Hanso Christiano Anderseno pasakos choreografo žvilgsniu





Noriu žvilgterėti į Anderseną (Hans Christian Andersen) – kaip į šokėją, o į Burnonvilį (August Bournonville) – kaip į pasakininką. Priminsiu, kad Ogiustas Burnonvilis – danų baletmeisteris, gimęs tais pačiais 1805 metais kaip ir Andersenas, romantiškųjų baletų kūrėjas, pedagogas.

1818 metais Hansas Christianas pirmąsyk pamatė tikrą baletą: Odensėje gastroliavo Kopenhagos karališkojo teatro trupė. Andersenas gavo statisto vietą. Buvo vežėjas – jį perrengė, nugrimavo... Ten gimė jo viltis: kada nors šoks tikrame teatre.

Odensės paauglys, atvykęs į Kopenhagą, ėjo per sostinės menininkų namus – bandė įrodyti savo talentą.

„...jau kitą dieną apsilankė pas įžymią baleto šokėją madam Šal (Schall). Ši jo nepažino ir, jam pradėjus dainuoti, šokti, deklamuoti eiles, pamanė, jog berniukas pamišęs. Ant galvos jis buvo užsidėjęs didžiulę skrybėlę, kuri dengė akis, o kojas puošė blizgantys ilgaauliai batai. Nusiavęs pastatė juos į kampą. Jis strikinėjo prieš ją pirmyn ir atgal, keistai gestikuliavo, bandė pavaizduoti šokį. Ji paprašė jį išeiti...“, – rašo biografės  Hjordis Varmer ir Lilian Brogger.

Ogiustas Burnonvilis savo memuaruose „Mano artistinis gyvenimas“ („Mit Theaterliv“) liudija: Hansas Christianas aplankė ir jo tėvą Antuaną Burnonvilį – Karališkojo baleto baletmeisterį, primarijų. Pasak Ogiusto, jisai pats nejautęs nė menkiausio noro šaipytis iš nelaukto svečio. Paauglys provincialas išpuoselėtam sostinės bendraamžiui paliko genijaus įspūdį.

Savo svarbųjį – ir vienintelį – vaidmenį balete Hansas Christianas gavo kiek vėliau,  kai tėvas ir sūnus Burnonviliai išvyko į Paryžių. Buvo 1820-ieji...

Švedų šokėjas Karlas Dalenas (Carl Dalen) statė „Arminę“, kupidonais ir troliais kvietė niekam nežinomus Kopenhagos vaikėzus. Ir Hansą... Paskutiniojo veiksmo pradžioje jam – troliui – patikėjo svarbų vaidmenį: Hansas privalėjo nevikriais kūliais išvirsti iš uolos plyšio. Taip pirmąsyk platesniam pasauliui pasirodė didysis rašytojas.

Antuanas ir Ogiustas Burnonviliai  debiuto nematė – iš Kopenhagos į Paryžių jie keliavo 23 dienas. Tėvą taip išvargino daugybės valstybėlių pasieniai, muitinės ir kita nelemtis, kad visus pinigus atidavė sūnui. Tai jis, Ogiustas, mokėjo ir už nakvynę, ir už maistą; tai sūnus, ne tėvas keitė vieną valiutą į kitą, tai vaikas sprendė, kam ir kiek duoti arbatpinigių.

Tėvas Antuanas, gimęs ir augęs Liono teatralų šeimoje, radęs prieglobstį Danijoje, visą gyvenimą išpažino Volterą (Voltaire). Sūnaus Ogiusto veikla siejama su kitu vardu ir reiškiniu – Bydermejeris (Biedermeier), bydermejerizmas.

Amžininkai mini tėvo galantišką atvirumą, sūnaus – santūrų respektabilumą. Anderseno amžininkas Ogiustas scenoje šoko nuo aštuonerių. Jis galėjo tapti dramos, operos artistu (nuostabus tenoras), jis griežė smuiku, piešė... Buvo prancūzo ir švedės sūnus, bet laiškuose, memuaruose, juo labiau – visa savo kūryba skelbė: aš – danas.

Andersenui tėvynės ir tautybės nereikėjo rinktis... Kas kita – ką mylėti, kaip?

Kuo būti?

Meilė baletui aprašyta romane, kuris labiausiai rūpi literatūros tyrėjams, meno istorikams. Anderseno „Laimingasis Peras“ minimas retai.

Tas Peras, skalbėjos sūnus, turėjo krikštatėvį – dabarties žodžiais tariant scenos darbininką. Peras pateko į užkulisius ir stebėjo slaptingus mechanizmus. Ne tik... Jis matė baletą, o grįžęs namo – tik šoko ir šoko. Tikrai laimingas vaikas: jį priėmė į baleto mokyklą, kur visi šokėjai mokėsi dar ir rašto, aritmetikos, geografijos, istorijos, tikybos.

