Vasaros skaitymo malonumus po truputį keičia rudens skaitymo malonumai. Šiuos mėgstu labiau. Atėjo laikas storiems romanams ir lietingoms popietėms. Poetiniam Druskininkų rudeniui ir vis dažnėjantiems vizitams į kokį senų knygų knygyną. Galbūt po vasaros štilio pasirodys ir viena kita lietuvių autoriaus naujiena. Vilčių, prieblandos ir kaštonų metas.

Pagrok man „Džeinę Eir“

Atrodo, kad knygų pasaulyje plinta nauja mada – romanai su garso takeliais. Bestselerio „Viena diena“ autorius Davidas Nichollsas tikina, kad garso takelis padeda sustiprinti ryšius tarp skaitytojo, rašytojo ir knygos veikėjų.

Kai ryšiai tarp skaitytojų ir rašytojų tapo labiau interaktyvūs, knygų takeliai itin išpopuliarėjo. Juk dabar galima lengvai dalintis muzika internetu.

„Labai svarbia veikėjų asmenybės kūrimo dalimi man visada buvo jų pomėgių ir skonio kūrimas, – tvirtina D. Nichollsas. – Aš turiu žinoti, kaip pagrindiniai veikėjai atrodo, kaip rengiasi, ką klauso, todėl jų mėgstamos muzikos sąrašo sudarymas yra įprasta kūrybos proceso dalis.“

Vienas rimčiausių knygų garso takelių populiarintojų yra tinklaraščio largeheartedboy.com kūrėjas Davidas Gutowskis. „Pasiklausius rašytojo ar jo veikėjų mėgstamos muzikos, pats rašytojas tampa mums artimesnis“, – sako D. Gutowskis.

„Man patinka ta mintis, kad šių garso takelių galbūt klausomasi kokiame nors vakarėlyje arba jais dalijamasi „Facebooke“. O galbūt jų dėka kas nors atrado anksčiau nežinotą grupę ar muzikantą, – sako D. Nichollsas. – Manau, puiku, kad Patrikas Beitmanas iš „Amerikos psichopato“ mėgsta Huey Lewisą ir Philą Collinsą, o Hanibalas Lekteris klausosi 1953 metais Glenno Gouldo atliekamų „Goldbergo variacijų“.

Neatsilieka ir elektroninių knygų pardavėjai. Booktrack.com planuoja pardavinėti knygas su garso takeliu pritaikytu prie knygos siužeto, panašiai kaip kine. Jie žada, kad netrukus bus galima įsigyti taip įgarsintą „Džeinę Eir“, „Tris muškietininkus“, „Romeo ir Džiuljetą“ bei „Heklberio Fino nuotykius“.

„Tai skatina vaizduotę ir skatina skaityti. O neskaitantiems galbūt padės atrasti skaitymo malonumą“, – įsitikinęs booktrack.com įkūrėjas ir vadovas Paulas Cameronas.

Pastaruosius keletą metų itin išaugus elektroninių knygų pardavimui, leidėjai ieškojo pačių įvairiausių būdų skaitytojui patraukti. 2010 metais populiariausiomis tapo vaizdo klipus ir garso takelius turinčios elektroninės knygos. Tiesa, knygos su garso takeliu idėja nėra nauja. Bestselerių autorius Jamesas Pattersonas dažnai prie savo romanų pridėdavo kompaktines plokšteles.

Man, senamadiškam skaitytojui, visos šios naujovės kelia nerimą. Nesinorėtų, kad elektroninė knyga virstų interneto parduotuvės, muzikinio kanalo ir vaizdo klipų mišiniu, nustelbiančiu patį skaitymo malonumą.

Šeši geriausieji

Todėl gal grįžkime prie popierinių knygų. Neseniai buvo paskelbtas trumpasis Bookerio premijos sąrašas. Kadangi bent pora šio sąrašo knygų anksčiau ar vėliau atsidurs ir lietuviškų knygynų lentynose, galbūt derėtų jas apžvelgti smulkiau.

