Šiandien mūsų nestebina bendravimas, informacijos paieška, naujienų skaitymas, mėgstamų televizijos serialų, muzikos klipų žiūrėjimas, radijo klausymas, prekių ar paslaugų įsigijimas interneto erdvėje. Naujųjų informacijos ir komunikacijos priemonių įtaka yra neginčijama, o jų vaidmuo mūsų gyvenime – ypatingas.

Žiniasklaida mus nuolat informuoja apie pasaulyje vykstančius įvykius, kuriuose vienaip ar kitaip naudojamos šios priemonės. Sužinome, kaip jų pagalba galima akimirksniu išplatinti kompromituojančią informaciją, suorganizuoti masinį renginį ar netgi sukelti revoliuciją.

Stebint šiuos reiškinius, neretai kyla mintis palyginti šį „naująjį“ pasaulį su „senuoju“ ir paanalizuoti, kaip skaitmeninė kultūra, kurios apraiškų vis daugiau mūsų kasdienybėje, daro poveikį mūsų vertybių sistemai, gyvenimo ritmui ir būdui, sprendimų priėmimui. Norėdamas apibūdinti ir išryškinti skaitmeninės kultūros požymius, prancūzų psichiatras ir psichoanalitikas Serge Tisseron / Seržas Tiseronas šį reiškinį palygino su klasikine knygos kultūra [1]. Šiame straipsnyje supažindinsime su mokslininko išskirtais aspektais (kultūriniu, kognityviniu ir psichologiniu), kurie, stengiantis suprasti skaitmeninės kultūros sampratą, yra kone kertiniai. Šią perspektyvą praturtinsime asmeniniais pastebėjimais ir 2009-2013 metais Prancūzijoje atliktų mokslinių tyrimų [2] išvadomis.

Kultūrinis aspektas. Skaitmeninė kultūra – daugumos kultūra

S. Tisseron / S. Tiserono nuomone, skaitmeninė kultūra yra daugumos kultūra (pranc. k. culture du pluriel). Savo darbuose šiai sąvokai apibrėžti mokslininkas vartoja politeismo terminą, o knygos kultūrą apibūdina kaip vieno kultūrą (pranc. k. culture de l’unique), kuriai artimas būtų monoteizmas. Kaip suprasti šiuos teiginius ir palyginimus?

Parengta ir atspausdinta knyga yra nekintantis kūrinys, kurio turinys laikui bėgant tame pačiame objekte negali būti perkuriamas ar pakeistas, kai tuo tarpu laisvosios interneto enciklopedijos „Vikipedija“ tekstus galima nuolat koreguoti. Keisti, tobulinti, ištrinti, pasiūlyti visiškai kitą termino, reiškinio ar įvykio apibrėžimą gali bet kuris užsiregistravęs svetainės lankytojas. Tai galima atlikti daugybę kartų. Popierinėje laikmenoje atspausdintas kūrinys tampa materialiu, apčiuopiamu daiktu, kurio koregavimas įmanomas perleidžiant tiražą ir informuojant skaitytoją, kad tai antrasis patobulintas knygos leidimas. Kūrinys skaitmeninėje laikmenoje, ir ypač interneto erdvėje, yra nuolat kintantis, nestabilus, neretai sukurtas kelių autorių.

Dauguma knygų, turime omenyje grožinės literatūros žanrą, turi vieną autorių. Knyga skaitoma vieno žmogaus, dažniausiai tyloje. Knygos autoriaus ir skaitytojo susitikimas skaitymo metu įvyksta labai intymioje aplinkoje. Kūrinio popierinėje laikmenoje skaitytojas deda ypatingas pastangas atsiriboti nuo socialinės terpės triukšmo, susikoncentruoti į vieną veiklą, pajusti skaitymo malonumą, kuo giliau patirti santykį su kūriniu ir jo kūrėju. Tuo tarpu prieš ekraną sėdinčio ir internete komiksą skaitančio, žaidžiančio ar filmą žiūrinčio paauglio išgyvenimai yra kiek kitokie. Metams bėgant, namų aplinkoje atsiranda vis daugiau technikos įrenginių. Neretai namuose yra keli televizoriai, kiekvienas šeimos narys turi savo asmeninį kompiuterį, vieną ar kelis mobiliuosius telefonus. Asmeninių įrenginių pagalba individualiai vykdomos veiklos ir užsiėmimai yra tiesiogiai susiję su ankstyvo autonomiško gyvenimo būdo formavimusi. Mūsų nuomone, tai vienas iš pagrindinių šiuolaikinės namų kultūros bruožų.

