Pastaruoju metu apsilankiau šešiose bibliotekose – penkiose apskričių viešosiose ir Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje. Jose vyko susitikimai su bibliotekininkais, kuruojančiais Knygų Kalėdas – Lietuvos Respublikos Prezidentės inicijuojamą akciją, kuri šiemet vyks jau septintąjį kartą.

Tokie susitikimai – vienas vertingiausių dalykų kai tenka būti įvairiose literatūrinėse komisijose, darbo grupėse. Daug lengviau suprasti, kuo žmonės gyvena ir kokie yra jų lūkesčiai ne situaciją stebint iš Vilniaus, o susitinkant su žmonėmis mažesniuose Lietuvos miestuose, bendraujant su tais, kurie kasdien gyvena ir dirba regionuose su vietiniais gyventojais. Bet ką organizuojant labai sveika turėti supratimą, kad Lietuva nepasibaigia Vilniumi ir kitais didžiaisiais miestais.

Ruošdamasi vienai iš konferencijų panagrinėjau savaitės literatūros renginių grafiką sostinėje – knygų pristatymai, filmų apie rašytojus peržiūros, poezijos skaitymai – tą savaitę darbo dienomis vyko iš viso dešimt renginių, iš kurių į aštuonis norėjau nueiti. Tokia savaitė Vilniaus literatūros geografijoje nėra labai jau neįprasta: literatūrinis gyvenimas burbuliuoja nuolat. Jeigu nors kiek domitės literatūros reikalais, gyvendamas Vilniuje bent kartą per savaitę galite planuoti literatūrinę išvyką. Jūsų poreikiais pasirūpins atsinaujinusi Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos rašytojų sąjungos Rašytojų klubas, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, knygynai, pačios leidyklos, savo renginiams randančios ir išskirtinių vietų – štai poetės Indrės Valantinaitės knygos „Trumpametražiai“ pristatymas vyko Nacionalinėje dailės galerijoje, linksmas Beno Bėranto knygos „Riešutortas“ pristatymas – „Bruzgu“ saldumynų namuose, leidykla „Kitos knygos“ neretai savo knygų pristatymus organizuoja klube-bare „Paviljonas“. O kur dar literatūros festivaliai, forumai, aktorės Aldonos Vilutytės organizuojamas Literariumas, vasaros literatūriniai antradieniai rašytojų sąjungos kavinėje „Salionas“, renginių ciklas „Tekstūros“ Jaunimo teatre, naujausių kultūros žurnalų numerių pristatymai, susitikimai su rašytojais jaunimui „Ką šeštadienį?“, o galiausiai – gyva ir vis atsinaujinanti literatūros ir kultūros apskritai bendruomenė. Kiekvieni metai prasideda nuo įvairias diskusijas ir susitikimus su rašytojais siūlančios tarptautinės Vilniaus knygų mugės, o tada ir važiuoja – „Poezijos pavasaris“, „Literatūrinės slinktys“, „Skaitymo festivalis“, „Paviljono knygų savaitgalis“, antrus metus ką tik įvykęs tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“, pirmąsyk šiemet įvyksiantis festivalis vaikams „Vaikų Kalėdų sala“, festivaliai, kurių pagrindiniai renginiai vyksta kituose Lietuvos miestuose, tačiau keletas renginių atkeliama ir į Vilnių – tarptautinis literatūros festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“, forumas „Šiaurės vasara“. Kai kurie renginiai prasideda ir baigiasi pagyvenę keletą metų, tačiau jų vietą netrunka užimti kiti. Kokie dar miestai Lietuvoje gali pasigirti tokiu plačiu literatūros renginių žemėlapiu? Vilniaus skaitytojas yra mylimas, sakyčiau netgi lepinamas, tad gali šiek tiek ir išpaikti, o dažnai tiesiog nespėti apsilankyti visur. Po kažkuriuo būsimojo festivalio „Vaikų Kalėdų sala“ įrašu pastebėjau komentarą, jog būtų gerai, jeigu tokie kokybiški, įvairių veiklų siūlantys renginiai pasiektų ir provinciją.

