Balandžio pabaigoje Mažeikiuose gyvenančią rašytoją Sarą Poisson (dar žinomą ir Rasos Čergelienės vardu) pasiekė siuntinys iš Mongolijos sostinės Ulan Batoro. Tai ne tik Mongolijoje, bet ir pasaulyje žinomo mongolų poeto Hadaa Sendoo sudarytas 2009 m. Pasaulio poezijos almanachas, kuriame publikuojama ir S. Poisson poezija anglų kalba.

Jūsų sesuo Mari Poisson gyvena Londone, Jūs – Mažeikiuose? Ar nėra noro kelti sparnus ir palikti naftininkų sostinę?

Mažeikiuose svarbiausia mano veikla yra miegoti, skaityti, sėdėti prie kompiuterio – kitaip sakant, rašyti. Lygiai tą pat galima daryti ir dideliame mieste, ir gūdžiausiame vienkiemyje. Kadangi vienkiemyje jau dabar įsirenginėju sau vietą, kur galėsiu užsiimti būtent tomis trimis veiklomis, o gyvenimui dideliame mieste aš per gyvenimą neužsidirbau, logiška manyti, kad mano pasirinkimas greičiausiai bus vienkiemis. Miestai ir jų dydis man neatrodo kokia nors siekiamybė. Priešingai, miestas visiškai suvalgytų mano laiką ir laisvės, individualumo likutį. Ši mano pozicija, beje, neoriginali. Jūs pats galite išvardyti aibę kūrybingų asmenybių, kurios savo laisvės ir kūrybos oazę surado vienkiemiuose.

Nebūsiu originalus ir paklausiu: ar kūrėjui Mažeikiai nėra per maži? Ar miesto dydis neturi įtakos kūrybai?

Miesto dydis tikrai turi įtakos, jei rašytojas siekia santykio su miestu. Jei santykis mezgamas, tai turės įtakos ir didelis, ir mažas miestas. Ir nebūtinai neigiamos ar teigiamos. Kūrybingam žmogui, kuris siekia sąžiningo santykio su savo aplinka, visi miestai – dideli jie ar maži – yra puikiausia kūrybinė medžiaga. Nesu iš tų autorių, kurie veržtųsi į bendrystę su miestais. Man įdomesnis patsai žmogus, jo mikro ir makro pasauliai. Mane visada domino žmogaus psichikos, dvasios ir organizmo subtilybės, be to, nuo neatmenamų laikų mane domina ir globalūs dalykai. Fizika, chemija, matematika. Botanika, zoologija, medicina. Religinės sistemos. Ir tai, ką žmonės vadina stebuklais. O šie dažniau nutinka džiunglėse ir dykumose nei miestuose. Gali būti, kad mieste stebuklai vyksta, bet juos sunku pastebėti. Man, analitikei, didelio miesto tiesiog per daug.

Ar nepainioja skaitytojai Saros ir Mari?

Esu patyrusi, kad kai kas painioja. Bet tik tie, kurie nežino, kokie skirtingi mudviejų tekstai. Tačiau jei žmonės to skirtingumo nepajunta, nei jiems, nei mums, Sarai ir Mari, nėra svarbu, kad esame painiojamos. Dažnai prisimenu autorius, kurie pasirašinėdavo ne vienu pseudonimu, netgi keisdavo juos, nes norėjo pasislėpti ir kaip reikiant išbandyti tekstą, jo savarankišką veikimo galią. Kai ilgai rašai, pasivadinęs kokiu nors vardu, skaitytojai pirmiausia įvertina vardą, o paskui bando prie ankstesnio savo supratimo apie autorių pritempti tekstą. Neretai rašytojai naudojasi savo vardais. O kartais autoriai jaučia, kad vardas trukdo jiems patiems ir jų teksto gyvybei. Vardas užvožiamas ant teksto lyg antkapis ant lavono. Niekam neberūpi, koks tas tekstas ir kam jis reikalingas, ką juo norima pasakyti.

Papasakokite apie bendro kūrinio „Šabaš“ gimimą. Tarp Londono ir Mažeikių...