Taigi galėtume teigti, jog asmeninių prietaisų turėjimas ir individualus naudojimasis jais galėtų būti sutapatinamas su knygos kultūra. Juk prie kompiuterio ekrano vartotojas dažniausiai yra vienas. Tačiau įrenginių gausa ir jų daugiafunkcionalumas skatina vartotoją būti vienu metu keliose erdvėse, žaisti, žiūrėti, klausyti, rašyti … Ypatingai jaunoji karta yra įpratusi vienu metu vykdyti keletą veiklų skirtingų įrenginių ekranuose ir skirtingose virtualiose erdvėse. Pavyzdžiui, žaisti telefonu ir rašyti draugams žinutes Facebook’e, skaityti žaidimo fanų forumo pranešimus internete ir žiūrėti animacinį filmą. Prie kompiuterio ekrano sunkiau susikaupti, atsiriboti, susikoncentruoti. Dėmesio sutelkimas į vieną veiklą, kuris patiriamas skaitant knygą, skaitmeninės kultūros sampratoje yra retas reiškinys. Paminėkime, kad pojūtis naudojantis naujomis technologijomis ir esant prieš ekraną yra taipogi skirtingas nuo to, kurį išgyvena skaitytojas skaitydamas popierinę knygą. Pasak interneto vartotojų, žaisdami ar tiesiog naršydami internete, jie tarsi jaučia už ekrano esančios  bendruomenės, išgyvenančios panašias emocijas ir reakcijas, buvimą.

Nenuostabu, kad senoji knygos kultūra siejama su monoteismo samprata, kurioje galią turi vienas Dievas ir viena knyga. Paėmęs į rankas popierinę knygą, skaitytojas tarsi pasineria į „susitikimą“ su vienu autoriumi. Šiai kultūrai būdingas vientisumas ir tobulumo paieška. Jai pavaizduoti galėtume panaudoti piramidę, kurioje kiekvienas elementas turėtų aiškiai apibrėžtą savo vietą. Knygos kultūra įkūnija vertikalųjį modelį, kuomet skaitmeninė arba interneto kultūra yra horizontaliojo modelio išraiška. Joje vyksta nuolatiniai pokyčiai, kūrybos ir koregavimo procesai, juntamas publikuojamų tekstų netobulumas, stabilumo stoka. Skaitmeninė kultūra galėtų būti palyginama su nepaliaujamai banguojančiu vandens telkiniu, kuriame kunkuliuoja chaotiškas, pilnas netikėtumų gyvenimas.

Kognityvinis aspektas. Internetas ir vizualinė atmintis

Naujųjų informacijos ir komunikacijos priemonių struktūra ir naudojimasis jomis daro įtaką kognityviniams procesams. Paanalizuokime gana paprastą, informacijos suvokimo skirtingose laikmenose pavyzdį. Popierinės knygos skaitymas propaguoja linijinį mąstymą. Informacija popierinėje laikmenoje pateikiama aiškiai, ji išdėstyta remiantis chronologine tvarka, todėl skaitymo procesas yra nuoseklus. Skaitytojas, matydamas prieš save knygą, gali lengvai nustatyti svarbias jos savybes, kurios padeda orientuotis spaudinyje, suvokti kūrinio struktūrą, numatyti jo perskaitymui reikalingą laiką. Internete publikuojamo kūrinio charakteristikos yra sunkiau nustatomos, tekstų ilgį ir struktūrą nusakyti nėra taip paprasta. Paminėkime ir tai, kad internete publikuojami tekstai kelia patikimumo klausimą. Dažnai nežinomas tikslus kūrinio autorius, publikavimo data. Dar iki šiol nemaža dalis žmonių patikimesne laiko informaciją popierinėje laikmenoje, kurioje standartuose nustatyta forma pateikiami duomenys apie autorių ir kūrinį.

