Šio straipsnio tikslas – ne recenzuoti tris Czesławo Miłoszo knygas „Poezijos liudijimas“, „Tėvynės ieškojimas“ ir „Pavergtas protas“. Veikiau rasti skaitytojo kelią į XX a. literatūros ir visuomenės veikėjo apmąstymų lauką, suvokti, kuo svarbios jo tuometinės ištarmės ir kiek aktualios jos dabar. Neabejojant – tai viena ryškiausių asmenybių, kūrėjas, prisiėmęs atsakomybę ne tik už savo literatūrinį žodį, bet ir užėmęs aiškią poziciją visuomenės vertinimo atžvilgiu. Visuomenė, kūrėjas ir tėvynė – sąvokos, kurias jis susiejo kaip reta kas ir suteikė joms didžiulį intelektualinį ir emocinį krūvį.

„Kokia poezija galima XX amžiuje?“ – klausia Cz. Miłoszas knygoje „Poezijos liudijimas“. Joje sudėtos šešios paskaitos, kurias jis anglų kalba skaitė Harvardo universitete 1981–1982 mokslo metais. Ten kviečiama metams ir įpareigojama viešomis paskaitomis išdėstyti savo požiūrį į tą kūrybos sritį, kuriai kviečiamasis atstovauja. Apmąstydamas šią situaciją, Įvade autorius teigia, jog pasinaudojant šia galimybe „mažiausiai patartina nužemintai pataikauti Vakarų intelektualiniams papročiams, kad klausytojams būtų lengviau priimti porą nemalonių tiesų“, be to, „nieko neduotų uoli lenkų kultūros propaganda pagal taisyklę: „Jei jau niekas mūsų negiria, girkimės patys“ (p. 8). Tad jo pozicija aiški – negirti, nepataikauti, o bendras paskaitų tonas – aštrus ir bekompromisis, kai kalbama apie svarbiausias XX a. kūrybos gaires, kurios tiksliai įvardijamos paantraštėje – „Šešios paskaitos apie mūsų amžiaus skaudulius“. Sujungę knygos pavadinimą ir paantraštę, perskaitytume taip: poezijos liudijimas apie XX amžiaus skaudulius. Būti poetu XX amžiuje reiškia „persiimti visokiausių rūšių pesimizmo, sarkazmo, sielvarto, abejonės uždaru“ (p. 21). Tačiau tai nėra poza ar literatūrinė mada – kūrėjai taip reaguoja į visuomenę sukrėtusius įvykius: „Poezijos būklė šioje epochoje gali liudyti gyvybinių civilizacijos šaltinių gajumą arba išsekimą“ (p. 39).

Anot Cz. Miłoszo, pasaulis iš esmės pasikeitė nuo 1914-ųjų: „Dar ir dabar iki galo nesuvokiame, ką Europai reiškė 1914 metai, kaip staigiai tuomet pasviro jos likimo svarstyklės“ (p. 105). Tačiau Antrasis pasaulinis karas buvo dar žiauresnis. „Mirties lageris tapo centriniu šimtmečio faktu, o spygliuota viela – jo emblema“ (p. 55). Cz. Miłoszas kaip pavyzdį pateikia vieno savo pašnekovo, komunistinio pogrindžio dalyvio, žodžius: „Milijonu žmonių mažiau, milijonu daugiau – koks skirtumas?“ (p. 55). Ką reiškia viena gyvybė, kai mirę skaičiuojami ne tūkstančiais, o milijonais?

