir iš aukštesnio luomo...  Ir dėl to. Susivokiau, kodėl kai kurios giminės istorijos buvo tik puse lūpų pakuždėtos ar visai nutylėtos – prasmego nebūtin.

Man svarbi užrašuose minima Klausučių – Beržanskių – Gediminų giminė. Jos atstovas mano seneliui Ignui Medekšai primygtinai siūlė rūpintis kilmės dokumentais. Senelis primygtinai  atsisakė. Ir gerai.   

IV. Kaip keistai jie susitinka!

Mėgstu, kai skaitomų knygų personažai susitinka. O jie susitinka dažnai – jei tik skaitai prisiminimus.

Uoliai studijavau Vandos Zaborskaitės knygą „Autobiografijos bandymas“. Ir čia esama asmeniškumų. Profesorė Zaborskaitė (1922-2010) mano mamos Živilės bendraamžė. Taigi, lyg ir pažįstama karta, lyg ir mįslinga. Gyventa tokiais laikais, kai įdomiausios istorijos (ne tik giminės, aplamai istorijos) buvo pasakojamos pernelyg tyliai. „Autobiografijos bandyme“ Merkelio Račkausko neužtikau, nors tikėjausi.  

Bet štai dosni citata, tartum grąžinanti mus į tą Prano Mašioto vadovaujamą traukinį, dundantį (kaip norisi rašyti lekiantį, bet ne, jis stabčiojo) iš Voronežo į Vilnių. Kartu su kitais gimnazistais į tėvynę grįžo ir Bronė Buivydaitė, šiandien tartum ir primiršta rašytoja. Tačiau tuomet, jaunoje laisvoje Lietuvoje, Panevėžio mieste... 

„Užlipdavome plačiais mediniais laiptais į antrąjį aukštą, kur buvo salė. Ten vaikai, pradinių klasių mokiniai, vaidindavo vaikams. Atsimenu, kad rodė „Stebuklingąją radastą“, Bronės Buivydaitės, gal ir  dar kokias panašias pjeses – scenoje šokdavo, dainuodavo, kalbėdavo žiogai ir peteliškės, įvairiausios gėlės, visokie vabalai, grybai, nykštukai. Buvo įdomu ir visada laukiama“.    

Profesorės vaikystė persmelkta tų pačių kvapų, kurie smelkė ir rašytojo Kazio Jankausko brandų gyvenimą. Autobiografiniame romane jis pasakoja, kaip Rostove prie Dono užsuko į vaistinę ir visiems laikams liko pakerėtas to švaraus, tvarkingo, kvapnaus pasaulio. Tai ar keista, kad vedė farmacininkę?

Vandos Zaborskaitės abu tėvai farmacininkai – ir ji iš vaistinės. Iš tos vaistinės, į kurią užsukdavo ir Antanas Vienuolis. Deja, į svečius jo nekviesdavę, autorė spėja, kad dėl keblios reputacijos – išsiskyręs, antrą kartą vedęs.

Na, neužtikau Merkelio Račkausko, ką darysi, bet jo anūką Tomą Venclovą – net kelis kartus.

„Ir man darė įspūdį, kai ateidavo įskaitos ar egzamino laikyti Tomas Venclova. Jutai, kad jis labai tiksliai tave atpasakoja, ir išgirdęs, ir pagavęs tai, ką iš tikrųjų norėjai pasakyti. Ir kartais, atsimenu jo egzaminus, net kartoja tai, ką pasakei, nebūtinai jis tiksliai studijavo, bet tai buvo toks klausytojas, kuris labai tiksliai suprasdavo, ką tu sakai, ir man tai buvo malonu“.  

Tomas Venclova ir Vanda Zaboskaitė beveik vienu metu buvo apsisprendę stoti į Rašytojų sąjungą. Poeto nepriėmė, o literatūrologės į priėmimo komisiją net ir nepakvietė...  

Vincas Mykolaitis-Putinas – štai asmuo, kurio vardas ir pavardė prisiminimuose  įrašyti raiškiausiomis raidėmis. To, kas siejo gimnazistę Vandą ir jau pripažintą poetą neatpasakosi. Tai reikia skaityti...

Štai beveik ir apžvelgiau keturias prisiminimų knygas, rašytas skirtingiausiomis aplinkybėmis. Marijos Mašiotaitės – pokario metais, taigi, ne spaudai, sau... Sau rašė ir Merkelis Račkauskas – rankraščio pavidalu knyga glūdėjo penkiasdešimt metų, pasirodė tik 2008. Kazio Jankausko „Ne pirmas kartas“ išleista 1998 metais, tęsinys – 1993. Vadinasi, laukta laisvės.

O  Vanda Zaborskaitė rašė ne tik sau, bet ir mums, įsivaizduodama būsimus skaitytojus, kai ką įkalbėjo į diktofono juostą, įdukros Virgilijos Stonytės klausinėjama.

Tuo apžvalgą galėčiau baigti, bet ne. Negaliu. Iš lentynos į mane dairosi dar viena prisiminimų knyga, prie kurios rankraščio esu prisilietusi.

V. Žydinčių dobilų laukas

2011 metų vasarą į mane kreipėsi profesorius medikas Arvydas Šeškevičius. Jau ir anksčiau buvo pasakojęs, kad turi giminaitės prisiminimų garso įrašą, kad saugo pluoštą jos eilėraščių. Ar imčiausi redaguoti?

Ėmiausi. Apie poeziją galiu pasakyti tiek: juntama, kad būta talento, tačiau  net ir didžiausias talentas nešlifuojamas nespindi. O šlifuoti autorei nebuvo kada... Pridėjau ranką truputį aš. Ir lig šiol nežinau, ar tinkamai su tais eilėraščiais  pasielgiau. Vienaip ar kitaip, turime knygą. „Pavogta svajonė“ – taip ją su Arvydu pavadinome.