Didžiausiu netikėtumu tapo tai, kad į trumpąjį sąrašą nepateko kritikų favoritas – Alano Hollinghursto romanas „The Stranger‘s Child“. Tiesa, rašytojas jau yra gavęs Bookerio premiją 2004-aisiais.

Trumpajame premijos sąraše – šešios knygos. Šiuo metu realiausiu pretendentu į premiją laikomas ir Lietuvoje puikiai žinomo rašytojo Juliano Barneso romanas „Pabaigos jausmas“ (The Sense of an Ending). J. Barnesas jau tris kartus buvo įtrauktas į trumpuosius Bookerio sąrašus, tad gal ketvirtas kartas nemeluos. Rašytojo romane pasakojama apie senus draugus. Tai romanas-meditacija apie senėjimą, atmintį ir gailestį bei atgailą.

Į trumpąjį sąrašą pateko ir devynių romanų autorės Carol Birch romanas „Jamracho žvėrynas“ (Jamrach‘s Menagerie). Istorinis romanas, kurio veiksmas vyksta XIX amžiuje, pasakoja apie gyvūnų gaudytoją Carlą Jamrachą, tiekusį laukinius gyvūnus Londono zoologijos sodui, cirkams ir privatiems turtuolių žvėrynams.

Kanados rašytoja Esi Edugyan į sąrašą pateko su savo antruoju romanu „Negrynakraujo bliuzas“ (Half-Blood Blues). Autorė rašo apie nacių okupuotą Paryžių ir afrikiečio bei vokietės sūnų, talentingą džiazo muzikantą Hieronimusą Falką. Praėjus penkiasdešimčiai metų, jo bičiulis muzikantas bando atsekti muzikanto likimą.

Kito Kanadoje gimusio autoriaus, Patricko DeWitto antrasis romanas „Broliai Sistersai“ (The Sisters Brothers) – laikomas kitu realiausiu Bookerio premijos pretendentu. Tai romanas-vesternas apie porą samdomų galvažudžių brolius Sistersus. Pasakojimas niūrus, bet vietomis komiškas, charakteriai įsimintini, o kalba gyva. Ne veltui šis romanas lyginamas su brolių Coenų filmais.

Į trumpąjį sąrašą pateko ir pora debiutantų. Stepheno Kelmano romanas „Pigeon English“ pasakoja apie septynmetį iš Ganos emigravusį ir Londone apsigyvenusį berniuką, kartu su savo geriausiu draugu tiriantį klasės draugo žmogžudystę. Gyva šnekamąja kalba ir gatvės žargonu parašyta knyga apie emigrantų, nusikalstamų gaujų ir pavojingų Londono rajonų pasaulį.

Buvusio „The Economist“ korespondento Maskvoje AD Millerio debiutinis romanas „Snieguolės“ (Snowdrops) – įtemptas psichologinis trileris apie britų advokatą, Maskvoje įsipainiojusį į kruviną korupcijos voratinklį. Romanas jau verčiamas į devyniolika kalbų, tad lietuviams taip pat vertėtų susidomėti.

Na, o asmeniškai aš kumščius laikysiu už Patricką DeWittą. Nors būtų gaila, jei J. Barnesas negautų premijos ir šįkart...

Bookerio premijos laureatas bus paskelbtas šių metų spalio 18 dieną ir gaus 50 tūkstančių svarų sterlingų.

Rugpjūčio viduryje buvo paskelbtas ir ilgasis šių metų Deutscher Buchpreis, vokiečių Metų knygos apdovanojimų sąrašas. Jame – 20 autorių. Tačiau dabar jų nevardinsiu, palauksiu, kol rugsėjo viduryje bus pristatytas trumpasis sąrašas. O pati premija bus teikiama spalio 10 dieną Frankfurto knygų mugėje.