Galiu pasakyti tik apie savąją dalį, apie kitą tegul pasakoja Mari. Kai ateidavo savaitgalis, žinodavau, kad turiu sėsti ir rašyti, kad paskui netektų rašyti vakarais po darbo, kai esu jau nebe tokios geros kūrybinės formos. Buvau įsipareigojusi, turėjau kiekvienos savaitės ir metų planą, kurį įvykdžiau dviem mėnesiais vėliau – rašėme 14 mėnesių. Tai buvo intensyvus kūrybinis darbas, kuriam, galima sakyti, paaukojau visą laisvalaikį. Suvokiau, kad rašau romaną, pirmą savo gyvenime, kurį tikrai ketinu užbaigti. Mat esu anksčiau pradėjusi keletą romanų, kurių taip ir nebaigiau, net neįpusėjau. Tie, kurie mano, kad Sara ir Mari tiesiog susirašinėjo savo malonumui, klysta. Nepriskirčiau to teksto ir epistoliariniam žanrui. Daugelis laiškų nelabai panašūs į tai, ką mes vadiname laiškais. Mes su Mari kūrėme romaną, dirbome prie teksto. Viena kitą paragindamos, viena kitai įsipareigojusios.

Kultūros politika Lietuvoje – ar ji išvis yra?

Turbūt yra. Ir ji šiandien labiau panaši į laisvos kūrybinės dvasios ignoravimą ir naikinimą. Neišvengiama konjunktūrinių žaidimų. Tarytum laisvos kūrybos valstybei nereikėtų. Ar Lietuvos valstybės aparatui šito kada nors reikėjo – kitas klausimas. Tačiau daugeliui to reikia, ir todėl yra asmenų, kurie gali apie tai kalbėti ir susikalbėti.

Kokį norėtumėte matyti Kultūros ministrą?

Tai turėtų būti išmintingas, kūrybiškas, veiklus, sveikas, stiprių nervų žmogus. Gal kas nors kur nors esate tokį sutikęs? Tiesą sakant, tokių savybių linkėčiau kiekvienam žmogui.

Kaip Jums atrodo, kodėl mūsų šalis, atrodo, tiesiog nori išnaikinti menininkus?

Jau sakiau, bet pakartosiu stipriau: menininkas valdininkui ir miesčioniui, kuriam saugu gyventi pagal keletą jo paties egoizmą sergstinčių taisyklių, yra rakštis subinėj. Menininkas kuria nesaugumą, jis rodo į laisvę, su kuria nei valdininkas, nei miesčionis neturi ką veikti. Menininkas nuolat egzistuoja kur nors ant ribos, jei tik jos neperžengė. Jis nuolat abejoja kokia nors visuomenės gyvenimo ar mąstymo, estetikos norma. Menininkas – nesaugus, paradoksalus žmogus. Užtat aš labai gerai suprantu savo gerą draugą poetą: jis išsigando, kad draugauju su kitu žmogumi, kuris taip pat poetas, – vien dėl to, kad poetas net poetui – nesaugus ir nepatikimas žmogus, nuolat išslystantis iš rankų. Tarytum būtų pusiau žmogus, o pusiau – dvasia. Iš tikrųjų: menininkas nėra visiškai žmogus (laikantis šio žodžio etimologijos, siejančios žmogų su žeme), jis tikrai yra kaip kokios nors dvasios vietininkas tarp žmonių.

Koks naujas rankraštis Jūsų kompiuteryje? O gal vis dar rašote ranka?

Turiu įprotį rašyti ant sukarpytų kartoninių pakuočių lapelių, kurių krūvelės veliasi man po stalčius ir lentynas. Paskui kai kas randa vietą kompiuteryje. Esu leidyklai pasiūliusi naują eilėraščių knygą. Pradėjau rašyti naują romaną. Galima sakyti, kad siuvu romanui naujagimio drabužėlius, dar nežinodama, ar ką pagimdysiu. Rašau tai, kas mano naujam romanui atstotų pagražinimus, ornamentus. Nėra lengva rašyti be kieno nors, tarkim, sesers Mari paraginimo, be įsipareigojimo. Anksčiau būdavau įsipareigojusi, negalėjau nerašyti, neturėjau teisės, nes Mari laukė mano teksto ten, Londone. O prieš save pačią vis randu pasiteisinimų, kodėl nerašau.

