Šioje knygoje stebuklinga yra tik Raudonoji Kėdė. Visa kita – kaip daugelyje Europos šalių ir šeimų. Gdanske, bet tai galėtų būti ir Ryga, Talinas ar Klaipėda, gyvena paprasta šeima – tėtis, mama ir trys vaikai: broliai dešimties metų Kukis, dvylikos Filipas ir jų sesuo vienuolikmetė Tosė.

Vaikai kaip vaikai – čia kivirčijasi, čia sutaria. Jų tėvai, orkestro muzikantai, irgi niekuo neišsiskiria, yra rūpestingi ir mylintys, tokie, kokiems pridera būti geriems tėvams. Taip pat ir šeimą užgriuvęs rūpestis – tėvai netenka darbo, sakytum, neypatingas: ar maža nūnai tokių šeimų! Bet šis rūpestis tampa priežastimi, dėl kurios šeima subyra. Mūsų dienomis aktuali socialinė problema, kada, nebeturėdami iš ko pragyventi, tėvai palieka vaikus giminaičių globai ir patys išvyksta uždarbiauti svetur, yra postūmis įsibėgėti knygos veiksmui. Tik sprendžiama ši socialinė problema ne realybės, o pasakos plotmėje, mat bemaž visuose knygos įvykiuose dalyvauja Raudonoji Kėdė.  

Pagaminta ji buvo iš Stebuklingo Medžio, nepaprasto ąžuolo, kuriame slypėjo magijos galia. Vežama į Gdansko baldų mugę, Raudonoji Kėdė paspruko iš mašinos, įšoko į upę ir tiesiog priplaukė prie Kukio, pastebėjusio kažką raudona vandenyje ir besivylusio, kad tai būsiąs lobis, rankos. Taip Raudonoji Kėdė pati pasirinko, kas taps jos savininkais. Tai, kad Raudonoji Kėdė pildo ant jos sėdinčio žmogaus norus, kurį laiką niekas nesumoja – stebisi keistais nutikimais, bet priežasčių neįtaria. O blogiausia, kad, nenutuokiant apie Kėdės galias, pakeičiami ir prarandami tėvai.

Įvyksta tai per tetą Marylę, kurios pasiūlymą metams įsidarbinti orkestro muzikantais keleiviniame laive Karalienė Viktorija, tėvai buvo atmetę – neįmanoma taip ilgam išsiskirti su vaikais! Tačiau kada šį pasiūlymą kaip savo norą teta pakartoja atsisėdusi ant Raudonosios Kėdės, jie tučtuojau sutinka. Ne gana to, iki tol vaikų laikyti nuostabiausiais tėvais, tampa neatpažįstami: rėkia ant jų – apstulbusių, išsigandusių ir bandančių kaip nors sulaikyti. Vaikai netrunka susigaudyti, kad tėvų pasikeitimas ir išvykimas yra Raudonosios Kėdės burtų pasekmė, ir ryžtasi, pasinaudodami ta pačia Kėde, tėvus atburti. Bet padaryti tai nėra paprasta, nes paaiškėja, kad Kėdės galios ribotos – burtai neveikia per nuotolį. Tad nešini Raudonąja Kėde, vaikai išsiskubina kelionėn iki Kopenhagos jūrų uosto, kuriame prieš išplaukdamas į Karibus turi trumpam sustoti tėvų laivas. Nuo pat Raudonosios Kėdės įgijimo nuotykingu tapęs Kukio, Filipo ir Tosės gyvenimas dabar ima lėkti pašėlusiu greičiu.

Nuotykinis siužetas žymia dalimi lemia Andrzejaus Maleszkos knygos „Raudonoji Kėdė“, priklausančios ciklui „Stebuklingas Medis“, patrauklumą. Ne veltui ši knyga 2009 m. Lenkijoje buvo išrinkta Metų knyga, o pagal „Stebuklingą Medį“ sukurtas filmų serialas susižėrė gausybę apdovanojimų ir tapo populiarus visame pasaulyje.

