II dalis

Ankstesniuose šio ciklo straipsniuose kalbėta apie skaitytojų lūkesčius literatūriniuose susitikimuose ir šių susitikimų poveikį rašytojo statuso susiformavimui.

Dabar pažvelkime į vyraujančias susitikimų formas, kol kas nekalbėdami apie jų rengėjus (tai bus vėlesnio straipsnio tema).

Autoriniai vakarai. Rašytojas turi nusipelnyti, kad sulauktų autorinio vakaro. Turi atsirasti organizatorius, pripažįstantis, kad jis tokio pasirodymo vertas, ir tikintis, kad publika taip pat pripažins, t. y. susirinks. Kokie gali būti tokio vakaro pretekstai? Kūrybos kraitis, sulaukęs viešo dėmesio. Gyvenimo ir kūrybos sukaktys. Paskirtos premijos. Išpopuliarėjimo pliūpsnis. Gali būti ir „suorganizuotų“ vakarų, nusipelnijimo supratimą komplikuojančių. Tarkim, rašytoją, ne patį didžiausią, nori pagerbti jo gimtųjų apylinkių žmonės ar kraštiečių bendrija. Tarkim, kokia nors asociacija gauna lėšų autorinių vakarų projektui, ir tada pagrindinių veikėjų tiesiog ieškoma. Tarkim, rašytojas pats tuo labai pasirūpina.

Koks, kaip dabar dažnai sakoma, autorinių vakarų įprastas formatas? Apie rašytoją pakalba kritikas (vienas ar daugiau), kas nors iš kolegų, dažnai pasitelkiami aktoriai, muzikantai.

Rašytojas tokiam vakarui turi ruoštis. Pagalvoti, ką jis nori pasakyti savo skaitytojams. Pasirinkti, ką šiuo metu labiausiai tiktų paskaityti. Pajusti, kas gali būti tinkamai suvokiama „iš klausos“, o kas turi būti palikta atidžiam skaitymui vienumoje. Pasidomėti, ką skaityti pasirinko aktorius, ir savąjį pasirodymą koreguoti atsižvelgdamas į jo pasirinkimą.

Šio straipsnio autoriaus gyvenimas klostėsi taip, kad teko vesti daugybę literatūros vakarų, kalbėti juose arba bent matyti ir girdėti. Reikėtų skaičiuoti šimtais. Taigi kai kurie konstatavimai ir pagalvojimai paremti patirtais įspūdžiais. Žinoma, būta ir tokių įspūdžių, kuriuos geriau nutylėti.

Grįžkime prie žodžių apie tai, ką turėtų daryti rašytojas. Yra daug mūsų rašytojų, kurie tvarkosi taip, kaip sakyta. Ir pagalvoja, ir pasirenka. Kad būtų daug gebančių pajusti, kas sceniška, nepasakyčiau. Pabandysiu apibrėžti keisčiausią lietuvišką būdingumą. Dažnas rašytojas kažin kodėl drovisi balsu perskaityti taip gražiai, kaip yra parašęs. Kalbu ne apie tai, kad rašytojas turi skaityti kaip artistas (tas jam net netinka), bet mums svarbu būtų išgirsti, kaip jis intonuoja savo posakį, ką pabrėžia ir pan. Jeigu jis to nežinia kodėl nedaro, tai skurdina savo kūrybos suvokimą, reiškiasi nenatūraliai, eina nepanaudotų galimybių keliu, pagaliau atsisako progos pasitarnauti lietuvių kalbos gražiam skambėjimui.

Kad yra rašytojų, kurie į viešus savo pasirodymus žiūri atsainiai, – tai irgi konstatuotina tiesa. „Man svarbiausia – rašyti, o tas vakaras, – kas bus, tas bus.“ Viešai nuskambantys žodžiai „Net nežinau, ką čia jums paskaityti“, „Buvau prisidėliojęs į knygas lapelių, bet visi pakeliui iškrito“, „Akinius palikau namie“ ir panašūs, kuriuos išgirdusi publika mandagiai pasijuokia, atsisuka ne tik prieš konkretų rašytoją, bet prieš literatūros vakarus apskritai ne juokais. Žmogus parėjęs namo pagalvoja: kodėl turėčiau žudyti savo laiką ten, kur nesu gerbiamas ir kur manoma, kad pasitenkinsiu cirkais?