Tad kyla toks klausimas – kodėl taip yra, ar reikia [kokybišką] literatūros gyvenimą skatinti ir provincijoje? Ar jis ten reikalingas, laukiamas, ar ten tikrai yra jo stoka? Pasidomėjus, ką bibliotekose skaito kaimų, mažųjų miestelių žmonės, nenustebkite sulaukę atsakymo, jog didžiausia paklausa kaimų, gyvenviečių bibliotekose – „Svajonių romanai“ arba tiesiog romanai, lengvi skaitiniai, regioninė spauda. Itin populiarūs vietiniai rašytojai, kurių pavardės dažnu atveju nieko nesakytų jokiam miesto gyventojui. Dažniausiai vietiniai rašytojai „pataiko“ į aktualijas, jie yra arti savo skaitytojų, visada pasiekiami, paprasti, suprantami. Susitikimai su jais būna itin populiarūs, juolab, kad nereikia laukti, kol jie atvyks iš sostinės – jie gyvena netoliese, tame pačiame rajone, su jais nereikia tartis dėl susitikimų prieš kelis mėnesius. Labai dažnai tai yra jų pačių išsileistos knygos, tačiau nustebtumėte sužinoję, kokie yra tokių knygų tiražai, o ir parašoma po dvi tris knygas per metus. „Taip, populiari ir Kristina Sabaliauskaitė, – girdžiu vienoje bibliotekoje. – Bet mūsų vietinė rašytoja lenkia ne tik ją, o ir Ireną Buivydaitę. O Svajonių romanus žmonės nešasi kilogramais, ne vienetais.“

Net keliose bibliotekose išgirstu, kad Metų knygos rinkimų suaugusiųjų penketukas skaitytojams šiemet pasirodė ypač prastas. Pasak jų, daugelis knygų – per sudėtingos, nepaskaitomos. Kai greit galvoje dar sykį vardiju šiųmetį suaugusiųjų knygų penketuką, pamanau sau priešingai – šiemet tikrai stiprus penketukas. Stiprus ir geras, paskaitomas, įvairus. Bet taip, ko gero, atrodo man ir panašiems skaitytojams, išlepintiems Vilniaus pasiūlos ir galimybių – dalyvauti renginiuose, susitikti su rašytojais, bendrauti, naudotis geriausius fondus turinčių bibliotekų paslaugomis. Atėję į biblioteką mes nesame priversti laukti norimos perskaityti knygos keturis mėnesius, o jeigu taip ir atsitinka, kad knygos nėra, ją rasime kitoje bibliotekoje ar pasiskolinsime iš draugų. Užtai regionų bibliotekoje dažniausiai eilės ir knygos laukimas yra dažnas reiškinys – populiarių knygų, kad ir tų pačių Metų knygos rinkimų penketukų, skaitytojai laukia po keletą mėnesių. Dažnai klausiama kokia yra akcijos „Knygų Kalėdos“ prasmė – kodėl turėtume dovanoti knygas bibliotekoms? Juk viešosios bibliotekos gauna valstybės biudžeto lėšas naujoms knygoms įsigyti. Patikėkite, prasmė yra pati didžiausia. Valstybės biudžete bibliotekoms skiriamos lėšos knygoms įsigyti yra 0.69 EUR vienam Lietuvos gyventojui per metus (palyginimui: Estijoje – 2,32 EUR, Suomijoje – 8,13 EUR, ES vidurkis – 1,22 EUR 2015 m. duomenimis). Tad kiekviena nauja knyga bet kurioje bibliotekoje yra vertinga. O svarbiausia yra suprasti, kad ji vertinga ne tik bibliotekai ir jos skaitytojams, bet ir visai mūsų visuomenei, tai yra mums patiems. Paprasčiau tariant, tai – dovana sau. Tai galimybė atnaujinti bibliotekų fondus, o dovanotojams – galimybė patiems juos formuoti.

Po praėjusių Metų knygos rinkimų tarp rašytojų ir literatūros kritikų ilgai facebooke vaikščiojo ir aptarinėjamas buvo straipsnis, kuriame aprašomas Metų knygų aptarimas Kaišiadorių bibliotekoje.[1] Keletas šio straipsnio citatų: „Minėti autoriai intelektualūs, jiems paklūsta kalba, sakinys, žodis... O turinys? Perskaitei ir nusivylei. Nors yra naujovių, įdomių vietų, bet tiek daug prigrūsta visko, visokios informacijos, kuri teka daugiasluoksniais srautais. Tie sluoksniai, ta perkrova, tie visi vingiai, staigūs posūkiai, labai blaško, vargina skaitytoją, pažeidžia pagrindinį gero stiliaus reikalavimą – aiškumą. Dainiaus Gintalo „Adatos“ (trečioji knyga), nors jo poezija išversta į 8 užsienio kalbas, irgi nesužavėjo: aštrūs posakiai, nepatogios temos, skausminga gyvenimo autentika nepriimtina dėl poetikos, artimos ekspresionizmo ir siurrealizmo estetikai.[2] Ilgiau sustojom ties Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“. Lietuviškam pavadinimui pritrūko žodžių?!“ Ir baigiasi šis tekstas gana pesimistiniu pastebėjimu:  „Kyla pavojus, kad skaitantieji (jeigu tokių dar bus) nebesupras kai kurių dabartinių rašytojų kūrinių, todėl jie gulės nepajudinti, niekam nereikalingi.“