Pats paprasčiausias, anot Cz. Miłoszo, tikroviškumo kriterijus – fizinis skausmas. Masės žmonių buvo pasmerktos fizinėms kančioms: buvo belaisviai, mirdavo iš bado ir išsekimo. Ką reiškia kurti, turint holokausto patirtį? Arba – kurti socializmo sąlygomis? V paskaitoje „Griuvėsiai ir poezija“ Cz. Miłoszas apmąsto poezijos vietą karo sąlygomis ir to karo atspindžius joje po to, kai galiausiai karas pasibaigė, nusinešdamas šešis milijonus Lenkijos piliečių gyvybių. „Karo metais poezija, – kadangi eilėraštis gali tilpti viename lapelyje, – buvo svarbiausia pogrindinės literatūros rūšis. Platino ją rankraščiais, nelegaliais spaudiniais, perduodavo žodžiu, mokantis atmintinai ar dainuojant“ (p. 82). Tad, kaip teigia Cz. Miłoszas dar I paskaitoje „Pradedant nuo manosios Europos“, „poezija yra patikimesnė liudininkė už publicistiką“ (p. 23). Vis dėlto jis pripažįsta, kad dauguma tų kūrinių, nors ir atlikdami svarbią taikomąją funkciją, neturėtų būti laikomi aukšto meninio lygio kūryba: „Toji poezija dažnai yra daugiažodė ir išraiškingai kviečia į kovą, tačiau tuo pat metu kažkur giliajame lygmenyje elgiasi kaip nebylys, kuris veltui stengiasi ištarti artikuliuotus garsus, kažką rodo gestais, bet nedaug jam tepavyksta perduoti“ (p. 82); „Didžios temos nepakanka, kad būtų sukurta didi poezija, ir netgi kuo didesnė tema, tuo labiau žeidžia silpna jos išraiška“ (p. 85).

Toji tikrovė, kokia buvo Lenkijoje karo metais, kaip pripažįsta Cz. Miłoszas, išsprūsta iš kalbos. Keblu įgyti distanciją, suteikiančią meninės transformacijos, kuria grindžiama aukšto lygio kūryba, galimybę. Cz. Miloszas išsako abejonę, ar kai kurios tikrovės sferos apskritai gali tapti poezijos ar prozos tema. Ar apie realias kančias įmanoma sukurti eilėraštį, kuris jaudintų ne vien faktų lygmeniu?.. Kaip pavyzdį poezijos, kuriai galėtų būti taikomi ir meniškumo kriterijai, Cz. Miłoszas pateikia kelis lenkų poetės Annos Świrszyńskos eilėraščius. Prieš karą debiutavusi rafinuotos poetinės prozos rinkiniu, 1944-aisiais ji dalyvavo Varšuvos sukilime ir daugelį metų bandė eilėraščiuose atkurti tą tragediją, tačiau bandymai nepasisekdavo, būdavo per daug patetiški, todėl rankraščius ji sunaikindavo. Tačiau galiausiai aptiko stilių, kuris ją patenkino – rinkinys „Budowałam barykadę“ („Stačiau barikadą“) sudarytas iš trumpučių eilėraščių be metro ir rimo – tai tartum mikroreportažai apie vieną situaciją ar įvykį. Deja, iš tų dviejų, kuriuos knygoje pateikia Cz. Miłoszas, apie meninį lygį spręsti sunku. Skaitytojui (ar paskaitos klausytojui) reikalingas kontekstas – tiek poezijos, tiek ano meto gyvenimo ir tarpusavio santykių. Lygiai tokie pat sunkiai atsiveriantys yra kito jo minimo poeto – Mirono Białoszewskio tekstai. Tiesa, Cz. Miłoszas įspėja – M. Białoszewskis iš principo neišverčiamas, nes „šneka, kuri žongliruoja savitu kaitymu ir daugybe priesagų, negali būti perteikta svetima kalba“ (p. 91). Todėl, kad kalba – sava ar svetima ji būtų – nebepasitikima, juk ji yra „tas audinys, iš kurio sukerpami visokeriopi filosofijų ir ideologijų apdarai“ (p. 90). Skaitant Mindaugo Kvietkausko verstą M. Białoszewskio eilėraštį „Ballada o zejściu do sklepu“ („Baladė apie ėjimą į parduotuvę“, p. 92) tenka tik konstatuoti – taip, įspūdžio nedaro. Ir ne vertėjo tai bėda – knygoje esantys jo versti paties Cz. Miłoszo ar Wisławos Szymborskos eilėraščiai sukrečia, nors pastarosios „Autonomia“ („Autonomija“, p. 48) parašyta, atrodytų, paprasta kalba, tačiau tąja kalba, kaip gyvybės ir mirties liudytoja, pasitikima: „Mirti tik tiek, kiek būtina, neviršijus saiko. / Ataugti tik tiek, kiek reikia, iš išgelbėtų liekanų“ (p. 49). Tad pateiktą pavyzdį gretinant su A. Świrszyńskos ar M. Białoszewskio kūryba, galbūt galima pratęsti Cz. Miłoszo plėtotą mintį, kad nors tokiuose tekstuose kaip W. Szymborskos non omnis moriar – ne visa miršta („Gebame, ak, teisybė, ir mes dalytis. / Bet tik į kūną ir nutrūkstantį šnabždesį. / Į kūną ir poeziją“, p. 49), tačiau tam tikromis aplinkybėmis, kai kūno kančia beveik nepakeliama, netgi prisiminimas apie ją netampa tikra poezija, o veikiau tik liudijimu, kuris, priminsiu jau cituotus Cz. Miłoszo žodžius, vis dėlto yra patikimesnis už publicistiką.