Literatūros kritikui nėra būdo pastarąją pastraipą užskliausti protingai. Yra ir bus gerų rašytojų, dažnai arba kartais pasielgiančių taip. Yra ir bus gerų rašytojų gerų skaitytojų, visai nejaučiančių poreikio vaikščioti į literatūros vakarus, ir jie apie tai, kas sakyta, nė nežinos. Yra ir bus tokių vakarų lankytojų, dėl minėtų įspūdžių nustojusių lankytis, ir bus nenustojančių, taigi supratusių tą kebelį, kurį čia pamėginta apsakyti.

Kaleidoskopai. Tebus čia taip pavadinti skaitymai, kuriuose pasireiškia didelis būrys rašytojų, vienas po kito. Pavyzdys galėtų būti Poezijos pavasario pabaigos vakaras. Miniu seniausią ir plačiausiai žinomą (įrašą parodo LRT), bet iš tiesų jų yra daug, paprastai festivalių programose. Kai kurie rašytojai, ypač dygesni jaunieji, šį formatą vertina ironiškai, pravardžiuoja („kolektyvinės kapinės“, „kolchozai“ ir pan.), bet sunku patikėti, kad tokia forma išnyks. Nes yra žmonių, trokštančių išgirsti daug balsų vienu kartu. Ir yra suprantamos festivalių rengėjų pastangos suteikti galimybę pasireikšti jei ne visiems, tai daugeliui. Literatūros vertybių pajautimui tokie skaitymai irgi svarbūs – susiklosto konkretaus laikotarpio padėties įspūdis. Rašytojui, jeigu jis suvokia kaleidoskopo esmę, toks pasirodymas gali būti net labai reikšmingas. Pasirinkęs tinkamą kūrinį (paprastai skaitomas vienas) ir tinkamai perskaitęs, jis turi galimybę parodyti savo savitumą, išsiskirti – ar kūrinio žavesiu, ar gebėjimu pasirinkti tai, kas atlieptų skaitytojų bendruomenės lūkesčius ir skambėtų aktualiai. Retai bepasiteisina ilgi išplėtoti tekstai, kaleidoskopų klausytojo sąmonė juos „skandina“ kaip neaprėptus. Šiam formatui netinka ir ilgi komentarai. Tokių skaitymų istorijos tyrinėtojas negalėtų apeiti kanonui priskirtinų Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Ramutės Skučaitės, Donaldo Kajoko pasirodymų ir, žinoma, mįslingesnių atvejų: kai „atlikimas“ šiaip sau, bet kūrinys patraukia (pvz., Jonas Strielkūnas, Jaroslavas Melnikas); kai kūrinys ne stebuklas, bet pateikimas įspūdingas (Lidija Šimkutė); kai į atmintį įsirėžia akibrokštas.