Vaikams šią knygą smagu skaityti todėl, kad ji linksma. Didžiuma su Raudonąja Kėde susijusių nutikimų yra komiški. Juokingos gali būti norų išsipildymo pasekmės. Įtardamas, kad tėvų pasikeitimas turi kažkokį ryšį su Kėde ir norėdamas patikrinti, ar tikrai joje glūdi kažkokia nepaprasta jėga, Kukis vidurnaktį atsikelia, atsargiai atsisėda ant Raudonosios Kėdės ir paprašo trupučio pieno. Tikisi, kad atskris pieno stiklinė, tačiau išgirsta keistus garsus ir, nusileidęs žemyn, išvysta svetainės viduryje ant persiško kilimo stovinčią karvę. Arba skubėdami į Kopenhagą, vaikai bando išsiburti mašiną, vardindami įsivaizduojamas jos savybes: nori visureigio, kad turėtų galingą trijų šimtų arklio jėgų variklį, sidabrinį išmetamąjį vamzdį, navigacinę sistemą, galingiausią muzikos grotuvą, būtų nudažyta metalo spalva. Ir gauna milžinišką traktorių. Išsipildęs noras tuo pat metu gali ir žadinti juoką, ir šiurpinanti. Kai vaikai per klaidą atsiduria ne tame autobuse, Filipas atsisėda ant Kėdės ir pasako norintis, kad „šitas autobusas važiuotų t i e s i a i į oro uostą“ (p. 132). Ir apsisukęs autobusas ima važiuoti tiesia linija: dumia per parką, šokinėdamas per veją ir gėlynus, traiškydamas šiukšliadėžes, paskui bilda per turgaus aikštę, plėšdamas reklamas, maitodamas kelio ženklus ir kliudydamas parduotuves, įvažiuoja į okeanariumą ir susprogdina akvariumus, iš kurių ima plūsti šimtai litrų vandens kartu su piranijomis ir krokodilais. Gerai tik, kad pasiekus oro uostą Filipas sumoja greitai atsisėsti ant Kėdės ir pasakyti: „Tegul pasitaiso viskas, ką sunaikinome“ (p. 137). O pati netikėčiausia Raudonosios Kėdės burtų pasekmė, tik pasireiškusi ne akimoju, o prabėgus kuriam laikui, yra susijusi su tetos Marylės pavertimu maža mergaite.

Traukia skaitytojus ir įtampa, palaikoma gudraus ir nuožmaus persekiotojo Makso paveikslu. Sužinojęs apie Raudonosios Kėdės galias, jis trūks plyš siekia ją užvaldyti ir iki pat patekimo į laivą kelia mirtiną pavojų vaikams.

Raudonoji Kėdė yra ne tik nuotykinio siužeto vystymo priemonė, ji pasitarnauja ir kaip veikėjų charakterizavimo instrumentas. Atskiras individualias vaikų savybes galima pastebėti dar iki stebuklingosios Kėdės įgijimo, bet per santykį su ja dalis turėtų savybių tampa ryškesnės, be to, ima skleistis ir kitos. Skiriamieji Kukio bruožai – vaikiškas tikėjimas baubais ir drauge vyriška savybė kovoti. Kai audros pažadintas Kukis nieko neranda namuose, įsivaizduoja, kad visus pagrobė vaikėdra, tačiau nepuola į ašaras, o pasirengia nuo jos gintis, čiumpa sesers fleitą ir ja trenkia į galvą duris atrakinusiai būtybei, iš tiesų – broliui, gerai, kad buvusiam su šalmu. Vaikėdrų baimė prasikiša ir vėliau, tačiau siužeto raidai ji neturi didesnės įtakos, kas kita – kovotojo prigimtis. Kada prireikia susigrąžinti Raudonąją Kėdę iš ją pagrobusio persekiotojo Makso, kuris auksiniais paversdamas negyvai sustingdo Filipą ir Tosę, Kukis elgiasi kaip ryžtingas ir drąsus gelbėtojas. Savitų atspalvių Kukio paveikslui suteikia ir kitoks, negu brolio ir sesers, santykis su Kėde: „Kukis atsikėlė. Priėjo prie jos ir švelniai paglostė. Šiaip sau. Tiesiog mylėjo šį daiktą. Vaikai galvojo apie Raudonąją Kėdę kaip apie neįtikėtinų galimybių šaltinį, o Kukis iš tiesų ją mylėjo. Taip, kaip mylime savo žvėrelį“ (p. 103).

