Kaip iliustruoti klasika tapusius vaikų literatūros kūrinius – juk norisi ir neužgožti teksto, ir parodyti jį naujai? Kaip išlaikyti vientisą ir atpažįstamą stilių ir perteikti knygos dvasią? Tai uždaviniai, kuriuos sprendžia vaikų knygų iliustruotojai visame pasaulyje. Tie, kuriems pavyksta geriausiai, džiaugiasi vaikų ir literatūros bei dailės vertintojų pripažinimu. H. Ch. Anderseno premijos laureatas australas Robertas Ingpenas susilaukė ir vieno, ir kito. Jo jaukius piešinius su malonumu tyrinėja vaikai ir giria rimti suaugusieji.

Per šimtą knygų iliustravęs, nemažai jų parašęs ir pats R. Ingpenas Lietuvos publikai pažįstamas iš kartas vienijančių kūrinių „Vėjas gluosniuose“, „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“, „Aplink žemę per 80 dienų“, „Piteris Penas ir Vendė“ (vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“) ir „Džiunglių knyga“ („Baltos lankos“). Šias klasikines knygas australų dailininkas papuošė tapybiškomis, švelniaspalvėmis iliustracijomis. R. Ingpeno darbai pasižymi klasikiniu piešimo stiliumi, tačiau minkšti potėpiai kuria ypatingą jaukią atmosferą, nesumaišomą su kitų dailininkų kūriniais.

Pasakojimai ir piešiniai nuo pat mažens lydėjo būsimąjį dailininką. R. Ingpenas ir pats kuria istorijas, kurias paskui iliustruoja (labiausiai mėgsta rašyti apie meškinus). Tačiau sąlytis su klasikiniais vaikų literatūros autoriais ir didžiaisiais jų kūriniais dailininkui yra itin svarbus. Septyniasdešimt aštuonerių dailininkas vis dar pilnas kūrybinės energijos, intensyviai piešia ir rašo.

R. Ingpenas mėgsta įvairias piešimo technikas. Jam paklūsta ir akvarelė, ir pieštukai, ir pastelė. Tačiau ką bepasirinktų dailininkas, jo iliustracijose netrūksta akį traukiančių detalių, minkštos, padūmavusios erdvės ir jaukios sapniškos nuotaikos. Kas nors kartą vartė knygą su R. Ingpeno piešiniais, žino, kaip bežiūrint į paveikslus nejučia gali persikelti į padūmavusį Londoną iš Žiulio Verno „Aplink žemę per 80 dienų“ ar patikėti, jog kartu su Dorote ir jos draugais atsidūrei įstabiame Smaragdo mieste iš L. Franko Baumo „Nuostabiojo Ozo šalies burtininko“.

Dailininkas nesiekia savo piešiniais vien tik atvaizduoti tai, kas aprašoma knygoje ar pateikti sukramtytą informaciją. Jo tikslas – pakviesti skaitytoją leistis į kelionę po istoriją ir patirti ją pačiam. Kūrėjui itin svarbu atspindėti tikrąją knygos dvasią, perteikti ne tik jos siužetą, bet ir nuotaiką. Robertas Ingpenas teigia, jog negerai, kai iliustruotojas savo asmeninį stilių iškelia virš kūrinio ir taip nustelbia tekstą. „Dailininkas – tai pasakojimo tarnas“, – sako H. Ch. Anderseno premijos, pagrįstai laikomos vaikų literatūros Nobeliu, laureatas. Iliustracijų paskirtis – ne tik puošti knygą, bet, svarbiausia, kartu su tekstu pasakoti istoriją, įtraukti skaitytoją. R. Ingpeno teigimu, kadangi kinas ir televizija vis labiau formuoja vaikų vaizduotę, klasikinėms knygoms iliustracijos tampa svarbesnės nei bet kada. Būtent vizualioji kalba labiausiai gali patraukti vaikus bei padėti jiems pajusti ir suprasti senuosius kūrinius, kuriuos dailininkas laiko kur kas paveikesniais už šiuolaikinę kūrybą. Australų iliustruotojo tikslas – savo piešiniais suteikti skaitytojams galimybę pasinerti į istoriją giliau nei bet kada.

Ne vieną suaugusį skaitytoją nustebino R. Ingpeno iliustruotas jubiliejinis „Piterio Peno ir Vendės“ leidimas (šią knygą 2014 m. Lietuvoje išleido „Nieko rimto“). Juk Piteris Penas čia vaizduojamas ne kaip romantiška fėja, o kaip tikras išdykėlis berniūkštis purvinais keliais ir susitaršiusiais plaukais! Ne visai tas įvaizdis, prie kurio mus įpratino Disnėjaus filmukai ir klasikinės knygos iliustracijos. Dailininkas pasakoja, jog piešdamas stengiasi įsiklausyti į kūrinį. Juk pats Piterio Peno kūrėjas žymiojo berniuko nevaizdavo kaip elegantiškos fėjos – tai padykęs ir smarkus personažas, kurį įkvėpė penki rašytojo įsūniai bei triukšmingi jų vaikystės žaidimai. Dailininkas pasakoja: „Nupiešiau jį kaip tų laikų Londono berniūkštį, o ne fėją, nors Piteris Penas paprastai vaizduojamas panašiai kaip šios gan moteriškos būtybės. Tačiau Džeimsas Metju Baris jį sukūrė visai nemergaitišką“.

Apie didžiuosius vaikų literatūros kūrėjus – D. M. Barį, R. Kiplingą, R. L. Stivensoną, Č. Dikensą – dailininkas atsiliepia tarsi apie gerus draugus. R. Ingpenas iliustruodamas klasikų knygas taip įsijaučia, jog mintyse tariasi su autoriais, klausia jų nuomonės. Iliustravimas jam – magiškas procesas, kai itin svarbu įsigilinti į tekstą, pajusti, kas jame svarbiausia.

Roberto Ingpeno iliustracijos – tarsi tiltas tarp klasikinės kūrybos ir gaivaus šiuolaikiško pasaulio suvokimo. Jų potėpiuose dera jaukumas ir vidinė energija, o švelnios spalvos gaivina nuo rėksmingų antraščių pavargusias akis. Australų dailininko piešiniai puikiai perteikia klasikinių vaikų literatūros kūrinių atmosferą, įtraukia ir tarsi savaime kviečia kartu patirti istoriją. Tai švelni R. Ingpeno piešinių magija, padedanti ne vieną kartą užauginusioms knygoms tapti artimomis ir suprantamomis ir dabartiniams vaikams.

Eglė Devižytė