Tačiau Cz. Miłoszo publicistika nusipelno būti vadinama liudijimu, aprėpiančiu visą XX amžiaus civilizacijos situaciją. Į paskaitų „apie poeziją“ ciklą jis sudėjo ir tai, ką mano apie visuomenę, politines santvarkas ir mokslo pasiekimus. Vienareikšmišką „ne“ kūrėjas tarė totalitarizmui ir propagandinėms socializmo viltims apie būsimą gerovę. Tačiau įdomu tai, jog mokslo atžvilgiu Cz. Miłoszas išsakė ne vien kritiką. III paskaitoje „Biologijos pamoka“ jis teigė, kad „Koperniko atradimas atėmė iš Žemės centrinę vietą visatoje, tačiau žinia apie žmogaus kilmę iš gyvulio buvo ne menkesnis sukrėtimas“ (p. 46), mat paaiškėjo, kad gamta visiškai abejinga individo likimui: paverstas statistiniu vienetu, jis yra nebūtinas. Tačiau paskutinėje VI paskaitoje „Apie viltį“ ta pati mokslo pažanga, kuri per biologijos pamokas atėmė iš žmogaus pasitikėjimą vertybėmis, praradusiomis metafizinį pagrindą, suteikė galimybę skverbtis į kitą – praeities (istorijos ir kultūrinio paveldo) – matmenį: „Niekada iki šiol visa praeities tapyba ir muzika nebuvo plačiai prieinama reprodukcijomis ir plokštelėmis, niekada nemokėta taip vizualiai atkurti ankstesnių civilizacijų gyvenimo, niekada tokios minios nelankė muziejų ir meno galerijų. Taigi technika, kuri išstumia istoriją iš mokyklos klasės, atitaiso – kas žino, ar ne su kaupu – ką sunaikinusi. Įsidrąsinęs imtis prognozių pasakysiu, kad tikiuosi greito, įvyksiančio XXI amžiuje, radikalaus posūkio nuo pasaulėvaizdžio, kurį primetė visų pirma biologija, o tai atsitiks naujai įgijus istorinį sąmoningumą“ (p. 110). Galima būtų pasamprotauti, ką Cz. Miłoszui reiškia istorinis sąmoningumas apskritai, tačiau niekas nepaneigs, kad tai jam visų pirma siejasi su tėvynės ieškojimu.