Asta Gustaitienė knygoje „Andersenas: pastangos atpažinti“ mini 156 Anderseno smulkiosios prozos kūrinius. Skaitydamas A. Gustaitienę ir kitus žinovus patyriau, kad dominuoja – yra gyvybingos, žinomos, maždaug penkiolika pasakų.

Esu Vilniaus kolegijos Menų fakulteto lektorius. Pirmakursiams, būsimiems šokio mokytojams, dėstau šokio kompozicijos pagrindus. Viena svarbiausių kūrybinių užduočių – sukurti etiudą remiantis literatūros kūriniu.

Anderseną pirmakursiai renkasi dažnai; kai kuriomis pasakomis besikeičiančios kartos remiasi daugelį metų. Laimi „Bjaurusis ančiukas“. Deja, dažnokai traktuojamas pigiai, banaliai. Dar liūdniau atrodo „Mergaitė su degtukais“. Abu tekstai suvokiami tiesmukai, iliustratyviai. Būna ir įdomių sprendimų. Breiko šokėjas Andrejus nustebino savitu „Bjauriojo ančiuko“ perskaitymu. Šiemet pirmąjį kartą pamačiau įdomų Kajų – lig šiol tą pasaką vakarykščiai abiturientai tiesiog ignoravo. Kažin, ar galėčiau vadinti pasaką „Eglutė“ itin šokančią, tačiau ir eglutę – būtent ją, jos išgyvenimus – studentė yra išreiškusi judesiu.

Seminaruose bendraudamas su šokio mokytojais suvokiau, kad pasaka „Idutės gėlės“ – beveik ir nežinoma.

O juk ši pasaka – itin tinkama bendraujant su vaikais. Tuo įsitikinau Vilniaus „Vyturio“ pradinėje mokykloje, kur drauge su Gintare Adomaityte ketvirtokų  šokio pamokose vedėme pamokų ciklą „Šokančios knygos“.

Mums pavyko. Patekome į skaitymui palankią klasę. Reiškiu pagarbą mokytojai Meilutei Stungytei ir šokio mokytojai Rasai Prokurotienei. Vaikai atidžiai išklausė pasakos, o jau tada džiugiai improvizavo gėles. 

Beje, suaugusių žmonių auditorija, beklausydama pasakos „Idutės gėlės“, taip pat reaguoja itin džiugiai. Lengvai nuspėjama pasakininko ironija: gėlės ankstų rytą nuleipusios todėl, kad pernakt puotavo – smarkiai šoko. Išsimiegos ir... manykime... prisikels.

Šokanti pasaka – ir „Sniego karalienė“.

Ką ištikimajai Gerdai, ieškančiai savo Kajaus, užmaršties sode pasakoja narcizas? „Aukštai pastogėj, mažam kambarėly, stovi pusnuogė maža šokėja, stovi tai su viena koja, tai su dviem, mina kojomis visą pasaulį – ji tik akių apgaulė. (.....). Ji vėl iškėlė vieną koją aukštyn. Žiūrėk, kaip tiesiai ji stovi – tartum koks žolyno stiebas! Aš joj matau pats save, aš joj matau pats save!“.      

Cituoti pasirinkau Juozo Balčikonio vertimą – iš savo vaikystės knygos. Kaip gaila, kad joje nėra „Raudonųjų kurpaičių“.

Tą kraupią pasaką skaičiau lenkiškai. Branginu dovaną: 1969 metais Varšuvoje pasirodžiusį išsamų Anderseno trumposios prozos tomą „Pasakos“.

Šioje pasakoje Karen, apgavusi geraširdę įmotę, patiria žiaurią bausmę: ji gauna išsvajotus raudonuosius batelius, tačiau visą gyvenimą privalo be perstojo šokti. Nustoti šokti jai tėra vienas būdas: ji prašo kalvio, kad kojas, apautas svajone, nukirstų. Tačiau net ir nukirstos kojos šoka pačios.

Karen išgelbsti tik nuoširdi malda ir atgaila.

Ironiškoje pasakoje „Elfų kalnas“ miško nimfos dar prieš puotą sukasi ant Elfų kalno, jos mokosi  šokį su skraistėmis, išaustomis iš rūko ir mėnulio švytėjimo. O  tai,  pasak Anderseno, atrodo gražu tik tiems, kurie tokį šokį mėgsta.  Nimfos kalno oloje šoka ir sulaukusios svečių iš Norvegijos – velnio su sūnumis. Jos trypia tartum ir liaudišką šokį, o vėliau aukštai kilnoja kojas – akivaizdu, kad rašytojas tiesiog šaiposi iš nevykusio baleto, kai nebeįmanoma atskirti, iš kur kojos dygsta.

