„Tris dešimtmečius nešiojau savo darbelius į „Genio“ redakciją, kaskart jaudindamasi, kaip į parodą. Juk štai viename atvarte - Domicelė Tarabildienė, kitame - Algirdas Steponavičius; viename puslapyje - Birutė Žilytė, kitame - Sigutė Valiuvienė, greta - Taida Balčiūnienė, Laima Barisaitė... Paskui atsirado Vangos Galkuvienės, Broniaus Leonavičiaus, Eglės Kučaitės, Eglės Valiūtės lapai, puslapiai, viršeliai,“ - viename interviu yra prisipažinusi žinoma dailininkė, buvusi ištikima žurnalo „Genys“ kūrybinė bendradarbė Irena Geniušienė, - „Ir dailininkai, ir poetai su prozininkais turbūt sutiks, kad „Genys" buvo daugelio jaunųjų kūrėjų kūrybos tramplinas, moralinė ir šiokia tokia materialinė parama - net vyresniesiems, patyrusiems.

O vaikams  dailės -pažinimo pradžiamokslis, estetinio ugdymo chrestomatija. Apskritai šeštojo-devintojo dešimtmečių „Genys“ buvo vaikų kūrybingumą skatinantis, teigiamas emocijas skleidžiantis žurnalas, sėkmingai atsigynęs nuo spaudimo „iš viršaus" ir savo individualiu veidu labai išsiskirdavęs iš kitų respublikų vaikų periodikos. Šiandien visi vaikų žurnalai vienodai uoliai atiduoda duoklę madai.“ („Rubinaitis“, 2004-ieji)

„Genys“ šmėsčiotų tik vaikystės prisiminimuose skambių posmų, ryškesnių siužetų nuotrupomis, jei ne 2010-ųjų rudenį Adomo Mickevičiaus bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus darbuotojų ant savo įstaigos palangės surengta kukli parodėlė „Geniui – 70“ su paantrašte „Buvo ir toks žurnalas…“. Iš tiesų buvo, ir ne man vienai šiek tiek keista, šiek tiek nejauku, o gal tiesiog nesitiki, kad štai jau beveik dešimt metų „Genys“ išnykęs iš vaikų periodikos orbitos. Juk prie žurnalo, ėjusio daugiau kaip šešiasdešimt metų, buvome pripratę kaip prie gyvo žmogaus. Įkurtas 1940-aisiais Kaune ir vadovaujant rašytojui Liudui Dovydėnui trumpai leistas iki karo, jis vėl pradėjo lankyti vaikus 1954-iaisiais kaip Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos centro komiteto ir Vladimiro Lenino pionierių organizacijos Respublikinės Tarybos mėnesinis žurnalas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Po karo atkurtam „Geniui“ vienas po kito vadovavo žurnalistai ir literatai Leopoldas Mykolaitis, Antanas Dulinskas, Vytautas Barauskas, dailininkas Stasys Jusionis, vaikų rašytojai Vytautas Račickas ir Gintarė Adomaitytė. Ilgametis „Genio“ atsakingasis sekretorius – poetas Martynas Vainilaitis, meninis redaktorius – dailininkas Edmundas Žiauberis, literatūros redaktorius – rašytojas Marijonas Krasauskas, labiau žinomas kaip Marukas. Įvairiais laikotarpiais „Genio“ puslapius tvarkė ir jiems kūrė literatūrologas Jonas Linkevičius, dailininkai Irena Geniušienė, Romualda Verygaitė, rašytojai Juozas Marcinkevičius, Vytautas Petkevičius, Aleksas Baltrūnas, Ramutė Skučaitė, Viktoras Brazauskas, žurnalistė Sofija Sasnauskaitė ir daugelis kitų.

 Martynas Vainilaitis

 Baltas vakaras

 Jau vakaras. Atėjęs
 Dienelę užgesino.
 Palinko baltas vėjas
 Prie balto klavesino.

 Nubėgo baltos gaidos
 Per baltą baltą sniegą
 Ir, saulei nusileidus,
 Baltam pusnyne miega.