Cz. Miłoszo esė knyga „Tėvynės ieškojimas“ rašyta mąstant apie jaunus skaitytojus, kurie turėtų čia atrasti, kaip pats teigia „Pastabose po kelerių metų“, „keistą ir egzotišką jiems erdvę, senosios Respublikos rytinių žemių teritoriją, egzistavusią devynioliktame amžiuje ir dvidešimto amžiaus pradžioje“ (p. 5). Tėvynė Cz. Miłoszui prasideda nuo namų. „O kur yra tie namai? Prie Nevėžio, kur aš gimiau, iš kur atsinešiau savo žemaitiškus įpročius, sutinkamus Rodziewiczόwnos romanuose, toje Kėdainių apskrityje, kur vyksta pagrindiniai Jokūbo Geištoro prisiminimų apie 1863 metus įvykiai. Geištoras nebuvo koks svetimas, o mano prosenelio Simono Siručio bičiulis... (...) Tikrieji mano namai turbūt ir yra Vilnius, iškylantis romantizmo poezijoje, – argi aš nebuvojau Jašiūnuose, argi per mokyklinę išvyką traukiniu Benekainis nenuvedė mūsų į miškelį, kuriame paskutinį sykį, vidunaktį (labai netinkamu laiku) Mickevičius susitiko su Marile?“ (p. 10). Gyvenimas ir literatūra neatsiejami. Namų sąvoką kuria ne vien asmeninės patirtys, bet ir su vietovėmis susiję literatūros tekstai, suteikę toms vietovėms išskirtinį literatūrinį matmenį. Tad Cz. Miłoszui labai artima egzistencializmo filosofijos klasiko M. Heideggerio ištarmė „Poezija yra būties žodinė steigtis“. Tačiau jokia būtis, įsikūrusi kalboje, neįmanoma be steigėjo – žmogaus. Ne veltui knygoje „Tėvynės ieškojimas“ apie tai, ką jam reiškia tėvynė, Cz. Miłoszas kalba remdamasis konkrečių autorių kūryba arba tiesiog pasakodamas kieno nors biografiją. Jis gręžiasi tiek į pripažintą Vakarų literatūros klasiką Adomą Mickevičių, tiek į populiariąją literatūrą kūrusią Mariją Rodziewiczówną, kurios knygų populiarumas, anot jo cituojamos literatūros kritikės R. Gorczyńskos, „kritikams gėdinga tema, nes liudija visišką jų bejėgiškumą prieš skaitytojų stichiją“ (p. 17). Cz. Miłoszo požiūris į populiariąją literatūrą, išdėstytas skyriuje „Rodziewiczówna“, galėtų būti tokios literatūros vertinimo pradžiamokslis: „...fabulos kūrimas reikalauja tam tikrų priemonių, kurias mūsų amžiaus kritikai pripažino prasčiokiškomis. Toks yra, pavyzdžiui, išankstinis įspėjimas, kad vienas kuris personažas yra „juodas charakteris“, ar atskleidimas be ceremonijų, kas ką galvoja, tartum autorius kiaurai matytų, kas slypi visų jo knygos puslapiuose pasirodančių asmenų galvose. Prie tokių priemonių priskirtina ir suspense (retardacija), kuri remiasi nerimu dėl veikėjų, su kuriais skaitytojai susitapatina, likimo, taip pat nesidrovėjimas naudoti melodramos elementus“ (p. 18). Tačiau Cz. Miłoszo tikslas – ne įvardyti populiariosios literatūros kriterijus, bet suvokti „istorinės pasakos“ esmę – apčiuopti ten žodinę tėvynės būties steigtį: „Nė vieno romanisto kūriniuose nerandu tiek realijų iš buvusios Respublikos rytinių žemių devynioliktojo amžiaus antrojoje pusėje ar dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Niekur nėra ir taip aiškiai užfiksuotos stereotipinės laikysenos, matomos ir tada, kai pati autorė paskirsto savo simpatijas ir antipatijas, ne kartą satyriškai smerkdama, ir kai jos herojai pernelyg įaugę į tėviškės dirvą, kad pajėgtų mąstyti savarankiškai“ (p. 21). Įdomi, netgi netikėtai provokatyvi mintis – įaugti į tėviškės dirvą taip, kad jau nebegali mąstyti savarankiškai... Tokie rašytojai lengvai skaitomi masių, kurios dar nėra „pagadintos intelektualizmo ir humanistinių abejonių“. Intelektualas Cz. Miłoszas išlaiko distanciją – jo santykis su tėvyne, o ir M. Rodziewiczównos kūrybos vertinimas, kitoks. Jis mato ten Lenkiją, „gyvą užmūrytą“ romantinio pašaukimo vizijoje, tuo tarpu pasaulis jau seniai pasikeitęs. Pats Cz. Miłoszas grįžta į namus, suvokdamas neišvengiamą tremties šešėlį, kurį liudija kita knygos „Tėvynės ieškojimas“ esė „Pono Guzé pasakojimai“, kuriuos jam atsiuntė buvęs sovietų lagerių kalinys Zigmantas Guzé, paprašęs juos kaip nors panaudoti. Tikriausiai geresnio likimo atsiminimams sunku būtų linkėti: „Stengiausi pono Guzé atžvilgiu būti lojalus ir kuo dažniau suteikti žodį jam pačiam, nepaisydamas, kad jis linkęs užtepti įskilimus ir plyšius tada, kai piešia savuosius – giminės, kastos ar tautos atstovus“ (p. 157). Pavydėtinas Cz. Miłoszo ir Z. Guzé susikalbėjimas. Suprantama, jog kiekvienam jo giminės istorija ir asmeniniai išgyvenimai yra toji dirva, į kurią įaugus sunku mąstyti savarankiškai. Z. Guzé, matyt, suvokė tiek ribotas savo galimybes perkelti pasakojimą į universalų lygmenį, tiek tam veiksmui būtiną distanciją, kuriai gyvybės suteikė įtampa tarp nešališkos Cz. Miłoszo laikysenos ir jo troškimo atgaivinti nuolat išsprūstantį, yrantį santykį su gimtąja žeme.