Ir Undinėlė...

Arba, pasak Juozo Balčikonio, Jūros karalaitė – nėrovė.

Vandenų mitinių būtybių randame dar Antikoje, Homero Odisėją vilioja sirenų aidas.

Pasak Ramintos Gamziukaitės-Mažiulienės viduramžiais šveicarų mistikas Teofrastas Paracelsas (Theophrastus Paracelsus) ir jo „Knyga apie nimfas, silfides, nykštukus, salamandras ir kitas panašias dvasias“, išleista 1559 metais, įtakojo romantikų: Fukė (F. Fouque), Hofmano ( E.T.A. Hoffmann), Novalio, Tiko (L. Tieck), Arnimo (L. A. von Arnim) ir kitų kūrybą.

Gydytojas, alchemikas, mistikas, okultistas ir filosofas Paracelsas skyrė keturis stichijoms priklausančių būtybių tipus: orui arba vėjui priskiriami silfai ir silfidės; ugnies žmonės būtų salamandrai arba vulkanai; vandens stichijos būtybės – nimfos arba undinės; nykštukai arba gnomai – sutinkami kalnų gelmėse. Stichijų dvasios artimos romantikų pasaulėjautai. Panašiausios, artimiausios žmogui yra vandens dvasios, jos gali būti vyriškos ir moteriškos lyties, elgiasi ir mąsto panašiai kaip žmonės, tik neturi sielos. Nuo žmonių skiriasi dar ir tuo, kad yra nemirtingos ir siekia įgyti sielą.

Anderseno pasaka „Jūros karalaitė“  taipogi šoka.  „Einant karalaitei taip diegė kojas, lyg jas kas būtų raižęs adatomis ir peiliais, bet ji kantriai kentė. Lengva kaip plunksna, ėjo ji kartu su princu, ir jis, kaip ir visi kiti, stebėjosi jos neregėtai dailia eisena.(......) Nėrovė ištiesė savo baltas, dailias rankas, atsistojo ant pirštų galų ir ėmė suktis po salę. Kiekvienas judesys didino jos grakštumą, jos akys daugiau sakė širdžiai negu visos vergių dainos“.  Arba: „Ji lakstė tartum kregždė, vaikoma vanago, ir iš visų pusių ėjo pagyrimai (...) Nėrovė šoko ir juokėsi, bet širdy turėjo mirties skausmą“.

Tik nebandykite sakyti, kad Undinėlė – tylinti, neištarianti nė žodžio, kantresnė už kantriausią, kupina kančios, bet tariamai džiugi  – ne balerina.

Kas manimi dabar netiki,  bent jau atsistokite ant pirštų galų.

Baleto pasaulyje žinoma ne Anderseno, bet  kita „Undinė“ – kur kas vyresnė.

Tai – prancūzų hugenoto ainio, vokiečių rašytojo Fridriko de la Mot Fukė (Friederich de la Motte  Fouque) novelė „Undinė“, publikuota 1811 metais, kuomet Hansui Christianui ir Augustui Burnonviliui tebuvo šešeri.

Būtent pagal šią „Undinę” savo vienintelę operą sukūrė Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas (Ernst Theodor Amadeus Hoffmann).

Vandens stichija domino ir romantizmo epochos choreografus.

Baleto istorijai svarbus kur kas vėlyvesnis kūrinys. Tai – kompozitoriaus Hanso Vernerio Henzės (Hans Werner Henze) ir lordo Frederiko Aštono (Frederick Ashton) baletas „Undinė“ – jo premjera įvyko Londone 1958 metais. Tai – legendinės balerinos Margo Fontein (Margot Fonteyn) triumfas.

Tačiau grįškime pas Anderseną ir Burnonvilį.

Koks buvo jų laikmečio baletas? Kokie džiaugsmai ir pavojai tykojo baleto artisto?                  

Andrea Krecmer gimė 1811 metais. Sulaukusi aštuoniolikos debiutavo. Pradedančio Kopenhagos baletmeisterio Burnonvilio divertismente (jam pačiam buvo tik 24- ri) ji šoko Terpsichorą.

Ta Terpsichora nebuvo klusni. Du jauni kūrėjai – griežtas baletmeisteris ir įnoringa balerina –  pykosi.