Orientavimasis virtualioje erdvėje yra tiesiogiai susijęs su vaizdinės atminties lavinimu. Pavyzdžiui, norint surasti seniau skaitytą naudingą informaciją virtualioje erdvėje, visų pirma prisimenamas kelias kuriuo buvo patekta į konkrečią svetainę ar jos dalį, svetainės vizualinė prezentacija, vaizdinė medžiaga, įvairūs teksto išryškinimai. Įdomu pastebėti, kad interneto vartotojas susipažindamas su pateikta informacija, yra linkęs greičiau ją peržvelgti, susidaryti nuomonę ir atlikti teksto santrauką, išskirti raktinius žodžius. Be to, interneto tekstuose esančių nuorodų pagalba, skaitytojas nukreipiamas į įvairius šaltinius. Jeigu popierinėje laikmenoje nuorodos pagilina žinias apie terminą, asmenį, įvykį ar reiškinį, interneto erdvėje egzistuojančios nuorodos nėra visuomet tikslingos ir gali lengvai paklaidinti skaitytoją, atitolinti nuo dominančios tematikos ar problematikos. Taigi, nors internete vykdomas greitasis skaitymas pasižymi peržvelgtų šaltinių kiekybe, jis dažnai nėra kokybiškas ir produktyvus.

Viename iš savo straipsnių, garsus amerikiečių rašytojo Nicolas Carr / Nikolo Carr [3] , analizuodamas technologijų įtaką kognityviniams procesams, cituoja Sokratą, kuris, anuomet atsiradus ir plintant raštui, baiminosi jo įtaka žmonių atminčiai: „žmonės vis labiau remsis parašytais žodžiais kaip žinių pakaitalu, kurias anksčiau jie ilgą laiką nešiodavosi galvoje, jie paprasčiausiai liausis dirbę su savo atmintimi ir taps užmirštuoliais“. Tuo metu filosofas negalėjo numatyti, kad rašymas ir skaitymas įvairiais būdais padės skleisti informaciją, paspartins naujų idėjų plėtrą ir pasidalijimą žiniomis tarp žmonių. Sokrato mintys aktualios ir šiandien. Interneto savybės ir jo struktūra kelia panašius klausimus. Kaip naršymas virtualioje erdvėje veikia mūsų atmintį? O tiksliau kiek per dieną peržvelgtos informacijos prisimename? Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad šiandien jaunieji interneto vartotojai akimirksniu gali surasti anksčiau skaitytą tekstą, tačiau kiek sunkiau gali nusakyti jo turinį. Jie patvirtina, kad visgi labiau susikoncentruoja ir stengiasi įsiminti, kur rado informaciją. Svarbu žinoti kaip ir kur, reikalui esant, ją įmanoma surasti, dar sykį susipažinti su jos turiniu.