Nuo konkrečių istorijos liudijimų Cz. Miłoszas pereina prie pasvarstymų apie tremties jauseną apskritai. „Kai išvyksti iš gimtojo krašto, nesidairyk atgalios: už tavęs – erinijos“, – cituoja jis pitagorišką nuostatą esė „Apie tremtį“ ir čia pat pripažįsta, kad jos sunku laikytis: „O vis dėlto neįmanoma neapsidairyti, nes ten, tavo protėvių, tavo kalbos, tavo gimtinės šalyje, liko lobis, vertingesnis nei šiaip pinigais matuojamas turtas, – tai spalvos, pavidalai, intonacijos, architektūros detalės, viskas, kas ugdo mus vaikystėje. Leisdami kalbėti mūsų atminčiai, žadiname praeitį ir tuo metu šaukiamės erinijų; bet žmogus, praradęs atmintį, yra vos žmogus, jis atstovauja sužalotam žmogiškumui. Taip iškyla prieštaravimas, ir reikia išmokti su juo gyventi“ (p. 214). Atmintis keršija. Regėdama praeitį, ji yra akla priežastims: šiandien, anot Cz. Miłoszo, „šimtai tūkstančių ir net milijonai asmenų klajoja ištremti iš savo būstų karo, sunkių ekonominių sąlygų arba politinių persekiojimų; tuo tarpu, pavyzdžiui, emigrantas, poetas, menininkas ar intelektualas, kuris paliko savo kraštą dėl, tarkime, „neįprastų“ priežasčių, vedamas ne vien bado ar policijos persekiojimų baimės, negali galvoti apie savąjį likimą atsajai nuo tų masių likimo. Jųjų klajokliška egzistencija, lūšnos, kuriose dažnai gyvena, nešvarių gatvių dykynė, kur žaidžia jų vaikai, yra tam tikra prasme taip pat ir jo lemtis; jis jaučia solidarumą su tais žmonėmis ir svarsto: ar tai nėra kaskart visuotinesnis, vis plintantis žmogiškosios lemties įvaizdis“ (p. 215). Tai vėlgi sąšauka su „Poezijos liudijime“ išsakyta mintimi – „poezija nėra svetimšalė visuomenėje“. Cz. Miłoszas kelia klausimą – galbūt tam, kad galėtų išreikšti egzistencinę šiuolaikinio žmogaus situaciją, menininkas privalo gyventi kokioje nors tremtyje?.. Atsakymas nevienareikšmis. Teigęs, jog pernelyg įaugti į tėviškės dirvą pavojinga, nes lengva prarasti gebėjimą savarankiškai mąstyti, Cz. Miłoszas pastebi, kad „daug gabių, teikiančių gražių vilčių poetų, dailininkų, muzikų paliko savo šalį tik tam, kad pralaimėtų ir nugrimztų į anonimiškumą, kuris užklos jų vardus visiems laikams“ (p. 217) ir tuo pat metu pripažįsta, kad „iškiliausi poezijos kūriniai lenkų, armėnų kalbomis buvo parašyti užsienyje, nes tėvynėje siautėjo svetimųjų imperijos prievartos politika“ (p. 218).