Knygų sutiktuvių pobūdį keičia rinkos visuomenės sąlygos. Tokių vakarų tėkmė, anksčiau ne kažin ką besiskyrusi nuo autorinių vakarų, tų bruožų visai nepraranda, bet savaime ryškėja reklaminis, giriamasis kalbėjimas. Sutiktuves (dažniau sakoma – pristatymus) proteguoja leidėjai, turintys komercinių tikslų ir tam tikromis sutartimis gebantys į tų tikslų siekimą įtraukti autorius. Jeigu kas nors atliktų nuodugnų tyrimą, tikriausiai paaiškėtų, kad knygų sutiktuvės literatūros vakarų visumoje dabar įsivyrauja. Protegavimo, siūlymo konvencija veikia ir rašytojo elgesį tokiuose vakaruose, ir palaikymo komandos formavimą (turi būti populiarių, publiką traukiančių dalyvių), ir visą susitikimo frazeologiją. Kritiškos pastabos būtų vertinamos kaip blogas tonas (jeigu komercininkai mąstytų subtiliau, suprastų, kad neigiami vertinimai irgi garsina). Žinoma, yra rašytojų, vienaip ar kitaip parodančių savo distancinį santykį su reklamišku veiksmu, bet tai priskirtina išimtims. Protingomis išimtimis vadinčiau dar tuos atvejus, kai knygos sutiktuvės, dažniausiai autoriui pasistengus, paverčiamos aktualia diskusija, kurią skatina knyga. Įspūdingas pavyzdys būtų Vytauto Rubavičiaus straipsnių knygos „Vėluojanti savastis“ sutiktuvės, pakreiptos kaip pokalbis apie eurointegraciją, lietuvybę ir Justiną Marcinkevičių. Kadangi šios sutiktuvės, nepasitelkus nė jokių scenos „žvaigždžių“, sutraukė didelį žmonių būrį (stovėjo salės tarpduriuose), reikia daryti išvadą, kad žmones vėl pradėjo traukti esmingų klausimų svarstymai. Tai padėtis, kuria ir rinka galėtų pasinaudoti. Būtų visų bendram labui. Europos šalyse vykstančių literatūrinių susitikimų kontekste (teko jų matyti) fenomenaliai atrodo štai kas: pastaruoju metu Lietuvoje daug publikos surenka literatūros tyrinėtojų knygų sutiktuvės, pavyzdžiui, Viktorijos Daujotytės. Telkiasi į apmąstymus linkusi bendruomenė.

Rašytojų sandrauga su muzikos ir vaizdo menais. Didesniam pasauliui (Vakarams) ji seniai žinoma. Rengiami net tokio ypatingo literatūros atlikimo festivalių, jie populiarūs, juose mielai dalyvauja pasaulinės įžymybės, turinčios universalių gebėjimų. Tai atraktyvus veiksmas, gausinantis literatūros gerbėjų būrį, nes publika sąmoningai ar pasąmoningai suvokia, kad veiksmo pirmasis postūmis yra literatūros kūrinys. Jeigu kiti menai į tą veiksmą noriai įsitraukia, tai pirminę reikšmę pripažįsta.

Rašytojui, linkusiam tokiame veiksme dalyvauti, reikia tam tikrų gebėjimų. Pasąmoningo solidarumo su labai senais laikais, kai visi menai buvo kartu, ritmo ir sąšaukų pojūčio, pagaliau nusiteikimo ir mokėjimo dabar bendrauti su kitų menų atstovais literatūros ir savo kūrybos labui, jeigu paprasčiau.

Iš to, ką teko matyti ir girdėti (tai negali būti viskas), išskirčiau Rolando Rastausko kuriamą meną kartu su Arkadijum Gotesmanu (perkusija) ir Dmitrijum Golovanovu (fortepijonas), santūresnį atvejį – Kornelijaus Platelio ir Vladimiro Tarasovo (irgi perkusija) skaitymo ir muzikavimo improvizacijas, Petro Vyšniausko (saksofonai), Veronikos Povilionienės (balsas) draugystes su literatūra.

Kartais poetai vieni patys skaitydami pereina į savotišką muzikavimą (prisiminčiau susakralintus Marcelijaus Martinaičio skaitymus, tai turbūt aštuntasis ano amžiaus dešimtmetis, kartais ypatingu būdu paskaitantį Antaną A. Jonyną, eilėraštis „Apeičiau ežerą...“).

Daugeliui įsirėžęs į atmintį Sigito Gedos spontaniškas perėjimas į beveik neartikuliuotus garsus ir gaudesius Šv. Jonų bažnyčioje 1991 m., per Poezijos pavasario pabaigos vakarą, skaitant „Teisingo žodžio maldą“. Stabtelėkime ir paanalizuokime.