Minėtas straipsnis turėtų tapti chrestomatiniu – ne leidėjams ar rašytojams, o kultūros politikos formuotojams ir visiems, organizuojantiems renginius, skatinantiems skaitymą, suvokiantiems kritinio mąstymo sveikoje visuomenėje būtinybę. Nenumočiau ranka į tai, kas jame sakoma, nes tai nėra vienintelės bibliotekos, dešimties žmonių nuomonė. Tai yra puikiausia panorama to, ką mes turime didžiojoje Lietuvos dalyje. „Aštrūs posakiai, nepatogios temos, skausminga gyvenimo autentika“ neturėtų skaitytojams būti nesuprantama ar nepriimtina. Be abejo, net ir intelektualiausias bei labiausiai apsiskaitęs knygų mylėtojas kartais ima į ranką paprastesnio turinio knygą, tačiau tikrai neturėtų visa literatūra tapti prėska, patogi ir lengvai paskaitoma, ypač ta, kuri yra lengvai prieinama viešojoje bibliotekoje. Literatūra turi būti įvairi – kuo įvairesnė, tuo geriau skaitytojui, tuo didesnė galimybė pažinti kitokius požiūrius.

Savaitgalį pralėkęs tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“ sukvietė daugybę skaitytojų į savo renginius. Salės lūžo beveik visuose renginiuose, o virtualus pokalbis su Amosu Ozu, garsiu pasaulio rašytoju iš Izraelio, iš visų susitikimų sulaukė bene mažiausiai klausytojų. Stebina, nes pokalbis buvo vertas kiekvienos minutės. Taip, rašytojas nebuvo atvykęs į Vilnių, susitikimas su juo vyko skype pagalba, tačiau tai nė kiek nesumažino šio susitikimo prasmingumo. Nepaisant to, kad praktiškai kiekvienas jo sakinys yra vertas citavimo, atkreipsiu dėmesį į tai, ką jis pasakė apie literatūrą: „literatūra yra geriausias būdas pažinti pasaulį“. Rašytojas kalbėjo apie tai, jog atvykęs į kitą šalį tu gali pamatyti jos gamtą, susipažinti su istorija per architektūrą, ragauti tos šalies maistą. Tačiau ne tai labiausiai atskleis kitą šalį – ją pažinti geriausiai padeda būtent tos šalies literatūra, knygos. Taigi, literatūra padeda pažinti, atskleisti pasaulį, stebėti jį kito žmogaus akimis. Tai padeda būti atviresniu pasauliui, neapsiriboti vienu, savo požiūriu. Galiausiai, literatūra padeda vertinti procesus, mąstyti kritiškai, ji moko gerbti kitą ir kitokį.

Amoso Ozo pašnekovas šiame pokalbyje, literatūrologas, rašytojas Mindaugas Kvietkauskas savo knygoje „Uosto fuga“ (ši jo knyga yra Metų knygos rinkimų penketuke suaugusiesiems) kalbėdamas apie garsiąją, deja, jau buvusią kavinę „Literatų svetainė“, rašo: „Juk akivaizdu, kad globalizacija lengviausiai nušluoja tai, ką palieka apleista ir nesaugoma pati bendruomenė. Ji praryja tai, kuo nebesirūpina gyva žmogaus sąmonė, kam ji nebejaučia intereso.“[3] Tai, kad mes galime tapti tokia bendruomene, gąsdina. Laiko stoka, nenoras susikaupti prie rimtesnio skaitymo, bėgimas nuo problemų, o ne jų sprendimas, noras rasti kultūroje – knygose, spektakliuose, kine – kažką lengvesnio, nes gyvenimas ir taip sunkus, vaikymasis trumpalaikio dėmesio, visko darymas greit, paskubomis, gali iš mūsų gyvenimo anuliuoti kritinį mąstymą, o mus pačius nuvesti siauriausiais klystkeliais, iš kurių sugrįžti atgal paprastai nėra taip lengva.