Knyga – liaudžiai

Nepaisant vis augančio elektroninių knygų populiarumo, Vokietijoje kaip grybai po lietaus dygsta viešosios knygų spintos ir lentynos. Iš miestų aikštėse ir gatvėse įsikūrusių lentynų kiekvienas gali pasiimti jį sudominusią knygą ir palikti jau perskaitytą.

Viena tokia lentyna stovi Kelno GoltsteinForum aikštėje. Žinoma, joje pilna danų brownų ir tomų clansy, bet norintis gali susirasti tiek Proustą, tiek žinomų šiuolaikinių autorių. Nuostabiausia tai, kad ši idėja pasiteisina. „Bücherschrank“ (vokiškai – „lentyna“) projektą prižiūri keletas savanorių: papildo lentynas, valo dulkes. Knygas imančiųjų niekas neregistruoja, anonimiškumas garantuotas. Kelno „Bücherschrank“ tapo tokia populiari, kad vietos menininkai ėmė ant jos ir šalia eksponuoti savo darbus.

Netrukus mieste buvo įkurdintos dar dvi tokios lentynos, planuojama įsteigti dar dvidešimt keturias. Panašių projektų esama ir kituose miestuose.

Architekto Hanso-Jürgeno Greve sukurtos lentynos atsparios orų pokyčiams ir tvirtos. Tiesa, jos nė karto nebuvo nusiaubtos ar apvogtos. Paklaustas ar šios lentynos – tipiškas vokiškas fenomenas, Kelno piliečių asociacijos narys Michaelis Aubermannas atsako, kad ne. „Manau, šis projektas pasiteisina dėl to, kad daugumas Šiaurės Europos šalių turi bendros nuosavybės priežiūros tradiciją. Žmonės įpratę rūpintis viešose vietose esančiais dalykais.“

Norėčiau tokių Vilniuje, vietoj vis prisikeliančių oranžinių dviračių šmėklų. Bet mes, deja, pamiršome turėtas „bendros nuosavybės priežiūros tradicijas“ ir bijau, kad tokios lentynos būtų išplėštos. O gal aš tiesiog be reikalo nepasitikiu savo miesto piliečiais? Ir kažkodėl nenoriu, kad to imtųsi miesto savivaldybė. Geriau jau patys žmonės...

P. S. Atėjus rudeniui ir Post Scriptumo nuorodų pluoštelis tampa rimtesnis ir skatina pamąstyti apie amžinybę, laikinumą, „viskas praeina“ ir kitus rudenį paprastai į smegeninę įsėlinančius dalykus.

Štai savaitraščio „Publishers Weekly“ tinklaraštis kviečia pasiskaityti apie keisčiausias rašytojų mirtis, o kitame straipsnelyje siūlo padiskutuoti, kurios kapinės pasaulyje priglaudė daugiausiai plunksnos brolių. Žurnalas „Salon“ publikuoja keletą įvairių rašytojų apsakymų, kuriuose jie bando įsivaizduoti, kaip savo dienas ir karjerą baigė Libijos diktatorius Moammaras Gaddafis. Rašytojų fantazija – nežabota, tačiau gyvenimo fantazija – dar nežabotesnė ir, manau, kažkur besislapstančio Gaddafio dar laukia daug nelinksmų nuotykių realiu laiku ir realiame gyvenime. Pratęsdamas Libijos temą dar norėčiau smalsiems pasiūlyti pasidairyti po internetinio puslapio „The Millions“ siūlomą Libijos literatūros apžvalgą.

Ir pabaigai. Jei jums ilgu, kamuoja kažkoks neapibrėžtas nerimas, kuriam niekaip nerandate žodžių, užsukite štai čia, į „Sunkiai apibūdinamų sielvartų ir nerimo žodyną“. Gal nusistatysite sau diagnozę... Kaip visad: sėkmės!