Tasai skaitymas prie standartų pratusiai publikai sukėlė šoką. Poeto, jeigu tai tikras poetas, vienkartinio poelgio nereikia supaprastinti. Geriau būtų ta proga suprasti, kad menininką gali veikti daugybė faktorių, nebūtinai visiems žinomų, ir pasisemti iš to, kas patirta. Tasai S. Gedos ypatingas skaitymas paliudijo pusiau semantišką, šamanišką poezijos prigimtį, ir ji tikrai prisimintina kalbant apie tai, apie ką šiame straipsnyje kalbu. Išgirdęs nustebusių balsų, net ir iš draugų rato, poetas pats taip komentavo: „na, rupūžės, visą gyvenimą nesupratote, kas yra poezija“. Kitas jo komentaras: „Į tai dar galima žiūrėti kaip į performansą“. Apie faktorius. S. Gedą paveikė žinojimas, kad bažnyčiai, kurioje skaito, sovietmečiu teko vadintis mokslo muziejumi, ir jis pajuto impulsą įsilieti į jos „atšventinimą“, Velnio išvarymą. Dar jį paveikė rezonuojanti bažnyčios akustika. Ir dar pasąmoningai veikė girdėti Justino Mikučio kalbėjimai, neva tobulesnio statinio už Šv. Jonų bažnyčią Lietuvoje nesą. Veikė ir Bernardo Brazdžionio dalyvavimas (krikščionims Bernardas yra Teisingo žodžio patronas – priminsiu, kad S. Geda skaitė „Teisingo žodžio maldą“, kuri prasideda taip: „Tarne Viešpaties Bernardai“), taigi susidėjo transiškas kreipimasis į Dievą ir Lietuvą. Galiu pridėti buitišką žinią, kam ji atrodys minėtina, kam ne, – kai poetai rinkosi į tą vakarą, iš karto pamačiau, kad S. Geda atėjo „būsenoj“ (jam būdingas plaštakos sukinys) ir nuspėjau, kad kas nors atsitiks. Taigi dėl to, kas atsitiko, nustebau mažiau negu kiti, ir, kaip už Poezijos pavasarį atsakingas asmuo, slapta padžiūgavau – jis liks atminty kaip išskirtinis.

Šį vieną epizodą plačiau aprašiau dėl to, kad paakinčiau suprasti rašytojo viešo pasirodymo galimus impulsus ir kontekstus, gal ir mistifikacijas, ir pasiūlyčiau nepasilikti pirmo įspūdžio plokštumoje. Iš tiesų kaip tik ypatingesni atvejai tampa ta išskirtine vertybe, kurią gali gauti dovanų tik literatūros vakaro dalyvis. Žinoma, ypatingu atveju vadinčiau ne tik šokiruojančius, bet ir lūkesčius patenkinančius, „pataikančius“ skaitymus. Tokie dažnai būdavo Justino Marcinkevičiaus, Pauliaus Širvio, Algimanto Baltakio pasirodymai.

Kitkas. Lietuviškoji literatūros vizualizacija, pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis, kiek teko matyti, kol kas tebėra mėgėjiška, tik ieškanti savojo kelio. Bet, žinodami apie mūsų rašytojų ir dailininkų glaudžius sėkmingus santykius, turėkime vilčių.

Literatūros, muzikos ir vaizdo menų sinkretiški kūriniai bent kiek slopina literatūros kaip žodžio meno atskirąjį gyvenimą. Tačiau jos sklaidai neabejotinai pasitarnauja ir turi sąlygas plėtotis.

Tiesiog skaitymai. Taip pavadinkime susitikimus su rašytoju, kai niekas daugiau jam netalkina. Jis ar ji skaito tai, ką nori žmonėms perskaityti. Ar komentuoja, ar ne – paties ar pačios reikalas. Skaitomi arba iš visos kūrybos pasirinkti kūriniai, arba tai, kas dar nespausdinta. Šią susitikimų formą, palyginti naują, norėtųsi palaikyti kaip susijusią su literatūros esme ir atribotą nuo visokių kitokių publikos vilionių. Nėra ko stebėtis, tokie skaitymai sutraukia mažiau klausytojų negu tradiciniai, bet kas ateina, tai išties susidomėjusieji ir palaikantieji. Be kita ko, tokiuose skaitymuose randasi galimybė paskelbti tekstus, dėl kurių autorius pats turi abejonių, ir patirti reakciją, pasitikrinti.

Tokie skaitymai normalizuoja literatūros sklaidą ir suteikia jai pageidaujamo jaukumo.

I dalis