Tomas Kavaliauskas

Sykį, kai kolegei literatūrologei papasakojau, kad Bostono universitete greta pagrindinių studijų mokiausi ir grožinės literatūros rašymo, ji kone patyrė šoką. Lietuvoje įprasta, kad mokomasi dainuoti ar groti muzikos instrumentu, tam yra muzikos mokykla, arba mokomasi piešti ir tapyti, tam yra dailės mokykla. Tačiau grožinės literatūros rašymo mokyklų nebūna. Geriausiu atveju egzistuoja vidurinėse mokyklose sustiprintos literatūros programa: daugiau skaitoma lietuvių ir pasaulinės literatūros, daugiau mokomasi rašyti interpretacijas, rašinius. Tik ne pačios prozos, novelistikos.

JAV universitetuose interpretacijos menas – tai, kas jų curriculum žargone žinoma kaip composition, atskiriamas nuo mokymosi rašyti prozą. Pastaruoju atveju, prieš prasidedant semestrui, kurso creative fiction writing profesorius paskelbia konkursą, norintiems patekti į jo ar jos seminarus. Konkursui pateikiamos novelės arba apsakymai. Atrenkama dešimt dėmesio vertų studentų ir su jais dirbama. Dirbant su pradedančiųjų apsakymais ar novelėmis, sykiu brandinamas ir rašytojas, kuris turi išmokti priimti kritiką.

O technika tokia: pirmosios kelios savaitės skiriamos grožinės literatūros rašymo teorijai, tam studijuojamos pusiau vadovėlinės knygos, kur, pateikiant pavyzdžių iš klasikinės literatūros, aiškinama, kaip ir kada kurti konfliktą, gamtos aprašymą, personažų augimą ar jų moralinį nykimą, nuotykių elementus, erotines scenas, pirmojo arba trečiojo asmens balsą etc.; vėliau kiekvienas seminaras yra personalizuojamas, t. y. skiriamas konkretaus studento/autoriaus teksto analizei/interpretacijai. Seminaro metu autorius, kurio tekstas analizuojamas/interpretuojamas, privalo tylėti net ir tuo atveju, kai girdi, kad seminaro dalyviai radikaliai iškraipo mintį, nesuvokia intencijų. Ši autoriaus „tylėjimo“ technika parinkta ne be konceptualaus konteksto (pavyzdžiui, R. Barthes’o esė „Autoriaus mirtis“, paskelbta Amerikos spaudoje 1967-aisiais: autorius miręs, egzistuoja tik pats tekstas). Tuo tarpu auditorijoje gyvas autorius ir girdi, ir mato, kaip jam nesikišant grožinės literatūros rašinys įgyja autonomiją, kaip tekstas suvokiamas kitų. Randasi rakursų įvairovė, nes autoriui neleidžiama paaiškinti, kas novele norėta pasakyti, kodėl pasirinkta vienokia ar kitokia rašymo technika...

Tai pradinis etapas, kuriame autorius išgirsta skaitytoją, bet nieko negali pakeisti. Kaip ir gyvenime... Antrasis etapas – kai autorius pateikia pataisytą kūrinį. Iš pataisymų matyti, kiek studentas/autorius geba priimti kritiką: gal yra aikštingas, pretenzingas, kitus laikantis kvailiais, kurie nemato šedevro ir prieš juos sėdinčio Shakespeare’o.

O kai jaunas rašytojas imlus pastaboms ir pasiūlymams, progresas vyksta akyse. Tuomet rašytojas tampa perrašinėtoju – savo kūrybą jau ne tik užrašo, bet ją keliskart perrašo. Seminaro metu galima išmokti atsisakyti pretenzijos tapti rašytoju, nes daug realesnė pretenzija tapti perrašinėtoju. Vykstant seminarams, sukūriau posakį: „Nesu tiek talentingas, kad būčiau rašytoju, bet esu talentingas užtektinai, kad būčiau savo prozos perrašinėtoju.“ Juk kiek kartų savo kūrybą perrašinėjo E. Hemingway’us, L. Tolstojus, G. Flaubert’as?.. F. Dostojevskis net yra pasakęs, kad jei būtų turėjęs tokias finansines galimybes kaip Tolstojus, „Brolius Karamazovus“ būtų perrašęs taip pat penkis kartus, kaip Tolstojus perrašė „Anna Kareniną“, o tada jau Tolstojus nė iš tolo nebeprilygtų...