Analizuodama internete vykdomą informacijos paiešką jaunimo tarpe, prancūzų mokslininkė Karine Aillerie / Karina Aillerie kalba apie įžvalgumą (pranc. k. sérendipité) [4]. Susijęs su abejotinumu ir smalsumu, šis gebėjimas išskirti tam tikrą informacijos dalį kaip postūmį pratęsti paiešką, ją pagilinti ir paįvairinti, skatina ieškančiojo troškimą surasti ir atskleisti naują informacijos aspektą. Pasak mokslininkės, jaunųjų vartotojų tarpe šis įžvalgumo pojūtis ir detalios, išplėstinės informacijos paieška nėra dažnas reiškinys. Atlikdami tyrimus Prancūzijos mokyklose, domėjomės, kuriais atvejais jaunieji „internautai“ (pranc. k. internautes) susiduria su šio pobūdžio situacija. Nė kiek nenustebome, kad mokyklai skirtos informacijos paieškos rezultatai buvo paimti iš vienos interneto svetainės, dažniausiai iš Vikipedijos, kuomet asmeniniams poreikiams reikalinga informacijos paieška pasižymėjo dinamiškumu ir buvo atlikta keliuose interneto puslapiuose, stengiantis ją palyginti ar pagilinti žinias. Ši išvada leidžia teigti, kad skaitmeninės kultūros sampratoje didesnė motyvacija pasireiškia asmeniniams tikslams reikalingos informacijos paieškos procesuose, ji taip pat lemia informacijos turinio suvokimą.

Vienas iš svarbių lyginamų kultūrų skirtumų yra vaizdinės medžiagos statutas, jos turinys ir poveikis. S. Tisseron / S. Tiseronas kalba, jog skaitmeninė kultūra yra dalijimosi vizualine informacija kultūra. Pasak mokslininko, seniau spaudiniuose skelbiama vaizdinė medžiaga buvo įrodymas, o šiandien ji – tik tam tikro požiūrio išraiška. Interneto erdvėje apstu eilinių vartotojų sukurtų filmų, vaizdo klipų, nuotraukų montažų. Šie kūriniai įkūnija laisvumo, nesivaržymo šio pobūdžio vizualinėje kūryboje reiškinį (pranc. k. sampling visuel). Šiandien nesudėtinga nufotografuoti ir nufilmuoti telefonu ar kitu nešiojamuoju prietaisu mus supančius vaizdus ar tiesiog save, įvairių kompiuterinių programų pagalba sumaketuoti, sumontuoti, pridėti muziką, tekstą, įgarsinti, ir tokia forma perteikti savo požiūrį. Sociologai Laurence Allard / Laurencija Allard ir Frédéric Vanderberghe / Frederikas Vanderbergas [5] tyrinėdami šio pobūdžio jaunimo kūrybą internete vartoja kultūros, kuriamos savo paties pastangomis (angl. k. self-culture) ir ekspresyvaus individualizmo (pranc. k. individualisme expressif) terminus. Pasak mokslininkų, dauguma paauglių, radę internete įdomų vaizdo klipą ar nuotrauką, išreiškia norą jį pasisavinti, savo paties pastangomis transformuoti, perkurti savaip, pritaikyti sau ir išreikšti save. Yra nemažai pavyzdžių, kada stengiamasi atlikti ar imituoti klipe atvaizduojamą šokį ar triuką, visa tai nufilmuoti ir pasidalyti su kitais viešai.

Atliktuose tyrimuose pastebėjome, kad seniau kultūros objektas buvo suvokiamas kaip turtas, moralinė vertybė, asmeninis „vartojimo“ santykis (pranc. k. culture comme bien), kuomet šiandien jis kuo dažniau yra išgyvenamas kaip ryšys (pranc. k. culture comme lien), tiksliau kaip galimybė užmegzti ir palaikyti ryšį su kitu. Labai elementarus pavyzdys – socialinio tinklo Facebook siena, kurioje vartotojai nuolat skelbia mėgstamos muzikos nuorodas, atsiliepimus apie peržiūrėtus filmus ir perskaitytas knygas, kūrinių ištraukas ar citatas, meno kūrinių nuotraukas, tokiu būdu stengdamiesi sulaukti komentarų, išprovokuoti draugų reakcijas, sukelti diskusiją.