 Balti sapnai sušlamo,
 Išgirdę baltą tylą
 Jau vakaras. Virš namo
 Mėnulis baltas kyla.                                          

Štai skaidrus ir lengvas Martyno Vainilaičio eilėraštis „Baltas vakaras“, elegantiškai ir muzikaliai iliustruotas Taidos Balčiūnaitės - 1979-ųjų „Genio“ numeryje. Štai Ramutės Girkontaitės posmai, padabinti išraiškingais Aspazijos Surgailienės vaizdais – iš 1980-ųjų „Genio“. Štai trumpi pokalbiai su vaikų dailininkais, rašytojais, pasakojimai apie juos, o greta pateikiama šių autorių kūrybos. Juditos Vaičiūnaitės, Jurgio Kunčino, Vytauto Skripkos, Ramutės Skučaitės, Janinos Degutytės, Mykolo Karčiausko, Eduardo Selelionio, Zitos Gaižauskaitės poezija, Vytauto Račicko, Emilijos Liegutės, Vytauto Petkevičiaus, Algimanto Zurbos, Romo Sadausko, Vlado Dautarto, Alekso Baltrūno, Saliamono Paltanavičiaus proza vaikams. Štai mažųjų žurnalo skaitytojų laiškai ir kūryba. Užduotys ir galvosūkiai, „švariausių vadovėlių“ ir „makulatūros rinkimo“ konkursai... Bibliotekos išsaugotų žurnalų popierius šiurkštus, spalvos nuo metų pablukusios, puslapiai kai kur jau sudriskę. Tik vėlyvesnių, į žurnalo gyvavimo pabaigą išleistų numerių popierius jau švelnesnis, blizgesnis, puslapių vaizdas įprastesnis šiandieninio vaiko akiai – dominuoja nebe dailės iliustracija, o fotografija. Vaikų literatūros skyriuje tiksi paskutinės darbo minutės, ir kažkuri darbuotoja pavargusi suniurna, kad šiandieniniams vaikams „Genys“ visiškai neįdomus, netraukia jų nė dabar leidžiami rimtesni, gražiai apipavidalinti „Bitutės“ ar „Laimiuko“ žurnalai, kuriuose spausdinama rašytojų kūrybos vaikams. „Flintą“ jiems tik duok“, - girdėti apmaudas bibliotekininkės balse.

Bet anė jokio apmaudo dėl prabėgusių metų nesigirdi „Genio“ ilgamečio vyriausiojo redaktoriaus, žinomo dailininko Stasio Jusionio balse, kai jis, nubraukęs dulkes nuo didelės šūsnies saugomų žurnalo numerių, sutinka papasakoti apie žurnalą – lyg apie užaugintą ir deja deja jau prarastą mylimą vaiką. Aštuoniasdešimt trejų menininkas, savo namų dirbtuvės sieninėje spintoje saugantis visų „Genio“ numerių archyvus, matyt, neatsitiktinai didelę gyvenimo dalį dirbo vaikams – ir pats pagaulia kalbėjimo maniera, skaidriu vidiniu džiugesiu, gebėjimu stebėtis ir žavėtis primena nenuoramą vaiką.

„1953 metais Rašytojų sąjungos iniciatyva buvo atkurtas „Genys“. Jam pirmiausia vadovavo Leopoldas Mykolaitis, atsakinguoju redaktoriumi buvo paskirtas Justinas Marcinkevičius, o mane pakvietė eiti meninio redaktoriaus pareigas. Patekau į „Genį“ vos baigęs Dailės institutą, dailininko V. Jurkūno paragintas. Pirmas atkurto žurnalo numeris dėl spaudos sunkumų išėjo tik 1954-aisiais. Pradėjęs dirbti iškart įtraukiau žymiuosius mūsų dailininkus – D. Tarabildienę, T. Kulakauską, ėmėme bendradarbiauti su V. Gedmantaite, įsijungė Valių šeimyna, Steponavičiai... Su dailininkais sekėsi dirbt – aš jiems nemaišiau, svarbiausia,“ – S. Jusionio žvilgsnis kuklus ir drauge valiūkiškas.

„Aš ir dirbdamas meniniu redaktoriumi, ir jau vėliau, kai man teko vyriausiojo redaktoriaus pareigos, į literatūrą nesikišdavau... tam buvo redakcijoje rašytojai. Nors rašytojus visus pažinojau... Sakykim, K. Kubilinskas visas savo pasakas išspausdino „Genyje“, o jam talkino dailininkė Albina Makūnaitė. Mykolas Sluckis visada norėdavo, kad jo tekstus iliustruotų Stasys Krasauskas, tai kartais net į namus tekdavo važiuoti ir raginti, kad užbaigtų, nes dailininkai nemėgdavo skubėti... O ar žinote, kad Kazio Borutos „Jurgio Paketurio klajonės“ pirmą kartą būtent „Genyje“ buvo išspausdintos, su Algirdo Steponavičiaus iliustracijomis?“

Klausiu Stasio Jusionio – ar nekeista, kad tokiam daug vaikiškos literatūros spausdinusiam žurnalui apie penkiolika metų vadovavo vyriausiasis redaktorius dailininkas, o ne literatas.