Kitaip tariant, net ir didieji klasikai save matė kaip perrašinėtojus. Tuo tarpu jaunam autoriui dažnai maga pagimdyti perliuką išsyk, skubotai draugų klausiant: „Na, kaip, ar patiko?“ Tokio pobūdžio klausimai išduoda autoriaus nepasitikėjimą savimi. Reikia kito žmogaus patvirtinimo, o kai kitas pasako, kad novelės idėja gera, bet dar daug prie jos padirbėti reikėtų, įsižeidžiama. Bet tiesa ir tai, kad subrendę ir pripažinti rašytojai kartais (o gal visada?) greičiau ir ilgiau įsižeidžia nei nepripažinti. Pamėgink žinomam Rašytojų sąjungos nariui pasakyti, jog jo dešimtasis romanas paskutinis „š“, tad verčiau imtų rašyti vienuoliktąjį, kad šlamštu neužbaigtų rašytojo karjeros. Žinoma, čia dar klausimas, kas yra mažesnis blogis – pirmas prastas romanas, bet likusieji geri, ar paskutinis prastas, bet ankstesnieji geri.

Vienas minėto grožinės literatūros rašymo seminaro studentų/autorių paskutinio susitikimo metu prasitarė, kad išsaugojo visų dalyvių šiame semestre rašinius, tekstus, mat, jei kartais kas nors iš šių „pradedančiųjų“ taptų Shakespeare’u, jis paviešintų, nuo kokio lygio naujoji prozos žvaigždė pradėjo, kokiu grožinės literatūros pradžiamokslio lygiu rašė kolega savo studentiškais metais.

Pikantiška detalė: šis studentas pats rašė tik detektyvinius apsakymus iš serijinio žudiko perspektyvos pirmuoju asmeniu. Vienoje novelėje jis aprašė, kaip aukos kūną supjaustydavo į smulkius gabalėlius, sudėdavo į čiužinį, krupščiai užsiūdavo ir išveždavo į kito rajono šiukšliavietes.

* * *

Kyla klausimas – o kaip rašytojais tampama Lietuvoje? Juk pas mus niekas nemoko prozos rašyti. Taip, knygų leidyklose redaktorius su autoriumi gali padirbėti prie romano, kad jį sustiprintų, bet kaip tas romanas tapo profesionalus? Juk neturime nė vieno grožinės literatūros rašymo ABC vadovėlio – su patarimais, kada sukurti saulėlydį ar audrą jūroje, kada įvesti konfliktines situacijas, o kada – jų išvengti, kada įterpti metaforą, o kada – tiesioginę kalbą etc.

Gal Lietuvoje grožinės literatūros mokomosi „vyriškai“, kaip sovietų armijoje? Parašo jaunas autorius ką nors, parodo profams, o tie išsityčioja ir pasiunčia velniop. Tada sukrėtimas – arba imama rašyti geriau, arba iš viso dingsta įkvėpimas. Beje, laidoje „Be pykčio“ Sigitas Parulskis pasakė, kad prastai rašančius rašytojus reikia šaudyti.

Jaunam rašytojui suvokti profesionalaus rašytojo pastabą – tai viena, o imti ir radikaliai pakeisti rašymo braižą – kita. Beveik utopija net ir tarp pripažintųjų. Juk ar gali S. Parulskis rašyti sentimentalų meilės romaną? O ivanauskaitiškus laiškus žmonijai? Ar būtų galėjęs Gintaras Beresnevičius parašyti tokios struktūros romaną, kaip, kaip G. Wasmo „Dinos knyga“? O G. Wasmo ar galėtų parašyti tokius pasąmoninių vaizdinių romanus, kaip G. Beresnevičiaus „Paruzija“? Gal čia tiktų perfrazuotas posakis: parodyk kaip rašai, o aš pasakysiu, kas tu esi?

Kad ir koks būtų stilius, jei jis profesionalus, tai ir išnešiotas, išaugintas, subrandintas. Atsisakyti savojo stiliaus – tai atsisakyti savojo „aš“, o jau imtis naujo stiliaus – tai visų pirma imtis uždavinio išmokti prabilti nauju balsu, skaitytojui pasirodyti nauju veidu. Bet senas balsas ir senas veidas taip pat buvo naujas, juk buvo išmokta prabilti savaip.

Klausimas: kur ir kaip? Lietuvos atveju, tikrai ne grožinės literatūros rašymo pamokėlėse, prozos seminaruose. Jų nėra.