Paanalizuokime dar vieną įdomų pavyzdį – fanų meną (angl. k. fan art) [6],  kuris apjungia įvairias fanų kūrybiškas veiklas: fantastinių tekstų rašymą (fanfictions), video montažus (fanvidéo), dainų kūrimą (filk music). Jis padės vaizdžiau iliustruoti aukščiau minėtus teiginius ir atskleis senosios knygos kultūros ir naujosios skaitmeninės kultūros tarpininkavimą ir santykį. Mūsų tyrimuose dalyvavę paaugliai pasakojo apie jų praktikuojamą fantastinių tekstų rašymą ir publikavimą interneto erdvėje. Šis žanras (fanfictions) – tai filmų, televizijos serialų, romanų, komiksų fanų parašyti tekstai, kuriuose jų kūrėjai stengiasi pratęsti istorijas, pasiūlyti naujus scenarijus, aprašyti personažus. Įdomu tai, kad parašyti tekstai yra publikuojami specialiose fanų svetainėse ar forumuose, kur yra skaitomi, analizuojami, komentuojami. Susiformuoja tam tikro autoriaus tekstus nuolat sekančių gerbėjų grupės. Taigi matome, kaip tikrovėje perskaitytas kūrinys (Vakarų šalių jaunimo tarpe dažniausiai tai būna komiksas) sukelia norą pasireikšti ir užmegzti santykį su potencialiais skaitytojais. Tradicine forma egzistuojanti ir  „vartojama“, kultūra, t. y. perskaitytas romanas ar peržiūrėtas filmas, tampa potencialiu socializacijos vektoriumi, kurį stengiamasi suaktyvinti per kūrybą ir viešą jos publikavimą internete. Kaip savo darbuose apie Hario Poterio fanų parašytą tęstinę fantastiką (potterfictions) teigia Sébastien François / Sebastijanas Fransua [7] , ši kūryba, kurios tikslas yra pratęsti malonumą, išreikšti save ir užmegzti ryšį su kitais, pasižymi savitu stiliumi ir yra apibrėžta tam tikrų taisyklių. Šios išraiškos normos yra nustatytos pačių fanų, o parengti tekstai nėra panašūs į tradicinėje formoje išleistus kūrinius. Juose gausu žodžių trumpinių, grafinių ženklų, nepaisoma skyrybos ženklų, didžiųjų ir mažųjų raidžių rašymo taisyklių ir pan. Labai svarbu savo rašymo forma būti artimam šiuolaikinei jaunimo kultūrai, kalbėjimo bei rašymo stiliui ir tokiu būdu sulaukti kitų dėmesio, reakcijos, palaikymo ar kritikos.

Psichologinis aspektas. Virtuali tapatybė

Psichologiniu požiūriu, naujosios informacijos ir komunikacijos priemonės išplėtė tapatybės sąvoką. Šiandien įvairiose interneto erdvėse kiekvienas iš mūsų gali susikurti virtualią tapatybę, o tiksliau net keletą tokių skirtingiems mūsų asmenybės bruožams ar pomėgiams nusakyti, taip pat skirtingoms auditorijoms. Tyrimų metu esame susidūrę su atvejais, kai to paties asmens rašomuose keliuose teminiuose tinklaraščiuose ar kitose interneto erdvėse buvo atskleidžiamos skirtingos tapatybės charakteristikos: moteriškoji, švelnioji, romantiškoji pusė – savos kūrybos eilėraščių bloge; kovingoji ir ekspresyvioji pusė – mėgstamam muzikos (emo, hardcore) stiliui, naujienoms apie jį, asmeninėms nuotraukoms su šio stiliaus drabužiais ir šukuosenomis skirtame bloge;  pastovioji ir aktyvioji pusė – sporto pasiekimams skirtame socialinio tinklo profilyje. Šis pavyzdys ir kiti panašūs atvejai kai kurių autorių yra siejami su psichoanalizės kontekste vartojama asmenybės daugialypiškumo reiškiniu (pranc. k. plurivocalisme) [8] , kuris itin dažnas paauglystėje. Mūsų apklausti paaugliai pripažino, kad yra linkę eksperimentuoti, atsiriboti nuo savojo tikrojo „aš“, yra pamėginę susikurti fiktyvią virtualią tapatybę savo blogui ar Facebook’o profiliui. Internetas suteikia galimybę virtualioje erdvėje veikti anonimiškai, užmegzti ryšį neatskleidžiant tikrosios savo asmenybės, nevaržomai dalytis įvairiomis idėjomis ir perteikti save kitaip negu realybėje.

