Kanadoje lapkritis skelbiamas Nacionaliniu romano rašymo mėnesiu (National Novel Writing Month). Beveik 120 000 žmonių bando per mėnesį parašyti mažiausiai 50 000 žodžių tekstą. Kritikė Laura Miller, komentavusi šį fenomeną, mato čia komercinį interesą, nes galima daugiau uždirbti iš žmonių, kurie nori parašyti romaną, o ne tuos romanus skaityti. Aš dar pridurčiau, kad knyga tebeturi savo simbolinį kapitalą, nes parašęs knygą žmogus vis dar yra išskirtinis. Autorius. Šokantis, tapantis (ką jau kalbėti apie fotografavimą...) toks nežinia kodėl nėra.

Interviu Kanados nacionaliniam radijui Laura Miller sakė, kad remti reikia ne tai, kas jau ir taip populiaru. Literatūrai svarbesnis būtų rodomas dėmesys skaitytojui. Kalbėdama apie statistiką, atkreipė dėmesį, kad Amerikoje 82 procentai gyventojų norėtų parašyti knygą ir mažiau nei pusė perskaitė bent vieną knygą pastaraisiais metais. Pas mus leidyklos irgi bando leisti niekam nežinomus vardus, jiems skiriamos atskiros serijos, bet tokių mastų dar nepasiekėme. Tačiau vis tiek susidaro įspūdis, kad rūpinamasi daugiau leidyba ir autorių kūrimu negu skaitytojų telkimu, kuris remiasi tik ekonominiu pagrindu per įvairias lojalumo programas, – bet pirkėjas ir skaitytojas nėra tas pat.

Kartu su Laura Miller galėtume užduoti paprastą klausimą: ko reikia daugiau – romanų ar skaitytojų?

Ekonominiam interesui reikėtų daugiau produkcijos ir pirkėjų, kultūriniam, visuomeniniam, politiniam – skaitymo, komunikacijos, kultūros. Man vis dar atrodo, kad skaitymas nėra nei tiesiog žinių kaupimas, nei laisvalaikio leidimo būdas ar pramogavimas. M. Martinaitis yra kalbėjęs apie skaitymą kaip vieną „iš svarbiausių sričių, be kurios neįmanoma ugdyti sugebėjimų, lemiančių kokybinį tiek asmens, tiek bendruomenių kultūrinį lygį“. Skaitymas yra savosios tapatybės kūrimas, kaip ir kiekvienas kūrybinis veiksmas, jis yra svarbus žmogaus darbo su savimi dalis. Bet skaitymas, lietuvių literatūros skaitymas nėra tik privatus reikalas, skaitantys žmonės kuria bendruomenę, jungiasi į visetą. Ar nėra būdo, kaip kurti, burtažodžiais kalbant, pilietinę ir sąmoningą visuomenę? Gal galėtume remti literatūrinę komunikaciją – skaitymą, skaitytojų klubus, elementarų knygų patekimą pas skaitytojus per bibliotekas. Teatruose imtasi iniciatyvų po spektaklio diskutuoti su žiūrovais, tad leidyklos taip pat turėtų rūpintis ne tik pozityviomis recenzijomis, o kontroversiškomis diskusijomis, burti skaitytojus į klubus, puoselėti, skleisti skaitymo malonumą ir poreikį. Žiūrint plačiau, mums reikia, kad Žemaitė, Putinas, Nėris žvelgtų ne nuo paminklų ir postamentų, būtų ne mokyklos programoje, ne ant banknotų, bet sąmonėje. Mūsų klasikai nėra savaime nei įdomūs, nei neįdomūs, viskas priklauso nuo pateikimo. Prisiminiau, kad Goeth’ės instituto bibliotekoje yra net atskira kategorija – „Knygos, apie kurias kalbama“. Tai, kokioje visuomenėje, kas tampa socialinės komunikacijos objektais, daug sako apie visuomenę. „Da Vinčo kodas“ ar krepšinio batalijos, žinoma, tą komunikacinį tinklą irgi steigia, bet tai nėra tas pat, kas viešos diskusijos apie rimtus memuarus, tapatybės klausimus keliančius romanus ar pasaulinio lygio poeziją.