Esė knygą „Pavergtas protas“ Cz. Miłoszas Autoriaus žodyje pristato kaip rašytojų ir menininkų grupių, kurios buvo itin įtakingos Varšuvoje, Prahoje, Budapešte bei Bukarešte, aplinkos studiją. Jie nelyg mokslininkai turi savo laboratoriją – gimtąją kalbą, tad dauguma sutinka mokėti labai didelę kainą, kad tik ją išsaugotų. Tą daugumą Cz. Miłoszas vadina prisitaikančiais intelektualais.

Pasitelkdamas S. I. Witkiewicziaus fantastinio romano „Nepasotinamas“ (1932) viziją apie pasaulėžiūrą keičiančias Murti-Bingo tabletes, kurių pavartojęs žmogus tampa ramus ir laimingas, Cz. Miłoszas teigia, jog panašūs procesai šiandien vyksta visoje Europoje. Iki galutinio proto pavergimo pereinami keli etapai: tuštuma, kai prarandama vieninga sąvokų sistema, kurią iki tol siūlė religija, o ją keičia dialektinio materializmo filosofija, sujungusi įvairių sluoksnių atstovus (marksizmo klasikus skaito tiek liftininkas, tiek įmonės direktorius, tiek rašytojas); absurdas, kurį jaučia intelektualai, nenorintys taikstytis su fiziologinio buvojimo žemėje beprasmiškumu; būtinybė, kurios skiriamasis bruožas yra baimė mąstyti savarankiškai, kai rašytojas baiminasi ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo kūrinio vertės – „Jis keikiasi arba puola į neviltį pakliuvęs į cenzūros žnyples, paklusdamas leidyklų reikalavimams, tačiau drauge įsišaknija jo nepasitikėjimas literatūros, kuri nepažymėta cenzūros leidimu, verte. Nes toksai „imprimatur“, matyt, reiškia, jog leidėjas įžvelgia kūrinio menines vertybes arba tikisi, kad knygą pirks skaitytojai“ (p. 22). Čia verta stabtelėti ir pamąstyti: ar vien socializmo sąlygomis veikia būtinybė? Ir ar socializmo cenzūra iš tiesų buvo neginčijamas vertės, nors ir iškreiptos, patvirtinimas? Juk pro cenzūros sietą prasprūsdavo Ezopo kalba, o pogrindyje rotaprintu dauginamos knygos įgydavo neįkainojamą vertę. Neabejotina, kad Cz. Miłoszas tai žinojo. Tačiau pavergto proto sąvokai pagrįsti reikalingi idealūs modeliai. Tie, kurie linkę nepasiduoti pavergimui, priversti dangstytis. Cz. Miłoszas ir jiems negailestingas: „Nuolatinis dangstymasis, kuris sukuria nemalonią kolektyvinę aurą, besidangstantiems suteikia tam tikrų, ir net nemažų, malonumų. Sakyti, kad anas daiktas yra baltas, o patylomis sau šaipytis ir rodyti susikaupimą bei uolumą (...) Kartu visa, kas mumyse slepiama nuo pašalinių akių, įgyja ypatinga vertę, kadangi niekada nebūna suformuluojama, o tai, kas lieka nesuformuluota žodžiais, įgyja iracionalaus, grynai emocinio žavesio. Žmogus slepiasi vidinėje šventykloje, kuri tuo puikesnė, kuo daugiau tenka užmokėti neleidžiant kitiems prie jos prisiartinti“ (p. 68).