„Knygų klubas“ skelbia lietuvių autorių bestselerius – tarp perkamiausių knygų nerasite nė vienos Metų knygos rinkimų ar kūrybiškiausių dvyliktuko knygos: Justė Zinkevičiūtė „Puodelis kavos prie jūros“, Dalia Kutraitė Giedraitienė „Nokstančių bananų kvapas“, Irena Buivydaitė „Tikros ir netikros seserys“, Justinas Kisieliauskas „Meilė“, taip pat daugybė gyvenimo pamokų, sporto, maisto, sveikos gyvensenos knygų. Taip jau yra, kad ekspertų įvertintos knygos, ko gero, niekada nebus vertinamos labiau, nei lengvas skaitinys. Žmonės yra suaugę, jie patys ir renkasi, ką skaityti. Tačiau kas daro didžiausią įtaką pasirinkimui? Gal trūksta patrauklių, įkvepiančių knygų recenzijų, galbūt tai, kas atrodo suvokiama išprususiam skaitytojui, paprastam skaitytojui yra žodžių raizgalynė? Galbūt žmonės, kurie apie literatūrą ir kultūros procesus diskutuoja čia, Vilniuje, gyvenantiems už poros šimtų kilometrų atrodo tarsi sėdėtų Olimpo kalne ir kalbėtų nerišlia kalba?

Labai dažnai kalbėdama su tėvais apie vaikų skaitymą, sakau, kad jokiu būdu nedraustų vaikams skaityti net jeigu tėvams vaikų išsirinkta knyga atrodo pati kvailiausia, neįdomi. Draudimas skaityti konkrečią knygą labai greit peraugs į nenorą skaityti apskritai. Vaikai patys renkasi – jiems svarbiausi patarėjai yra ne premijos, kuriomis apdovanotos knygos, ne ekspertų, ypač ne mokytojų, ne tėvų nuomonė. Jiems svarbiausia tai, ką skaito jų draugai, kas yra tuo metu madinga, kas jiems yra pateikiama patraukliai. Vertingiausia būtų tokiu atveju kalbėtis su vaikais. Ne patarėjauti, o išklausyti jų pačių – kodėl jie renkasi tam tikras knygas, kodėl jos jam yra įdomios, ką jie tose knygose randa. Pažįstu labai daug vaikų, kurie augdami perėjo visus etapus – nuo „Nevykėlio dienoraščio“ link „Hario Poterio“ ar „Mes varnų saloje“, o galiausiai išaugo iki Juozo Grušo, Franco Kafkos ar Ričardo Gavelio knygų. Taip žmonės ir auga, o tuo pačiu auga ir jų supratimas apie pasaulį – ir tam supratimui labai padeda knygos, geros knygos. Man labai patinka žurnalas „Rubinaitis“, rašantis apie vaikų literatūrą – jame gausu įvairios informacijos, straipsnių apie knygas, rašytojus. Tačiau tuo pačiu kiekvienąsyk jį skaitydama suvokiu, kad mažame miestelyje gyvenantis tėtis / mama vargu ar skaitys ilgas ir neretai gana sudėtingas knygų recenzijas. Turbūt tai yra ir atsakymas, kodėl toks puikus žurnalas yra mažai skaitomas. Ir tuomet norisi tiems tėvams viską perduoti kuo paprasčiau ir aiškiau.

Tačiau vėlgi – bepaprastinant ir bandant prisitaikyti prie skonio, yra rizika, jog kokybė ištirps. Todėl ir apmaudu, kad mes patys, skaitymo skatintojai, įsiveliame į tokius žaidimus ir bandome kalbėti kuo paprasčiau, kad tik žmonės skaitytų, taip tarsi ir sumenkindami pačią neskaitymo problemą. Tarsi svarbiausia – skaityti, tačiau ne taip svarbu, ką. Ir knyga tada įsivaizduojama labiau kaip aksesuaras, o ne savaime vertingas daiktas. Apie šiuos procesus, apie teksto vertę savo straipsniuose kalba rašytojas Andrius Jakučiūnas. Jo įžvalgų galite rasti ir naujausiame jo straipsnyje „Vargas dėl kritikos“.[4]

Kitais metais – mūsų valstybės šimtmetis. Ta proga sklando aibė įvairiausių idėjų šios šventės minėjimui. Tad kalbant apie skaitymą viskas galėtų būti labai paprasta: daugiau informacijos, daugiau kritinio mąstymo išnešti iš Vilniaus į regionus. Pasiūlyti kokybiškų renginių, festivalių, skatinančių kuo platesnį, kartais ir nepatogų požiūrį, įtraukti į tas veiklas vietinius žmones. Kalbu ne tik apie literatūrą. Tą patį galima pasakyti apie kiną, teatrą, parodas. Taip pat – dalytis originaliomis, įdomiomis, išskirtinėmis ir įtraukiančiomis idėjomis. Vis prisimenu Girkalnio, miestelio Raseinių rajone, mokyklą, kuri į skaitymo procesus įtraukia miestelio bendruomenę, o dirbama yra taip išmaniai ir su polėkiu, kad kiekvienas galėtų pasimokyti.