Adelė Berčiūnaitė-Krasnickienė (1922-2009)  svajojo tapti mokytoja. Ir tapo. Neilgam. Simno gimnazijoje 1945-1949 metais dėstė piešimą ir kūno kultūrą. Buvo baigusi tik Alytaus gimnaziją, bet jau pradėjusi tobulintis įvairiuose to meto kursuose, norėjo studijuoti Kūno kultūros institute.

1949  metais trėmė jos vyrą, vyro tėvus. Bet ne ją – juk ką tik ištekėjusi, į sąrašus neįtraukta. Adelė pasielgė savaip: įtikino trėmėjus, kad vyro tėvai seni, ligoti – kokia iš jų nauda? Tegu ima mainais ją, jauną.

Taip ir įvyko.

Grįžusi į Lietuvą, gyveno kaip ir dauguma kaimo žmonių – iš darbų darbelių neišsivaduodama. Mokytojauti neleista. Vis dėlto gavo gana inteligentišką tarnybą pieninėje.

Medikas Arvydas Šeškevičius elgėsi beveik taip, kaip Virgilija Stonytė: į pagalbą pasitelkė diktofoną. Tačiau laiko klausinėti nebuvo. Adelė tuomet gyveno tolokai nuo tėviškės – glaudėsi pas dukrą Skaudvilėje. Su diktofonu kalbėjosi pati viena. Jei kada nors esate pažodžiui šifravę garso juostą, įsivaizduojate, koks tai darbas. O Arvydas šifravo ne vieną, keliolika juostų.

Prisiminimus laikau stipriausia knygos dalimi. Turiu daug oponentų – begalę. Knygos pristatymuose Alytuje, Simne ir Šalčininkuose dalyvaujantys rinkosi poeziją.

Ne tik profesorė Vanda  Zaborskaitė, bet ir Adelė Berčiūnaitė mano mamos bendraamžė. Tie patys 1922... Todėl man neapsakomai svarbi diena, kai Adelė gavo brandos atestatą: vokiečiai bombarduoja, ji iš Alytaus išsiveda du nepažįstamus vaikus, glaudžiasi Vidzgirio miško kampe.   

„Tai buvo žydinčių dobilų laukas. Ant kalnelio prisėdau. Išėjau iš namų apsivilkusi baltu vilnoniu megztiniu, apsirišusi galvą balta skara. Ant kelių pasidėjau atestatą, susiriečiau į kamuoliuką ir pradėjau melstis“.

Mama „Aušros“ gimnazijos atestatą gavo metais anksčiau – Kaune. Per gimtąjį miestą važiavo rusų tankai. Atestatą, beje, gavo kartu su bendraklase Gediminaite – Račkausko aprašytojo Klausučio – Beržanskio Gedimino palikuone. Regis, jos vardas Minvydė.

Bet grįžkime į Simną, kur pokaryje mokytojauja Adelė Berčiūnaitė. Ji pasakoja: „Vaikai buvo labai darbštūs, geri sportininkai. Niekas mūsų nerėmė, nieko negalima buvo nusipirkti. Neturėjome net uniformų. Algis Urmanavičius šoko į aukštį. Kad nenumestų kartelės, aš grafkėm pakeldavau trusikų apačią. Bet vaikai manęs nesigėdijo. Mes buvome ir mokytojai, ir draugai. Vieną ką mes turėjome, tai buomą. Ant jo dabartinė rašytoja Emilija Liegutė darydavo labai gražią kregždutę. Emiliją veždavomės į spartakiadą“.

Emiliją Liegutę pažįstu – reiklią, retsykiais mus visus kolegiškai pabarančią. Ką čia slėpti, retsykiais jos baimindavausi. Dabar jau ne. Juk ji kregždutė – ant buomo.

Geriausias gimnazijos šoklys Algis Urmanavičius – Violetos Urmanos tėvas. Jį ištrėmė dar gimnazistą. Paskui jį savanoriškai išsitrėmė bendramokslė, vėliau tapusi Violetos mana. Taigi, dzūkė mūsų Urmana, dzūkė, nors gimusi Marijampolėje.

Jau laikas baigti šį penkių knygų atpasakojimą – tik penkių... Laikas, nes vis labiau kitų žmonių rašytus prisiminimus užgožia manieji. Vincas Mykolaitis-Putinas ir jam skirtos kilniausių lituanisčių godos pinasi su vaikystės prisiminimu. Kačerginėje, jos pušynuose, mama man parodė žmogų. Atsimink – tai Putinas. Ir atsimenu... Labiau mamos balsą, nei patį poetą.

O baigdama rašyti šį tekstą, imu ieškoti nuotraukos. Randu:  Kauno universiteto bene paskutinioji laida. Ta, kurioje mokėsi filologijos įžymybė: Jonas Balkevičius. Pirmoje eilėje sėdi dėstytojai. Kaip neatpažinsi Meilės Lukšienės – profesorė Vanda savo autobiografijoje tiek daug apie ją pasakoja.

Kodėl vienas iš dėstytojų stovi antroje eilėje? Kas jis ir kas šalia jo?

Antroje eilėje stovi profesorius Merkelis Račkauskas. Šalia jo – mano mama Živilė Medekšaitė, o netoliese ir Regimanto Tamošaičio mama, ir...

Mes susitiksime – mes būtinai visi kada nors susitiksime – žibalinės lempos šviesoje – prisiminimų traukiniuose – iš praeities į dabartį lekiančiose gavendose – žydinčių dobilų laukuose – meilės alchemija alsuojančiose vaistinėse.

Knygų lentyna.