Literatūrai reikia daugiau skaitymo, skaitytojų, skaitymo kultūros, skaitymo prestižo. Literatūros kritikai taip pat yra skaitytojai, kurie savo skaitymo patirtimis dalijasi su kitais skaitytojais, o ne auklėja rašytojus. Kritikai yra rašantys skaitytojai, tikslinantys savo reakcijas, gilinantys savo (taip pat – ir kitų) teksto suvokimą ir svarstantys apie tekstą esamoje literatūrinėje bei kultūrinėje dabarties situacijoje, t. y. jį vertinantys. Skaitymas ir dalijimasis skaitymo patirtimi ne mažiau kuria literatūros lauką negu rašymas ir leidimas. Bet rašymas ir leidimas yra valstybės remiami, skatinami, globojami, o skaitymas ir refleksija – gerokai mažiau. Todėl ir susidarė tokia situacija, kad kultūros ministras priverstas ištarti: „Mano tikslas – kultūrą sugrąžinti į gyvenimą.“ Jeigu taip galima ištarti, tai kokia ta mūsų viešoji erdvė, kurioje nėra kultūros? Tai nesusipratimas, kad kultūra yra savotiška sala, kurią galima nuo gyvenimo atskirti arba vėl prijungti, sugrąžinti. Nesusipratimas, kuris yra mūsų gyvenimo norma.

Apie skaitymo sutrikimus, kurie susijęs ir su literatūros kritika, kalbama nuolat. 1997 m. J. Kunčinas atsakinėdamas į „Nemuno“ anketą, sakė: „Mums stinga ne knygų. Stinga žmonių, mokančių apie tas knygas kalbėti, rašyti. Gebančių užkrėsti literatūros bacila. O literatūra – ne gripas, savaime neplinta“ (p. 14). Bet ir tie, kurie tą bacilą turėtų nešioti, nuolatos aimanuoja, kad neturi laiko skaityti. Kodėl Donata Mitaitė su baltu pavydu „Nemune“, seniai virtusiame savaitraščiu, prisimena V. Kubiliaus frazę: „Skaitau ir skaitau, akys baigia išblukti...“ Ir priduria: „Toliau buvo kažkoks, tiksliai nepamenu, savigraužiškas prijungiamasis sakinys apie tai, ko kritikas vis tiek nesugeba, nespėja suprasti ar sužinoti. Bijau, kad mūsų bėgimas per įvairiausius interneto portalus ar televizijos kanalus labai nedaug teturi bendra su tokiu skaitymu.“

Kodėl šiuolaikinės literatūros skaitymas net kritikams tampa iššūkiu? Ką jie priversti veikti, jeigu neturi laiko skaityti? Apie tai kasmet vis nusiskundžiama viešai, bet kaip problema nekeliama, atrodo, kad tai kiekvieno asmeniška bėda, o ne sisteminis sutrikimas. LLTI per kūrybiškiausių knygų rinkimą bandoma aprėpti tai, kas užsigulėjo per visus metus. Kas čia negerai? Nes visi priversti ką nors daryti, atsiskaityti, rodyti rezultatus. Jeigu parašai recenziją apie knygą, tai reiškia, kad šį tą darai, jeigu tik skaitai – nieko. Skaitymas nėra veikla? Nėra darbas? Kur dingsta tas mūsų laikas? Kas jį iš mūsų atima? Kodėl tai – visuotinis reiškinys?

Lietuvių visuomenė, jeigu neklystu, nėra patyrusi skaitymo kvaitulio, kuomet skaitymas ne tik virsdavo masiniu reiškiniu, bet ir tapdavo pavojingas sveikatai, komplikuodavo santykius su tikrove (pavyzdžiui, Don Kichoto, Emos Bovary personažai; vokiečiai išgyveno tokį laikotarpį XVIII a., pasirodžius J. W. Goeth’es romanui „Jaunojo Verterio kančios“). Rašytojai Lietuvoje autoritetą yra turėję (čia, žinoma, tas autoritetas koreliuoja ir su rašytojo-kunigo statusu), bet knygos skaitymas visuomet lieka įtartinas, vertintinas ūkišku racionaliu masteliu – laiko švaistymas, tinginiavimas. O jeigu knyga ne šventa, tai gali būti, kad suklaidins žmogų eretiškomis idėjomis. Ūkininko Doveikos samprotavimai šia tema M. Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“ puikiai iliustruoja tokią turbūt ilgiausiai dominavusią nuostatą lietuvių skaitymo istorijoje. Išmoksti skaityti tam, kad galėtum orientuotis socialiniame pasaulyje, ir gana. Mūsų skaitymo istorijoje ikoninė lieka Petro Rimšos skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904“ – motina prie ratelio moko vaiką skaityti. Kito tokio ryškaus skaitymo vaizdinio neturime. Vienoje diskusijoje „Metų“ redakcijoje į H. Kunčiaus pastebėjimą, kad Lietuvoje žmonės traukiniuose beveik neskaito, skirtingai negu Lenkijoje ar Vokietijoje, ir būtų džiugu, kad jie skaitytų bent jau detektyvus ar kelioninius romanus, V. Daujotytė atsako: „Mes džiaugiamės, kad pasodiname žmones prie knygos, kad vėl tarsi reikia skaitymėlių liaudžiai. Ir vėl tarsi XX a. pradžioje klausiame: kur tikroji tautos literatūra, kur mūsų elitinė sąmonė?“

