Per trisdešimt metų nuo debiuto „Nemuno“ žurnale rašytojas Jurgis Gimberis parašė trylika knygų, kuriose apstu humoreskų, novelečių, aforizmų, misių (mini esė), notabenių (nota bene – gerai įsidėmėk!), komiškų vaizdelių, poetiškų miniatiūrų, manifestų, prakalbų, testų, memorandumų ir kt.

Visą gimberiadą plačiai aptartų nebent rimtam darbui atsidavęs profesionalus literatūrologas, apsiribosiu pažymėdamas, kad J. Gimberis netūpčioja prieš klasikinius žanrus, pats susikūrė skaitytojams lengvai atpažįstamą gimberišką rašto bei paišybos rūšių ir porūšių visumą, kurioje gyvena įsimintinų veikėjų plejada: Petras Lepinskas, Jonas Gulkis, Aleksandras Cicibiras, Pusplikiai, Juga Mišiuginas, Feliksas Žertva, Feliksas Pinčiukas ir daugelis kitų mūsų kasdienybės brolių. Šalia jų nepailsdama sukiojasi boba Balandėlė, kartais pašaukiama ir Milžine Balandėle. Įvardijimas neįžeidus, liudijantis šeimynišką prieraišumą, buitišką lyrizmą, nes, taikiai paskanaujant keptos žąsies, kočėlai tyli.

Naująją knygą sudaro du skyriai: „Istorijos“ ir, pasak J. Gimberio, „antroji „Testamento“ dalis. Likučiai...“ Tie likučiai, netrunkame susivokti, nuo 2008 m. išleistos knygos „Papashos testamentas“. Svarbi skaitinių „Yra papildomų sąlygų“ sudedamoji dalis – autoriaus piešiniai. J. Gimberis save iliustruoja nuo pirmosios knygos („Dar pastebėjau“, 1985), anuomet tai buvo labai nauja, netikėta, palyginti galėjome nebent su grafiškai humoristiniais Kurto Vonneguto piešiniais romanuose „Skerdykla Nr. 5, arba Vaikų kryžiaus žygis“ ir „Čempionų pusryčiai, arba Sudie, juodasis pirmadieni!“ Metai po metų piešinukai tapo neatsiejama J. Gimberio kūrybos savastimi. Šįkart pasirinktas „Piešinių ant uolų“ stilius, laisvai murdantis laike, šuoliuojant per Lietuvą ir pasaulį. Ko tik čia nerasime: šv. Jurgis dobia smaką, miestelėnai medžioja troleibusus, troleibusai – miestelėnus, įamžinama švietimo ir sveikatos ministrai, ieškantys reformų, krepšinio „religija“, supernova... Kad būtų aiškiau, pasižiūrėkime pavyzdį:

Novarišai Gimberio tikriausiai neskaito, Gimberį geopolitinių pokyčių išplukdyti turčiai irgi menkai tedomina, skaitinius pradeda pasakojimas apie bulves kremtančius žmogučius ir apibendrinimu: „pigu, bet rūstu“. Pridurčiau – rūsčiai sava, netgi daugiau – amžina. Ateina maestro Van Gogas, nutapo valgytojus, o Jurgis parodo nuotrauką, kurioje jis gano faraono jaučius. Šimtas metų šen, tris tūkstančiai – ten, kad tik bulvių laisvos šalies piliečiai nepristigtų („Amen“). Antrojoje dalyje perskaitysime garsaus vokiečių vaikų rašytojo Džeimso Kriuso mintį: „Juokas – tai tikroji laisvė“. Kokia sąsaja, – paklauskite, – tarp bulvių valgytojų, juoko ir Jurgio? Nepretenzingas buvimas drauge, paprastumas, – atsakysiu. J. Gimberis – jautrus rašytojas, jo humoras – bičiuliškas, o ironijos dygliukai dažniau maloniai pakutena, negu skaudžiai įduria. „Autorius tiki, kad juokas, net šypsena, gali padaryti žmogų laimingą“, – skaitome anotacijoje. J. Gimberis: „Nuo niūrių minčių žūsta protas“. Mes, skaitytojai: „Gyvenimėli, kad tik nenuprotėjus!“

Pasakojamų istorijų siužetai dažnai buitiškai komiški, medicinos įstaigose patirti, šnekučiuojantis su televizoriumi bei sapnuojant patikrinti, vakarieniaujant politiškai aptarti, smagiai filosofiškai išgliaudyti, nes „nėra blogi dalykai – praustis pirty, būti romėnu ir filosofu“ („Kaip sako Jokūbas – sapnavau...“). Autorius dėmesingas kalbai, kurią puikiai jaučia, myli. Įsivaizduoju – jeigu Kalba būtų mergina, J. Gimberis ją aprašytų ne kaip sintetinę makiažo ir maksimizuotų krūtų auką, o pagarbintų kaip iš pieno plaukusią, gundomai tikrą, Kalbos komisijos akyse neregėjusią gražuolę. Juolab keista, kad knygoje daug žodžių, kurie atpažįstami ir aiškūs iš konteksto, aiškinančių išnašų. Kodėl? Nes Kalbos komisijos akys plačios, ausys stačios!