1832 metų rudenį teatro gydytojas direkcijai pranešė: Krecmer neserga, ji – simuliuoja. Baleriną areštavo, be jokio teismo nusiuntė į Žydrąjį bokštą –  kalėjimą. Neribotam laikui... „Ji buvo vienintelė, kurios valios bausmė nepalaužė“ – rašo baletmeisterio Burnonvilio kūrybos tyrinėtojai. Ir priduria: „Ji pamišo“.

Kita maištautoja – Augusta Nilsen – debiutavo kiek vėliau: 1839 metais. Balerina, įsižeidusi dėl per menkų vaidmenų, jau po dvejų karjeros metų baletmeisteriui Burnonviliui keršijo. Kodėl ne – juk turėjo klaką. Bandykime įsivaizduoti Ogiustą Burnonvilį – Alonso vaidmens atlikėją balete „Toreadoras“. Šit neša scenoje tą Alonso, patyrusį triumfą koridoje, ant rankų – tai kulminacija. Klaka švilpia. Alonso nušoka žemėn ir ... prabyla. Jis kreipiasi į karališkąją ložę, prašo palaikymo. Iš ložės pasigirsta: tęskite.

Kitą dieną už Jo Didenybės įžeidimą Burnonvilį iš Danijos ištrėmė šešiems mėnesiams. Penkių vaikų tėvas išvyko užsienin, negavęs nė menkiausios vilties, kad grįžęs į Daniją ras darbą. Neapolio karalystėje, San Karlo teatre, jis blykstelėjo ne tik šokdamas.

Savom spalvom blyksi laiškas, rašytas žmonai: „Dera žinoti, Elena, kad sakyti „danų šokėjas“ – tai lygu sakyti „olandų šampanas“. Jei danas nori patirti sėkmę, privalo būti dešimt kartų labiau talentingas, nei kuris kitas. Nors mano pavardė, kilmė, talentas prancūziški, esu pernelyg išdidus, kad išsižadėčiau savo tėvynės“.

Neapolio gyvastis, jo bruzdantis, spalvingas gyvenimo būdas kiek vėliau baletmeisteriui padėjo sukurti baletą „Neapolio žvejys ir jo nuotaka“. Kur, jei ne Karališkajame Kopenhagos balete? Karalius etiketo pažeidėjui atleido...

Tai buvo bene vienintelis Burnonvilio baletas, kurį karštai šlovino Andersenas. „Tu – tikras poetas“ – laiške šokėjui pripažino rašytojas.

Tas Bydermejeris...

Bydermejeris (Biedermeier) – satyrinių eilėraščių personažo pavardė. Bydermejerį sumanė vokiečių poetas Eichrotas.

Primirštas ir pats poetas, ir jo eilės. Stiliaus (ir gyvensenos) apibūdinimas – amžinas. Tai tartum XIX amžiaus miesčioniškoji kultūra, o tartum ir savitas menas, kuriame pinasi ampyras, neorokokas ir dar, ir dar...

Prabanga ir intymumas, patogūs baldai ir vingiuotų raižinių bei lipdinių nereikalingumas, ornamentai beigi gėlėti – rožiniai, geltoni, mėlyni – sienų apmušalai...

Moterų suknios nėriniuotos, siaura talija, puošniomis rankovėmis; vyrų frakai spalvingi, liemenės raštuotos, ant galvų – cilindrai.

Bydermejerio stilių pasigavo XX amžiaus filmininkai, atkurdami XIX amžių. Ak, kaip dailu, kaip romantiška – dūsavome tuos filmus žiūrėdami, kol buvome jauni.

Jei bandai tyrinėti gyvenseną ne iš filmų, bet iš knygų, spėji: bydermejerininkas ir romantikas niekada nesutars.

Romantikas rašys pasaką apie seną krėslą. Bydermejerininkas naujutėliame – pagal seną baldą atkurtame krėsle – patogiai įsitaisys. Gal pasaką skaitys, gal neskaitys.   

Danų kompozitoriai, danų XIX amžiaus rašytojai, danų sagos – štai kuo visą gyvenimą rėmėsi Ogiustas Burnonvilis.

„Meilė Danijai pripildė mano širdį, o senos šiaurietiškos sagos – galvą“ – taip jis rašė.

Burnonvilio bydermejeriškas stilius, pasak baleto istorikės Veros Krasovskajos, nė kiek nepriminė vokiško; tai buvo daniškas bydermejeris – taikus, šiltas, jaukus, kur uždraustas vaisius vilioja, bet ne per daug. Gerasis Dievas pataiso žmonių klaidas ir ydas, atsižvelgia į jų pastangas. Burnonvilio  baletų ispanai, italai atrodė tartum perrengti danai, o jei siužetas būdavo iš tiesų daniškas – tai batalijų scenos kerėjo visus.