„TSRS respublikose iš visų vaikiškų žurnaliukų vyriausiųjų redaktorių tuo metu aš vienintelis buvau vyriausiasis redaktorius dailininkas. Mūsų „Genys“ tarp rusų „Murzilkos“, baltarusių „Vesiolkos“ ir kitų išsiskyrė, buvo gerbiamas. Mano sumanymu abu „Genio“ viršelius – priekinį ir galinį – vienijo vieno dailininko darbas, viena tema, kuri duodavo impulsą ir viso žurnalo nuotaikai, kitų autorių parinkimui. Visokių istorijų buvo... sakykim, A. Steponavičius sukūrė velykinį viršelį – kiškučiai neša kiaušinius. Tai to numerio tiražas buvo visas sudegintas. Laimė, pavyko viršelį išsaugoti ir išspausdinti vėliau. Ką reikėjo, atiduodavom Cezariui – tuometinei valdžiai, bet kai kurios sritys dėl cenzūros net suklestėjo – sakykim, vaikų poezija, nes joje poetai galėjo nevaržomiau reikštis. Išplėšk porą puslapių iš „Genio“ – tų, kur paskirti „Cezariui“, - ir visą būtų galima spausdinti dabar“, - su žaisminga orumo gaidele kalba dailininkas.  

„Genio“ vyriausiajam redaktoriui antrina ir buvusi ištikima šio žurnalo skaitytoja, dabar – vaikų literatūros ir periodikos tyrinėtoja, Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros vedėja docentė Džiuljeta Maskuliūnienė.

„Genys“ – neabejotina vaikų periodikos klasika. Noriu akcentuoti, kad tai nebuvo lengvo turinio žurnalas, o rimtąją vaikų literatūrą propagavęs leidinys, ir tokių leidinių vaikams stygių ypač jaučiame dabar. Tai buvo žurnalas, kurio pirmutinė paskirtis – ugdyti, lavinti vaiką. O juk laukdavome „Genio“ kas mėnesį ir skaitydavome nuo pirmo iki paskutinio puslapio... Pašto dėžutėje rasti šį žurnalą būdavo tikra šventė! Žinau, kad šiuo metu rašoma, ir, esu įsitikinusi, dar bus rašoma mokslinių darbų apie šį nepaprastai svarbų XX amžiaus mūsų kultūros, vaikų periodikos reiškinį“, - dėsto Dž. Maskuliūnienė, perskaičiusi pranešimą Lietuvių kalbos instituto surengtoje konferencijoje, skirtoje 200-osioms Lauryno Ivinskio gimimo metinėms, ir lietuvių vaikų periodikos užuomazgų randanti jau L. Ivinskio „Metskaitliuose“.

Lietuvių kalbos instituto biblioteka, kurioje kalbamės, įpareigoja bent užsiminti apie kūrinių vaikams kalbą, ir literatūrologė prašnenka apie garsažodžiais pagrįstą eksperimentinę klaipėdiečio Sigito Poškaus poeziją. „Vaikas mielai priima ir šiuolaikinį S. Poškaus eilėraštį, ir skambų A. Matučio ar K. Kubilinsko posmą, ir mūsų vaikų prozos šedevrus – J. Biliūno ar P. Cvirkos apsakymus... Tokią literatūrą turėtų spausdinti vaikų žurnalai. Greta šiuolaikinių tekstų įsidėti ir vieną kitą klasikinį, iš mūsų vaikų literatūros aukso fondo. Tada vaikai ir mokyklinei privalomajai literatūrai gal nebebūtų tokie alergiški. Žurnalas turi ne pataikauti vaikams, o vesti juos paskui save. Deja, šiandieninės vaikų periodikos leidėjai dažniausiai nueina lengviausiu keliu: trumpi nerišlūs tekstukai, komiksai, - žodžiu, balaganas. Lemia komercialumas, ir čia – amžina vaikų literatūros tragedija. Nes gera vaikų literatūra reikalauja ne tik talentų, bet ir išteklių,“ – konstatuoja Dž. Maskuliūnienė.

O „Genyje“ – prisimenate? – juk taip pat būdavo komiksų! Juokas, palyginus su šiuolaikiniais, bet įstrigę vaikiškon atmintin ne mažiau nei sovietinės kramtomosios gumos po penkiolika kapeikų popieriukai su tų pačių komiksų personažu – paršiuku Čiuku! Štai tokia anų laikų komercija. „Paršiuką Čiuką“ kūręs Vitalijus Suchockis šį vaikų pamėgtą personažą perėmė iš garsaus senosios kartos dailininko Juozo Kasčiūno. Vėlyvesnių metų „Genyje“ atsirado ir Arvydo Pakalnio „Miciaus ir Pykštuko nuotykiai“.