Bet jokia atskira redakcija, atskiras kritikas, atskiras literatūros mokytojas ar mokyklos direktorius, atskira leidykla, knygynas ar biblioteka nesuformuos skaitymo poreikio, prestižo, patrauklumo. Netgi jokia atskira ministerija ar vien tik valdžia. Tai yra kompleksinės problemos, kurios turi rūpėti visiems, tas rūpestis kartais ir išreiškiamas, bet visi jaučiasi bejėgiai ką nors padaryti, beveik niekas netiki, kad galima ką nors pakeisti. Nepriklausomoje ir nedidelėje valstybėje! Tad kokia sistema, kokios jėgos taip užgulusios, kad jaučiamės tokie bejėgiai? Kodėl nesikalbame, nesitariame? Kodėl galime paskelbti tik Skaitymo metus, bet nesusitariame dėl rimtų darbų bent jau dešimtmečiui? Jei nieko pakeisti neįmanoma, gal ir inkšti nebereikia? Neberašyti niurzgiančių straipsnių, paleisti tuos kultūrinius leidinius, laukiančius išmaldos, auginti bulves, morkas, kopūstus, užsiveisti keletą vištų ir gyventi, žmogui daug juk nereikia.

Reikia, kad kas nors čia skaitytų, pageidautina, kad permanytų. Galima parašyti argumentuotų (ką ten argumentuotų, virtuoziškų!..) straipsnių apie literatūros, kritikos, žiniasklaidos padėtį, o kas į juos reaguos? Ar kas nors įsivaizduotų, kad koks nors D. Satkauskytės, R. Rastausko, G. Radvilavičiūtės ar V. Daujotytės straipsnis atkreiptų valdžios dėmesį ir jo paakintas seimūnas iškeltų kokio nors įstatymo idėją? Visiška fantazija, gal net groteskas, nors premjeras – V. Kubiliaus sūnus. Ir tai nieko nereiškia. Man atrodo, apskritai nesusipratimas yra kalbėti apie tai, kad kultūra turėtų kam nors rūpėti. Įsivaizduojama, kad galima gyventi tiesiog be kultūros, kad ji yra priedėlis prie finansų, politikos, sporto ir pramogų. Nepatogus priedėlis. Toks privalomas, ir dėl to žiauriai nuobodus. Neįsivaizduojama, kad skonis yra viena esminių asmenybės savybių, lemianti moralinius ar politinius pasirinkimus. Nėra ir negali būti jokios politikos, jokio visuomeniškumo, bendro nuovokumo, kitų vertybių, deklaruojamų iš tribūnų, jeigu žmogus neturi skonio. O vietoj skonio mes turime „šiaip bukumą“, kuris seniai yra tapęs norma, atskaitos tašku, kurio akivaizdoje skaitantis žmogus turi pasijausti nepatogiai.

Pabaigai iliuzinis projektas. Analogija su žemės ūkiu, kurį tikrai prioritetiškai remiame. Pasiūlymas kad ir ministrui A. Gelūnui, išreiškusiam viltį, „kad kultūra taps strategine Lietuvos politikos dalimi. Tokia ji, deja, per šiuos dvidešimt metų nelabai buvo. Daugelis mano pirmtakų ir kultūros žmonių kalba apie kultūros politiką kaip apie marginalinę kultūros sritį.“  

Kiek esu girdėjęs, yra programos, pagal kurias ūkininkai gali neauginti jokių kultūrų ir leisti žemei ilsėtis. Kaip sukurti tokią programą, kuri leistų tiems rašantiems ir neturintiems laiko skaityti žmonėms kokius metus tik skaityti ir draustų rašyti? Kad pasikrautų baterijas. Kad daugiau skaitytų. Kad skaitytų. Tada vietoj rašymo galėtume skelbti skaitymo konkursus.