S. Tisseron / S. Tiseronas teigia, kad prieš atsirandant vizualinėms informacijos sklaidos priemonėms, tapatybė buvo suvokiama kaip vienintelė ir unikali, aiškiai apibrėžiama. 1960-1970 metais, atsiradus televizijai, šis įsitikinimas buvo sugriautas. Ekranuose matydami naujienų pranešėjus, mėgstamus sportininkus, artistus, įvairius filmų personažus ir kitus garsius žmones, visuomenė, ypatingai jaunimas, pradėjo imituoti jų apsirengimo stilių, šukuosenas, manieras. Sekimas tėvų ar kitų suaugusiųjų pavyzdžiu, rengimasis pagal statusą ar priklausymą tam tikram sluoksniui buvo palaikytas pasenusiu. Jaunuoliai kuo dažniau ėmė rengtis taip, kaip jiems patinka, išreikšdami norą pokyčiams ne tik asmeniniame, bet ir socialiniame, kultūriniame, politiniame ar net ekonominiame šalies gyvenime. Šiandien panašioms pozicijoms nusakyti renkamasi ne tik drabužiai, bet ir virtualios tapatybės, kurias galima nuolat koreguoti, keisti, tobulinti, ir kurios interneto erdvėje turi ypatingą vaidmenį. Tapatybė tampa pozicija, kurią grupė priskiria jos nariui, arba tiksliau ji išreiškia poziciją, kurią pats asmuo pasirenka užimti tam tikroje grupėje, veikiančioje tiek virtualioje, tiek realioje erdvėse.

Bandant palyginti anais laikais populiarius, o dabar vis rečiau rašomus asmeninius popierinius dienoraščius ir šiuolaikinius tinklaraščius arba socialinio tinklo profilius, galima lengvai nusakyti jų skirtumus. Abiejuose rašoma apie save, tačiau tas rašymas šiose dviejose saviraiškos erdvėse yra kiek kitoks. Jei rašydamas dienoraštį žmogus kalba sau, tai publikuodamas tekstus tinklaraštyje arba kelionių nuotraukas Facebook’e, interneto vartotojas kreipiasi į kitus. Kone vienas iš pagrindinių šių žanrų skirtumų yra viešumas, kurio šiandien, atliekant įvairius vadinamuosius „tapatybės performansus“ (pranc. k. performances identitaires) [9], siekiama bet kokia kaina. Paminėkime, jog popierinį dienoraštį yra stengiamasi slėpti nuo kito akių. Jo paviešinimas yra išgyvenamas konfliktiškai, nes dienoraštis saugo slapčiausias mūsų paslaptis. Išleidžiami tik žinomų žmonių, dažniausiai rašytojų, literatūrinę ar kitą kultūrinę vertę turintys dienoraščiai ar jų dalys. Kai tuo tarpu interneto vartotojai virtualioje erdvėje be paliovos kuria ir naudoja „naujas matomumo formas“ (pranc. k. nouvelles formes de visibilité) [10]. Jeigu dienoraščio tekstai yra ilgi, juose nuosekliai pasakojamos emocijos, nuotaikos ir išgyvenimai, gausu savianalizės momentų, šiandien internete publikuojami tekstai yra impulsyviai ir lakoniškai pateikti kasdieninio gyvenimo fragmentai, neretai banalių įvykių nuotrupos, dažniausiai kalbama spontaniškai skelbiant vaizdinę medžiagą [11], nepaisoma rašybos klaidų. Šių greitų ir kondensuotų išraiškos formų tikslas – atkreipti kitų dėmesį į save.