Filipas nuo pat knygos pradžios mėgsta pabrėžti savo, kaip vyriausiojo iš vaikų, pranašumą ir yra linkęs vadovauti. Jis geba strategiškai mąstyti ir sumano, kaip patikrinti Kėdės galias – juk labai svarbu išsiaiškinti, ar iš toli burtais parskraidinami tėvai nesusižeis leisdamiesi iš didelio aukščio.  Tačiau, susitelkęs į svarbiausią – tėvų susigrąžinimo – tikslą, Filipas stokoja jautrumo kitiems, paveiktiems Raudonosios Kėdė burtų.

Užtat jautrumu kitiems pasižymi Tosė. Ji neilgai širsta ant fleitą sulaužiusio Kukio, kai brolis atsiprašo, apsikabina jį ir atleidžia. Tosė pasipriešina Filipo sprendimui likimo valiai palikti ką tik septynmete paverstą apsiašarojusią tetą: „Negalim jos taip palikti. Ji per maža. Turim ją atburti arba pasiimti“ (p. 128). Mažajai tetai susirgus, Tosė kaip gebėdama ją slaugo, tačiau gydytojo išburti neleidžia, nes paskui tektų liepti jam išnykti, o tai, anot jos, tas pat, kas užmušti. Taigi Tosės paveikslu keliami etiniai Raudonosios Kėdės burtų panaudojimo klausimai.

Su Raudonąja Kėde susiję nuotykiai Kukio, Filipo ir Tosės tapatybių iš esmės nepakeičia. Kas kita – burtų poveikis tetai Marylei, turtuolei banko direktorei, paverstai septynmete. Nei tėvų, nei juolab vaikų nemėgstama, nes yra nepaprastai šykšti, valdinga ir rėksnė, teta apsiima prižiūrėti vaikus, kol jų tėvai išvykę. Kai vaikai, pasiryžę tėvus atburti, pabėga, juodame mersedese sėdinti teta pastoja jiems kelią, ir Filipas, seseriai uždraudus tetą paversti tarakonu ar šuniu, nieko geresnio staiga nesugalvodamas, ištaria lemtinguosius žodžius: „Tegul teta tampa mažesnė už mus!“ (p. 124). Sumažėjus tetai, Filipas, Tosė ir Kukis raitosi iš juoko, mat sumažėja tik šiosios kūnas, o visa kita lieka nepasikeitę: vilki tą patį juodą paltą, avi tuos pačius aukštakulnius batelius, ant nosies – tie patys dideli juodi akiniai, nevadina vaikų kitaip nei snargliais ir kalba tik rėksmingu balsu. Kelionės metu per mažąją tetą vaikai patenka į ne vieną keblią situaciją, tačiau kelis kartus iš bėdų išsikapstyti jiems gelbsti ir teta, nes jos patirtis ir žinios išlieka kaip keturiasdešimtmetės. Tačiau Kėdės burtai veikia taip, kad vaikiškėti ima mažosios tetos pasaulio jausena, o to pasekmė – keičiasi tetos elgesys. Iš pradžių nuolat konfliktavusi ir pasipūtusi stengusis, kai tik įmanoma, laikytis atskirai, neilgai trukus mažoji teta, kaip įprasta vaikams, pradeda nesmagiai jaustis likusi viena ir ima siekti Filipo, Tosės ir Kukio draugijos. Įvykusius būdo pokyčius ženklina vardo pakeitimas: paprašo ją vadinti taip, kaip vadino, kai buvo maža, – Vikte. Galiausiai nebenori vėl būti suaugusi ir, atbūrus tėvus, Viktė tampa ketvirtuoju susivienijusios šeimos vaiku. Keturiasdešimtmetė moteris, nesupratusi, koks egzistenciškai svarbus yra kasdienis tėvų ir vaikų ryšys, tai visiškai natūraliai suvokia ir tuo mėgaujasi, likusi maža mergaite.

Esminė vertybė yra šeimos vienovė – tai svarbiausia knygos „Raudonoji Kėdė“ mintis. Vaiko lūpomis ją išsako Kukis, kai laivo denyje sėdėdamas ant Kėdės atburia tėvus: „Noriu, kad mūsų tėvai būtų tokie kaip anksčiau. Kad grįžtų pas mus! Kad mus mylėtų ir niekada nepaliktų“ (p. 263).

Knygų lentyna.