Pasitelkdamas ironiją ir nemenkus šaržuotojo sugebėjimus, „Pavergtame prote“ Cz. Miłoszas rašytojus suskirsto į keletą tipų, suteikdamas jiems abstrakčius Alfa, Beta, Gama ir Delta pseudonimus. Abėcėlę galima būtų tęsti. Kiekvienas jų pažeistas savaip. Cz. Miłoszas rodo, kaip sistemos ir individualaus charakterio savybių jungtis luošina jų likimus: prozininko Alfos, kuris romanuose teigė aukštus idealus, bet negirdėjo vidinio balso, teigiančio, jog „kartais geriau mikčioti iš perdėto jaudulio, nei skanduoti aptakias frazes“ (p. 121); feljetonininko Betos, kuris tikėjo, kad iki naujos, geresnės santvarkos beliko ranką ištiesti, nesusimąstydamas, „kuo virsta net pati kilniausia istorinio tapsmo filosofija savo priemone pasirinkdama žemės užkariavimą ginklo jėga“, ir kuris nusižudė, kai ėmė didėti „prieštaravimas tarp viešų jo pasisakymų ir buklaus proto galimybių“ (p. 145); veikliojo prisitaikėlio Gamos, kuris žino, kad nė vienas jo ištartas žodis nebus savas, bet mano, kad už jo melus atsakingas istorijos determinizmas, nors „istorijos determinizmas tėra žmogaus minties produktas“ (p. 184); poeto Deltos, kuris savo biografiją „kaitaliodavo, pritaikydamas akimirkos reikalavimams“, iš gyvenimo tetrokšdavo linksmybių ir buvo chroniškas alkoholikas, kurio „eilės formavo grėsmingą viziją, ir tiems, kurie sugebėjo ją įžvelgti, nesiduodami suvedžioti išorinio autoriaus kvailiojimo, buvo aišku, jog tai civilizacijos žlugimo vizija“ (p. 198) – šis Delta taip pat prisitaikė prie sistemos, nes „kaip formulavo vienas valdininkas, toksai „poezijos geizeris“ neturi būti paliktas nenaudojamas“ (p. 201). Visi jie, anot Cz. Miłoszo, yra istorinės situacijos aukos, ir patys tai daugiau ar mažiau suvokia. Tačiau šis suvokimas nepadeda išsilaisvinti.

Ir dar kartą apie viltį

Cz. Milošas, taip negailestingai iškėlęs į dienos šviesą XX a. civilizacijos skaudulius, teigia ir tai, jog menininkas neturėtų taikstytis su „puikiais dialektikos protezais“. Anot jo, „akys, kurios matė, neturi būti užmerktos, lytėjusios rankos neturi užsimiršti, paimdamos plunksną“ (p. 260). Paskutinę „Pavergto proto“ esė Cz. Miłoszas baigia taip: „Ne mano kaltė, kad sutvėrei mane poetu ir davei dovaną matyti vienu metu, kas dedasi Nebraskoje ir Prahoje, baltų šalyse ir ledjūrio pakrantėse. Jaučiu, kad jeigu su šia dovana nieko nedarysiu, tai mano eilėraščiai bus prėski, o šlovė nedžiugins“ (p. 260). Kalbėdamas apie tai, kokiais būdais galima pavergti protą ir prie to dažnai prisideda paties žmogaus aistringas siekis kovoti su blogio apraiškomis ir pasiekti pergalę, nesusimąstant, jog išorinė pergalė gali reikšti sąžinės vergystę, Cz. Miłoszas siūlo atmesti primestą priešinimąsi ir susikurti savą. Tai įmanoma tik aiškiai suvokiant, jog normalu, kad visuomenėje veikia prieštaringi dėsniai, o menininkas gali tapti arba įkaitu, arba balsu, kuriame girdisi daugiau nei žodžių žaismas.

Grįžkime prie „Poezijos liudijimo“. Cz. Miłoszo manymu, poezija nuskursta ir sumenksta, jei jos dėmesys apsiriboja tuo, kas priklauso estetikai, ir pasitraukia „iš visiems žmonėms bendros sferos į uždarą subjektyvizmo ratą“ (p. 32). Menininkas privalo būti atsakingas už savo žodžius, nes „kalbėjimas apie bet ką, kad tik kalbėtum, tampa savitiksle operacija, priemone baimei nustelbti. Tarsi imtų keršyti formulė: „Ne mes kalbame kalba, o kalba mumis kalba“ (p. 72). Pripažindamas, kad kalba turi galimybę susitikti su pasauliu, Cz. Miłoszas, beje, kaip pavyzdį analizuoja savo paties eilėraštį ir teigia, jog poezijoje „tikrovė nepasirodo neapdorota, bet jau sutvarkyta kaip kultūros dalis“ (p. 37). O jeigu tai tiesa, jei menininkas turi galią savo tekstuose mums pateikti apdorotą tikrovę, tai jis gali prisiimti atsakomybę ir už visuomenės būvį – tapti jo liudytoju, o ne svetimšaliu. Ieškančiuoju tėvynės, o ne nusigręžiančiu nuo jos.