Šiek tiek skeptiškai paėmiau knygutę – tokia mažytė, kone užrašų knygutės formato(!), bet užvertusi paskutinį puslapį jaučiuos tarsi perskaičiusi storą romaną. Taigi – autobiografinį.

Gintarė rašo savus patyrimus, pajautas, išgyvenimus – nesislėpdama už „herojų“. Žinia, rašo ne noveles, rašo esė, tas asmeniškąsias, neleisdama sau mistifikuoti (o tai esė žanras juk nedraudžia) ir nesileisdama į „globalias problemas“. Nutylėdama, palikdama intrigos daugtaškį, niekad neatsiverdama taip, kad padvelktų psichologiniu ekshibicionizmu – toks gebėjimas brėžtelėti autoportretą, gaubiantį landšaftą ar sutikto žmogaus siluetą punktyriniais brūkšneliais...

Gintarė neretai kalba apie savąją kartą ir, matyt, labiausiai jai. Jaunesni, ko gero, bent kai kurių „kodų“ nesupras, o amžininkams, tiesiems, brendusiems homo sovieticus kevale, bet išlikusiems nuošalėj nuo makiaveliškai ideologinės ekvilibristikos laiptų „į dangų“, nekart maudžiančiai atsišauks – tarkim, man taip sudilgsėjo autorės prisipažinimas buvus okudžavininke (contra vysockininkai): buvau ir pamiršusi, kad ir tokį savo atspindį galiu išvysti! Tik mes, matyt, atpažinsime vaikystės saldainį barbarisą ar mokyklėlės „nepatogius patogumus“ – tualetą lauke...

Žinau Gintarę galint nevaržomu balsu – net ir sutrikdant pašnekovus – užsikvatoti, bet esė pasakotojos tonas tarsi intymiai prislopintas – neforsuodama tono, ji atsiveria pati, brėžteli savojo gyvenimo būdo, pomėgių ir nemėgimų (vienišos ar taip branginamos „drauge su“ klajoklystės, knygos contra vaikystės žaidimai lėlėmis ar įnikimas į televizorių, brandos sulaukus). Ne, ne vien apie save kalba Gintarė – ji gali šiltu žvilgsniu nulydėti Išėjusiuosius (pvz., ne vieno knygos bičiulio pažinotą radijo žmogų – Reginą Kaplerienę), gali išplėšti „gyvą“ kasdienybės fragmentą (pvz., jaunąją Voronežo choristę, sublogavusią ir nespėjusią pasitraukti iš scenos).

Šios esė – jau publikuotos kultūros savaitraščiuose ir žurnaluose, tad kai kuriems knygelės skaitytojams dalis jų bus žinoma. Bet ne tik primirštų įspūdžių atgaivinimas suteiks malonumą – ir skaitytieji, tapę šios margos visumos, trūkčiojamai nuoseklaus pasakojimo dalimi, ko gero, iškuždės kokią naują žinią. Na, gal kai kada teminė „kepurė“ pasirodys kiek dirbtina (kaip man – „Apie mėlyna“), kai kur intonacija – pernelyg paploninta ar „perspausta: „(...) barkite, muškite, pjaukite“ ( p. 62). Bet smagu, kad raudonas redaktorės paišelis nėra (pernelyg?) nudailinęs savitos autorės intonacijos (leidęs, tarkim, jai „sarmatintis“).

Gal kiekvienas išvys kiek kitokią Gintarę, pirmiausia atpažindamas „atsišaukiančius“ bruožus, man ji graži tokia: vienišė klajoklė, palengva vis labiau įsikūnijanti į buvimą dviese, knygė, svajoklė, spjaunanti į garbingus prestižo ženklus... Nors galiu nujausti grumant ir kitas galimybes: „Retkarčiais koncertuose, besimėgaudama senovine muzika ar šokiais, pasijuntu dvaro panele, geidžiančia ne riterio: noriu į smuklę, pas čigonus, į karnavalą – ten, kur leidžiama trykšti, lietis temperamentui“ (p. 70).

Svarbiausia – kad ir kuria briauna „heroję“ pasuktume, išvysime žmogų, ir anais laikais, ir šiandien gyvenantį pagal principą (vidinį, nesąmoningą, neįveikiamą, o ne deklaruojamą): „Būti, o ne atrodyti.“