Būtų mano valia – suteikčiau J. Gimberiui Šypsenos džentelmeno vardą. Kad ir už šviesaus atminimo Romualdui Grabštui dedikuotą noveletę „Džiazas ir obuoliai“. Kaip gražiai susipina gaudokas lyrizmas bei prisiminimai, nes karaliauja vitaminų stygių pajutęs, į obelį sunaikintos „Tulpės“ sodelyje įsiropštęs, kaip begalybė laisvas poetas. Na, paneikite, kad J. Gimberis ne lyrikas: „Todėl kad Bachas ir džiazas – tai begalybė. Kaip okeanas. Ne prasideda, o atsiranda, susitveria lyg iš nieko ir trunka amžinai. Kaip bangų mūša, lietaus barbenimas į stogą, žvaigždžių mirksėjimas, kaip Žemės spiralinis skrydis bekraštėm erdvėm. Ir nereikia kalbų...“

Nebūkime naivūs, atsirastų ir tokių, kurie iš humoristo atimtų Šypsenos džentelmeno vardą, nes rašytojas kartkartėmis lepteli kokią nors nešvankybę. Tie žodeliai, pastebėjimai, apibūdinimai, išsibarstę po visą knygą, netraumuoja jautrių sielų, užtiksite tik vieną skaitinį, kuriame apie „tą patį“ šnekama nuo pradžios iki pabaigos („Šuniška Heraklio Varškelio istorija“). Kartą Jurgis prasitarė, kad versdamas (kas nežino, J. Gimberis iš rusų kalbos išvertė bent dvidešimt Aleksandros Marininos detektyvų, dvi – Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo, dvi – Michailo Bulgakovo, tris – Liudmilos Ulickajos, keturias – Viktoro Pelevino, vieną – Isaako Babelio knygas) susiduria ir su atvirais keiksmais, nešvankybėmis, nes autoriai įtikėję, kad pasakojimui to reikia. Turėtume sutikti – pasaulyje neauga tiek figų, kad užtektų lapelių natūralistiniam rupumui uždangstyti. Svarbu, kad rašytojai nepradėtų piktybiškai pataikauti vulgariam skaitytojui. „Yra papildomų sąlygų“ autoriui tai negresia. Visko juk pasitaiko troleibusais važinėjant, su santechnikais kovojant, televizorių kalbinant, sapnuojant, maudantis... Svarbiau kas kita. Rašytojo humoristinis herojus geraširdiškai taikus, jį taikliai nusakytų tokia citata: „Mėgautis gyvenimu – tai talentas. Nesakau, jog turi atsibust ir iškart, kaip sako žmonės, apsiverkt iš laimės, kad esi... Nebūtinai. Laimė gali būti rami, kaip pamelžta karvė. Bet kitą kartą karvė pradeda gylioti...“ („Karvės monologas“)

Koks jis, „Yra papildomų sąlygų“ humoristinis veikėjas? Pirma, pilietis, kuris vaikštinėja prisimerkusios valstybės neįmatomais skurdo paribiais; antra, pilietis, kuriam kulinarija – mylimiausia sesė; trečia, apsiskaitęs pilietis, kuris išmano žmonijos istoriją (žr. knygos iliustracijas); penkta, pilietis, kuris ne tik daug žino, bet ir pats savarankiškai mąsto: „Atas (supraskite – saugokis) – atėjo demokratija ir ją lydintys asmenys“, „Kalbos komisijos veiklą palyginčiau su Seimo darbu – niekam nežinomos pasekmės...“, „Jei negali ištverti vedybinio gyvenimo, samdyk kaskadininką“, „Neatsargųjį gyvenimas gali išvesti iš kelio“ ir t. t., ir pan.; šešta, kaip seniai žinome, J. Gimberio Raštų humoristinis veikėjas yra gyvenimo mokslų daktaras (kaip, regis, Aleksandras Cicibiras). Tuo pasakoma ne viskas, tačiau daug.

Įtikėję, kad Lietuvoje linksmiausias knygas rašo vienas Juozas Erlickas, klysta arba neskaito J. Gimberio. Kas be ko, knygoje „Yra papildomų sąlygų“ rasime ir banalokų juokelių (pavyzdžiui, „Istorijos požiūriu“,„Archimedo dėsnis“), tačiau kitoje vietoje autorius prisipažįsta: „Kalbi ir pats sau patinki – štai kur pavojus. Kurtinius taip ir nušauna...“

Krizenu prisimerkęs, apsičiupinėju – J. Gimberio juokus skaitau ir skaitau, ir jie man patinka. Jokio pavojaus pavirsti į kurtinį! Visos kulkos taikiai miega, nes pasąmonės kamputyje krebžda, bičiuliškai įspėja Mažas Nykštukas: „Humanistas humanistui akies nekerta“. Tiksliai nepamenu, bet taip kada nors turėjo pasakyti J. Gimberis, tokia jo humoristinio veikėjo pasaulėjauta. Geidaučiau būti savas tarp savų, atsinešiau virtą bulvę, druskos žiupsnelį ir užkimštą butelaitį. Jeigu perskaitęs „Yra papildomų sąlygų“ kada eitum pro šalį...