Ką šiais laikais Lietuvoje reiškia būti rašytoju? Ir kas yra rašytojas 2010 metų Lietuvoje?

Visais atvejais tai – rašytojas po darbo. Ir tuo atveju, kai rašo grįžęs iš darbo ir savaitgaliais, ir tuo atveju, kai tampa pensininkas. Dar yra keletas bedarbių, kurie mielai kur nors įsidarbintų, nes be darbo rašytojui tiesiog sunku prasimaitinti. Tiesa, dar yra tokių, kuriuos išlaiko jų sutuoktiniai, gyvenimo draugai, tėvai ar valstybė, kuri juos nuolat remia stipendijomis, skiria pinigų leidybai. Pastarieji rašytojai įdomiausi. Galbūt jie kaip nors kokiuose nors politikos ar klanų vandenyse sugeba apsimesti, kad nėra menininkai. Turbūt tai rašytojai, kurie galėtų būti geri politikai ir diplomatai. Gal šis jų gebėjimas net verčia suklusti, ar jie apskritai yra tikri menininkai. O vis dėlto esu linkusi manyti, kad jie tiesiog visapusiškai talentingi asmenys. Turbūt kiekvienas jų galėtų tapti Kultūros ministru. (Juokiasi.)

Nebijote apsinuoginti prieš skaitytoją? Gal tai ne atviravimai, o gabiai sukurti pasakojimai?

Žinau tik, kad mane, kaip asmenybę ir tekstų kūrėją, labiausiai augino nuogi tekstai. Nebūtinai tai yra kūriniai, kuriuose apsinuogina pats autorius. Tai tekstai, kuriuose apnuoginamas žmogus ir visuomenė, žmogaus mąstymo ribos ir visuomenės normos – jas apnuoginus, pro jas kaip pro nučiupinėtus stiklus ima ryškėti laisvės ir beformės dvasios motyvai. Apsinuoginti ar apnuoginti man – anaiptol ne savitikslis veiksmas. Tai tiesiog buvimo tiesoje, tiesos sakymo kelias. O eiti juo nėra nei lengva, nei labai drąsu. Tačiau kiti keliai man nėra tokie įdomūs ir neatrodo verti ne itin lengvo rašymo triūso.

Šiais laikais nedaug rašytojų pasirenka novelės žanrą? Jūs – novelistė. Ką Jums šis žanras reiškia ir kodėl jį pasirinkote?

Jau seniai beparašiau kokią novelę. Rašydama romaną, dar pajėgiau šiek tiek rašyti eilėraščius. Ir labiausiai pasiilgau būtent eilėraščių rašymo. Tad vargiai galėčiau vadinti save noveliste. Jūratė Baranova apskirtai yra pasakiusi, kad esu ne rašytoja, o mąstytoja. Kas kaip nori, tas taip ir vadina, tiesą sakant. Būti rašytoja yra šioks toks visuomeninis mano vaidmuo. Ir mažai kas įsivaizduoja, kaip man svarbu rašyti – nesvarbu net ką – eilėraštį ar prozos tekstą. Svarbu, kad jausčiau savo valią tekstui – tarsi molio gabalui, kuris man paklūsta. Tai, ką lipdau, yra mano matomo, jaučiamo pasaulio vaizdas. Tikiu, kad panašiu keliu eidama būtinai sutiksiu bendrakeleivių, nes nemanau, kad esu ateivė ir dėl to nebūsiu suprasta čiabuvių.

Šiandienos Lietuvoje ne vienas rašytojas ir save vadinantis „rašytoju“ tiesiog parsidavinėja popkultūrai. Kalbu apie scenarijus serialams. O Jums ar nekilo mintis papopsauti? Ką mąstote apie tokius rašančiuosius?