Vyriškas baletmeisteris!

Net ir žymusis baletas „Silfidė“ Burnonvilio rankose tapo kitoks: ryškesnis škotiškas koloritas, jaukesnė trobelė, vyriškesnis Džeimsas (ne balerinos laikytojas, o savarankiškas šokėjas), pavojingesnė Silfidė – blogio alsavimas. Kam parūpo šis baletas, jį galite regėti Vilniaus Operos ir baleto teatre. Baletą „Silfidė“ danų choreografas Johanas Koborgas (Johan Kobborg) pastatė remdamasis Burnonviliu. Aš manau, kad „Silfidė“ – mūsų teatro repertuaro sėkmė.    

Libretus Burnonvilis dažniausiai rašė pats. Pagal Anderseną – tik vieną sykį.

1871 metų Kalėdoms baletmeisteris sukuria baletą „Paveikslų pasaka“, remdamasis pasaka „Drąsus alavo kareivėlis“.

Liudo Remeikos verstą knygą „Dvylika iš pašto karietos“ lydi Anderseno biografija. Ten minima, kad rašytojas liko labai patenkintas vaidinimu, o kritikai – ne.

Kiti šaltiniai, tarkime, Vera Krasovskaja knygoje „Vakarų Europos baleto teatras. Istorijos apybraižos. Romantizmas“ pateikia absoliučiai priešingas žinias.

Pasakos siužetas Burnonviliui pasirodė silpnokas, taigi nutarė kai ką pataisyti. Ir nutaisė.... sukūrė laimingą pabaigą. Gerosios fėjos alavo kareivėlį ir mažąją baleriną paverčia gyvais, istorija baigiasi vestuvėmis.

Po tų Kalėdų rašytojas, pamatęs besiartinantį baletmeisterį, nutoldavo. Dingdavo, išeidavo, slėpėsi.      

Anderseno pasakoje nesapnuoja niekas. Kareivėlis ir balerina – tegu ir žaisliniai – yra tikri.  Burnonvilis gyvenimą pavertė sapnu. 

Popierinė Anderseno pasakos balerina aukštai pakelta koja baletmeisterį nervino.

Burnonvilis sumanė: kodėl gi jos nepavertus mieląja Rozalina – darbščia, dora mergina? Už ką ji turi sudegti krosnyje? Tegu patiria kiek išbandymų ir... išteka. Baletmeisteris mėgo laimingas pabaigas.

O dabar cituoju Anderseną.

„Kareivėlis stovėjo vidury liepsnos, ir jam buvo neregėtai karšta, tik jis nežinojo, ar jį degino paprasta ugnis, ar meilės ugnis. Jo spalvos nubluko, bet niekas negalėjo pasakyti, ar tas atsitiko kelionės metu, ar iš sielvarto. Jis vis laikė akis įspyręs į mažąją šokėją, ta irgi žiūrėjo į jį“.

O toliau – ar pamenate pasaką? – vėjas šokėją pagauna. Ji kaip silfidė (J. Balčikonio vertime – kaip drugelis) lekia į ugnį...

Taip parašyta Anderseno pasakoje. Ne Burnonvilio balete, beje, trumpalaikiame. Tokiame trumpalaikiame, kokios būna ir Kalėdų, ir kitos šventės – net garbingi jubiliejai, po kurių nuleipstame – nelyg Idutės gėlės.

Anderseną 2005-aisiais pasaulis minėjo visus metus. Burnonvilį – kiek mažiau, kukliau.

Judviejų prisiminimai ar laiškai kupini abipusės pagarbos, retsykiais – pompastiškai pareikštos meilės. Ne menkiau – ironijos ar bent jau adatėlių. Vienas kitą kaltino tuštybe, garbėtroška ir tarp eilučių, ir tiesmukai.

Vargšo Hanso Christiano iš Odensės lėtas skrydis į šlovę ir Kopenhagos vunderkindo Ogiusto nuoseklumas. Viengungio romantiko Anderseno klajonės ir daugiavaikio biurgerio Burnonvilio šaknys, suleistos Danijon.

Pasakininko, romanisto, žurnalisto rašymai – tartum šokis. Ir šokėjo baletai – tartum šiaurietiška sagos uola.

Kaip jiedu nemylės vienas kito; kaip jiedu sutars...

Ar gali sutarti rašytojas ir šokėjas?

Nebent – galbūt – tik pasakoje.

Pranešimas skaitytas tarptautiniame seminare „Jūra ir vaikų literatūra“
2010 m. liepos 29 dieną Klaipėdoje