Esama pasakotojų, kuriančių tarsi juvelyrai: jų tekstai skirti gėrėtis, pamažu panirti į vaizduotės kuriamą pasaulį, ištirpti ir patirti širdimi visa, apie ką pasakojama. Skaitančiajam šiukštu skubėti, nes vaizduotei reikia laiko visa sudėlioti ir nuspalvinti. Tie, kurie iš pasakos ištrauks tik vargšelį sustirusį siužetą, labai nusiskriaus. Tik kantriausiems pasakos atskleis savo išmintį. Taip ir keliauja jos daugel amžių, kalbėdamos tiesiai į širdis.

Hansas Christianas Andersenas – trapios ir jautrios prigimties pasakotojas. Vieta, kur jis gimė ir augo – XIX a. skurdūs Odensės kvartalai Danijoje, kur knibždėte knibždėjo ne patys šviesiausi ir švariausi padarai. Batsiuvio ir skalbėjos šeimoje gimęs Hansas nuo pat mažens patyrė skaudžių netekčių, pašaipų ir nepriteklių, regėjo baimių, prietarų, skurdo ir ligų apraizgytus žmonių gyvenimus. Nuostabiausia, kad savo viduje jis statė beribes šviesos karalystes. Tiesa, būdavo periodų, kai saulė jose nepatekėdavo, o įsėlinusi tamsa alindavo pasakotojo kūną ir protą. Tamsai išsisklaidžius, Andersenas vėl įtikėdavo svajomis apie teatrą, aktoriaus ir šokėjo darbą, meilę, pripažinimą. Jam pasisekė sutikti gerų žmonių, kurie grąžindavo tikėjimą visa žmonija. Taip pat gelbėdavo kelionės (kai jau galėjo keliauti po margą pasaulį): įspūdžių apimtas jis rašydavo nesustodamas, o grįžęs visiems norintiems pasakodavo girdėtas ir paties sukurtas istorijas. Tomis šviesiomis minutėmis juo labiausiai gėrėdavosi vaikai.

Leidykla „Nieko rimto“ išleido naujai išverstų Anderseno pasakų rinktinę, kuri taip ir pavadinta – „Pasakos“, o joje: „Coliukė“, „Undinėlė“, „Bjaurusis ančiukas“, „Laukinės gulbės“ ir „Lakštingala“ (iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė).

Gerai žinomos pasakos, iš naujo atrandamos, o galbūt tik pirmą kartą skaitomos, pakeri kalbos juvelyrika – vaizdiniai sodrūs, kupini simbolikos. Šių penkių pasakų veikėjai yra maži, tyri, išmintingi ir nepaliaujamai tikintys šviesa. Jie įkvepia pasikliauti savimi, nepasiduoti piktoms mintims ir skriaudoms. Šie mažyliai nustebina visus savo drąsa ir gebėjimu mylėti.

Štai Coliukė – „tokia gležna ir skaisti lyg gražiausias rožės lapelis“ – turi savyje tiek tyrumo ir išminties, jog pranoksta visus kitus: ji nelaiko nuoskaudų, širdis kupina atjautos ir nepaliaudama tiki šviesa. Undinėlė, gyvenanti jūrų karalystėje, regis, turi visa: „Prie pilies buvo didelis sodas, kuriame augo skaisčiai raudoni ir tamsiai mėlyni medžiai, jų vaisiai spindėjo lyg auksas, o žiedai – lyg ugnies liežuviai, mat stiebai su lapais be paliovos pleveno.“ Bet tai tik turtai ir spindintys paviršiai. Ji trokšta to, ko neturi nė viena undinė. Tą ypatingą dalyką turi tik žmogus. Šyptelsite, jei numanote, apie kokį turtą taip subtiliai žmogui primena pasakotojas Andersenas.

Pasakoje „Bjaurusis ančiukas“ išties daug paties Anderseno: atstūmimas, pašaipos, nepripažinimas – visa tai buvo gerai pažįstama. Bet visgi įveikęs negandas bjaurusis ančiukas lengviau kvėpteli, savyje atradęs vieną tiesą: „Ne bėda gimti ir tarp ančių, jei esi iš gulbės kiaušinio“. Tad visad pravartu žvilgtelėti į savo atspindį.

„Laukinės gulbės“ artima lietuviškajai „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“: sesuo Eliza turi išgelbėti užkerėtus 11 savo brolių, numegzdama jiems marškinius iš dilgėlių. Pasakoje darkart akcentuojama, kad svarbus ne tik išorinis grožis – juk Eliza nepaprastai graži: „Kai vėjas lėkdavo per didelius rožių krūmus, supančius namą, jis šnibždėdavo rožėms: „Kas galėtų būti gražesnis nei jūs?“ Bet rožės, linguodamos galvas, atsiliepdavo: „Eliza gražesnė!“. Bet gražiausias žmogus, kai gražus ir vidus, ne tik išorė. Iš Elizos mokomės ryžto, tikėjimo ir meilės savo artimui. Kai visa tai širdy, negandos pačios traukiasi, ir karalystėje vėl pateka saulė.

Sakysit, kas gi nežino šios tiesos. Žinoti žinome, bet... Dažnai mažas pilkas paukštelis turi daugiau išminties už patį imperatorių...

Naująją Anderseno pasakų knygą nepaprasto gerumo pripildo suomių dailininkės Kaarinos Kailos iliustracijos. Jos potėpiai lengvi ir švelnūs, spalvos ramios ir žemiškos, todėl papildo tekstą, o ne užgožia. Šios iliustracijos veikėjams grąžina gerų, skaisčių vaikų veidus, o ančiuką pakylėja iki berniuko, tik su kauke – tarsi visa vyktų pasakos autoriaus išsvajotoje teatro scenoje. Taip H. Ch. Anderseno knygoje „Pasakos“ sudėta išmintis ir tiesa pranoksta deimantus ir perlus. Ir tai skirta ne tik mažiems vaikams, o nuolat augančiam žmogui, nes pakylėja ir primena, iš kokio tulpės žiedo kadaise gimėme.

Agnė Skučaitė-Leonavičienė