Na, duoną užsidirbu kitais būdais. Popsauti man tiesiog neįdomu, ir tiek. Bet man atrodo normalu, kad kas nors rašo tų serialų scenarijus ir šitaip užsidirba. Juk reikia iš ko nors gyventi.

Esate išleidusi tris poezijos rinkinius. Ar vis dar gimsta eilėraščiai? Kokie jie? Keičiasi?

Kaip sakyta, romano rašymo metu labai išsiilgau eilėraščių rašymo. Negana to, į patį romaną integravau poetinių tekstų, kurių keletą vėliau leidau sau perkelti ir į naują poezijos rinkinį. Manau, kad visi mano tekstai kinta kartu su manimi.

Pabaikite sakinį: jei nebūčiau rašytoja, būčiau... Ir kodėl?

Kai mokiausi šeštoje klasėje, rašinėlyje rašiau, kad noriu būti mokslininkė ir tyrinėti žmones, gyvūnus, augalus. Ir laisvalaikiu rašyti eilėraščius. Devintoje klasėje norėjau studijuoti matematiką. Buvo metas, kai norėjau stoti į vienuolyną. Dar svajojau būti gera žmona ir motina. Dar norėjau užsiimti kokia nors labdaringa veikla. Šio įkvėpimo apogėjuje kai kas man labai rimtai siūlė vadovauti Lietuvos katalikių moterų sąjungos skyriui. Buvau užsikrėtusi fotografija. Iki šiol mane domina daugelis dalykų. Taip pat ir atsiskyrėliško gyvenimo vienkiemyje galimybė. Galbūt man užtektų rašyti atsiskyrėlio dienoraštį? Kaip tik šitai mane labai masina. Galiu ir neatsilaikyti.

Ir pabaigai linksmesnis klausimas. Viename kultūriniame savaitraštyje neseniai buvo išspausdintas Jūsų tekstas „Gėjai ir gėlės“. Kodėl ėmėtės šios temos? Ir juokais paklausiu: kas Jums mieliau – gėjai ar gėlės?

Nežinau, kuo Jus taip pralinksmino šis mano tekstas ir kuo ypatinga yra gėjų ar gėlių tema. Galėčiau Jūsų savo ruožtu paklausti: kas Jums juokingiau: gėjai ar gėlės? Nekalbant jau apie tai, kad šiame mano tekste kalbama ir apie miesčioniškumą ar ribotą mąstymą, ir apie senatvę. Taip pat – ir apie grožio klausimą, apie madą, kaip meno rūšį. Nekalbant jau apie tai, kad tekste tyrinėjamos žmogaus laisvės ribos ir galbūt ne viena jų, kuri jau kieno nors nustatyta, net peržengiama. Po šio teksto viena mano pažįstama pasibaisėjo: nejaugi ir tu esi homoseksualų pusėje? Tarsi homoseksualumas būtų pagrindinis to teksto klausimas. Tarsi tame tekste nebūtų poezijos, kuriai seksualumo klausimai nėra pagrindiniai. Esu ne homoseksualų pusėje, bet laisvės pusėje, kurioje galima rasti ir gėles, ir gėjus, ir dar kai ką. Tokie skaitytojai, kurie tame tekste pastebi tik gėjų temą, man panašūs į paauglius, kurie draugo pasiūlytoje knygoje ar filme su įkarščiu ieško erotinės scenos, visiškai nesidomėdami kitomis kūrinio idėjomis ir jo estetika. Į klausimą, kas man – gėjai ar gėlės – mieliau, atsakysiu, kad šią akimirką man būtų labai miela pasigėrėti ar pasigrožėti ir tuo, ir anuo, ir dar kai kuo. Pastaruoju metu nebepraleidžiu progos kuo nors pasigrožėti. Tai įeina į manąją pasaulio užkariavimo programą. Būtent grožėdamasi geriausiai įsisavinu šį pasaulį, kitaip sakant – tuo būdu jis man tampa savas.