„Apie „Genį“ susibūrė pasiutusiai stipri dailininkų grupė, - lyg kokią legendą apie šlovingus laikus pasakoja Stasys Jusionis, - vaikų iliustracija tapo tokia pat svarbi kaip ir suaugusių. Vėliau tie dailininkai, kaip ir „Genyje“ spausdinęsi rašytojai, išplaukdavo į platesnius vandenis – juos imdavo leisti „Vaga“. „Genio“ visi vyriausieji redaktoriai taip pat padarė karjerą – išėjo kur geriau. Tik aš vienas niekur nebėjau, - lyg teisinasi, lyg ką nepiktai per dantį traukia dailininkas, „Geniui“ paskyręs iš viso trisdešimt šešerius metus. – Man buvo didelė laimė, kad dirbdamas „Genyje“ galėjau tapyt. Ir dabar vis dar kažką pateplioju,“ – energingai smakru parodo į raiškių spalvų, ekspresyvaus potėpio paveikslus ant dirbtuvės sienų.

„Fotografai dabar, - aukštos klasės menininkai, - paklaustas apie šiuolaikines vaizdo technologijas atsako, - Truputį gaila dailininkų. Bet ratas sukasi. Nueina ir ateina. Atsigaus viskas. O vaikų literatūrą kažkas turėtų labai remti. Jeigu būtų geras rimtas žurnalas, argi mokyklos neužsiprenumeruotų, argi neišlaikytų tokio leidinio? Tokį žurnalą vaikams reikėtų duoti, o ne kleckus kokius“, - visai nemoralizuodamas šypsosi Stasys Jusionis.

Įdomu, kad leidyklos „Nieko rimto“ dabar leidžiamo literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“ vyriausioji redaktorė Lina Eitmantytė-Valužienė - taip pat dailininkė. Vaikų literatūros ir periodikos tyrinėtoja Dž. Maskuliūnienė, „Laimiuką“ laikanti kitos kokybės žurnalu šiuolaikinės periodikos vaikams rinkoje, įžvelgia: „Taip, vaikų literatūroje ir periodikoje labai svarbu vaizdo ir žodžio dermė. Žurnalo leidyba – iš esmės sinkretinis menas. Tik įsivaizduoju, su kokiomis finansinėmis problemomis susiduria angažuoto ugdyti vaikus, budinti jų meninį skonį žurnalo leidėjai. Juk reikia atlaikyti interneto, kitų kompiuterinių pramogų konkurenciją. Žurnalas turi būti kažkuo labai patrauklus. Kopijuoti „Genio“ neįmanoma. Bet, mano įsitikinimu, geros vaikų periodikos dotavimas turėtų būti valstybės prioritetinė sritis, investicija į ateitį. Čia turėtų įsijungti susijusios ministerijos. Galėtų būti leidžiamas bent vienas nacionalinis leidinys vaikams, kuriam būtų sutelkti rašytojai, publicistai, mokslininkai... Argi šiuolaikiniai išsilavinę tėveliai savo vaikams tokio leidinio neprenumeruotų?..“

„Genio“ vyriausiasis redaktorius, dailininkas Stasys Jusionis augo dar su tarpukario Lietuvos žurnaliukais vaikams „Vyturys“, „Kregždutė“, „Žiburėlis“. Su „Geniu“ užaugo bent kelios vaikų kartos. Koks žurnalas lydi ir lydės mūsų vaikų žingsnius?..

Iš vaikų laiškų „Geniui“:

„Mielas „Geny!“ Nuo pirmosios klasės prenumeruoju ir skaitau „Genį“. Spausdinami jame poetų eilėraščiai man labai patinka. Kai kuriems sukūriau muziką, parašiau daineles. Kurti pradėjau ketvirtoje klasėje. Esu sukūręs penkiolika kūrinėlių. Dabar man vienuolika metų. Vieną dainelę siunčiu jums.“  Darius Kudirka. Kaunas, Juozo Naujalio vidurinė meno mokykla, V b klasė. 1981-ųjų „Genys“, 9-asis (349) numeris.

„Vaikai rašo, „Genys“ atsako“ – iš 1980-ųjų „Genio“ 2-ojo numerio:

Mielas „Geny“! Mūsų mokyklos spaliukai su dideliu noru renka makulatūrą. Mes žinome: iš jos daromas popierius naujoms knygutėms, žurnalams. Labai norėtume žinoti, kiek kg makulatūros reikia surinkti, kad būtų atspausdintas vienas „Genio“ numeris? Zarasų internatinės mokyklos III klasės spaliukai.

Gavęs šį laišką, „Genys“ kreipėsi į Lietkoopsąjungos antrinių žaliavų supirkimo skyrių. Darbuotojai atsakė: atspausdinti vienam „Genio“ žurnalui reikia 70 gr makulatūros. Taigi vieno numerio tiražui – 14 000 kg.“

„Genys“ buvo leidžiamas daugiau nei 150 000 egzempliorių tiražu.