Metų knygos rinkimų akcija yra labai puikus būdus gerą literatūrą pristatyti visiems Lietuvos skaitytojams. Tačiau to negana – reikia apie tas knygas kalbėti, ir kalbėti profesionaliai, bet tuo pačiu – aiškiai. Žinoma, reikia ir kad tos knygos bibliotekose būtų. Ne visada būtina važiuoti į regionus, tam puikiausiai padėtų spauda, pristatanti autorius, kritinius straipsnius, vertimus, recenzijas. Mėnraščiai „Metai“, „Naujasis Židinys“, „Nemunas“, savaitraščiai „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Jie būtent tai ir daro – rašo apie naujausias knygas, kalbina rašytojus ir kitus kultūros veikėjus, verčia įdomius interviu ir nuolat laiko ranką ant kultūros pulso. Pasidalijimas straipsniu facebooke dažniausiai taip ir sklando tarp pačių rašančių ir jų draugų, bet retai kerta tas virtualias sienas tarp miestų ir regionų. Greičiausiai daugelis jau ir pamiršome apie tai, jog egzistuoja popierinė spauda, nors rajonuose tai vis dar yra vienas pagrindinių žinių šaltinių. Kodėl gi ten negalėtų atsirasti kritinių straipsnių, knygų pristatymų? Jau nekalbu, kokį efektą padarytų televizija, ne pataikaujanti žiūrovams, o siūlanti intelektualų turinį. Galbūt ne iškart, galbūt po truputį situacija keistųsi. 2008-aisiais – Skaitymo metais viena iš vykdomų programų buvo „Recenzijų lietus“. Ji leido mokėti honorarus už profesionalias recenzijas regioninėje spaudoje. Tuo metu buvo atsiradę daug rubrikų beveik visų Lietuvos regionų laikraščiuose. Tokios rubrikos galėtų būti nuolatinės, nepriklausomos nuo aplinkybių, juolab, kad jos buvo ne butaforija – žmonės jas skaitė ir pagal jas rinkosi knygas.

Metų knygos rinkimų svetainėje perskaičiau apie renginį – susitikimą su rašytoja Evelina Daciūte ir iliustruotoja Aušra Kiudulaite, kuris tik ką vyko Panevėžio miesto savivaldybės bibliotekos Šiaurinėje bibliotekoje ir kuriame dalyvavo Panevėžio pataisos namų Vaiko ir motinos namuose gyvenančios nuteistosios su vaikais bei įstaigoje bausmę atliekančios nepilnametės mergaitės.[5] Tokiuose renginiuose matau pačią didžiausią prasmę. Arba rašytojo Tomo Dirgėlos keliavimuose po Lietuvos mokyklas ir susitikimuose jose su vaikais. Kaip ir ankstesniame straipsnyje aptartoje kampanijoje „The Reader“. Šio projekto iniciatorė Jane Davis susisitikime sakė: „Niekada negali žinoti, kokį efektą žmogui gali padaryti vienas vienintelis, teisingai parinktas eilėraštis.“

Ir mes kalbame ne tik apie knygas savaime, ne tik apie kokybišką literatūrą, bet ir apie poveikį, kokį gera literatūra daro. Kokybiškas tekstas savaime yra vertingas. Tik reikėtų bendromis jėgomis gerai pagalvoti, kaip ta verte įtikinti visus Lietuvos skaitytojus.

__________________________________

[1] http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-1240642867 (Žiūrėta 2017-11-13)

[2] Dainiaus Gintalo knyga „Adatos“ tais metais buvo išrinkta metų poezijos knyga.

[3] Mindaugas Kvietkauskas, „Uosto fuga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016., p. 116.

[4] https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/andrius-jakuciunas-vargas-del-kritiko-286-877294 (Žiūrėta 2017-11-13)

[5] http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?2033449184 (Žiūrėta 2017-11-13)

 Nuotraukose literatūros festivalis „Vilniaus lapai“

Dainiaus Dirgėlos nuotraukos