Pabaigai

Straipsnyje išskirti aspektai ir pastebėjimai kelia tuos pačius pastaruoju metu visuomenėje  dažnai minimus klausimus: kaip visų šių technologijų bei informacijos ir komunikacijos priemonių, skatinančių naujos kultūros formavimąsi, amžiuje neužmiršti knygos ir jos kultūros?; kaip, ypač jaunajai kartai, kalbėti apie popierinių knygų skaitymą?; kokiais būdais ir priemonėmis supažindinti jaunąjį digital natives [12] kartos atstovą su knyga?; kaip skatinti skaitymą plačioje visuomenėje? Pagrindinė šio straipsnio idėja, t. y. troškimas palyginti kai kuriuos dviejų kultūrų – knygos ir skaitmeninės – aspektus ir yra atsakymas į iškeltus klausimus. Kodėl nepagalvojus, kaip šios dvi kultūros galėtų bendradarbiauti? Tik domėdamiesi skaitmenine kultūra ir jos formų įvairove bei turiniu, t. y. ką ir kaip internete veikia, rašo, skaito, publikuoja jo vartotojai, ką ir kodėl šioje erdvėje jie mėgsta ir vertina, galėsime rasti sąsajų ir įskiepyti meilę knygai tarp kitų šio skaitmeninio amžiaus vertybių.

[2] JANKEVICIUTE, Laura. Internet et les préadolescents : quels usages ? Approche visuelle et participative [daktaro disertacija]. Bordeaux (Prancūzija), Michel de Montaigne Bordeaux 3 universitetas, 2013, 550 p.

[3] CARR, Nicolas. Est-ce que Google nous rend idiot ? [interaktyvus]  / [žiūrėta 2014 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.internetactu.net/2009/01/23/nicolas-carr-est-ce-que-google-nous-rend-idiot/>.

[4] AILLERIE, Karine. Pratiques juvéniles d’information : de l’incertitude à la sérendipité. //  Documentaliste-Sciences de l’Information, 2012/1, nr. 49, p. 62-69.

[5] ALLARD, Laurence; VANDENBERGHE, Frédéric. Express yourself ! pages perso. Entre légitimation technopolitique de l’individualisme expressif et authenticité réflexive peer to peer. // Réseaux, 2003, nr. 1, p. 191-219.

[6] Plačiau apie fan art šiose publikacijose:

· JENKINS, Henry. Textual Poachers: Television Fans and Participatory Culture. New-York, Routledge, 1992, 416 p.

· MARTIN, Martial. Les « fanfictions » sur Internet.  // MédiaMorphoses, 2007, specialusis numeris, p. 186-189.

[7] FRANÇOIS, Sébastien. Fanf(r)ictions. Tensions identitaires et relationnelles chez les auteurs de récits de fans. //  Réseaux, 2009/1, nr. 153, p. 157-189.

[8] LAURU, Didier. Internet, pulsations et le lien social. // Empan, 2009, nr. 76, p. 22-29.

[9] ALLARD, Laurence. Remix culture : l’âge des cultures expressives et des publics remixeurs ? [interaktyvus]  / [žiūrėta 2014 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.jeunesse-vie-associative.gouv.fr/IMG/pdf/RemixCulture.pdf>.

[10] PUYUELO, Rémy. Journaux « extimes» et communauté de l’anonyme. // EMPHAN, 2009/4, nr. 76, p. 31.

[11] TISSERON, Serge. Une nouvelle culture des images.  // LE BRETON, David. Cultures adolescentes : entre turbulence et construction de soi. Paris, Autrement, 2008, 126-138 p.

[12] PRENSKY, Marc. Digital Natives, Digital Immigrant. // On the Horizon, 2001/9, nr. 5 [interaktyvus]  / [žiūrėta 2014 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: < http://www.marcprensky.com/writing/Prensky%20-%20Digital%20Natives,%20Digital%20Immigrants%20-%20Part1.pdf>.

Informacijos ir komunikacijos mokslų dr. Laura Jankevičiūtė
Tyrimų institutas MICA (http://mica.u-bordeaux3.fr)
Michel de Montaigne Bordeaux 3 universitetas, Prancūzija
El. paštas: laura.jankeviciute@gmail.com 

Elissar Kanso iliustracija